Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės Audronės Šukienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl jų turinio, įrodymų vertinimai yra tendencingi ir neatitinkantys byloje nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymai vertinti atskirai, nelyginant jų tarpusavyje. Taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, ir šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo T. G. gynėjas advokatas Girius Ivoška prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 21 d. išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Atsiliepime teigiama, kad ginčo dėl to, ar nukentėjusiojo asmens parodymai kaip kaltę įrodantys duomenys yra leistini, nėra. Teismas vertino ne tik Ž. G. parodymų leistinumą, bet ir pakankamumą, t. y. teismas pagrįstai nevertino Ž. G. parodymų kaip turinčių lemiamąją įrodomąją reikšmę, nes šiuo atveju Ž. G. parodymai apie įvykį nebuvo vieninteliai duomenys, reikšmingi vertinant abejones dėl T. G. kaltės.

3.2. Gynėjas teigia, kad apeliacinio skundo teiginiai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Viena vertus, prokurorė teismui priekaištauja dėl to, kad šis nelygino nei išteisintojo parodymų, nei specialisto išvados bei ekspertės paaiškinimų su kitais bylos duomenimis, t. y. prokurorė pripažįsta kitų bylos įrodymų svarbą vertinant išteisintojo kaltę, kita vertus, prokurorė priekaištauja dėl to, kad teismas negrindė kaltinimo vien nukentėjusiosios parodymais t. y. reiškia nepasitenkinimą tuo, kad teismas nuosprendį priėmė, įvertinęs ne vien Ž. G. parodymų, bet ir kitų bylos įrodymų svarbą T. G. kaltei pagrįsti. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad teismas atsižvelgė į tai, kad šalių santykiai yra įtempti ir konfliktiški, neteikė prioriteto nei išteisintojo parodymams, nei nukentėjusiosios parodymams, o lygino abejus parodymus su specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis, ekspertės paaiškinimais dėl išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymais apibūdintos įvykio eigos, kitais bylos duomenimis, padarė teisingą išvadą dėl įrodymų nepakankamumo T. G. kaltei pagrįsti, spręsdamas, kad kaltinimas negali būti grindžiamas vien nukentėjusiosios Ž. G. parodymais.

3.3. Atsiliepime pažymima, kad apeliaciniame skunde yra konstatuojama, jog teismas sprendė, kad vienintelis T. G. kaltės įrodymas iš tikrųjų yra nukentėjusiosios Ž. G. parodymai, kita vertus pripažįstama, kad šie duomenys patys savaime nėra kaltės įrodymu, tačiau įrodymai turi būti vertinami ne atskirai, o atsižvelgiant į jų visumą. Prokurorė mano, jog T. G. kaltei pagrįsti turėjo būti vertinami ne vien Ž. G. parodymai, bet ir kiti įrodymai, tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo priekaištų pirmosios instancijos teismui, pastarasis turėjo vertinti tik Ž. G. parodymus patvirtinančius netiesioginius įrodymus, o išteisintojo parodymais nesivadovauti, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi ir laisvas nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus.

3.5. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl T. G. parodymų apie jam padarytus įdrėskimus, gynėjas pažymėjo, kad situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai.

3.7. Gynėjas teigia, kad apeliaciniame skunde nepateikti jokie argumentai, paneigiantys teismo išvadą dėl T. G. veiksmų subjektyviosios pusės. Teismas nurodė, kad nėra paneigti T. G. paaiškinimai, jog jis atitinkamus veiksmus atliko ne turėdamas tikslą sukelti fizinį skausmą ar padaryti atitinkamą sužalojimą nukentėjusiajai, o siekdamas išvengti atitinkamų galimų smurtinių veiksmų savo atžvilgiu / nuraminti nukentėjusiąją.

3.8. Gynėjas atsiliepime pabrėžė, kad nukentėjusioji byloje nepareiškė civilinio ieškinio dėl patirtos žalos sveikatai ar neturtinės žalos, taip pat nepateikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, todėl šių aplinkybių kontekste prokurorės apeliacinio skundo teikimas vertintinas kaip prieštaraujantis ne tik išteisintojo, bet nukentėjusiosios interesui nebetęsti baudžiamojo proceso prieš T. G.. Nukentėjusiosios sprendimas neapskųsti nuosprendžio vertintinas kaip pateisinama ir adekvati reakcija į bylos nagrinėjimo teisme metu išreikštą T. G. poziciją, kad jiems abiem baudžiamasis procesas buvo gera pamoka.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl ko, spręsdamas T. G. kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 21 d. nuosprendis naikintinas ir T. G. atžvilgiu priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Pažymėtina, kad pačio konflikto be šių dviejų asmenų daugiau niekas nematė (išskyrus mažametį jų vaiką). Tokiu atveju labai svarbu sulyginti jų parodymus su kitais byloje surinktais duomenimis, nustatyti, ar jų parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, yra nuoseklūs, logiškai paaiškinami ir įtikinami.

8. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs, juos visiškai patvirtina, kaip aptariama žemiau, kiti byloje surinkti ir pirmos instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai.

9. Sutiktina, kad ir išteisintojo parodymai apie esmines įvykio aplinkybes nesikeitė. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jo parodymai yra prieštaringi, nelogiški, be to, neatitinka kitų byloje surinktų duomenų.

11. Ekspertė parodė, kad neatmeta kaltinamojo nurodyto mechanizmo, jei buvo trenktasi į plokščią stalo dalį. Jei būtų kontaktas su briauna, kaip paaiškino ekspertė, būtų nustatytas kitoks sužalojimas – nubrozdinimas arba kraujosruva. Iš įvykio vietos apžiūros protokole (b. l. 28-30) užfiksuotų stalo nuotraukų matyti, kad stalo apačioje, po stalviršiu yra aplink stalą einantis rėmelis, kurio kraštas nėra užapvalintas (t. y. yra briauna). Taigi, remiantis ekspertės paaiškinimais, nukentėjusioji į šį rėmą atsitrenkti negalėjo, nes būtų padaryti kitokie sužalojimai. Taigi, tikint išteisintojo nurodyta įvykių eiga, Ž. G. galva galėjo atsitrenkti tik į už šio rėmo esančią plokščią apatinę stalviršio dalį.

12. Iš stalo nuotraukos su pridėta liniuote (b. l. 29) matyti, kad paties rėmelio aukštis yra apie 7 cm, taigi tai pakankamai daug į apačią atsikišusi detalė, lyginant su likusia plokščia stalo apačia. Jei Ž. G. atsitrenkė į stalo apačią, įvertinus rėmelio aukštį, ji turėjo atsitrenkti ir į rėmelį kažkuria kita kūno dalimi (sprandu, nugara ar pan.), nebent manytume, kad didesnioji jos kūno dalis buvo atsidūrusi visiškai po stalu, žemiau rėmelio. Tačiau daugiau jokių sužalojimų Ž. G. nebuvo nustatyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir ekspertė pirmosios instancijos teismo posėdyje dėl T. G. nurodyto mechanizmo kėlė klausimą, kodėl nebuvo sužalojimų kitose vietose, tačiau skundžiamame nuosprendyje šis klausimas nebuvo analizuotas.

13. Iš to, kas aptarta, reikia daryti išvadą, kad, vadovaujantis išteisintojo nurodytu įvykių mechanizmu, Ž. G. galva ir dalis kūno, o tuo pačiu ir T. G., kuris, jo teigimu, laikė ją už sprando, ranka turėjo būti visiškai po stalu, kitaip už stalo rėmo būtų užkliuvusios kitos nukentėjusiosios kūno ar veido dalys.

14. Čia atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamasis nurodė nematęs, jog nukentėjusiosios galva yra prie stalo, matė tik, kad jie prie stalo, bet nematė, koks yra atstumas ir kad yra pavojus. Tačiau jei Ž. G. galva ir T. G. ranka, laikanti nukentėjusiąją, turėjo būti visiškai po stalu (taigi pakišta ne tik po stalu, bet ir už stalo krašte esančio 7 cm dydžio rėmo), T. G. negalėjo to nepastebėti.

15. Be to, T. G. teigė suėmęs nukentėjusiąją už sprando ir lenkęs žemyn. Tokioje padėtyje viršuje turėtų būti Ž. G. užpakalinė galvos pusė. Taigi keldama galvą nukentėjusioji turėtų atsitrenkti užpakaline jos dalimi. Netgi, jei nukentėjusioji būtų pasukusi galvą į šoną, sumušimas turėtų būti šone, bet jokiu būdu ne priekinėje galvos dalyje. Tuo tarpu specialisto išvadoje Ž. G. sumušimas nustatytas viršugalvyje 4 cm nuo vidurio linijos, 8 cm virš antakio lanko, 4x2 cm patinimas. Tai daugiau priekinė, nei užpakalinė galvos dalis. Kad atsitrenktų šia dalimi keldamas galvą į tiesiai virš jo esantį paviršių, asmuo turėtų būti galvą pasukęs šiek tiek į šoną ir pakėlęs į viršų. Tai įmanoma iš stovinčio, tupinčio, sėdinčio ar klūpinčio asmens pozicijos, t. y. tokios pozicijos, kai asmens galva yra aukščiau jo kūno, bet ne iš asmens, kurio galva palenkta žemyn už sprando, padėties. Taigi Ž. G. sužalojimas neatitinka T. G. nupasakoto mechanizmo. Priešingai, sužalojimo vieta visiškai atitinka Ž. G. nurodytą įvykių eigą, t. y. kad išteisintasis suėmęs ją už sprando trenkė jos galvą žemyn į stalą, ji vengdama smūgio kiek pasuko galvą į šoną.

16. Be to, iš stalo nuotraukos su liniuote taip pat matyti, kad stalo briauna prasideda 64 cm atstumu nuo grindų. Taigi Ž. G. galva, tam, kad ji keldama ją atsitrenktų į stalviršį, turėtų būti dar žemiau. Tai pernelyg žemai, kad ji dar turėtų vietos po stalu apsisukti, pasukti galvą aukštyn, taip pat pernelyg žemai, kad išteisintasis nepastebėtų, jog jo už sprando laikoma sutuoktinė atsidūrė po stalu.

17. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesulyginęs T. G. parodymų su specialisto išvadoje nustatytais Ž. G. sužalojimo pobūdžiu ir vieta, eksperto paaiškinimais, įvykio vietos apžiūros protokole esančiomis stalo nuotraukomis, padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų kaltinamojo nurodomas įvykio aplinkybes.

18. T. G. parodymuose yra ir kitų prieštaravimų bei nelogiškumų, kurių neanalizavo pirmosios instancijos teismas. T. G. teigė gynęsis nuo nukentėjusiosios ir nurodė tokią įvykių eigą: Ž. G. užsimojo dešine ranka jam trenkti, jis ranka sulaikė jos ranką, tada matė, kad ji nori jam drėksti nagais, dėl to čiupo ją už sprando ir tramdė. Pritartina prokurorės skundo argumentui, kad tokie veiksmai visiškai nelogiški ginantis nuo nurodyto kėsinimosi – puolančiojo suėmimas už sprando ir palenkimas į save (nes paties T. G. teigimu, jie abu stovėjo vienas priešais kitą) niekaip neapsaugos besiginančio nuo įdrėskimo ar sudavimo, nes bent viena puolančio ranka išlieka laisva. Maža to, T. G. nurodė toliau pajutęs, kaip Ž. G. nagais rėžia jo šoną, todėl dar labiau nulenkęs jos sprandą. Vėlgi nelogiška, kad T. G., jusdamas, kad jo gynyba nuo puolimo neapsaugojo, toliau tęsia tokią pat neveiksmingą gynybą.

19. T. G. teigė pajutęs, kad Ž. G. drėskė jam dešinįjį šoną, tą kartojo net kelis kartus. Tačiau iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos rašto (b. l. 124) matyti, kad T. G. pristačius į areštinę jam nustatytas būtent kairio žasto įdrėskimas. Tai neatitinka jo parodymų, kad skausmą jis jautė dešiniame šone. Be to, nukentėjusioji, vadovaujantis T. G. parodymais, ir negalėjo įdrėksti jam į kairį žastą, nes tą turėjo padaryti dešine ranka, kurią T. G. teigė beveik visą laiką laikęs ir paleidęs tik jai apsisukus. Jau nusisukusi ir patekusi beveik po stalu (vadovaujantis T. G. parodymais) Ž. G. jau niekaip negalėjo jam įdrėksti į kairį žastą. Taigi nustatytas išteisintojo sužalojimas neatitinka jo nurodytos įvykių eigos. Pati Ž. G. neneigė galėjusi įdrėksti besigindama nuo sutuoktinio vartoto smurto, taigi jos parodymų šis sužalojimas nepaneigia.

20. Be to, T. G. nurodė, kad Ž. G. norėdama ištrūkti ėjo atgal, o pirmos instancijos teismo posėdyje dar pasitikslinus dėl asmenų tarpusavio padėties, T. G. nurodė, kad Ž. G. jam nulenkus jos sprandą, besimuistydama apsisuko ir priešais stalą atsidūrė jau jam stovint jai iš nugaros ir suėmus ją už sprando. Tačiau tokie Ž. G. veiksmai – atsitraukimas, nusisukimas – atitinka ne puolančiojo, o būtent besiginančiojo veiksmus, t. y. atitinka ne T. G., o jos parodymus. Taip pat, kaip jau nustatyta, iš Ž. G. nustatytų sužalojimų ir ekspertės paaiškinimų darytina išvada, kad jos galva turėjo būti atsidūrusi pakankamai toli nuo stalo kraštą juosiančio rėmo (nes kitaip būtų atsiradę kiti sužalojimai), be to, galva turėjo būti žemiau nei 64 cm. Taigi T. G. jos galvą turėjo nulenkti pakankamai žemai ir dar pastumti tam tikrą atstumą po stalu, t. y. pakišti po juo. Tai neatitinka išteisintojo teiginių, kad jo veiksmai buvo vien tik gynyba, nes tokie veiksmai jo nurodyto tariamai grėsusio kėsinimosi akivaizdžiai neatitiktų.

21. Taip pat iš įvykio vietos apžiūros protokole esančių nuotraukų matyti, kad stalas nedidelis, aplink jį tolygiai išdėstytos stovi 4 kėdės. Jos užstoja stalo apačią, taigi palįsti ar pakišti kitą žmogų po stalu (kaip T. G. teigimu užsigavo Ž. G.), nėra galimybės kėdžių nepatraukus. Nors T. G. nurodė, kad iš tos pusės, kur vyko konfliktas, kėdės nestovi, tačiau iš nuotraukos matyti, kad kitaip išdėstyti kėdžių, sustumti jas į vieną šoną, kad dalis stalo liktų laisva, nėra vietos. Tai sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad T. G. nupasakotas įvykio mechanizmas neįmanomas.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iškalbinga ir aplinkybė, kad iškart po įvykio nukentėjusiajai pagrasinus iškviesti policiją, išteisintasis atėmė jos telefoną, kurį grąžino tik po kurio laiko (jo teigimu, 20 min). Taigi jis suvokė, kad pareigūnų atvykimas gali sukelti jam problemų ir bandė to išvengti.

23. Įvertinusi tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta T. G. parodymus dėl nukentėjusiajai nustatyto galvos sumušimo mechanizmo ir konstatuoja, kad jis tyčia trenkė Ž. G. galvą į virtuvės stalo stalviršį, tuo padarydamas jai specialisto išvadoje nurodytą nežymų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai, kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Tai specialisto išvada apie Ž. G. nustatytą sužalojimą, ekspertės paaiškinimai teismo posėdyje, kad toks sužalojimas atitinka jos nurodytą įvykio mechanizmą, liudytojo R. K. parodymai, vaizdo įrašas, kuriame nukentėjusioji atvykusiam pareigūnui parodo sužalojimo vietą ir nurodo, kad vyras trenkė jos galvą į stalą, skambučio BPC garso įrašas.

24. T. G., be nežymaus sveikatos sutrikdymo (Ž. G. viršugalvio sumušimas), inkriminuojama ir fizinio skausmo sukėlimas sugriebiant Ž. G. už kaklo. T. G. neneigė suėmęs Ž. G. už kaklo, tačiau teigė tai daręs gindamasis, be to, jo teigimu, toks suėmimas neturėjo sukelti nukentėjusiajai fizinio skausmo. Kaip jau aptarta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jis tyčia trenkė nukentėjusiosios galvą į stalo paviršių. Tą jis padarė laikydamas nukentėjusiąją už sprando. Taigi atmetama, kad jis tokius veiksmus atliko išimtinai gindamasis. Ž. G. nurodė, kad kai apeliantas čiupo už sprando, tikrai buvo fizinis skausmas. Tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš paties kaltinamojo parodymų matyti, kad T. G. nukentėjusiąją už kaklo laikė tam tikrą laiką tarpą, Ž. G. parodė, kad ji bandė ištrūkti, atsitraukti. T. G. parodymais nukentėjusioji klykė, šaukė. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad poveikis buvo daromas pakankamai jautriai kūno daliai (kaklui), apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad Ž. G. padarytas ne tik nežymus sveikatos sutrikdymas sumušant viršugalvį, bet ir sukeltas fizinis skausmas sugriebiant ją už kaklo, šie veiksmai padaryti tyčia.

25. Teisėjų kolegija atmeta atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą argumentą dėl nukentėjusiosios intereso nebetęsti baudžiamojo proceso, nes ji nepateikė civilinio ieškinio ir apeliacinio skundo, dėl to esą prokurorės pateiktas skundas yra kišimasis į privatų asmenų gyvenimą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teismai yra išaiškinę, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-299-648/2015, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Opuz prieš Turkiją, Eremia prieš Moldovą ir kt.) Be to, teismai pažymi, kad smurto artimoje aplinkoje užkardymas ir baudžiamosios atsakomybės už jį pritaikymas negali priklausyti nuo to, ar nukentėjusysis asmuo siekia baudžiamojo persekiojimo. Ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje uždraustos veikos pradedamas nesant nukentėjusiojo asmens skundo. Taigi byloje nėra reikšminga, ar nukentėjusioji siekia toliau tęsti procesą. Gynėjo nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusioji nepateikė civilinio ieškinio ir neskundė išteisinamojo nuosprendžio, teisėjų kolegijos nuomone, gali būti traktuojamos ir priešingai, t. y. kaip nukentėjusiosios suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti T. G. nebuvimas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai, sugretinus juos tarpusavyje ir vertinant jų visumą, leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad T. G. pareikštas kaltinimas pasitvirtino, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustato, kad T. G. mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo šeimos narį, o būtent, jis 2020 m. kovo 8 d. apie 13.30 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiąja - sutuoktine Ž. G. metu, tyčia ranka sugriebė jai už kaklo, tuo sukėlė fizinį skausmą ir trenkė jos galvą į virtuvės stalo stalvirštį, tuo pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 9 d. specialisto išvadą Nr. G 8371/2020 (01) nustatyta viršugalvio sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, kietu buku daiktu, 1-2 parų laikotarpyje iki apžiūros, sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais T. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Dėl bausmės ir kitų klausimų

27. Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei, jo pobūdį ir sukeltas pasekmes (nusikalstama veika padarytą žalą), kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

28. T. G. padarė vieną nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. Nusikaltimas baigtas, padarytas tyčia. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Vertindamas T. G. asmenybę, teismas pažymi, kad jis neteistas, dirbantis, turi šeimą (nors su nukentėjusiąja kartu nebegyvena, matyti, kad T. G. nuolat bendrauja, rūpinasi sūnumi). Baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad tinkamiausia T. G. viena švelniausių bausmės rūšių – laisvės apribojimas, kurio trukmė nustatytina artima vidutinei. Nors prokurorė prašo skirti T. G. įpareigojimą būti namuose nakties metu, teismo vertinimu, toks įpareigojimas nepadės pasiekti bausmės tikslų, nes veika padaryta dienos metu, nukentėjusiosios namuose, kur T. G. lanko sūnų. Kadangi asmenys turi bendrą vaiką, kartu juo rūpinasi, netikslinga ir uždrausti jiems bendrauti. Teismo vertinimu, šioje situacijoje veiksmingiausia kartu su laisvės apribojimo bausme T. G. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

29. Į bausmės laiką įskaitomas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. kovo 8 d. 14.30 val. iki 2020 m. kovo 9 d. 14.55 val. (dvi paros) (b. l. 45, 55), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

30. T. G. gynėjo advokato G. Ivoškos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patenkinus prokurorės apeliacinį skundą ir priėmus T. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, atmestinas.

31. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktiniai diskai su vaizdo ir garso įrašais – nuosprendžiui įsiteisėjus paliekami saugoti su byla.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės Audronės Šukienės apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 21 d. nuosprendį, kuriuo T. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, T. G. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per pirmuosius 9 (devynis) laisvės apribojimo mėnesius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaityti T. G. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. kovo 8 d. 14.30 val. iki 2020 m. kovo 9 d. 14.55 val. (dvi paras) vieną laikiname sulaikyme išbūtą parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD laikmenas su garso ir vaizdo įrašais, esančias baudžiamojoje byloje, palikti saugoti su byla.

Atmesti T. G. gynėjo advokato G. Ivoškos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.