Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-26 · Administracinė byla Nr. I-4866-595/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-26
Bylos Nr.
I-4866-595/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02995-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vita Valeckaitė
Pareiškėjas
Ž. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Administracinė byla Nr. I-4866-595/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02995-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6, 14-15).

Nurodė, kad jis nuo 2018 m. pabaigos buvo kalinamas Vilniaus PN, buvo pervestas į kamerų tipo patalpas bausmei atlikti (nurodė skunde, kad 6 mėnesiams), kur visai dienai buvo atimamas čiužinys su patalyne. Nuo 2019 m. liepos mėnesio įsigaliojęs įsakymas buvo taikomas nuo 2018 m. spalio mėnesio. Tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės, nes jam reikėdavo visą dieną kankintis, nes galėjo prigulti tik ant geležinių gultų. Skaudėjo šonus, nugarą, atsirasdavo mėlynės, nugulėjimai. Būdavo nuvargęs, dėl to vakare ne iš karto galėjo užmigti.

Taip pat nurodė, kad nėra aišku, kokiose patalpose buvo laikomi paimti čiužinys ir patalynė. Į patalpą sudedami visų nuteistųjų čiužiniai ir patalynė bendrai, kur nėra jokios ventiliacijos, nėra užtikrinama higiena.

Taip pat nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, neleido į koplyčią. Dėl to jis patyrė ilgalaikius išgyvenimus, stresą, dvasinius sukrėtimus, fizines kančias, depresiją, pablogėjo savijauta.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 20-23) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, nes jame pateikti argumentai ir keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu 2019 metų rugpjūčio mėnesį pareiškėjas iš Vilniaus PN buvo perkeltas į Kybartų pataisos namus.

Nurodė, kad Vilniaus PN nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, patalynė išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Paėmus patalynę, kamerose lieka lovos, taip pat kiti baldai (stalas, suolai), todėl nuteistieji turi galimybę tiek atsigulti, tiek atsisėsti. Tokiu būdu konstatuotina, kad pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Vilniaus PN administracija, vykdydama savo pareigą, užtikrina teisės aktuose nustatytus režimo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jo nurodytu ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose, t. y. buvo laikomas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų visą parą užrakintose kamerų tipo patalpose, nuteistųjų užimtumas (nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas) yra apsunkintas. Pareiškėją perkėlus į kamerų tipo patalpas jam natūraliai taikomi didesni bausmių vykdymo įstatymuose numatyti apribojimai bei vykdoma sustiprinta priežiūra ir apsauga, todėl tiek socialinės reabilitacijos priemonės jam taikomos ne taip intensyviai kaip paprastosios ir lengvosios grupės nuteistiesiems.

Nurodė, kad Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kuriame įrengtos drausmės grupės gyvenamosios ir kamerų tipo patalpos, nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia, taip pat įrengtas poilsio ir laisvalaikio kambarys, kuriame yra televizorius, stalo teniso stalas, bei stalo futbolas. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu patvirtinta Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka. Tokiu būdu nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje, taip pat gerai besielgiantiems ir nuobaudų neturintiems drausmės grupės nuteistiesiems numatyta galimybė naudotis poilsio ir laisvalaikio kambariu, tokiu būdu siekiama didinti drausmės grupės nuteistųjų laisvalaikio užimtumą bei skatinti juos laikytis jiems nustatytų bausmės atlikimo režimo reikalavimų.

Pažymėjo, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vilniaus PN nuomone visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Teismas konstatuoja

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant drausminę nuobaudą Vilniaus PN kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (dienos metu buvo paimama patalynė, kuri buvo laikoma nehigieniškai, nebuvo užtikrintas užimtumas, neleido į koplyčią), atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pagal pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 25 d. nutarimu buvo perkeltas nuobaudai atlikti į kamerų tipo patalpas 10 parų, o 2018 m. liepos 4 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda: 6 mėnesiai kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas iš kamerų tipo patalpų buvo išleistas 2019 m. sausio 3 d. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. sausio 4 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda: 5 paros kamerų tipo patalpose, o 2019 m. sausio 9 d. nutarimu pareiškėjui vėl buvo paskirta nuobauda: 7 paros kamerų tipo patalpose. Iš kamerų tipo patalpų pareiškėjas išleistas 2019 m. sausio 15 d.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir PĮVTT), 220 p. nustatyta, kad „nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą“ (punkto redakcija galiojanti nuo 2018-10-20). Vilniaus PN direktorius 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3-76 „Dėl nuteistųjų, atliekančių nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje dienotvarkės patvirtinimo“ yra patvirtinęs dienotvarkę nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje, pagal kurią nustatytas miego laikas nuo 23.00 val. iki 7.00 val.

Vilniaus PN nurodė, kad nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, patalynė buvo išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Paėmus patalynę, kamerose buvo lovos, taip pat kiti baldai (stalas, suolai), todėl nuteistieji turėjo galimybę tiek atsigulti, tiek atsisėsti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN privalo užtikrinti galiojančių įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių aktų laikymąsi, tokiu būdu pagrįstai dienos metu iš pareiškėjo buvo paimama patalynė ir išduodama tik nakties miegui. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad patalynė buvo laikoma kartu su kitų nuteistųjų patalyne, nepažeidžia nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių. Kaip minėta, patalynės paėmimą, laikymą ir išdavimą reglamentuoja teisės aktai. Remiantis PĮVTT 220 punktu pagrįstai pareiškėjui su savimi kamerų tipo patalpose nebuvo leidžiama turėti nurodytų daiktų. Pareiškėjo teiginiai, kad PĮVTT 220 punkto redakcija jo atžvilgiu buvo taikoma dar iki jos įsigaliojimo atmestini, kaip nepagrįsti. Tokių duomenų nenustatyta. Pareiškėjas konkrečiai ir išsamiai nenurodė ir nepagrindė nurodytų aplinkybių dėl to, kaip buvo pažeistos jo teisės, laikant patalynę tam skirtoje patalpoje. Skunde tik deklaratyviai ir subjektyviai nurodė, kad patalynė buvo laikoma nehigieniškomis sąlygomis. Tokiu būdu nenustatyta, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji, atliekantys šio kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti, šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kamerų tipo patalpose nuteistieji laikomi rakinamose kamerose.

Atsakovės atstovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose, t. y. buvo laikomas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų visą parą užrakintose kamerų tipo patalpose, nuteistųjų užimtumas (nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas) yra apsunkintas. Pareiškėją perkėlus į kamerų tipo patalpas jam natūraliai taikomi didesni bausmių vykdymo įstatymuose numatyti apribojimai bei vykdoma sustiprinta priežiūra ir apsauga, todėl tiek socialinės reabilitacijos priemonės jam taikomos ne taip intensyviai kaip paprastosios ir lengvosios grupės nuteistiesiems. Nurodė, kad Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kuriame įrengtos drausmės grupės gyvenamosios ir kamerų tipo patalpos, nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia, taip pat įrengtas poilsio ir laisvalaikio kambarys, kuriame yra televizorius, stalo teniso stalas, bei stalo futbolas. Pateikė fotonuotraukas (b. l. 27-30). Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 3-96 yra patvirtinta Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka (b. l. 31-33). Taigi, nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje, taip pat gerai besielgiantiems ir nuobaudų neturintiems drausmės grupės nuteistiesiems numatyta galimybė naudotis poilsio ir laisvalaikio kambariu, tokiu būdu siekiama didinti drausmės grupės nuteistųjų laisvalaikio užimtumą bei skatinti juos laikytis jiems nustatytų bausmės atlikimo režimo reikalavimų. Atsakovės atstovas pateikė detalius ir aiškius paaiškinimus, įrodymus dėl užimtumo užtikrinimo pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjas jų nepaneigė reikšmingais ir objektyviais duomenimis, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis. Kaip minėta, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir įrodymais. Netgi vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Nenustatyta, kad Vilniaus PN administracija būtų vykdžiusi, kaip teigia pareiškėjas, priešingus teisės aktams veiksmus, būtų sąmoningai siekusi pareiškėjo teisių pažeidimo, jo desocializacijos, neužtikrinusi jam teisės į užimtumą ar teisės išpažinti religiją. Skunde pareiškėjo nurodyti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagristi jokiais faktiniais įrodymais.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė jam ilgalaikiai išgyvenimai, stresas, dvasiniai sukrėtimai, fizinės kančios, depresija, pablogėjusi savijauta. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A-438-336/2012). Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. A. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė