Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. Z. pareiškimą dėl termino atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Pareiškėja O. Z. Prienų rajono apylinkės teisme pareiškė pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai (toliau – KAVA), prašydama atnaujinti įstatymo nustatytą terminą prašymui bei nuosavybės teises įrodantiems dokumentams Birštono/Prienų žemėtvarkos skyriui pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0.1650 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) , Prienuose.

Teismas, vadovaudamasis civilinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais (Medicininiu pažymėjimu (b.l.6), Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma (b.l.20), Kauno III MSEK komisijos invalidumo pažymėjimu (b.l.21)) bei liudytojų S. M. ir J. K. parodymais, nustatė, kad terminas nuosavybę įrodantiems dokumentams ir prašymui žemėtvarkos skyriui pateikti praleistas dėl svarbios priežasties - pareiškėjos ligos, kadangi pareiškėja yra I-os grupės invalidė su visiška negalia, jai nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis, nuo 2000 m. serga širdies liga, taip pat serga vėžiu (IV stadija). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja dėl sveikatos būklės negalėjo nustatytu terminu kreiptis į teismą dėl reikiamų dokumentų pateikimo, todėl praleistą terminą atnaujino. Teismas taip pat nustatė juridinį faktą, kad iki nacionalizacijos pareiškėja valdė 74,50 arų žemės (duomenys neskelbtini) , Prienuose, kadangi laikė, kad liudytojai S. M. ir J. K. šį faktą įrodė.

Suinteresuoto asmens nuomone, teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą prašymui bei nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti, kadangi pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo 10 str. nustatytos datos nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ji iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0,1650 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , Prienuose. Suinteresuoto asmens nuomone, priešingai, nei sprendime konstatavo teismas, sunki sveikatos būklė, ligos negali būti nustatinėjamos liudytojų parodymais, bet turėtų būti patvirtintos medicinos įstaigų išduotais dokumentais. Iš pareiškėjos pateikto Medicininio pažymėjimo matyti, kad pareiškėja serga sunkia liga, tačiau jame nenurodyta, kada ši liga diagnozuota. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymoje nurodyta, kad pareiškėjai specialusis nuolatinės priežiūros poreikis nustatytas tik 2007-07-17. Iš invalidumo pažymėjimo matyti, kad I invalidumo grupė pareiškėjai nustatyta 2004-09-13. Todėl, suinteresuoto asmens nuomone, visi šie dokumentai neįrodo, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 str. nustatyto termino, t.y. iki 2003-12-31, pareiškėjos sveikatos būklė buvo sunki.

Pareiškėjos nuomone, apeliacinio skundo motyvai, kad ji nėra įrodžiusi turėtos žemės kiekio ir jo įsigijimo pagrindo, nepagrįsti, kadangi aplinkybė, jog žemę iki jos nacionalizacijos pareiškėja 1938 m. įgijo iš M. T. dovanojimo sutarties pagrindu yra nustatyta 1999-03-08 Prienų rajono apylinkės teismo sprendimu c.b. Nr. 2-96/1999 (CPK 182 str. 2 p.), nors archyvinių duomenų apie dovanojimą ir neišliko (prij. c.b. Nr.2-96/1999 b.l.7). Pareiškėja pakartotinai nurodė, kad 0.7450 ha žemės sklypas jai 1938 m. buvo padovanotas per du kartus, t.y. sudarius dvi dovanojimo sutartis, patvirtintas pas notarą. Pirmą kartą buvo padovanota 0.58 ha žemės, antrą kartą - 0.1650 ha žemės. Tokiu būdu buvo dovanojama, siekiant išvengti didelių mokesčių, visas šias aplinkybes teisme patvirtino ir liudytojai. Pareiškėjos nuomone, be liudytojų parodymų pareiškimas taip pat yra įrodytas pareiškėjos atstovo paaiškinimais, suinteresuoto asmens paaiškinimu, žemės sklypo ribų nustatymo aktu (b.l.4) ir planu prie šio akto (b.l.5), nuosavybės atkūrimo byla, iš kurios matyti, kad kitų pretendentų nuosavybės teisėms į ginčo žemę atkurti nėra. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas nepažeidė CPK 185 str. bei 443 str. nuostatų ir priėmė teisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjos atstovas iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimą prašė palikti nepakeistą ir nurodė, jog teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, kadangi joje yra padaryta klaida, nurodant valdytą žemės kiekį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja O. Z. savo pareiškime teismui kėlė du reikalavimus: atnaujinti įstatymo nustatytą terminą prašymui bei nuosavybės teises įrodantiems dokumentams Birštono/Prienų žemėtvarkos skyriui pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0.1650 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) , Prienuose.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įstatymo numatytą terminą, pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus, praleido dėl svarbių priežasčių. Kolegija su šiais apelianto teiginiais sutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pažymėtina, kad teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti tuo, kad nežino įstatymų ar juos netinkamai supranta. Teisėje galioja dar iš romėnų teisės atėjęs principas, kad įstatymo ignoravimas nėra pasiteisinimas. CK 1.6 straipsnyje, atsižvelgiant į konstitucinę nuostatą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), įtvirtinta, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Nustatyta, kad pareiškėja dar 1998 m. pabaigoje kreipėsi su pareiškimu į Prienų rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad ji nuosavybės teise iki nacionalizacijos Kęstučio gatvėje, Prienų mieste valdė 0,58 ha žemės (prijungtos bylos Nr.2-96/1999 l. 3). Nagrinėjamoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas teismo sprendimas, nėra nustatytos jokios aplinkybės, kurios patvirtintų, jog šio pareiškimo padavimo metu būtų egzistavusios kokios nors kliūtys pareiškėjai kreiptis dėl nustatymo fakto, jog ji valdė didesnį žemės kiekį. Jokių konkrečių priežasčių ir aplinkybių pareiškėja O. Z. nei nurodė, nei įrodė (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas tokiomis priežastimis laikė pareiškėjos sveikatos būklę, vienok, kolegijos nuomone, esamoje situacijoje pareiškėja pirmiausia turėjo įrodyti aplinkybes, jog jai anksčiau tikrai nebuvo žinoma apie tokį žemės kiekį ir sužinojimo apie tai aplinkybes. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo išvadai apie termino praleidimo priežasčių svarbumą.

Spręsdamas pareiškėjo prašymo dėl juridinio fakto nustatymo pagrįstumą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose yra aiškiai suformuota ir ja pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo vadovautis priimdamas sprendimą (CPK 4 straipsnis).

Apeliantas šioje byloje, nesutikdamas su teismo sprendimu, kuriuo nustatytas turintis juridinę reikšmę faktas, kelia įrodinėjimo problemą, nurodytą CPK 176 straipsnyje, ir klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 12 punkte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Šio punkto antrojoje dalyje pasakyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų išrašai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, kuriuos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos tvarkiusios žemės reformas, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Nagrinėdamas bylą teisme, teismas turi vertinti visus byloje esančius įrodymus, susijusius su įrodinėjimo dalyku, ir tik iš įrodymų visumos, vadovaudamasis įstatymais ir bylos aplinkybėmis, spręsti, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra įrodytas, ar ne (CPK 183 straipsnis). Juridinę reikšmę turintis faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įstatymo leidžiamomis priemonėmis (CPK 177 straipsnis), tarp jų ir liudytojų parodymais, o ne vien tik rašytiniais įrodymais. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo bei jų patikimumo klausimą. Kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra jokių patikimų įrodymų apie tai, kad M. T. būtų dovanojusi pareiškėjai papildomai 16.50 arų žemės (duomenys neskelbtini), Prienų mieste. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra visiškai nemotyvuotas, apsiribojantis konstatavimu fakto, jog prašomą nustatyti faktą įrodė liudytojai J. K. ir S. M. . Visų pirma pažymėtina tai, kad nei nagrinėjamoje byloje, nei jau išnagrinėtoje 1999 metais, nėra jokių įrodymų apie tai, kad pati M. T. būtų valdžiusi žemės sklypą nuosavybės teise nurodytoje vietoje Prienų mieste. Byloje taip pat nėra jokių nors menkiausių rašytinių įrodymų apie tai, kurie leistų daryti išvadą, kad O. Z. būtų nuosavybės teise valdžiusi žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Prienų mieste. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog liudytojos S. M. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai jau vien dėl to, kad abiejose bylose ji davė parodymus dėl skirtingo pareiškėjos valdyto žemės kiekio.

Teismai, nagrinėdami bylas dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, privalo nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą (nuosavybės teisės suteikimo aktai, pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų ar kitos sutartys, paveldėjimo teisės aktai, teismo sprendimai ir t.t.). Tokiu būdu seka, kad nuosavybės teisės faktai gali būti nustatomi tik nustačius įrodomąjį faktą – kokiu pagrindu atsirado nuosavybės teisės. Tik įrodžius nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, galima nustatyti nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą yra pasisakęs, kad aplinkybė, kas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje G. Levickienė v. Z. Gailienė ir Raseinių valdyba, bylos Nr. 3K-7-4/1999, ir kt.). Ginčijamų civilinių teisinių santykių atsiradimo metu Suvalkijoje turtinius civilinius teisinius santykius (nuosavybės, paveldėjimo, sutarčių ir kt.) reguliavo Civilinio Napoleono kodekso antroji ir trečioji knygos. Nuosavybės įgijimo dovanojimo būdu santykius reguliavo III knygos 2 skyrius (893 - 1100 str. str.). Šio kodekso 893-894 str. str. nustatė, kad savininkas turi teisę dovanojimo aktu neatlygintinai, betarpiškai ir negrįžtamai perleisti daiktą asmeniui, kuris dovaną priima, o 931 straipsnis nustatė privalomą notarinę tokio sandorio formą (“visi dovanojimo aktai surašomi pas notarą sutarties forma”).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pateikti įrodymai net prielaidos forma neteikia pagrindo manyti, kad dalis žemės sklypo, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėja, buvo nacionalizuotas iš jos – pareiškėja šio fakto neįrodė. Jokių rašytinių įrodymų, kuriais remiantis bent netiesiogiai būtų galima pripažinti, kad pareiškėjai ši žemės sklypo dalis buvo dovanota M. T. laikantis Civilinio Napoleono kodekso reikalavimų pareiškėja taip pat nepateikė. Iš esmės žemės priklausomybės nuosavybės teise faktą pareiškėjas įrodinėjo tik liudytojų J. K. ir S. M. parodymais. Kolegija jau pasisakė dėl šių liudytojų parodymų įrodomosios galios ir pripažįsta juos nepakankamais pareiškėjos prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti (CPK 178, 185 straipsniai).

Teisingumo, kurį pagal Konstitucijos 109 straipsnį Lietuvoje įgyvendina teismai, klausydami tik įstatymo, tikslas yra siekti, kad Lietuvos Respublikoje būtų įgyvendinamas teisingumas ir ginamos pažeistos teisės (nagrinėjamoje byloje ginčijamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas tiesiogiai susijęs su suinteresuotų asmenų teisėmis), kad dėl to paties dalyko (šiuo atveju juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) negali būti priimti du, vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai. Kolegijos manymu, skundžiamas teismo sprendimas savo esme prieštarauja jau įsiteisėjusiam 1999 m. kovo 08 d. Prienų rajono apylinkės teismo sprendimui, kuriuo jau nustatyta kokį žemės kiekį pareiškėja valdė nuosavybės teise Kęstučio gatvėje, Prienų mieste.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo – netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos O. Z. pareiškimas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos O. Z. pareiškimą atmesti.