Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 13 d. nutarties, kuria R. B. buvo įtraukta atsakove bei jos atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bankrutuojančios (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) S. V. B. įmonės bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio atsakomybę už individualios įmonės prievoles bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymą individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio turto atžvilgiu.

Atsakovas bankrutuojanti (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) S. V. B. įmonė, atstovaujama administratoriaus UAB „Valdsita“, pateikė prašymą įtraukti į atsakovo bankroto bylą atsakove R. B. bei areštuoti jai nuosavybės teise priklausančius 10 nekilnojamojo turto objektų. Prašymą grindė tuo, jog S. V. B. įmonė priklauso S. V. B. ir R. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes ši įmonė įsteigta 1996 m. liepos 25 d., tai yra po minėtų asmenų santuokos įregistravimo 1971 m. rugpjūčio 27 d. (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.). Kadangi S. V. B. įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio turtas neatskirtas nuo įmonės dalyvių, šios įmonės prievolėms įvykdyti neužtekus įmonės turto, už jas atsako ir įmonės dalyviai savo turtu, esančiu ne tik bendrojoje jungtinėje, bet ir asmeninėje nuosavybėje (CK 2.50 str. 4 d., Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-P-186/2010).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-308/2004 konstatavo, kad bankrutuojančios individualios įmonės savininkas bankroto byloje laikytinas bendraatsakovu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 4 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-192/2007 konstatavo, kad sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės savininko (savininkų) nustatymo bei įmonės priklausymo asmeninės ar jungtinės nuosavybės teise savininkui (savininkams) nustatymo turi būti vadovaujamasi sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos - visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą.

Nagrinėjamu atveju atsakovė R. B. nepaneigė aukščiau nurodytos prezumpcijos, jog S. V. B. įmonė, kuri buvo įsteigta po R. B. ir S. V. B. santuokos įregistravimo, yra bendrąja jungtine nuosavybe valdomas sutuoktinių turtas (CK 3.88 str. 1 d. 4 p. ir 2 d.). Atsakovė atskirajame skunde nurodė tik jokiais įrodymais nepagrįstas abstrakčias prielaidas, kad atsakovas S. V. B. sandorius įmonės vardu sudarinėjo be jos žinios. Tuo tarpu jokių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad iš S. V. B. įmonės gautos lėšos buvo naudojamos ne bendriems šeimos, o tik asmeniniams S. V. B. poreikiams tenkinti, taip pat įrodymų, jog šios įmonės veiklai buvo naudojamas ne sutuoktinių bendras, o tik S. V. B. asmenine nuosavybės teise priklausantis turtas, įrodymų, kad bankroto bylos S. V. B. įmonei iškėlimo momentu, R. B. bei S. V. B. bendro ūkio nevedė, atsakovė nepateikė (CK 3.89 str.). Priešingai, iš byloje esančios pažymos, jog skundžiamą nutartį atsakovės vardu atsiėmė S. V. B. patvirtina, jog sutuoktiniai ir toliau bendrai sprendžia klausimus bankrutavusios įmonės atžvilgiu kaip jos bendrasavininkai. Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neįrodė, jog bankrutavusi S. V. B. įmonė nepriklauso R. B. ir S. V. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CPK 12 ir 178 str.). Iš to seka, kad R. B. buvo pagrįstai skundžiama nutartimi įtraukta atsakove į S. V. B. įmonės bankroto bylą kaip šios įmonės bendrasavininkė. Todėl visi atsakovės atskirojo skundo argumentai, jog ji nėra S. V. B. įmonės bendrasavininkė, atmetami kaip įrodymais nepagrįstos prielaidos (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog bankroto bylų nagrinėjimas yra susijęs su viešojo intereso tenkinimu, o bankroto bylos iškėlimo vienas iš esminių tikslų yra kuo ekonomiškiau ir kuo greičiau patenkinti patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus. Būtent todėl tais atvejais, kai bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turtas nėra atskirtas nuo savininko (savininkų) turto, iš ko seka, kad neužtekus šios įmonės turto, kreditorių finansiniai reikalavimai bus tenkinami iš šios įmonės savininko turto (CK 2.50 str. 4 d., Įmonių bankroto įstatymo 33 str.), teismas ex officio turi imtis priemonių, kad ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkų turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo pabaigos tam, kad prireikus į jį galėtų būti nukreiptas išieškojimas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiam tikslui pasiekti turi būti taikomas bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės savininkui (savininkams) asmeninės ir jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto areštas. Iš išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad skundžiama nutartimi atsakovės kaip bankrutavusios įmonės savininkės turtui pagrįstai buvo pritaikytas areštas. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad atsakovės kaip bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės savininkės turto arešto pritaikymas neatitiko teisingumo, proporcingumo, procesinio lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principų, atmetami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys bankroto proceso vieno iš esminio tikslų – patenkinti kiek įmanoma daugiau patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų.

Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė jai priklausančius daiktus ir pinigines lėšas gali mėginti paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitais būdais sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padaryti jų taikymą neįmanomu, todėl nusprendė laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovei. Nors šie pirmosios instancijos teismo motyvai nėra išsamūs, tai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenurodė jokių motyvų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir be jokių motyvų pritaikė atsakovės turtui areštą (CPK 12 ir 178 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepaneigė prezumpcijos, jog bankrutavusios S. V. B. įmonės savininkai yra abu sutuoktiniai – atsakovė R. B. bei S. V. B., atsakovės argumentai, jog teismas iš pradžių turėjo areštuoti vienintelio įmonės savininko S. V. B. asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12 ir 178 str.).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamojo turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės tikslas yra suvaržyti turto savininko nuosavybės teises tokiu būdu, kad jis šio turto negalėtų perleisti trečiajam asmeniui ar sumažinti jo vertės. Tuo tarpu šio turto realizavimas, vykstant bankroto procedūroms, yra vykdomas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi, turto areštas ir turto realizavimas sukuria skirtingo pobūdžio materialines bei procesines pasekmes. Todėl atskirojo skundo argumentai, kuriais atsakovė įrodinėja, jog skundžiama nutartimi nepagrįstai į jos turtą nukreiptas išieškojimas, atmetami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atveju sukeliamų procesinių pasekmių.

Iš CPK 130 straipsnio 1 dalies įtvirtintų teisės normų seka, jog procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu galimas tik esant tam tikroms sąlygoms, tai yra adresato gyvenamoji ir darbo vietos turi būti nežinomos bei neturi būti galimybės paskirti kuratoriaus arba byloje turi būti daugiau kaip 10 byloje dalyvaujančių asmenų ir nėra galimybės šiuos dokumentus įteikti vienam asmeniui, įgaliotam procesinius dokumentus gauti visų procesinių bendrininkų vardu. Be to, įteikiantysis asmuo turi gauti teismo leidimą šiam procesiniam veiksmui atlikti. Tuo tarpu kaip matyti iš bankrutavusios S. V. B. įmonės administratorės UAB „Valdsita“ pateiktų įrodymų, nepavykus įteikti atsakovei nutarties jos gyvenamosios vietos adresu dėl to, jog ji buvo išvykusi į užsienį, administratorė šia nutartį savo iniciatyva įteikė viešo paskelbimo būdu. Toks skundžiamos nutarties įteikimas neatitinka nei vienos iš sąlygų, keliamų procesinių dokumentų viešo paskelbimo būdu įteikimo tvarkai (CPK 130 str. 1 d.), todėl jis negali būti laikomas tinkamu skundžiamos nutarties įteikimu, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas atsakovei 7 dienų terminas atskirajam skundui paduoti (CK 335 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad skundžiama nutartis atsakovei buvo įteikta tik 2011 m. vasario 22 d., kuomet ji buvo įteikta atsakovės sutuoktiniui - S. V. B., bei atitinkamai pagrįstai laikė, kad atsakovė termino atskirajam skundui paduoti nepraleido, nes skundas teisme buvo gautas 2011 m. kovo 1 d. Atsižvelgiant į išdėstyta, atsakovo bankrutavusios S. V. B. įmonės, atstovaujamos administratorės UAB „Valdsita“, prašymas nutraukti apeliacinį procesą dėl to, kad atsakovė praleido terminą atskirajam skundui paduoti, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus atsakovės R. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 13 d. nutarties, pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str.). Todėl atsakovės atskirasis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.