Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 192 straipsnio 1 dalį 6250 Lt (50 MGL) dydžio bauda, o pagal kaltinimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nenustačius nusikalstamos veikos požymių.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 3 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį R. M. ir jo gynėją, prašiusius kasacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) Nr. VIII-1185 (2003 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-1335 redakcijos) 15 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus ar jo teisių perėmėjo, ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu“ ir šio įstatymo 73 straipsnio 2 punktą, kuriame nustatyta, kad „autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimu laikomas kūrinių neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais“, ir, neturėdamas autorių teisių, gretutinių teisių subjekto ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, bet ne vėliau kaip nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. gegužės 14 d. 13.10 val., kai jo nusikalstama veika buvo užkardyta policijos pareigūnų, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai – komerciniais tikslais laikė pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį įgytas neteisėtas audiovizualinių ir muzikos kūrinių kopijas, įrašytas į DVD ir CD formato kompaktines plokšteles, ir šias neteisėtai komerciniais tikslais laikytas neteisėtas audiovizualinių ir muzikos kūrinių kopijas, įrašytas į DVD ir CD formato kompaktines plokšteles, skelbdamas interneto puslapyje omnitel.net/skelbimai bei kompiuteriu siunčiamais laiškais susitaręs su D. J., V. K., A. M. ir N. Č. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis dėl audiovizualinių ir muzikos kūrinių pardavimo, laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. gegužės 14 d. jiems pardavė Vilniaus m. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose, tačiau iš anksto sutartose vietose arba pagal išankstinį susitarimą, naudojantis Valstybinės įmonės „Lietuvos paštas“ teikiama išperkamojo mokesčio pašto perlaidos paslauga, taip išplatindamas neteisėtas audiovizualinių ir muzikos kūrinių kopijas, įrašytas į DVD ir CD formato kompaktines plokšteles. Taip R. M. 2004 m. sausio 6 d. – 2004 m. gegužės 14 d. laikotarpiu komerciniais tikslais – siekdamas turtinės naudos laikė ir platino 5 vnt. kompaktinių plokštelių kompiuteriniame MP3 formate su muzikos kūrinių, 199 vnt. DVD formato laikmenų su audiovizualinių kūrinių ir 280 vnt. CD ir DVD formato materialių laikmenų su muzikos kūrinių neteisėtomis kopijomis, kurių bendra teisėto pardavimo mažmeninė kaina 24 648,52 Lt.

Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veikoje nenustatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, aprašyti BK 192 straipsnio 1 dalyje. R. M. nurodo, kad jo laikytos ir parduotos kompaktinės plokštelės buvo geros kokybės, tinkamai supakuotos ir pažymėtos, todėl jis nesuvokė, kad jo laikytos ir parduotos kūrinių kopijos yra neteisėtos, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už neteisėtų kūrinių kopijų laikymą ir platinimą iškyla tik tada, kai veika yra padaryta tyčia. R. M. aiškina, kad visi jo šeimos nariai domėjosi muzika, todėl kaupė muzikos kolekciją, kompaktinės plokštelės buvo įsigyjamos parduotuvėse per išpardavimus, o susikaupus po kelis vienetus vienodų ar jų šeimos nebedominančių kompaktinių plokštelių, jos buvo keičiamos į kitas ar parduodamos už nedidelę kainą, kad būtų galima įsigyti kitų juos dominančių įrašų. Įstatymas nedraudžia pirkti, kaupti, keistis ar parduoti nuosavybės teise priklausančias plokšteles, autoriaus leidimas atliekant šiuos veiksmus nereikalingas, nes muzikos įrašai buvo įsigyjami parduotuvėse ar kitose pardavimo vietose (ATGTĮ 16 straipsnis). Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo išvadai, kad jis neteisėtas kūrinių kopijas laikė ir platino siekdamas komercinių tikslų.

Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų bylos nagrinėjimo trūkumų neištaisė, todėl nutartis taip pat priimta išsamiai ir nešališkai neištyrus bylos aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl dalies apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apie paimtų kompaktinių plokštelių neteisėtumą, todėl neišnagrinėjo paduoto apeliacinio skundo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, ginčija specialistų išvadų patikimumą. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas tik teisės taikymo aspektu, t.y. teismas patikrina, ar byloje tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Būdamas saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatų kasacinis teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir jų pagrindu naujų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenustato, todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl specialistų išvadų patikimumo vertinimo paliekami nenagrinėti.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Nuteistasis R. M. nepagrįstai teigia, kad yra nuteistas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, nes byloje nenustatyta, kad jo laikytos ir platintos kūrinių kopijos yra neteisėtos, be to, nenustatyta, kad kūrinių teisėtų kopijų mažmeninių kainų suma viršija 100 MGL dydžio sumą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismai išvadas apie nuteistojo nurodomas faktines nuskalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė atsižvelgdami į specialistų išvadas Nr. 97/3-7, 11-11660, 11-3427 (04), specialisto parodymus, kruopščiai patikrinę šiuos įrodymus tiek paėmus juos atskirai, ypač jų leistinumo aspektu, tiek sąryšyje su kitais byloje surinktais įrodymais.

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad byloje nenustatyta, kad iš jo faktinės gyvenamosios vietos paimtos neteisėtos kūrinių kopijos priklausė jam, o ne jo šeimos nariams. Išvadą apie tai, kad paimtos neteisėtos kūrinių kopijos priklausė R. M. patvirtina kratos protokolas, iš kurio duomenų matyti, kad iš R. M. faktinės gyvenamosios vietos paimti du kompiuterių sisteminiai blokai ir 489 vienetai laikmenų (T. 1, b.l. 35-36), dokumentų-kompiuterio apžiūros protokolas, iš kurio turinio matyti, kad kompiuterio standžiajame diske yra informacija apie parašytus 1611 elektroninių laiškų, kuriuose įvairūs asmenys aptaria audiovizualinių ir muzikos kūrinių pirkimą iš asmens vardu Ričardas (T. 1, b. l. 84-132), liudytojo A. M. parodymai, kad kompaktines plokšteles jam pardavęs asmuo buvo vardu Ričardas (T. 3, b. l. 63), reikalaujamų daiktų ir dokumentų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad liudytojas pateikė pas Ričardą pirktas dvi DVD kompaktines plokšteles (T.1, b. l. 193-194), daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad liudytojo A. M. pateiktose kompaktinėse plokštelėse įrašyti kūriniai yra neteisėtos kūrinių kopijos (T.1, b. l. 194-195).

Dėl BPK 192 straipsnio 1 dalies taikymo

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad iš R. M. faktinės gyvenamosios vietos paimti 466 vienetai audiovizualinių ir muzikos kūrinių yra neteisėtos kūrinių kopijos. Minėtų kūrinių teisėtų kopijų mažmeninė kaina yra 24 648,52 Lt., t. y. viršija 100 MGL dydžio sumą. R. M. šias neteisėtas kūrinių kopijas laikė bute, kuriame gyveno, ir skelbdamas interneto puslapyje omnitel.net/skelbimai bei elektroniniu paštu susitaręs su D. J., V. K., A. M. ir N. Č. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis dėl audiovizualinių ir muzikos kūrinių pardavimo, jiems pardavė neteisėtų kūrinių kopijų susitikdamas su jais tiesiogiai arba pagal išankstinį susitarimą, naudodamasis Valstybinės įmonės „Lietuvos paštas“ teikiama išperkamojo mokesčio pašto perlaidos paslauga, t. y. platino neteisėtas kūrinių kopijas. Išvadą apie tai, kad neteisėtos kūrinių kopijos priklausė R. M. leidžia daryti aplinkybė, kad būtent jis, o ne kas kitas iš jo šeimos narių pardavinėjo neteisėtas kūrinių kopijas. Įvertinus R. M. laikytų neteisėtų kūrinių kopijų kiekį, kad pas jį kratos metu paimta nemažai kūrinių po du ir daugiau vienetų, aplinkybę, kad apie parduodamas neteisėtas kūrinių kopijas jis pateikė skelbimą internete, taip pat tai, kad R. M. bendraudamas elektroniniu paštu su asmenimis, susidomėjusiais jo skelbimu, parašė apie 1611 elektroninių laiškų, taip pat tai, kad pardavė neteisėtų kūrinių kopijų D. J., V. K., A. M. ir N. Č. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, t. y. asmenims, kurių jis anksčiau nepažinojo, nekyla abejonių, kad R. M. laikė neteisėtas kūrinių kopijas ir jas pardavinėjo siekdamas gauti iš šios veiklos pelno, t. y. siekdamas komercinių tikslų. Neabejotina, kad laikydamas neteisėtas kūrinių kopijas ir jas pardavinėdamas siekdamas komercinių tikslų R. M. suvokė, kad šiai veiklai reikalingos licencinės sutartys su jo laikytų ir platintų kūrinių autorių ar gretutinių teisių subjektais, jų teisių perėmėjais ar jų tinkamai įgaliotais asmenimis, o nesudarydamas tokių sutarčių ir toliau vykdydamas šią veiklą, jis pažeidžia autorių ar gretutinių teisių subjektų, jų teisių perėmėjų ar jų tinkamai įgaliotų asmenų teises ir norėjo taip veikti. Atsižvelgus į išdėstytą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad kasatorius laikė audiovizualinių ir muzikos kūrinių neteisėtas kopijas, kurių teisėtų kopijų mažmeninių kainų suma viršijo 100 MGL dydžio sumą ir jas platino siekdamas komercinių tikslų bei tinkamai kvalifikavo R. M. veiką pagal BK 192 straipsnio 1 dalį.

Dėl teisės į teisingą teismą

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad buvo suvaržyta jo teisė į teisingą teismą. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas pateikė pirmosios instancijos teismui, jų teigimu, teisėtai įgytų kūrinių kopijas ir prašė jas palyginti su pripažintomis neteisėtomis kūrinių kopijomis, kurios buvo paimtos kratos metu iš R. M. faktinės gyvenamosios vietos. Priešingai, nei teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas neatsisakė priimti šių kūrinių kopijų ir jas įvertinti kaip daiktinius įrodymus. Kitą vertus, pirmosios instancijos teismas atsisakė atlikti šių daiktinių įrodymų palyginimą su daiktiniais įrodymais – kompaktinėmis plokštelėmis su įrašytais jose kūriniais, kurios specialistų išvadomis buvo pripažintos neteisėtomis kūrinių kopijomis, nes nuteistojo ir jo gynėjo pateiktos kūrinių kopijos neatitiko kai kurių teisėtų kūrinių kopijų požymių ir iškilo pagrįstų abejonių dėl nuteistojo ir jo gynėjo pateiktų kūrinių kopijų teisėtumo. Kolegijos nuomone, šis teismo sprendimas buvo pagrįstas.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas apklausė visus liudytojus, kurie šaukiami atvyko į teismo posėdį ir motyvuotai protokoline nutartimi atsisakė apklausti kaip liudytoją R. M. motiną V. M., nes parodymus apie tas pačias aplinkybes byloje jau davė kaip liudytojas apklaustas R. M brolis E. M. Pažymėtina, kad prašymo apklausti liudytoją atmetimas neatėmė iš R. M. ir jo gynėjo teisės pareikšti šį prašymą vėliau įrodymų tyrimo metu, bet tokio prašymo nei R. M., nei jo gynėjas vėliau teismui nepateikė.

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad neapklausus pirmosios instancijos teisme specialistų, davusių išvadas, buvo suvaržyta jo teisė į teisingą teismą, nes ištyrus teisiamojo posėdžio metu byloje surinktus įrodymus nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė papildyti įrodymų tyrimo specialistų apklausomis (T. 4, b. l. 41). Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir apklaustas specialistas K. G., pateikęs vieną iš specialistų išvadų (T. 4, b. l. 64).

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kūrinių kopijų neteisėtumu, nes iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas šio klausimo analizei skyrė atskirą dalį, kurioje detaliai aptarė visus esminius su tuo susijusius apeliacinio skundo motyvus (T. 4, b. l. 67-74). Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra privaloma pateikti motyvuotų išvadų dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento, pakanka to, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra pateikiamos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o šio reikalavimo nagrinėjant nuteistojo bylą apeliacine tvarka buvo laikomasi.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.