Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-01-27 · Administracinė byla Nr. I-3323-596/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-01-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-03-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-27
Bylos Nr.
I-3323-596/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01420-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
UAB „Justiniškių turgus“
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3323-596/2015Proceso Nr. 3-61-3-01420-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 8.2.;9.3.1.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Justiniškių turgus“ atstovams - direktoriui V. J. ir advokatui R. S., atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovei J. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą (pareiškėja UAB „Justiniškių turgus“, trečiasis suinteresuotas asmuo - Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) skunde prašo teismo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK prie LRV) 2014-02-14 sprendimą Nr. S-44 (7-251/2013) ir palikti galioti VMI prie FM 2013-11-18 sprendimą Nr. 69-147. Nurodo, kad pareiškėja pagal 2009-01-08 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį pardavė UAB „Vilniaus akmuo“ 1988 m. statybos 28 garažus, esančius požeminių garažų masyve adresu (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad turtas parduodamas už 1 039 314,80 Lt ir ši kaina apima visus tiek tiesioginius, tiek netiesioginius mokesčius, mokėjimus ir rinkliavas, kurie taikomi šios sutarties sudarymo momentu. Pareiškėja 2009-01-08 išrašė UAB „Vilniaus akmuo“ (pirkėjui) PVM sąskaitą faktūrą serija JUT Nr. 9001 už 1 039 314,80 Lt bei pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 32 str. senų pastatų pardavimas PVM neapmokestinamas. Tarp šalių jokie piniginiai mokėjimai neįvyko, nes buvo padaryta užskaita pagal 2008-12-31 skolų suderinimo aktą. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija, Vilniaus AVMI) siekdama nustatyti pareiškėjos ir UAB „Junesta“, pardavusios garažus pareiškėjai, sudaryto sandorio aplinkybes, atliko UAB „Junesta“ operatyvų patikrinimą, kurio metu buvo pateiktos nekilnojamojo turto agentūros UAB „Negrita“ paruošta 2011-10-21 turto vertinimo ataskaita ir turto vertės nustatymo pažyma Nr. 11-10-21:01 dėl turto - garažo (bokso) vertės nustatymo, pagal kurias negyvenamos patalpos - garažo (bokso), esančio (duomenys neskelbtini) - rinkos vertė turto apžiūros dieną, t. y. 2008-12-01, buvo 13 000 Lt. Vertintojas taip pat konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad likę 27 garažai (boksai) yra tame pačiame pastate bei yra panašaus ploto (apie 19,50 kv. m.) ir parduoti vienodomis pardavimo sąlygomis, padarė išvadą, kad ir kitų garažų vidutinė rinkos vertė 2008-12-01 buvo 13 000 Lt. Inspekcija patikrinimo metu nustatė, jog požeminių garažų masyve, yra įsikūrusi 449-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija, kuri iš Lietuvos Respublikos valstybės pagal 2007-01-17 Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2007-39 nuomojasi 1 695 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypą (kadastrinis (duomenys neskelbtini), skirtą 35 gelžbetoninių garažų masyvui aptarnauti. Taigi patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja pagal 2009-01-08 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį 28 garažus pardavė UAB „Vilniaus akmuo“ už 1 039 314,80 Lt, o vieno garažo (bokso) vidutinė pardavimo kaina buvo 37 118 Lt (1039314/28). Inspekcija įvertinusi garažų (boksų) pardavimo sandorio aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėja 28 garažus nusipirko 2008-12-19, o juos pardavė 2009-01-08. Per tokį trumpą (trijų savaičių) laikotarpį tarp garažų įsigijimo ir jų tiekimo rinkos konjunktūra nepakito, todėl Inspekcija padarė išvadą, jog 1988 metų statybos 28 garažų komplekso rinkos vertė jų pardavimo dieną, t. y. 2009-01-08, buvo 364 000 Lt (28 x 13 000 Lt). Minėta suma vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 32 str. nuostatomis nėra neapmokestinama pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM). Vilniaus AVMI, įvertinusi visas sandorio aplinkybes, pažymėjo, kad likusia sandorio dalimi buvo parduota užstatymo teisė, kuri pagal PVMĮ 3 ir 7 straipsnių nuostatas yra PVM objektas ir apmokestinamas standartiniu tarifu, taip pat pažymėjo, kad užstatymo teisė parduota už 675 314,80 Lt, iš jų - 107 823,37 Lt PVM (1 039 314,80 Lt - 364 000 Lt = 675 314,80 Lt /119 x 19 proc. = 107 823,37 Lt PVM).

Nurodė nesutinkanti su ginčijamo sprendimo teiginiais, kad sprendžiant, ar žemė, kaip žemė statyboms (taip pat teisė užstatyti statyboms skirtą žemę), yra PVM objektas, turi būti vadovaujamasi patvirtintu sklypo detaliuoju ar jam prilygintu planu, specialiuoju planu, pagal kuriuos yra nustatytos konkrečių sklypų ar jų grupių užstatymo sąlygos ar yra teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti klausimai, susiję su galimybe ruošti šiuos žemės sklypus statybai, t. y. priimti kompetentingų institucijų sprendimai dėl minėtų teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo. Pažymėjo, kad pagal PVMĮ 3 str. ir 7 str. nuostatas užstatymo teisės pardavimas/perleidimas yra PVM objektas, kai atitinka sąlygas, numatytas PVMĮ 3 str.: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Atitikus PVMĮ 3 str. numatytus kriterijus, užstatymo teisės perleidimas/pardavimas visuomet bus PVM objektu Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, ar yra išpildytos sąlygos numatytos PVMĮ 32 str. Pagal PVMĮ 7 str. nuostatas sandoriai dėl civilinių teisių objektų, kurie pagal PVMĮ nuostatas nelaikomi prekių tiekimu, yra laikomi paslaugų teikimu. Kita vertus, PVM objektu taip pat laikoma ir civilinių teisių perleidimas numatytas PVMĮ 4 str., kurie pagal savo prigimtį/aplinkybių visumą bus laikomi prekių tiekimu. Įstatymo leidėjas nėra išskyręs papildomų aplinkybių, reglamentuojančių turtinių teisių pardavimą. Užstatymo teisę reglamentuoja CK ketvirtos knygos IX skyriaus normos ir apibrėžia ją kaip teisę naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. Užstatymo teisė nustatoma tuomet, kai žemės savininkas nepageidauja ar jam yra nenaudinga būti ant jam priklausančio žemės sklypo stovinčių statinių savininku ar eksploatuoti jam priklausančiame žemės sklype esančių gelmių. Užstatymo teisės objektas yra ne bet kokia žemė, o tik Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas. Užstatymo teisės objektu gali būti ne tik visas žemės sklypas, bet ir jo dalis. 449-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija iš Lietuvos Respublikos valstybės pagal 2007-01-17 Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2007-39 99 metų terminui nuomojasi 1 695 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypą, skirtą 35 gelžbetoninių garažų masyvui aptarnauti. Ši sutartis sukuria užstatymo teisę. Sandorio sudarymo momentu (2009-01-08) pareiškėja ir UAB „Vilniaus akmuo“ žinojo pakankamai aplinkybių, iš kurių galima spręsti, kad pagrindinis sandorio tikslas buvo parduoti/įsigyti ne garažus, o užstatymo teisę. Minėtą aplinkybę patvirtino patikrinimo metu nustatytos sąsajos ir reikšmingi įrodymai. Taigi, šiuo atveju MGK prie LRV ir VMI prie FM skirtingai taikė PVMĮ 3, 7, 32 straipsnių nuostatas nustatant kriterijus dėl užstatymo teisės pripažinimo PVM objektu. MGK prie LRV teigimu, užstatymo teisė pripažįstama PVM objektu tik nustačius PVMĮ 32 str. ir minėtą straipsnį detalizuojančioje teismų praktikoje keliamas sąlygas, o VMI prie FM teigimu, užstatymo teisė, esant PVMĮ 3 str. numatytoms sąlygoms, visada bus PVM objektas, nepriklausomai nuo to, ar išpildyti visi PVMĮ 32 str. ir minėtą straipsnį detalizuojančioje teismų praktikoje keliami kriterijai (b. l. 1-3).

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasi jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime pareiškėja su atsakovės skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2009-01-08 su UAB „Vilniaus akmuo“ sudarė Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pardavė 28 garažus (boksus). Šios Sutarties dalykas – garažai, o ne žemės sklypo ar jo užstatymo teisės pardavimas, kaip nepagrįstai teigia mokesčių administratorius. Sandoris buvo sudarytas laikantis įstatymų reikalavimų, iš jo negalima daryti išvados, kad buvo parduoti ne tik garažai, bet ir kiti nekilnojamieji daiktai ar daiktinės teisės. Mano, kad VMI prie FM nepagrindė, kodėl šiuo atveju gali būti taikomas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 str. 1 d. VMI prie FM šiuo atveju pati sukūrė naujas aplinkybes ir su jų atsiradimu sieja apmokestinimą. Sklypas priklauso valstybei, pareiškėja niekada nebuvo jo savininkė, todėl jokių teisių į šį sklypą perleisti UAB „Vilniaus akmuo“ negalėjo. Pareiškėja neturėjo ir žemės nuomos teisių, todėl neturi teisinės galimybės įvykdyti žemės sklypo daiktinių teisių perleidimo, t. y. sukurti tokių juridinių faktų, su kuriais įstatymas sieja apmokestinimą, todėl ir mokestinė prievolė atsirasti negali. Teigia, kad šiuo atveju mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 69 str. 1 d. nuostatas, nesant jame nurodytų sąlygų ir tokiu būdu pažeisdamas apmokestinimo aiškumo principą.

Pažymėjo, kad vėliau atsiradusios aplinkybės negali turėti įtakos mokestinės prievolės vertinimui, nes padaro ją priklausomą nuo įvykių, kurie atsitiks arba neatsitiks ateityje, t. y. mokestinė prievolė tampa hipotetiška. Sutarties sudarymo metu žemės sklypo paskirtis buvo – kita, naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, pagal 2011-05-31 Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklypo naudojimo būdas nebuvo pasikeitęs, jokių statybų jame vykdyti negalima ir jokie statybos leidimai griauti garažus nebuvo išduoti. Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT praktika, kurioje yra nurodyta, kad konkretaus žemės sklypo priskyrimas statybos sklypo kategorijai priklauso nuo nustatytos žemės naudojimo tikslinės paskirties šiame sklype. Todėl jokio pagrindo nėra teigti, kad sklypas Sutarties sudarymo metu buvo skirtas statyboms. Pažymėjo, kad pareiškėja niekada nebuvo detaliojo plano organizatoriumi ar vykdytoju. Sutartyje prisiimtas įsipareigojimas dėl maksimalių pastangų, kad būtų parengtas žemės sklypo detalusis planas, buvo prisiimtas tik dėl to, kad taip reikalavo UAB „Vilniaus akmuo“. Pareiškėja sutiko suteikti konsultacines paslaugas dėl detaliojo plano ruošimo, tačiau tai neturėjo įtakos galutiniam rezultatui, t. y. nebuvo būtinoji garažų pardavimo sąlyga. Nepatvirtinus žemės sklypo detaliojo plano, žemės sklypo teritorijos rėžimas nebūtų pasikeitęs ir visi veiksmai dėl teritorijų planavimo procedūrų atlikimo būtų netekę jokios reikšmės mokestinės prievolės turiniui nustatyti.

Dėl užstatymo teisės vertės nustatymo nurodo, kad mokesčių administratorius neįvertino aplinkybės, kad rinkos vertė ir pardavimo kaina nėra tapatūs dalykai. Garažų boksai buvo parduoti todėl, kad pareiškėja UAB „Vilniaus akmuo“ buvo skolinga už statybos darbus 1 039 314,80 Lt, o prasidėjus ekonominei krizei visi statybos darbai, finansavimas, nekilnojamojo turto pirkimas sustojo ir pareiškėja neturėjo galimybės atsiskaityti su UAB „Vilniaus akmuo“, dėl to pasiūlė perimti pareiškėjos turtą – 28 garažų boksus. Aplinkybę, kad garažai buvo parduoti už didesnę kainą nei buvo įsigyta, laiko pelninga komercine veikla ir nesutinka su atsakove, kad toks sandoris prieštarauja verslo logikai, nes kiekvienas subjektas stengiasi kuo pelningiau parduoti savo turtą, prekes ir paslaugas ir iš to uždirbti. UAB „Vilniaus akmuo“ nebuvo žinoma, už kiek ir kada buvo įsigyti garažai. Pareiškėja siekė išvengti bankroto, turimus garažus parduoti maksimaliai pelningai, todėl pasiūlė už skolą perimti garažus, kuri savo vertine išraiška tuo metu buvo didesnė negu garažų įsigijimo kaina. Sutarties sudarymo metu atskiro garažo rinkos vertė nustatinėjama nebuvo, tai, kad UAB „Vilniaus akmuo“ įsigijo ne vieną, o 28 garažus, galėjo pridėti visam sandoriui papildomos vertės, nes UAB „Vilniaus akmuo“ įgijo teisę į didesnę dalį viso statinio, kurį galėtų pritaikyti savo veiklai. Pareiškėja galėjo pateikti pirkėjai informaciją apie tai, kad 449-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija siekia atlikti detaliojo planavimo veiksmus su žemės sklypu, nes tokiu būdu yra parodoma parduodamų statinio dalių perspektyva, kas gali būti patrauklu įsigyjant tokį objektą už aukštesnę kainą. Bendrovė neprivalo pardavinėti savo turto pigiau ar nuostolingai, jos tikslas yra siekti pelno, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Mano, kad UAB „Vilniaus akmuo“ padarė teisingą verslo logiką atitinkanti sprendimą ir ryžosi sumokėti didesnę kainą, nes žinojo, kad pareiškėja neturi piniginių lėšų atsiskaityti ir jai pradėjus išieškojimą, gali bankrutuoti, o tokiu atveju yra maža tikimybė, kad bus atgauta visą 1 039 314,80 Lt skolą. Be to, pačioje Sutartyje buvo nustatytos vidutinės rinkos vertės, pagal kurias visų 28 garažų vidutinė rinkos vertė yra 415 400 Lt, o ne 364 000 Lt. Mokesčių administratorius vadovaujasi tik individualiu turto vertinimu, tačiau jis neturi visų garažų turto vertinimų. Turto kaina gali skirtis nuo turto vertės. Jeigu rinkoje yra parduodamas unikalus objektas arba nėra konkurencijos, arba egzistuoja kitos aplinkybės, tai toks turtas gali būti parduodamas už didesnę kainą negu yra vertinamas. Šie veiksniai ir buvo įvertinti Sutarties šalių jos pasirašymo metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai yra užstatymo teisės kaina.

Mokesčių administratorius, nustatydamas, kad užstatymo teisė parduota už 675 314,80 Lt., neįvertino mokesčio mokėtojo nurodytų aplinkybių, nepagrindė, kodėl mokesčių mokėtojas turėjo parduoti garažus būtent už nekilnojamojo turto vertintojo nustatytą vertę, o ne už vidutinę rinkos vertę nustatytą Sutartyje ar už laisvoje rinkoje nustatytą kainą. Pažymėjo, kad mokestinė prievolė turi būti aiškiai reglamentuota įstatymo ir nepriklausyti nuo subjektyvios mokesčių administratoriaus nuomonės. Mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį patikrinimą surinko informaciją ir Sprendime pateikė įvykių seką, kuri atitinka mokesčių administratoriaus interesus. Aplinkybė, kad 2009-07-15 buvo patvirtintas detalusis planas, neturi būti suprantama kaip savaime suprantama ir nuo pareiškėjos priklausiusia aplinkybe. VMI galimybę vystyti žemės sklypą vertina kaip įvykusį faktą, todėl nepagrįstai aiškina MAĮ 69 str. 1 d. kaip suteikiančią teisę PVM apmokestinti bet kokias netiesiogines galimybes ir jas vadinti „užstatymo teisėmis“. VMI prie FM nepagrindė, kodėl tariamos užstatymo teisės kaina yra 675 314,80 Lt, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Mano, kad atsakovės ginčijamas MGK prie LRV sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti atsakovės skundo nėra pagrindo (b. l. 19-22).

Atsiliepimas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą remdamiesi atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateiktame atsiliepime į skundą nurodė palaikanti atsakovės skunde nurodytus argumentus ir prašė skundą tenkinti, o bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b.l. 25).

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Atsakovės, pareiškėjos atstovų paaiškinimais ir surinkta rašytine bylos medžiaga ir Mokestinių ginčų komisijos bylos Nr. 6.11 – 05 (7-251/2013) (toliau – ir MGK byla) medžiaga nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2013-11-18, išnagrinėjusi UAB „Justiniškių turgus“ skundą, priėmė sprendimą Nr. 69-147 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo patvirtino 2012-01-27 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. (4.65)-256-23, kuriuo nurodyta sumokėti 107 823 Lt. PVM, 41 245 Lt PVM delspinigių, 32 346 Lt PVM baudą tuo pagrindu, jog buvo pripažinta, kad UAB „Justiniškių būstas“ už 364 000 Lt pardavė ne tik 28 garažus, bet ir už 675 314,80 Lt - žemės, ant kurios pastatyti garažai ir skirtos statyboms PVMĮ prasme, užstatymo teisę, kuri pripažinta PVM objektu (MGK byla, b.l. 9-13). Nesutikdama su tokiu VMI sprendimu, pareiškėja kreipėsi su skundu į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri panaikino 2013-11-18 VMI sprendimą Nr. 69-147, konstatavusi, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Justiniškių būstas“ parduodama 28 garažus, taip pat tiekė ir teisę užstatyti statyboms skirtą žemę PVMĮ 32 str. 2 d. prasme, todėl mokesčių administratorius pareiškėjai nepagrįstai apskaičiavo mokėtiną PVM ir su juo susijusias sumas (MGK byla, b.l. 2-7, 32-44).

Ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl to, ar pagal 2009-01-08 pirkimo pardavimo sutartį buvo parduoti tik 28 garažai, ar ir teisė užstatyti žemę, skirtą statyboms, kuri pagal PVMĮ 32 str. 2 d. nuostatas pripažįstama PVM objektu, ir ar žemė, ant kurios pastatyti perleisti 28 garažai, laikytina „žeme statyboms“ PVMĮ 32 str. 2 d. prasme. Spręsdami šį mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 str. 2 d. nuostatas.

Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Kaip matyti iš VMI sprendimo, ginčijamo MGK sprendimo, proceso dalyvių pateiktų procesinių dokumentų turinio ir teismo posėdžio metu duotų pareiškėjos ir atsakovės atstovų paaiškinimų, nustatyta, kad pareiškėja 2009-01-08 Nekilnojamojo turto sutartimi (toliau – ir Sutartis) už 1 039 314,80 Lt pardavė UAB „Vilniaus akmuo“ 1988 m. pastatytus 28 požeminius garažus, esančius požeminių garažų masyve adresu (duomenys neskelbtini). Sutartimi buvo papildomai susitarta dėl to, kad UAB „Justiniškių turgus“ sieks ir dės visas pastangas, kad ne vėliau kaip per 15 mėn. nuo sutarties sudarymo būtų parengtas ir pateiktas tvirtinti 0,55 ha teritorijos (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kurio rengimas pradėtas 2008-05-30 ir vykdytinas pagal 2008-05-26 Planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, o UAB „Vilniaus akmuo“ už tai sumokės. Pareiškėja sutarties sudarymo dieną išrašė pirkėjui PVM sąskaitą faktūrą už parduodamus 28 garažus 1 039 314,80 Lt sumai be PVM , tačiau visiškas ar dalinis piniginis mokėjimas padarytas nebuvo, užskaičius nurodytą sumą pagal 2008-12-31 skolų suderinimo aktą. Pagal UAB „Negrita“ paruoštą 2011-10-21 turto vertės nustatymo pažymą garažo rinkos vertė turto apžiūros dieną – 2008-12-01 buvo 13 000 Lt, todėl Vilniaus AVMI konstatavo, kad 28 garažų vertė buvo apie 364 000 Lt, todėl sandorio vertė (1 039 314,80 Lt be PVM) ženkliai viršijo garažų vertę.

Taip pat nustatyta, kad požeminių garažų masyve (duomenys neskelbtini) yra įsikūrusi 449-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir GSEB), kuri pagal 2007-01-17 Valstybinės žemės nuomos sutartį iš Lietuvos Respublikos valstybės nuomojasi 1695 kv.m ploto valstybinės žemės sklypą, skirtą aptarnauti 35 gelžbetoninių garažų masyvą. Šalia šio sklypo pagal 2008-05-30 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą buvo priimtas sprendimas organizuoti 0,55 ha teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimą, patvirtintos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009-07-15 sprendimu Nr.1-1170 patvirtino teritorijos prie (duomenys neskelbtini), detalųjį planą ir jo sprendinius: pagrindinė tikslinė paskirtis –kitos paskirties žemė; naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis – daugiaaukščių ir aukštybinių namų statyba; plotas – 2807 kv. m ir kt.; 2 punktu buvo pritarta prašymui parduoti (nuomoti) 1113 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį prie GSEB nuomojamo 1695 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypo. 2010-02-08 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr.30-304 vietoj nuomojamo 1695 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir laisvoje valstybinėje žemėje suformuoto naujo kitos paskirties 1113 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje suformavo vieną 2807 kv. m kitos paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo pobūdis yra daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams statyti, rekonstruoti ir eksploatuoti. Šio įsakymo 6 p. Vilniaus apskrities viršininkui siūloma atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-15 sprendimo Nr.1-1170 2 punktą išnuomoti (parduoti) papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį.

PVMĮ 32 str. 2 d. nustato, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms; žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdamas į minėtą Teismų įstatymo nuostatą ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuotą doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, teismas nagrinėjamu atveju vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl PVMĮ 32 str. 2 d. nuostatų ir sąvokos „žemė statyboms“ aiškinimo. Nagrinėjamam ginčui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-07-05 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A602-200/2012, kurioje pateikti išaiškinimai ir suvienodinta ankstesnė LVAT praktika minėtais klausimais. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad konkretus žemės sklypas gali būti priskirtas statybos sklypų kategorijai inter alia „žemei statyboms“ PVMĮ 32 str. 2 d. taikymo prasme, kai teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus specialiuosius teritorinio planavimo dokumentus ir(ar) detaliuosius planus šiame sklype esančiai žemei nustatoma tokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal PVMĮ 14 str. įtvirtintą apmokestinimo PVM momentą, žemės sklypo pardavimo pripažinimas „žemės statybos“ tiekimu PVMĮ 32 str. 2 d. kontekste turi būti paremtas aplinkybėmis, egzistavusiomis prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo metu, o sprendžiant klausimą, ar pagal PVMĮ 32 str. 2 d. žemė turėtų būti laikoma apmokestinamu PVM objektu, turi būti vadovaujamasi: teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimo dėl paskirties pakeitimo priėmimu; detaliojo plano patvirtinimu; detaliajam planui prilyginto teritorijų planavimo dokumento, kuriame nustatyta galimybė užstatyti sklypą bei sklypo užstatymo sąlygos, patvirtinimu; duomenų dėl žemės paskirties, naudojimo būdo ar pobūdžio, įrašymu į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą; bendrojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento patvirtinimu, o lemiamą reikšmę turi kriterijai dėl žemės paskirties nustatymo bei patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų, pagal kuriuos yra nustatytos konkrečių sklypų ar jų grupių užstatymo sąlygos, buvimas.

Taigi, mokesčių administratorius privalėjo įvertinti, ar žemės sklypas, ant kurių pastatyti parduoti garažai, sandorio sudarymo metu atitiko žemės, skirtos statyboms, kriterijus. Chronologiškai išanalizavęs įvykių seką, teismas daro išvadą, kad 2009-01-08, kuomet buvo sudaryta 28 garažų pirkimo – pardavimo sutartis, nebuvo aplinkybių, kurios leistų teigti, kad žemės sklypas, ant kurių pastatyti parduodami garažai, buvo skirtas statyboms, nes detalusis planas buvo tik pradėtas rengti (2008-05-30 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas), jo parengimas nuo paties pareiškėjo veiksmų tiesiogiai nepriklausė, o teritorijos prie (duomenys neskelbtini), detalusis planas ir jo sprendiniai, pagal kuriuos buvo numatytas žemės paskirties keitimas ir leistina gyvenamųjų namų statyba, buvo patvirtinti praėjus pusei metų po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo - 2009-07-15 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr.1-1170. Pagal 2008-05-30 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą buvo priimtas sprendimas organizuoti 0,55 ha teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimą, patvirtintos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti, Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009-10-09 raštu Nr.(31)-1.2-2460-(3.31) nurodė nepritarianti valstybinės žemės ploto, esančio greta 1695 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimui (MGK byla, b. l. 21). Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012-01-24 rašto Nr. 49SS-(14.449.25) turinio taip pat matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos komisija ginčytinų klausimų formuojant papildomus sklypus pardavimui ir nuomai 2009-09-24 posėdžio protokole Nr. (30)-6.19-17 nepritarė valstybinės žemės sklypo, esančio šalia valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformavimui, todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-15 sprendimas Nr. 1-1170, kuriuo patvirtintas teritorijos prie (duomenys neskelbtini)detalusis planas ir jo sprendiniai, taip ir neįsigaliojo (MGK byla, b. l. 22-23).

Taigi po garažų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo priimtas sprendimas dėl detaliojo plano tvirtinimo, kuris, kaip minėta, taip ir neįsigaliojo, nepatvirtina aplinkybių, kad sutarties sudarymo metu žemės sklypas, kuriame buvo pastatyti parduodami garažai, galėjo būti laikomas „žeme statyboms“ (teise užstatyti statyboms skirtą žemę) PVMĮ 32 str. 2 d. prasme, todėl negalėjo būti PVM objektu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčijamu sprendimu Mokestinių ginčų komisija teisingai aiškino PVMĮ 32 str. 2 d. nuostatas ir pagrįstai pripažino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjai apskaičiavo mokėtiną PVM ir su juo susijusias sumas, dėl ko panaikino VMI 2013-11-18 sprendimą Nr. 69-147, todėl atsakovės skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos 2014-02-14 sprendimo Nr. S-44(7-251/2013) panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė