Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Svajūnas Knizleris,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

teismo posėdyje išnagrinėjęs V. M. gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties, kuria nutarta perduoti Lietuvos Respublikos pilietį V. M. , gimusį (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantį (duomenys neskelbtini), dirbantį UAB „T“ (duomenys pakeisti) vairuotoju, Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Dortmundo prokuratūros vyriausiojo prokuroro Giokės (Göke) 2011-08-31 išduotą Europos arešto orderį byloje Nr. 81 AR 269/11 (170 Js 727/09) už jame nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos Mokesčių kodekso 370 straipsnio (§) 1 d. (pastraipos) 2 p. (numeryje), 3 d. (pastraipos) 5 p. (numeryje), Tabako mokesčių įstatymo 23 straipsnyje (§), Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio (§) 2 dalyje (pastraipoje),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2011 m. lapkričio 2 d. gautas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Dortmundo prokuratūros vyriausiojo prokuroro Giokės (Göke) 2011-08-31 išduotas Europos arešto orderis byloje Nr. 81 AR 269/11 (170 Js 727/09) dėl Lietuvos Respublikos piliečio V. M. suėmimo ir perdavimo baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai už jos teritorijoje padarytą nusikalstamą veiką – bendrai su gaujos nariais įvykdytą vengimą mokėti mokesčius.

Europos arešto orderyje nurodyta, kad V. M. Vokietijoje yra persekiojamas už nusikalstamą veiką, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos Mokesčių kodekso 370 straipsnio (§) 1 d. (pastraipos) 2 p. (numeryje), 3 d. (pastraipos) 5 p. (numeryje), Tabako mokesčių įstatymo 23 straipsnyje (§), Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio (§) 2 dalyje (pastraipoje).

V. M. įtariamas tuo, kad nuo 2008-07-07 iki 2008-07-08 Dortmunde ir kitose vietose su G. ir J. bendrai nutarus vykdyti nusikaltimą, įtariamieji G. ir M. 2008-07-07, apie 11 val. 30 min., grįždami iš Ispanijos per Liuksemburgą, važiuodami sunkvežimiu, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką. Be privalomo maskuojančio krovinio sunkvežimyje buvo 5000 „Marlboro“ ir „Jin Ling“ rūšies cigarečių blokų, kuriuos įtariamieji sąmoningai atgabeno į Vokietijos Federacinės Respublikos akcizų teritoriją. Gabenamą siuntą visą laiką lydėjo įtariamasis J., kuris buvo atsakingas už cigarečių tiekimo organizavimą ir stebėjimą, kurį atliko važiuodamas iš paskos transporto priemone Daimler Benz S 320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-07-08, maždaug apie 15.00 val., šie trys įtariamieji sunkvežimiu ir lengvuoju automobiliu atvyko į liudytojo A. firmos eksploatuojamo sandėlio angarą „Z“ (duomenys pakeisti), esantį Dortmund-Wickede. Sunkvežimį pastačius prie sandėlio angaro vartų, įtariamasis J. savo automobiliu „Frische Luft“ gatve išvyko nuo sandėlio angaro. Tuoj po to, nuo 15.00 val. iki 16.00 val. įtariamieji G. ir M. bei kiti 2 asmenys iškrovė cigaretes ir nugabeno į sandėlį. Baigę iškrovimo procedūrą, įtariamieji G. ir M. sunkvežimiu pasišalino nuo sandėlio angaro ir tuoj po to poilsio aikštelėje susitiko su įtariamuoju J., kur šis kitiems įtariamiesiems perdavė plastikinį maišelį su nežinomu turiniu.

Nesumokėjus tabako mokesčių buvo padaryta mažiausiai 138.284 eurų dydžio žala. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, ypač į gerai suplanuotą ir organizuotą veikimo būdą, galima teigti, kad kaltinamieji veikė kaip nariai gaujos, kuri susibūrė turėdama tikslą nuolatos vykdyti tapačias nusikalstamas veikas.

Siekiant užtikrinti V. M. perdavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau–BPK) 140 straipsniu, 2011 m. spalio 31 d. jis buvo sulaikytas. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorė 2011 m. lapkričio 2 d. priėmė nutarimus paleisti sulaikytąjį V. M. ir paskirti jam kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Užtikrinant perduotino asmens teises, 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, dalyvaujant advokatui, supažindino V. M. su Europos arešto orderio turiniu, išaiškino supaprastintą perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarką bei tokio perdavimo teisines pasekmes. V. M. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka Vokietijos Federacinei Respublikai ir neatsisakė specialiosios taisyklės. Tokią pačią poziciją jis išsakė ir Vilniaus apygardos teisme.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio V. M. perdavimo pagal Europos arešto orderį, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi nutarė perduoti V. M. baudžiamajam persekiojimui vykdyti Vokietijos Federacinei Respublikai. Teismas nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“ (toliau – Sprendimas 2002/584/TVR) bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 9¹ straipsnyje, kurie neleistų perduoti V. M. Vokietijos Federacinei Respublikai.

Teismo posėdžio metu perduotino asmens V. M. gynėjas prašė jo skundą tenkinti , prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Perduotino asmens V. M. gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį perduoti Lietuvos Respublikos pilietį V. M. baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Europos arešto orderį, BK 9¹ straipsnio, BPK 71¹ straipsnio, 73 straipsnio ir Sprendimo 2002/584/TVR nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus (BPK 17¹ straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas dėl asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį, patikrina: 1) ar yra laikomasi Europos arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti perduodamas ar gali būti neperduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei, šiuo atveju Vokietijos Federacinei Respublikai.

Apeliacinio teismo teisėjas konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl V. M. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui pagal Europos arešto orderį, šiuos reikalavimus įvykdė. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad V. M. prašomas perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei narei, siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl vengimo mokėti mokesčius, įvykdyto veikiant organizuotoje grupėje, atsakomybė už kurį numatyta Vokietijos Federacinės Respublikos Mokesčių kodekso 370 straipsnio (§) 1 d. (pastraipos) 2 p. (numeryje), 3 d. (pastraipos) 5 p. (numeryje), Tabako mokesčių įstatymo 23 straipsnyje (§), Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio (§) 2 dalyje (pastraipoje). Už šią nusikalstamą veiką pagal Vokietijos Federacijos Respublikos įstatymus numatyta maksimali bausmė viršija vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Ši veika taip laikoma nusikalstama pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, t. y. atitinka dvigubo baudžiamumo principą. Privalomo ar neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų Sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniuose bei BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse, nenustatyta. Taigi, formalūs pagrindai perduoti V. M. Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti yra, ko iš esmės savo skunde neginčija ir V. M. gynėjas.

Perduotino asmens gynėjas skunde teigia, kad Europos arešto orderis V. M. atžvilgiu išduotas nesilaikant šiam dokumentui keliamų turinio reikalavimų. Gynėjo nuomone, Vokietijos Federacijos Respublika nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių identifikuoti įtariamą asmenį ir daryti išvadą, jog V. M. yra būtent tas asmuo, dėl kurio pateiktas Europos arešto orderis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas konstatuoja, jog šis gynėjo skundo argumentas nepagrįstas.

Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta, kad Europos arešto orderyje turi būti nurodyta prašomo perduoti asmens tapatybė ir pilietybė. Sprendimo 2002/584/TVR priede, nustatančiame Europos arešto orderio formą, numatyta, jog šiame dokumente turi būti pateikta tokia informacija apie prašomo išduoti asmens tapatybę: pavardė, vardas, lytis, pilietybė, gimimo data, gimimo vieta, gyvenamoji vieta ir (arba) žinomas adresas. Taip pat Europos arešto orderyje gali būti nurodomos kalbos, kurias prašomas išduoti asmuo supranta, prašomo išduoti asmens ypatingos žymės/aprašymas, naudojami slapyvardžiai, tačiau ši informacija nėra privaloma ir pateikiama tik tuo atveju jei yra žinoma, o asmens nuotrauka ir pirštų atspaudai – jei jie yra ir gali būti perduoti. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos matyti, jog Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Dortmundo prokuratūros vyriausiojo prokuroro Giokės (Göke) 2011-08-31 išduotame Europos arešto orderyje yra nurodyta, kad prašomas išduoti asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis V. M. , gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, jo paskutinė deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Taigi, Europos arešto orderyje nurodyta visa šiame dokumente privaloma pateikti informacija, patvirtinanti prašomo išduoti asmens, t.y. V. M. , tapatybę. Tai, kad prašančioji šalis nepateikė neprivalomų pagal Sprendimo 2002/584/TVR nuostatas duomenų, o taip pat gynėjo skunde nurodytų duomenų, t.y. asmens kodo ir asmens dokumento kopijos, kurie paminėtame tarptautiniame teisės akte nėra nurodyti, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad išduotas Europos arešto orderis neatitinka nustatytų formos ar turinio reikalavimų.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog perduotinas asmuo V. M. teigia, kad jis neprisimena inkriminuojamu laiku buvęs Vokietijos Federacijoje, be to, 2008 metais jis pametė asmens tapatybės kortelę, todėl ja galėjo pasinaudoti kitas asmuo. Visus šiuos duomenis, taip pat pateiktus paties V. M. ranka užpildytus dokumentus, kuriais pastarasis įrodinėjo, kad Europos arešto orderyje nurodytu nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo Lietuvoje, apygardos teismas įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad jie nepaneigia galimybės, jog 2008 m. liepos 7-8 dienomis V. M. buvo Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Juolab, kad, kaip matyti iš Europos arešto orderyje išdėstyto nusikalstamos veikos, kurios padarymu įtariamas V. M. , aprašymo, nusikalstamą veiką pastarasis galimai padarė veikdamas kartu su bendrovės, kurioje tuo metu dirbo, ir kaip pats paaiškino, darbo reikalais dažnai vykdavo į Vokietiją, t.y. UAB „P“ (duomenys pakeisti), vadovu J. ir bendradarbiu G.. Be to, paminėtai bendrovei, kurioje dirbo V. M. , nuosavybės teise priklausė ir galimo nusikaltimo padarymo priemonė, t.y. sunkvežimis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, kad teismui buvo pateikta pakankamai informacijos, leidžiančios spręsti V. M. perdavimo pagal Europos arešto orderį Vokietijos Federacinei Respublikai klausimą. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog proceso metu perduotino asmens gynėjas savo iniciatyva kreipėsi į Dortmundo prokuratūrą, išsakydamas abejones dėl prašomo perduoti asmens tapatybės ir pateikdamas V. M. fotonuotrauką, tačiau, gavusi šiuos duomenis, Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentinga teisminė institucija išduoto Europos arešto orderio neatšaukė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog vadovaujantis Sprendimo 2002/584/TVR preambulės 10 punktu, Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netiria Europos arešto orderyje nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Vykdančiosios šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti Europos arešto orderį išdavusios teisminės institucijos pateikta informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis. Todėl šio proceso metu teismas netiria V. M. inkriminuojamų veikų įrodytumo ar jo veiksmų kvalifikavimo teisingumo. Šios aplinkybės bus tiriamos toliau tęsiant baudžiamąjį procesą Vokietijos Federacijos Respublikoje, nes būtent šios valstybės teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, siekdamos išsiaiškinti veikas padariusius asmenis.

Apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją dėl perduotino asmens V. M. gynėjo skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.