Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių PN-AK veiksmų laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 27 d. iki 2019 m. sausio 29 d. jam kalint uždarosios zonos kamerų tipo patalpose nesuteikus trumpalaikių pasimatymų su artimaisiais bei nesudarius sąlygų bendrauti su jais vaizdo skambučiais (skambinti internetinės telefonijos būdu).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai.

Nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių (BVK 102 str. 1 d.).

Vadovaujantis 75 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, taip pat 2 kartus per mėnesį paskambinti telefonu.

BVK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.

BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę 2 kartus per mėnesį paskambinti telefonu.

Taigi, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, nuteistieji, kalintys pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis, turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą bei du kartus per mėnesį paskambinti telefonu.

Nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, išskyrus patalpintus į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 str. 2 d. 3 p., neturi teisės į trumpalaikius pasimatymus ir telefoninius skambučius.

Asmenys, kamerų tipo patalpose atliekantys BVK 142 str. 2 d. 3 p. numatytą nuobaudą (pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių) - neturi teisės į pasimatymus, tačiau turi teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 27 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 14 parų, 2017 m. lapkričio 10 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 14 parų, 2017 m. lapkričio 27 d. perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 8 mėnesiams, 2017 m. lapkričio 29 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 10 parų, 2017 m. gruodžio 11 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, 2018 m. rugsėjo 7 d. perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, 2018 m. rugsėjo 11 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 7 paroms, 2018 m. rugsėjo 18 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 3 mėnesiams ir 2018 m. gruodžio 19 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas 3 mėnesiams (b. l. 11, 22, 26–27, 39–40, 43–44, 48–50, 57–58, 62–63, 67–68, 78).

Akivaizdu, kad pagal aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, pareiškėjas neturėjo teisės į trumpalaikius pasimatymus, kai ginčui aktualiu laikotarpiu atlikinėjo jam skirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiškėjas turėjo teisę į vieną trumpalaikį pasimatymą per keturis mėnesius, kai 2017 m. lapkričio 27 d. ir 2018 m. rugsėjo 7 d. buvo perkeltas į drausmės grupę (išskyrus laikotarpius, kuriais jis atlikinėjo nuobaudas kamerų tipo patalpose).

Lietuvos vyriausias administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką analogiškose bylose (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A-485-556/2016), yra pažymėjęs, kad viena iš nuteistojo teisės į pasimatymus realizavimo prielaidų yra nuteistojo asmens valia (BVK 11 str.), t. y. nuteistasis, siekdamas turėti trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą, tai turi aiškiai išreikšti bausmės vykdymo vietos administracijai, o pastaroji privalo priimti sprendimą tenkinti prašymą ar jį atmesti.

Šiuo konkrečiu atveju administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo išreiškęs prašymą administracijai dėl trumpalaikio pasimatymo ir gavęs neigiamą atsakymą. Esant tokiai faktinei situacijai (nuteistojo valinės išraiškos nebuvimas), Pravieniškių PN-AK neturėjo faktinio pagrindo spręsti klausimo dėl trumpalaikio pasimatymo, o tai reiškia, jog apskritai nekilo klausimo dėl trumpalaikio pasimatymo nesuteikimo pareiškėjo nurodomu laikotarpiu, dėl to darytina išvada, jog Pravieniškių PN-AK neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo atmestinos kaip nepagrįstos.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas nuteistųjų teisę į telefoninius pokalbius reglamentuojančias teisės normas bei vadovaujantis bylos duomenimis, akivaizdu, kad pareiškėjas neturėjo teisės į telefoninius skambučius, kai buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas: 2017 m. spalio 27 d. 14 parų, 2017 m. lapkričio 10 d. 14 parų, 2017 m. lapkričio 29 d. 10 parų, 2018 m. rugsėjo 11 d. 7 paroms.

Kitais ginčui aktuliais laikotarpiais (nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. birželio 11 d., nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. kovo 19 d.) kalėdamas kamerų tipo patalpose pareiškėjas pagal aukščiau nurodytas BVK nuostatas turėjo teisę 2 kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Tačiau pareiškėjas byloje nekelia pretenzijų, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK jam nebuvo suteikta teisė paskambinti telefonu. Atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą, iš kurio kildina jam padarytą žalą, pareiškėjas grindžia aplinkybe, jog Pravieniškių PN-AK jam nebuvo sudaryta galimybė paskambinti artimiesiems internetinės telefonijos būdu.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje vaizdo skambučių sistema nebuvo įrengta (b. l. 7).

Kaip jau buvo nurodyta, BVK 102 straipsnyje yra numatyta nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Pagal šio straipsnio 5 dalį, skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte (2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. balandžio 1 d.) nurodyta, be kita ko, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu; skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

Remiantis aptartu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad Pravieniškių PN-AK direktoriui kyla imperatyvi pareiga nuteistiesiems užtikrinti galimybę skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimas internetinės telefonijos būdu nėra savarankiškas skambinimo būdas, šis būdas tik prilyginamas skambinimui telefonu, todėl toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos namuose esančias technines galimybes.

Tokią poziciją yra suformavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiško pobūdžio bylose dėl žalos, kildinamos iš nuteistųjų teisės į skambinti internetinės telefonijos būdu pažeidimo, atlyginimo, nurodydamas, kad skambinimas internetinės telefonijos būdu nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų. Galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams; pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija. Toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (žr., pvz., 2018 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2547-968/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1581-756/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1594-629/2019).

Byloje ginčo, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo užtikrinta teisė skambinti ir kalbėti telefonu, nėra. Tai patvirtina ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 24–25). Atsižvelgiant į išdėstytą, faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos techninės galimybės skambinti artimiesiems naudojantis internetine telefonija, negali būti traktuojama kaip pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimas, todėl šiame kontekste nėra pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK administracijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis).

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.