Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „NEO Finance“ ieškinį atsakovei N. G. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovei ieškinys su priedais įteikti 2018 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovė nustatytu terminu be pateisinamos priežasties nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl, esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2017 m. liepos 4 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K334734568, kuria atsakovei buvo suteiktas 3 624,31 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 2 136,89 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 20,00 proc.) bei 224,68 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1 680,00 Eur administravimo mokesčio iki 2022 m. liepos 4 d. Atsakovė tinkamai savo pareigų nevykdė, todėl susidarė įsiskolinimas, kurį sudaro 3 362,17 Eur negrąžinto kredito dalis pagal vartojimo kredito sutartį Nr. K334734568, 377,85 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos, 20 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą 3 362,17 Eur vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 198,56 Eur tarpininkavimo mokestis, 1 590,55 Eur administravimo mokestis, 2,04 Eur sutartinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2018 m. vasario 5 d. iki kreipimosi į teismą dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatomis, sutartis turi būti vykdoma tinkamai ir nustatytais terminais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku bei tvarka.

Atsižvelgiant į tarp šalių sudarytos sutarties 8.1 punktą, laikoma, jog ji įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visų įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo. Atsakovė, remiantis sutarties 4.2. punktu, susipažino su ieškovo tarpusavio skolinimo platformoje pateiktomis jos sąlygomis bei patvirtino, pasirašydamas nuotoliniu būdu. Sutarties 3.6.4. punkte numatyta, jog visi vartojimo kredito gavėjo veiksmai ir patvirtinimai, atlikti naudojant 1.24. punkte numatytas priemones, sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir rašytiniai dokumentai, patvirtinami šalių parašais. Atsakovė sutarties 3.1., 3.5.2. bei 5.1. punktais įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kredito sumą bei bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), laikantis terminų bei kitų įsipareigojimų, nurodytos sutarties specialiosiose sąlygose. Pagal CK 6.4 straipsnį, kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovė nesilaikė vienos iš esminių sutarties sąlygų, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 19 straipsniu bei sutarties 8.4. punktu, ieškovas 2018 m. rugpjūčio 5 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su ja sudarytą vartojimo kredito sutartį. Atsakovė per pranešimu apie sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė, ir yra skolinga ieškovui iš viso – 3 362,17 Eur vartojimo kredito. Atsakovė prieštaravimų dėl skolos dydžio ar jos pagrįstumo į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovui iš atsakovės priteistina 3 362,17 Eur negrąžinto kredito dalis pagal vartojimo kredito sutartį Nr. K334734568 (CK 6.38, 6.59, 6.200, 6.256 straipsniai).

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 590,55 Eur sutarties administravimo mokesčio. Sutarties 5.14 punkte nustatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Tai reiškia, kad administravimo mokestis šiuo konkrečiu atveju yra mokamas tik atsakovui pažeidus sutarties nuostatas. Todėl darytina išvada, kad jis yra tam tikra netesybų forma, t. y. prievolė mokėti šį mokestį atsiranda tik kaip pažeidimo pasekmė.

Nagrinėjamu atveju už sutarties pažeidimą atsakovui buvo paskaičiuotos kompensuojamosios palūkanos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti kitų netesybų ar nuostolių. Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje imperatyviai nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, ir jokios kitos netesybos ar mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręstina, kad už sutarties pažeidimą atsakovei pritaikius kompensuojamąsias palūkanas, papildomos netesybos jokia forma nebegali būti priteisiamos, nes tai prieštarautų imperatyviosioms Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti 1 590,55 Eur sutarties administravimo mokesčio atmestinas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 198,56 Eur tarpininkavimo mokesčio. Pažymėtina, kad sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – 198,56 Eur. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punktą tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei (ieškovui) ir kuris apskaičiuojamas sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka. Sutarties 5.3 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra Specialiosiose sąlygose numatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Specialiosiose vartojimo kredito sąlygose tarpininkavimo mokesčio procentinis dydis – 1,2 proc.

Pažymėtina, kad iš sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punkte esančio mokesčio apibrėžimo (sąvokos) nėra aiški tokio mokesčio paskirtis. Nors ieškovas nurodė, kad šis mokestis skaičiuojamas, nes ieškovas teikia tarpusavio skolinimo paslaugą ir dėl to patiria išlaidas, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie patirtas 198,56 Eur išlaidas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad komisinio (tarpininkavimo) mokesčio sąvoka tapati 1.30 punkte nurodytai administravimo mokesčio sąvokai. Tai yra mokesčiai, mokami ieškovo bendrovei, tačiau vartotojui nenurodyta, už ką jis privalės sumokėti kredito davėjui tokį mokestį. Šalių teisinius santykius reglamentuojančiame Įstatyme numatyta, kad tam tikri asmenys gali teikti vartojimo kredito tarpininko paslaugas ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą. Tačiau šiuo atveju ieškovas nurodo, jog veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kreditus teikia savo vardu. Taigi ieškovas neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 23 punkte pateiktos vartojimo kredito tarpininko apibrėžties.

Pagal Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų (ne grąžintinų) įmokų. Įvertinus Bendrųjų sąlygų 5.3. punkte numatytą komisinio (tarpininkavimo) mokesčio apskaičiavimo metodą matyti, kad jis neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalyje nurodyto atlyginimo skaičiavimo būdo, juolab neaišku, kokia atsakovui apskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio paskirtis. Pažymėtina ir tai, kad sutarties Bendrųjų sąlygų 5.2 punkte nurodyta, jog vartojimo kredito gavėjas privalo kiekvieną mėnesį mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas, sutarties administravimo mokestį ir komisinį mokestį. Tuo tarpu tarpininkavimo mokesčio, kaip mėnesinės kredito grąžinimo įmokos dalies, Sutartyje nenurodyta. Atsakovas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos, sudarydamas sutartį, turėjo ribotas galimybes tinkamai įvertinti ieškovo pasiūlytas sutarties sąlygas, daryti įtaką jų turiniui. Pažymėtina, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos informacijos, reikalingos apsispręsti – sudaryti sutartį ar ne ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Pagal CK 6.2284 straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, jog ieškovo prašomo priteisti tarpininkavimo mokesčio paskirtis nėra aiški, pripažįsta sutarties sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio atsakovui taikymo nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokio mokesčio priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.

Sutarties 6.1. punktas numato, jog vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą. Remiantis tuo, kas išdėstyta bei sutarties 6.1. punktu, taip pat CK 6.251 straipsnio 1 dalimi, kuri įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, ieškovo prašymas iš atsakovės priteisti 20,00 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 3 362,17 Eur vartojimo kredito sumą pagal vartojimo kredito sutartį Nr. K334734568 skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo – 2018 m. rugpjūčio 13 d., iki viso kredito grąžinimo ieškovui dienos (sutarties 1.15., 6.1. punktai), tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 742,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį iš atsakovės ieškovo naudai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 124,00 Eur žyminio mokesčio ir 246,01 Eur išlaidų už teisinę pagalbą bei kitų pagrįstų išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 bei 9 punktai, 93 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) ir CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalimi, iš atsakovės taip pat priteistinos 3,80 Eur pašto išlaidos valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovo UAB „NEO Finance“ (į. k. 303225546) naudai iš atsakovės N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 362,17 Eur negrąžinto kredito, 377,85 Eur mokėjimo palūkanas, 2,04 Eur sutartines palūkanas, 20 proc. dydžio metines palūkanas nuo 3 362,17 Eur negrąžintos kredito dalies nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d., iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 3 742,06 Eur skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 307,01 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,80 Eur valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą, atitinkantį CPK 111 straipsnio ir CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Sprendimas už akių negali būti atsakovės skundžiamas nei apeliaciniu, nei kasaciniu skundu.

Sprendimas už akių per dvidešimt dienų ieškovo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.