Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas D. V. buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 17, 52, 71, 93, 106 periodiškai nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. (25-27 b. l.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui būtina nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, bylos Nr. 23/04).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o to paties straipsnio 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės – tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, jog Šiaulių TI jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo 1,8 kv. m ploto.

Vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą nustato nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktas. Pagal šį punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Sprendžiant dėl kalinamam asmeniui tenkančio kameros ploto, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog apskaičiuojant suimtajam kamerose tekusį plotą, baldų ir kitų įrenginių plotai neišskaičiuojami. Tačiau nustačius tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2849-624/2015 ir kt.). Tokį aiškinimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo, atsižvelgęs į tai, jog Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo ir EŽTT praktikoje nėra aiškinama, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, išskaičiuotinas užstatytas plotas.

Remiantis byloje pateikta Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-10 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. V.“ , kurioje nurodyti duomenys apie kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min. buvusių asmenų skaičių, kamerų plotus, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 106 paras buvo laikomas Šiaulių TI kamerose: 15,09 kv. m ploto kameroje Nr. 71 - nuo 2013-04-24 iki 2013-04-29, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,89 kv. m iki 3,02 kv. m; 23,46 kv. m ploto kameroje Nr. 106 - nuo 2013-08-30 iki 2013-09-11, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,93 kv. m iki 4,69 kv. m; 18,5 kv. m ploto kameroje Nr. 52 - nuo 2013-09-13 iki 2013-11-19, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,06 kv. m iki 4,62 kv. m; 18,23 kv. m ploto kameroje Nr. 93 - nuo 2013-11-27 iki 2013-12-06, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,28 kv. m iki 3,65 kv. m; 18,47 kv. m ploto kameroje Nr. 17 nuo 2013-12-06 iki 2013-12-16, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,31 kv. m iki 4,62 kv. m. Apibendrinus nurodytus duomenis, daroma išvada, kad per ginčo laikotarpio 90,5 paras pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m ir svyravo nuo 1,85 kv. m iki 3,35 kv. m.

Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Minėta, kad tokia teisminė praktika suformuota, atsižvelgus į EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinio mazgo patalpa (14.5 punktas); prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai) (14.6 punktas); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas). Tai, kad Šiaulių TI kamerų įrengimas atitinka nurodytose taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą, patvirtina atsakovės atstovo atsiliepime pateikti paaiškinimai.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad 90,5 parų pareiškėjo D. V. teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI buvo pažeista.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad teko naudotis sanitariniu mazgu, kurio įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja HN 76:2010 21 punktas, kuriame nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat jame turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiaulių TI pateiktos 2015-07-14 pažymos Nr. 62/08-742 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ duomenimis (28-31 b. l.), Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Minėtoje pažymoje atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, o sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio gyvenamosios kameros ploto atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara bei padengta lengvai valoma danga. Pagal HN 76:2010 27 punktą, šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Taigi, HN 76:2010 įtvirtintos nuostatos nereikalauja, kad karšto vandens tiekimo sistema būtų įrengta gyvenamosiose kamerose.

Šiaulių TI pateikti duomenys patvirtina, kad kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengti tualetai su nuplaunamuoju vandeniu. Teismas sprendžia, kad teisės aktai nėra nustatę konkrečių reikalavimų, kokios konstrukcijos tualetai privalo būti įrengti tardymo izoliatorių kamerose, o įrengtos konstrukcijos tualetas, teismo vertinimu, yra tinkamas naudotis ir žmogaus fizinei sveikatai žalingos įtakos neturi. Apibendrinus tai, kas nurodyta, teismas kaip nepagrįstus pripažįsta pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir sprendžia, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, jog buvo pažeista D. V. teisė naudotis Šiaulių TI kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala atsirado ir dėl to, kad kamerose buvo per didelė santykinė oro drėgmė, neužtikrinama reikiama temperatūra bei tinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas, kamerų būklė buvo prasta – apipelijusios sienos, byrėdavo tinkas, betoninė grindų danga nelygi, todėl sunkiai valoma.

HN 76:2010 22 ir 23 punktuose įtvirtintos nuostatos nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal HN 76:2010 26 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju periodu privalo būti 35-65%, šaltuoju periodu ? 35-60%. Pagal HN 76:2010 58 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. HN 76:2010 59 punkte nustatyta, jog ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.); informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka. HN 76:2010 28 punktas nustato reikalavimą, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.

Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje Nr. 62/08-742 nurodė, jog Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose esantys langai yra skaidraus stiklo. Dirbtinis apšvietimas gyvenamosiose patalpose įrengtas vadovaujantis HN 76:2010 reikalavimais: kiekvienoje kameroje įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Šiaulių TI nurodė, kad įstaigos administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Be to, išanalizavus duomenis, užfiksuotus 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224, daroma išvada, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013-06-26, t. y. tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI kasdieninio valymo žurnalas yra, jame yra įrašai apie patalpų, apgyvendinimo kamerų valymą; apgyvendinimo patalpas kalinami asmenys valo patys, valymo inventorius ( šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcinuota soda) išduodamas kalinamųjų prašymu; valymo inventorius laikomas kiekviename aukšte esančiose spintelėse ( 34-35 b. l.).

Vertindamas bylos proceso dalyvių paaiškinimus ir jų pateiktus įrodymus, teismas atsižvelgia į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo teismine praktika, suformulavo aiškinimą, pagal kurį, įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai. Tai reiškia, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi, kalinimo institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Vertinant skunde nurodytus paaiškinimus, daroma išvada, kad D. V. paaiškinimai yra abstraktūs ir nedetalizuoti: pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose grindų danga buvo grubi, todėl sunkiai valoma ir dezinfekuojama, o kuriose kamerose sienos apipelijusios ir byrėjo tinkas, o apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų. Šiaulių TI pateikti duomenys leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras netikrino kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikties HN 76:2010 reikalavimams. Sprendžiant dėl Šiaulių TI pateiktų paaiškinimų, vertinama, kad Šiaulių TI pripažino, jog įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę (28 b. l.).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad byloje nustatyti duomenys leidžia daryti išvadą, jog atsakovės atstovas nepateikė tinkamų įrodymų, galinčių paneigti D. V. teiginius apie kamerose buvusią per didelę santykinę oro drėgmę, įtakojamą nepakankamos patalpų ventiliacijos. Be to teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys kitų pareiškėjo teiginių, kurie atsižvelgus į tai, kad jie yra nekonkretūs ir abstraktūs, nepatvirtina.

Be to, pareiškėjas teigė, jog žiemos metu dėl šalčio kamerų langai būdavo uždaromi, todėl jose nebuvo gryno oro.

HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu, t. y. per langus, duris (18 b. l.). Šią aplinkybę patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-224, kuriame nurodyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais (34 b. l.). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad toks kamerų vėdinimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, kamerose laikomi asmenys, būdami suinteresuoti higienos sąlygų palaikymu kamerose, turi galimybę tarpusavyje susitarti dėl kamerų vėdinimo natūraliu būdu per langus laiko ir būdo (pvz., išvedus laikomus asmenis iš kameros pasivaikščioti ar pan.). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog Šiaulių TI nebuvo galimybių kameras vėdinti natūraliu būdu per langus.

Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie oro trūkumą kamerose žiemos metu pripažįstami nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog jam tekdavo valgyti atsistojus, kadangi kamerose nebuvo kėdžių.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus bei HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, jog kamerose turi būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Šiaulių TI pateikė duomenis, jog kamerose yra prie grindų pritvirtintos metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas); arba du vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai) (28-29 b. l.). Kaip matyti iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerų įrengimą, tais atvejais, kai kamerose nėra taburečių, įrengiami du vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog kamerose nebuvo įrengtų suoliukų, todėl pareiškėjo teiginiai apie negalėjimą valgant atsisėsti prie stalo atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš antisanitarinių sąlygų trumpalaikio sulaikymo ir karantino patalpose.

Šiaulių TI atsiliepime paaiškino, kad Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašas, patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157, nustato režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose suimtųjų ir nuteistųjų laikymą iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas. Atsakovo atstovas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Atsakovo atstovas teigė, kad trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos, todėl HN 76:2010 nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui (17 b. l.). Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-14 pažymos apie laikymo sąlygas matyti, kad vienvietėse trumpalaikio sulaikymo kamerose nėra sanitarinių mazgų, kitose kamerose sanitariniai mazgai nuo bendros patalpos neatskirti; kamerose yra tik metaliniai prie grindų pritvirtinti suoliukai; priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai; šios kameros vėdinamos per langus, mechaninės vėdinimo sistemos nėra; kamerose įrengti metaliniai prie grindų pritvirtinti gultai 29-30 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013 m. gegužės 7 d. atlikęs patikrinimą, 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128 nurodė, kad laikino paskirstymo ir karantino kamerose reikalingas remontas, nes sienų dažai vietomis nusitrynę, jos apipelijusios, ypač prie sanitarinių įrenginių, pajuodusios, su apnašomis, o betoninės grindys vietomis išdaužytos (48 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013 m. liepos 10 d. atlikęs patikrinimą dėl pažeidimų, nustatytų 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128, pašalinimo, konstatavo, kad laikino paskirstymo ir karantino kamerose nustatyti pažeidimai nepašalinti (71 b. l.).

Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu D. V. laikino paskirstymo kamerose buvo laikomas netinkamomis sanitarinėmis sąlygomis. Šiaulių TI pateiktos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. V.“ duomenimis, pareiškėjas laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas 6 kartus (24 b. l.). Į šiuos duomenis, charakterizuojančius pažeidimo mastą, atsižvelgtina, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo.

.

Teisminėje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytus kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukeliančius dvasinius išgyvenimus, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo D. V. patirta žala, atsižvelgus į pažeidimų pobūdį ir neigiamų faktorių poveikio laikotarpį, negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Vis dėlto, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taip pat atsižvelgtina, jog pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, bei atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, jog priteisiamas 720,00 Eur atlyginimas laikomas adekvačia suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. V., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 720,00 eurų (septynis šimtus dvidešimt eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.