Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjos manymu, dėl dalyvavimo renginyje jai pretenzijos nebūtų pareikštos, jei 2014 m. spalio 2 d. ir spalio 3 d. ji nebūtų pateikusi tarnybinių pranešimų dėl galimai neteisėtų vedėjos G. S. veiksmų. Tokią nuomonę patvirtina faktas, kad vedėja tarnybinį pranešimą surašė 2014 m. spalio 7 d., nors apie pareiškėjos išvykimą į 2014 m. rugsėjo 30 d. renginį vedėjai buvo žinoma tą pačią dieną. Teigė, kad vedėjos tarnybinis pranešimas turi būti vertinamas kaip kerštas.

Manė, kad pareiškėja nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji nusižengimo nepadarė. Paaiškino, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, atlikdama tyrimą ir siūlydama tarnybinę nuobaudą, įvertino visas būtinas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad nusižengimas padarytas tyčia. Nuobaudos skyrimo procedūros nebuvo pažeistos.

Pareiškėja, susipažinusi su 2014 m. spalio 16 d. pranešimu Nr. VL-1055 (jis yra byloje) apie galimą tarnybinį nusižengimą, 2014 m. spalio 23 d. pateikė paaiškinimą generalinio direktoriaus pavaduotojui. Nurodė, kad nesutinka su tuo, kad galimai padarė tarnybinį nusižengimą. Nurodė, kad tai vertina kaip vedėjos kerštą už pareiškėjos pateiktus tarnybinius pranešimus. Paaiškino, kad vedėja neteisingai nurodė, jog ji asmeniškai gavo asociacijos kvietimą dalyvauti diskusijoje, nes tokius kvietimus gavo visi Vidaus auditorių asociacijos nariai, o tokiu nariu yra ir pareiškėja. Nurodė, kad prideda ir jos gautą 2014 m. rugsėjo 16 d. kvietimą gautą elektroniniu laišku. Toliau nurodė, kad prieš tokius renginius pareiškėja visada kreipiasi į skyriaus vedėją, prašydama leisti juose dalyvauti. Pareiškėja paaiškino, kad vedėja jai ne kartą atsakiusi, kad galės dalyvauti tada, kai ji nedalyvaus. Todėl vadovaudamasi šiais teiginiais, bent tris kartus kreipėsi į vedėją klausdama, ar ji dalyvaus diskusijoje. Klausimas buvo tik dėl vedėjos dalyvavimo, nes pareiškėja laikėsi anksčiau išsakyto teiginio, t. y. buvo įsitikinusi, jog vedėjai nedalyvaujant, pareiškėja visada gali dalyvauti tuose renginiuose.

Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. K-803 sudaryta komisija (toliau – Komisija), (Komisijos sudarymo įsakymas yra pateiktas į bylą) 2014 m. lapkričio 7 d. surašė išvadą Nr. VL-1119 (toliau – Išvada), kurioje aptariamas pareiškėjos paaiškinimas, vedėjos paaiškinimas, buvęs tarnybiniame pranešime, ir daroma išvada, kad savavališkai darbo metu palikdama Departamentą, pareiškėja pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą ir Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimą. Nurodyta, kad pažeidimo (išvykimo iš Departamento negavus tiesioginio vadovo leidimo) faktas yra įrodytas darbo laiko apskaitos išrašu ir A. J. paaiškinimo teiginiu, jog ji klausė ne leidimo (el. laišku) išvykti, o tik to, ar vedėja dalyvaus renginyje. Išvadoje įvertinamos pažeidimo pasekmės. Pirma, pažeisti Taisyklių reikalavimai, kurių tikslas nustatyti bendrą vidaus tvarką, ugdyti darbuotojų profesinę etiką ir atsakomybę ir pan. Antra, vedėja dėl tokio poelgio turėjo likti darbo vietoje, negalėjo dalyvauti renginyje. Konstatuojama, kad pažeidimas padarytas tyčia, nes pareiškėja žinojo Taisyklių reikalavimus. Išvadoje dėl kito nusižengimo nuspręsta, kad jis nebuvo padarytas. Toliau Išvadoje grindžiama, kad tarnybinis nusižengimas padarytas, remiamasi teisiniu reglamentavimu (nurodomi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnis, 15 straipsnis, Vidaus tvarkos taisyklių 68 punktas). Išvadoje vertinama, kokia atsakomybė pareiškėjai taikytina. Nurodoma, kad analogišką pažeidimą pareiškėja padarė 2013 m. rugsėjo 23, 24 ir 25 dienomis, kad 2013 m. lapkričio 8 d. buvo surašyta tarnybinio tyrimo išvada Nr. VL-865 (pateikta į bylą, toliau – ir 2013 m. išvada). 2014 m. išvadoje labai detaliai aprašoma, kas buvo nustatyta 2013 m. išvadoje, tačiau nenurodoma, ar už ankstesnius, neva padarytus tarnybinius nusižengimus, pareiškėja buvo nubausta tarnybinėmis nuobaudomis. Nepaisant to, akivaizdžiai šios detaliai aprašytos aplinkybės paimtos iš 2013 m. išvados, turėjo įtakos parenkant ir skiriant nuobaudą 2014 m. Susipažinus su 2013 m. lapkričio 8 d. Tarnybinio tyrimo išvada Nr. VL-865, kita į bylą pateikta medžiaga, daroma išvada, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda 2013 m. nebuvo skirta. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai jokiais teisės aktais nesuteikta teisė skirti tarnybines nuobaudas, jos gali būti skiriamos tik valstybės tarnautoją į pareigas priimančio pareigūno įsakymu (Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) 30 str. 5 d.). Tačiau 2013 m. išvadoje siūloma įspėti pareiškėją dėl netinkamų, nesuderinamų su vidaus auditoriaus pareigybe, veiksmų ir įpareigoti ją laikytis Departamente nustatytos vidaus tvarkos. Tarnybinių patikrinimų išvadose tokie siūlymai, kokia nuobauda skirtina, turi būti pateikiami, bet jie teikiami vadovui, tačiau vadovui jie tėra rekomendacinio pobūdžio pasiūlymas, kuris nėra privalomas (Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės), 13 p.). Į bylą nepateiktas koks nors Departamento vadovybės įsakymas dėl pasiūlytos nuobaudos skyrimo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad 2013 m. pareiškėjai jokia tarnybinė nuobauda nebuvo skirta, todėl į 2013 m. išvadoje aprašytus pažeidimus, neva pareiškėjos padarytus tarnybinius nusižengimus, nebuvo pagrindo atsižvelgti 2014 m. taikant tarnybinę nuobaudą, nes už juos jokia tarnybinė nuobauda nebuvo paskirta, Komisijos pasiūlymas nebuvo realizuotas, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėją į tarnybą priėmęs asmuo nepritarė šiam pasiūlymui. Netgi vertinant pareiškėją apibūdinančius duomenis (charakteristiką), nurodyti duomenys negalėjo būti panaudoti, nes surašius be jokių pasekmių tarnybinio tyrimo išvadą 2013 m. pareiškėja neturėjo jokios teisinės galimybės ją nuginčyti.

Byloje teismui pateikta medžiaga nustatyta, kad pareiškėja, eidama Departamento Vidaus audito skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, 2014 m. rugsėjo 30 d., 14.39 val. išvyko iš Departamento, jos teigimu, norėdama dalyvauti Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje, apie kurią Departamente buvo paskelbta įprastai skelbiamame visų renginių ne Departamente sąraše, pareiškėja nurodo, kad taip pat asmeniškai buvo gavusi kvietimą renginyje dalyvauti, nes ir pati yra tos asociacijos narė. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo tikrinama, ar pareiškėja nurodytame renginyje dalyvavo, todėl padaryta išvada, kad Komisija buvo įsitikinusi, jog pareiškėja tame renginyje dalyvavo. Vadovaudamasis Lietuvos statistikos departamento vidaus tvarkos taisyklių 5, 6, 7, 12, 26 punktų nuostatomis, teismas sprendė, jog pareiškėjos elektroniniame rašte, nusiųstame 2014 m. rugsėjo 30 d., 14 val. esantis prierašas, kad pareiškėja nedirbtą laiką atidirbs kitomis savaitės dienomis, neatitinka teisės aktų nuostatų (pilnas el. laiško tekstas yra byloje), nes atidirbti nedirbtas valandas neleidžia įstatymas. Dėl to Vidaus tvarkos taisyklėse ir nustatoma speciali išėjimo iš darbo metu tvarka. Taisyklės numatė, kad dėl individualaus darbo laiko nustatymo būtinas tiesioginio vadovo pritarimas ir netgi įstaigos vadovo įsakymas.

Į bylą pateikti pareiškėjos 2014 m. birželio 10 d., 16.03 val. elektroninio laiško G. S. nuorašas, kuriame sakoma, jog pareiškėja tą dieną darbą baigs 16.10 val.; 2014 m. birželio 19 d., 11.25 val. elektroninis laiškas G. S., kuriuo pareiškėja praneša, jog tą dieną 12 val. ji dalyvaus Apskaitos ir audito katedros posėdyje, jam pasibaigus grįš į darbą, o praleistas valandas atidirbs; 2014 m. birželio 30 d., 08.01 val. elektroninis laiškas, kuriuo pareiškėja praneša vedėjai, kad rytoj 7.40 val. (pakartotinai kaip ir šiandien) turi būti pas stomatologą ir į darbą, vedėjai leidus atvyks vėliau, nedirbtas darbo valandas atidirbs; panašus 2014 m. rugpjūčio 25 d., 14.13 val. laiškas; 2014 m. rugsėjo 15 d., 11.45 val. laiškas; 2014 m. spalio 1 d., 10.25 val. laiškas. Tačiau į bylą nepateikti pareiškėjos nurodomi jos teikti taip pat elektroniniu paštu paklausimai dėl 2014 m. rugsėjo 30 d. renginio, taip pat kokie nors įrodymai, patvirtinantys susitarimus su vedėja, kad pareiškėja gali dalyvauti renginiuose, kuriuose nedalyvaus vedėja, ir juo labiau nėra susitarimo dėl tokio pobūdžio dalyvavimo Vidaus auditorių asociacijos renginiuose. Pateiktas tik vienas artimas darbo reikalams elektroninis laiškas dėl dalyvavimo Apskaitos ir audito katedros posėdyje, tačiau abejotina, ar jame galėjo dalyvauti ir skyriaus vedėja, ar tai buvo renginys, į kurį kviečiami Statistikos departamento darbuotojai. Taigi, nors pateikta daug pareiškėjos rašytų vedėjai elektroninių laiškų, tačiau nei vienas jų nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl buvusio susitarimo, kuris leido pareiškėjai dalyvauti renginiuose, jeigu juose nedalyvauja skyriaus vedėja, ir kuris galėtų būti vertinamas kaip žodinis susitarimas tarp pareiškėjos ir skyriaus vedėjos nurodytu klausimu. Pareiškėja ir jos atstovas teismui nurodė, kad neprašo apklausti liudytoja G. S., kuri galėtų patvirtinti ar paneigti tokio susitarimo buvimą, nors tai buvo siūloma du kartus. Atsakovo atstovai nurodė, kad rašytinė bylos medžiaga visiškai patvirtina, kad tokio išankstinio susitarimo nebuvo, todėl taip pat atsisakė pakartotinai kviesti liudytoją. Todėl teismas vadovavosi šalių paaiškinimais ir rašytine bylos medžiaga. Minėtas Taisyklių 26 punktas taikymas neturėtų būti visiškai formalus, nes iš tiesų, pagal šio punkto bendrą prasmę pakaktų tokio išankstinio žodinio susitarimo dėl dalyvavimo renginiuose tarp skyriaus vedėjo ir jo pavaldinio, į kuriuos kviečiami Departamento valstybės tarnautojai. Tačiau byloje surinkta medžiaga nepatvirtina, jog toks bendro pobūdžio susitarimas buvo, be to, toks susitarimas galiotų tik tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų visiškai garantuota, kad skyriaus vedėja renginyje nedalyvaus. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja Departamento intranete turėjo matyti gen. direktorės pavedimą, duotą dar 2014 m. rugsėjo 19 d., G. S. dalyvauti Vidaus audito asociacijos renginyje Lietuvos banko patalpose, kas reiškė, jog netgi esant pareiškėjos nurodomam susitarimui, ji be vedėjos sutikimo tame renginyje dalyvauti negalėjo. Nepaisant to, žinodama, kad sutikimo gauti nespės, 2014 m. rugsėjo 30 d., 14.00 val. pareiškėja tiesiog pranešė elektroniniu laišku savo sprendimą dalyvauti renginyje. Visgi Taisyklių 26 punkte aiškiai nurodyta, kad paliekant Departamentą darbo metu, valstybės tarnautojas privalo ne tik informuoti apie tai tiesioginį vadovą, bet ir gauti jo sutikimą (nesvarbu žodinį ar rašytinį). Pareiškėja akivaizdžiai išvyko tokio sutikimo negavusi, taip pat turėdama žinoti, jog renginyje pavesta dalyvauti skyriaus vedėjai. Tą dieną įstaigoje vykęs posėdis, kuriame dalyvavo vedėja, negalėjo pareiškėjai sutrukdyti gauti sutikimą, nes posėdis prasidėjo tik 10.00 val., pareiškėja ir vedėja darbo vietas turi viename kabinete, sutikimo galima buvo prašyti ir išvakarėse. Pareiškėja nepaaiškino, kodėl ji pranešė apie išvykimą tik prieš patį renginį. Pirmiau paminėti kiti elektroniniai laiškai, kuriais pareiškėja pranešė apie išvykimus, nebuvo susiję su dalyvavimu renginiuose, į kuriuos kviečiami Departamento valstybės tarnautojai, todėl jie nepatvirtina pareiškėjos nurodomo susitarimo su vedėja, tokių pranešimų teikimą numato Taisyklių 27 punkto nuostatos. Skyriaus vedėjos diskrecijos teisė buvo nuspręsti, ar tie išvykimai yra pateisinami, ji dėl jų neprieštaravo, kas taip pat paneigia pareiškėjos teiginius apie galimą kerštą, tačiau pareiškėja, išvykdama į renginį be vedėjos sutikimo, tai atliko savo rizika ir žinodama, kad pažeidžia Taisyklių 26 punkto nuostatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2014 m. sausio mėnesio tarp skyriaus vedėjos ir pareiškėjos vyko tam tikri nesutarimai dėl vidaus auditų atlikimų tvarkos (pateiktas elektroninis susirašinėjimas, tarnybiniai pranešimai, be to, tos aplinkybės nurodytos ir 2014 m. išvadoje), tačiau tai neatleidžia tiek valstybės tarnautojų, tiek ir vadovų nuo reglamentuotos Taisyklėmis santykių subordinacijos. Departamente Vidaus tvarkos taisyklės buvo patvirtintos jų 1 punkte nurodytų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui, t. y. siekiant stiprinti darbo drausmę, padėti siekti veiksmingo Departamento uždavinių įgyvendinimo. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad pareiškėja nesilaikė Departamente nustatytų Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimų, todėl pažeidė ir minėtą VTĮ nuostatą.

Tai, kad skyriaus vedėja tik 2014 m. spalio 6 d. surašė tarnybinį pranešimą, nereiškia, jog tuo padarytas koks nors procedūrinis pažeidimas, taip pat šis faktas nevertintinas kaip kerštas, nes, kaip minėta, nesutarimai tarp pareiškėjos ir vedėjos fiksuojami jau nuo 2013 m. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nenurodyta, per kiek dienų nuo galimo nusižengimo padarymo turi būti gauta oficiali informacija apie tai. Tačiau nustatyta, kad nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo informacijos gavimo. Departamento gen. direktoriaus 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 803 sudaryta komisija galimam tarnybiniam nusižengimui tirti, taigi, terminas nepraleistas. Pagal šių Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 7 punktą pranešimas apie tarnybinį nusižengimą surašytas 2014 m. spalio 16 d., nepraleidžiant termino, tą pačią dieną pranešimas įteiktas pareiškėjai. Rašytinį paaiškinimą pareiškėja pateikė 2014 m. spalio 23 d. Išvada surašyta 2014 m. lapkričio 7 d., kuri įteikta susipažinti pareiškėjai 2014 m. lapkričio 10 d., t. y. nepraleidžiant terminų, nustatytų Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 13 punkte. Nuobauda skiriama laikantis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, o tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma Išvados surašymo diena. Nagrinėjamu atveju nuobauda paskirta mažiau kaip per mėnesį nuo Išvados surašymo dienos, taigi terminai nepažeisti.

Tačiau, atsižvelgęs į pirmiau aprašytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skiriant tarnybinę nuobaudą neteisingai įvertintos reikšmingos aplinkybės, kurios nurodytos Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 13 punkte ir Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kuri yra antra pagal griežtumą, kas, pagal nustatytas aplinkybes neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuostatų. Teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog pareiškėja nusižengimą padarė tyčia. Iš Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto turinio galima spręsti, kad leidžiamas žodinis valstybės tarnautojo ir vadovo susitarimas dėl leidimo išvykti iš įstaigos. Pareiškėja, nors ir kitais tikslais, ne kartą jau buvo tokiu būdu išvykusi iš Departamento jau galiojant Vidaus tvarkos taisyklėms, todėl galėjo, kad ir nepagrįstai tikėtis, kad ir šiuo atveju užteks pranešimo elektroniniu paštu. Pareiškėjai nebuvo pareikštas kaltinimas pažeidus šių Taisyklių 34 punkto reikalavimus, kur numatoma žymiai sudėtingesnė registravimosi į renginius tvarka, todėl taikant 26 punktą, nebūtina buvo gauti rašytinį sutikimą, o pareiškėja, nors ir klaidingai, suprato, kad pakanka pranešimo. Be to, Išvadoje nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėja jau ne kartą yra padariusi analogiškus nusižengimus. Šie faktai formaliai nebuvo tinkamai įforminti, todėl jais remtis pagrindo nėra. Turėjo būti laikoma, kad pareiškėja nusižengė pažeisdama Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimą pirmą kartą, be to, kaltės forma buvo neatsargumas. Dėl to paskirtoji nuobauda keistina į pastabą, taip pakeičiant skundžiamą įsakymą. Naikinti įsakymą pagrindo nėra, nes nustatyta, kad pareiškėja išvyko iš Departamento, neturėdama skyriaus vedėjos sutikimo, kurį gauti turėjo visas galimybes, jeigu apie planavimą išvykti būtų pranešusi tą pačią dieną iki 10 val., ar dieną prieš renginį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. vykusioje Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje Lietuvos banke dalyvavo pažeisdama Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimus, t. y. neįvykdžiusi dviejų būtinų sąlygų: neinformavusi Vidaus audito skyriaus vedėjos G. S. ir neturėdama jos sutikimo. Pareiškėjos minimi elektroniniai laiškai, kuriais ji neva kreipėsi į skyriaus vedėją G. S. dėl dalyvavimo 2014 m. rugsėjo 30 d. diskusijoje nepateikti, taip pat nepateikti kokie nors įrodymai, patvirtinantys susitarimus su skyriaus vedėja, kad pareiškėja gali dalyvauti renginiuose, kuriuose nedalyvaus skyriaus vedėja ir juo labiau nėra susitarimo dėl tokio pobūdžio dalyvavimo Vidaus auditorių asociacijos renginiuose, kaip teisingai įvertinta teismo sprendime. Teismo sprendime taip pat pagrįstai nurodoma, kad nors pateikta daug pareiškėjos rašytų skyriaus vedėjai elektroninių laiškų, tačiau nei vienas jų nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl buvusio susitarimo, kuris leido pareiškėjai dalyvauti renginiuose, jeigu juose nedalyvauja skyriaus vedėja, ir kuris galėtų būti vertinamas kaip žodinis susitarimas tarp pareiškėjos ir skyriaus vedėjos nurodytu klausimu. Kaip teisingai nustatyta teismo sprendime, byloje surinkta medžiaga nepatvirtina, jog toks bendro pobūdžio susitarimas buvo, be to, toks susitarimas galiotų tik tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų visiškai garantuota, kad skyriaus vedėja renginyje nedalyvaus. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja Departamento intranete turėjo matyti informaciją, kad G. S. dalyvaus Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje (pagal Departamento generalinės direktorės 2014 m. rugsėjo 19 d. rezoliucijoje duotą pavedimą - „G. S. dalyvauti“ 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. vyksiančioje diskusijoje). Tai reiškia, kad netgi esant pareiškėjos nurodomam susitarimui, ji be vedėjos sutikimo tame renginyje dalyvauti negalėjo.Pareiškėjos teiginys, kad „skyriaus vedėjai G. S. apie nurodytą departamento palikimą buvo žinoma ir ji buvo davusi tam žodinį sutikimą“ bei ,,renginyje dalyvavau gavusi žodinį vedėjos sutikimą“ neatitinka tikrovės. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja su skyriaus vedėja G. S. dirba viename kabinete, todėl pareiškėja 2014 m. rugsėjo 30 d. 14.00 val. siųsdama elektroninio pašto žinutę skyriaus vedėjai G. S., kurioje rašė, kad „jeigu jūs nedalyvausite vidaus auditorių diskusijoje – sudalyvausiu aš“, aiškiai žinojo, kad G. S. žinutės neperskaitys, kol nesugrįš į darbo kabinetą (tuo metu dalyvavo Departamento generalinio direktoriaus patariamosios komisijos išplėstiniame posėdyje, kuris vyko Departamento didžiojoje posėdžių salėje nuo 10 iki 16 val. Prieš patariamosios komisijos posėdį nebuvo žinoma, kiek jis užtruks, tačiau G. S. turėjo galimybę iš posėdžio išeiti ir dalyvauti aukščiau paminėtame renginyje, nes G. S. nėra patariamosios komisijos narė). Šį faktą patvirtina Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. DĮ-101 „Dėl Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus patariamosios komisijos sudarymo“ (kartu su 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. DĮ-175). Be to, pareiškėjos siųstos elektroninio pašto žinutės turinio negalima vertinti, kaip prašymo tiesioginiam vadovui, kad būtų gautas sutikimas (nesvarbu žodinis ar rašytinis) darbo metu palikti departamentą, kaip to reikalauja Vidaus tvarkos taisyklių 26 punktas. Ši žinutė buvo tiesiog pranešimas laišku apie savo sprendimą dalyvauti diskusijoje (savavališkas sprendimas). Kaip teisingai nustatyta teismo sprendime, pareiškėja akivaizdžiai išvyko iš Departamento tokio sutikimo (nesvarbu žodinio ar rašytinio) negavusi, o išvykdama į renginį be vedėjos sutikimo, tai atliko savo rizika. Pareiškėja taip pat žinojo, kad renginyje pavesta dalyvauti skyriaus vedėjai G. S., kuri ketino jame dalyvauti (įrodymai, patvirtinantys skyriaus vedėjos G. S. ketinimą dalyvauti renginyje – direktorės pavedimas, išreikštas rezoliucija ir informacijos apie G. S. dalyvavimą 2014 m. rugsėjo 30 d. diskusijoje paskelbimas intranete, kurią galėjo matyti visi Departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis). Prie bylos medžiagos pridėti pareiškėjos elektroniniai laiškai, kuriais ji pranešė apie išvykimus, nebuvo susiję su dalyvavimu renginiuose, į kuriuos kviečiami Departamento valstybės tarnautojai, todėl jie nepatvirtina pareiškėjos nurodomo susitarimo su vedėja. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendime teisingai konstatuota, kad pareiškėja nesilaikė Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimų ir pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą.G. S., turėdama departamento generalinės direktorės 2014 m. rugsėjo 19 d. rezoliucijoje duotą pavedimą dalyvauti 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. vyksiančioje diskusijoje, ketino joje dalyvauti. Apie tai, kad nedalyvaus Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje pareiškėjai G. S. nebuvo sakiusi ir ketino joje dalyvauti. Kaip nurodyta G. S. 2014 m. spalio 6 d. Tarnybiniame pranešime bei tyrimo komisijos išvadoje 2014 m. rugsėjo 30 d. 14.45 val., ji grįžusi iš patariamosios komisijos posėdžio ir ketindama eiti į susitikimą, darbo vietoje nerado pareiškėjos, o elektroniniame pašte rado tik jos paliktą aukščiau nurodytą žinutę. Savo dalyvavimo Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje pareiškėjos su skyriaus vedėja G. S. nederino ir 2014 m. rugsėjo 30 d. 14.39 val. savavališkai išvyko iš Departamento, nors savo dalyvavimą su tiesiogine vadove turėjo galimybę suderinti visą 2014 m. rugsėjo 30 d. iki išvykimo iš Departamento ar dieną prieš renginį. Minėti faktai nepaneigti, be to, pareiškėjos teiginys „preziumavau, remdamasi ankstesniais skyriaus vedėjos teiginiais, kad diskusijoje galėsiu dalyvauti, jei nedalyvaus ji“ įrodo, kad sutikimo vykti į 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. vyksiančią diskusiją ji neturėjo, todėl pareiškėja pagal Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimus neinformavo ir negavo tiesioginio vadovo sutikimo (nepriklausomai nuo žodinės ar rašytinės formos) dėl dalyvavimo diskusijoje, ir tuo pažeidė ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą. Taip pat pažymėtina, kad į 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. vykusią Vidaus auditorių asociacijos organizuojamą apvalaus stalo diskusiją Lietuvos banke reikėjo užsiregistruoti iki 2014 m. rugsėjo 24 d. (tą patvirtina ir pareiškėja, kad: „Kiekvienas asociacijos narys, užsiregistravęs dalyvauti minėtame renginyje, galėjo jame dalyvauti“). Tad akivaizdu, kad pareiškėja savo išvykimą ar ketinimą išvykti turėjo galimybę suderinti prieš renginį ir tinkamai įforminti, vadovaudamasi Vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, o ne renginio dieną išsiunčiant skyriaus vedėjai G. S. elektroninę žinutę tuo metu, kai ji jos perskaityti negalėjo. Nagrinėjamu atveju Vidaus audito skyriaus vedėja G. S. nebuvo tinkamai informuota ir nebuvo davusi sutikimo palikti Departamentą darbo metu, todėl pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 30 d. išvykimas iš Departamento vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 26 punktu negalėjo ir neturėjo būti žymėtas, ir šių duomenų prie bylos medžiagos nėra.Pareiškėjos tarnybinis nusižengimas turėjo neigiamas pasekmes: 1) buvo pažeisti Vidaus tvarkos taisyklių tikslu ginami reikalavimai (nustatyti bendrą vidaus tvarką departamente, ugdyti valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, profesinę etiką ir atsakomybę už pavestą darbą stiprinti darbo drausmę, padėti siekti veiksmingo departamento uždavinių įgyvendinimo); 2) G. S. turėjo likti darbo vietoje, t. y. negalėjo dalyvauti Lietuvos banke vykusioje Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje. Skyriaus vedėja G. S., pamačiusi savo skyriaus valstybės tarnautojos pareiškėjos elektroninę žinutę ir supratusi, kad pareiškėja neteisėtai jau yra palikusi Departamentą, siekdama užtikrinti sklandų skyriaus darbą bei nepažeisti Vidaus tvarkos taisyklių, turėjo likti darbo vietoje. Pažymėtina, kad Vidaus audito skyriuje nagrinėjamu metu dirbo tik G. S. ir pareiškėja. Be to, Vidaus tvarkos taisyklių 62, 63 punktai numato, kad „Skyrių vedėjai, jų pavaduotojai bei poskyrio vedėjai, palikdami savo darbo vietą ilgesniam kaip 30 min. laikotarpiui, turi peradresuoti savo skambučius skyriaus pavaduotojui, jo nesant – kitam skyriaus valstybės tarnautojui ar darbuotojui ir jį apie tai informuoti. Jei valstybės tarnautojo ar darbuotojo nėra darbo vietoje, kiti skyriaus valstybės tarnautojai ar darbuotojai privalo atsiliepti jo telefonu ar perimti jam skirtus vidaus ir išorės skambučius“. Nagrinėjamu atveju, jei G. S. būtų išvykusi į Vidaus auditorių asociacijos organizuotą apvalaus stalo diskusiją – Vidaus audito skyriuje nebūtų likę nei vieno valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, ir tokiu būdu nebūtų užtikrintas sklandus Vidaus audito skyriaus darbas.Pareiškėjos minimas kerštas jos atžvilgiu neturėjo įtakos tarnybinės nuobaudos paskyrimui, nes tarnybinė nuobauda buvo paskirta vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių nuostatomis, nepraleidžiant nustatytų terminų ir laikantis procedūrų. Departamentas, siekdamas objektyviai ir nešališkai ištirti pareiškėjos tarnybinį nusižengimą, sudarė tyrimo komisiją, nors pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisykles galimą tarnybinį nusižengimą galėjo tirti vienas asmuo. Be to, Departamentas tyrimo komisiją sudarė iš 5 asmenų, nors pagal taisykles būtų pakakę ir 3 asmenų. Pažymėtina, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija tyrė du galimus pareiškėjos netinkamo pareigų vykdymo atvejus, tačiau dėl vieno neradusi valstybės tarnautojos kaltės nustatė, kad tarnybinio pažeidimo valstybės tarnautoja nepadarė.