- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-11
- Bylos Nr.
- 1A-523-478/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-49342-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- D. D., J. Ž.
- Advokatai
- Ramūnas Gudašius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi,
pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, BK 65 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir D. D. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant pradėti dirbti ir tęsti darbą, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią nuteistasis privalo sumokėti per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
D. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.
BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalių pagrindu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Peugeot Boxer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoto R. D. vardu, saugomo UAB „T.“ automobilių saugojimo aikštelėje, konfiskavimas.
Civilinis ieškinys netenkintas.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas J. Ž., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. D. nuteistas už tai, kad jis ir J. Ž., bendrai veikdami, pagrobė svetimą turtą, o būtent: veikdami bendrai, taip pat ir su asmeniu, kurio atžvilgiu byla nenagrinėjama, 2016 spalio 19 d., apie 2.20 val., iš V. K. priklausančios nesaugomos sodybos teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), išveždami automobiliu „Peugeot Boxer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pavogė 800 Eur vertės 8 kubinius metrus įvairių diametrų pušinių lentų, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam V. K. 800 Eur turtinę žalą. Be to, D. D., neturėdamas leidimo, laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, o būtent: savo namuose, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo laikė pramoninės gamybos, tinkamą šaudyti graižtvinį 6 mm kalibro „Kora Brno“ revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 6 mm kalibro Flobert tipo šoviniais, priskiriamą „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams bei 46 vnt. pramoninės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo Flobert tipo šovinių, skirtų įvairių modelių 6 mm kalibro revolveriams, kurie priskiriami „C“ kategorijos šaudmenims, šį šaunamąjį ginklą bei šaudmenis laikė iki 2016 m. spalio 19 d., 14.30 val., kol juos kratos metu rado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnai.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. D. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei paliko neišspręstas abejones dėl įvykio ir jo kaltės. Nuosprendis yra nepagrįstas, nes jame padarytos išvados dėl įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, jis savo kaltės nepripažino, nurodė, kad V. S., t. y. asmens, kurio atžvilgiu byla nenagrinėjama, paprašytas paskolinti turimą mikroautobusą „Peugeot Boxer“ ir padėti pervežti V. S. nusipirktą medieną, tą ir padarė. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad mediena, kurią reikėjo V. S. prašymu pervežti iš įvykio vietos, yra vogta. Visi byloje esantys įrodymai, kiti duomenys, tame tarpe ir garso įrašai patvirtina būtent šią aplinkybę. V. S. bei kitas kaltinamasis J. Ž. ikiteisminio tyrimo metu, o J. Ž. ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistajam apie tai, jog mediena yra vogta, niekada nesakė. Iš telefoninio pokalbio tarp jo ir V. S. girdėti, kaip V. S. į jo klausimą pasako, jog „parduoda vienas nebrangiai, tai reiks nupirkt“. Šis įrašas patvirtina jo duotus paaiškinimus, kad jis nieko nežinojo apie tai, kad mediena ne V. S.. Kitokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, šioje byloje nėra. Dėl to, kad mediena buvo vežta vėlų paros metą, apeliantas paaiškina, jog gerai pažinojo V. S., su šiuo bendravo, be to, dienos metu negalėjo padėti, nes buvo užsiėmęs. Šią aplinkybę patvirtina ir garso įrašai, iš kurių akivaizdu, kad prašomas paskolinti autobusiukas yra prikrautas kitų daiktų, juos reikia visus iškrauti, todėl jis galės padėti tik vėlai vakare. Kiti garso įrašai, esantys byloje, jokios įrodomosios reikšmės neturi. Atkreipiamas dėmesys, kad iš įrašų akivaizdu, jog jis net nežinojo, kur reikės važiuoti, t. y. nežinojo, kur yra lentos ir kur jas reikės vežti. Apeliantas taip pat nesutinka su nuteisimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Revolverį ir šaudmenis jo namuose paliko V. S. su kartu buvusiu šio draugu „A.“ išgertuvių metu. Jis liepė revolverį pasidėti, dėl ko jis buvo padėtas į virtuvės spintelę. Ginklais jis nesidomi, leidimo įgyti, laikyti ginklą neturi, jam jis nereikalingas. Koks tai konkrečiai pistoletas, dujinis ar kovinis, nežino. Kieno tas revolveris - ar V. S., ar pastarojo draugo, taip pat nežino. Išgertuvių metu V. S. draugas „A.“ išsitraukė šį revolverį ir jį demonstravo V. S., jam ir jo sūnui. Kadangi namuose buvo mažų vaikų, visi buvo apsvaigę nuo alkoholio, jis liepė dėl saugumo pasidėti pistoletą, dėl ko jis ir buvo padėtas į virtuvėje buvusią spintelę. Kad kažkas padėjo ant šaldytuvo šovinių dėžutę, nematė. Revolveris ir šoviniai buvo palikti jo namuose apie savaitę laiko, po ko buvo atlikta krata ir jie buvo rasti bei išimti. Policijos pareigūnas, liudytojas D. P., patvirtino, kad dalyvavo atliekant kratą jo namuose ir patvirtino, kad ant šaldytuvo, kuris yra aukštas, buvo daug daiktų, tame tarpe ir dėžutė su šoviniais. Pareigūno teigimu, nuteistasis galėjo ir nematyti šių šovinių. Iš byloje esančių garso įrašų akivaizdu, kad jis skambino sūnui ir klausinėjo, kokie šoviniai tinka revolveriui. Šią aplinkybę jis paaiškina, kad tuo metu buvo ginklų parduotuvėje ir V. S. draugo „A.“ prašymu skambino savo sūnui, nes asmuo vardu „A.“ norėjo įsigyti šovinių savo revolveriui. Ši aplinkybė nepaneigta, nes byloje dėl šio epizodo nėra apklaustas V. S., nenustatytas V. S. draugas, asmuo „A.“. Tik apklausus šiuos asmenis, būtų galima padaryti išvadą dėl jo kaltės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Liudytojas D. P. teisme teigė, kad atliekant kratą jo namuose, jo paties nebuvo, tvirtino, kad jis kratos metu skambino savo šeimos nariams ir liepė paslėpti revolverį virtuvės spintelėje po kruopomis. Tačiau tokių įrašų šioje byloje nėra, kaip ir nėra niekur kitur. Šie teiginiai neatitinka tikrovės. Byloje yra įrašas, kurio turinys nurodo, kad jis skambina savo dukrai ir teiraujasi, ar pareigūnai baigė atlikti kratą ir ar ką nors surado. Tai viskas, kas yra įrašuose. Apie jokį pistoletą, juo labiau, jo slėpimą nėra jokios kalbos, net užuominų nėra. Taigi, pareigūnas sako netiesą, išgalvotus dalykus, kurių nėra užfiksuota bylos medžiagoje. Nuteistasis pažymi, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės būtino požymio - kaltės. Šioje byloje buvo būtina apklausti V. S., nes būtent šio automobilyje, tuo metu stovėjusiame jo namo kieme, buvo tos pačios kratos metu rastas kitas ginklas bei šaudmenys, dėl kurių laikymo ir disponavimo jis taip pat buvo atiduotas teismui teisti, tačiau Marijampolės apylinkės teismas šią kaltinimo dalį pašalino, nenustatęs jo kaltės. V. S. su draugu „A.“ paliko jo namų virtuvėje revolverį, šaudmenis. Todėl teismas privalėjo spręsti jo kaltės klausimą dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, o dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalies bylą išskirti. Apeliantas prašo vadovautis nekaltumo prezumpcija, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant bylą, būtų vertinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris turi būti naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo jis dėl šių nusikaltimų išteisintinas.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmetamas.Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, be to, neapklausė V. S. ir pastarojo draugo „A.“, kurių parodymai būtų reikšmingi šioje byloje, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Taigi, šiais aspektais pasisako aukštesnės instancijos teismas.
Dėl nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį
BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Taigi, vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Nustatant vagystės sudėtį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl, apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia, t. y. būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą, siekė pagrobti svetimą turtą.Analizuojamu atveju apeliantas teigia, kad būtent subjektyviosios pusės požymio – kaltės jo veiksmuose nėra. D. D. pripažįsta, kad kartu su kitu nuteistuoju J. Ž. bei asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, V. S., iš nukentėjusiajam V. K. priklausančios nesaugomos sodybos teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), sukrovė ir išvežė medieną, tačiau neigia suvokęs, jog mediena buvo vogta. Nuteistojo teigimu, nei V. S., nei J. Ž. jam nesakė, kad mediena yra vogta. V. S. jam sakė, kad medieną pirko ir prašė pagalbos ją sutvarkyti bei pervežti, todėl prašė paskolinti turimą mikroautobusą. Taigi, jis tiesiog pagelbėjo geram pažįstamui. Tokį aiškinimą teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip nuteistojo gynybinę versiją, nes ją paneigia byloje surinkti įrodymai.Atkreiptinas dėmesys, kad D. D., J. Ž. bei asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, šiam pasislėpus nuo vykdomo baudžiamojo persekiojimo, buvo sulaikyti iš karto po nusikalstamos veikos padarymo. Policijos pareigūnai veikė pagal gautą kriminalinės žvalgybos informaciją apie tai, kad D. D. užsiima vagystėmis iš patalpų (vagia įvairius įrankius, buitinę techniką), vagysčių metu naudoja vieną iš savo turimų krovininių autobusiukų. Kartu su D. D. vagystes vykdo V. S. ir J. Ž. (1 t., b. l. 35). 2016 m. spalio 19 d., apie 4.50 val., buvo gautas pranešimas, kad A-5 keliu nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) atvažiuoja automobilis „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo važiuoja asmenys, galimai įvykdę nusikalstamą veiką. Minėtas automobilis buvo sustabdytas. Jį vairavo J. Ž., kartu važiavo keleivis D. D.. Automobilyje buvo rasti prietaisai, skirti medienai apdoroti – elektrinė gervė su trosu, elektrinis pjūklas. J. Ž. nurodė, kad pasiėmė savo draugą D. D. iš (duomenys neskelbtini) ir per (duomenys neskelbtini) važiavo namo į (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 36). Taigi, apie medienos tvarkymą, t. y. pagalbą draugui V. S. supjauti bei pervežti nusipirktą medieną, nei D. D., nei J. Ž. neminėjo. Iš karto po nusikalstamos veikos padarymo buvo sulaikytas ir V. S., vykęs su iš D. D. pasiskolintu automobiliu „Peugeot Boxer“, kuriame buvo sukrauta vogta mediena. V. S. negalėjo nurodyti nei medienos įsigijimo dokumentų, nei paaiškinti, iš kur jas gavo (t. 1, b. l. 37).Nors ikiteisminio tyrimo metu tiek V. S., tiek J. Ž. aiškino, kad D. D. apie lentų vogimą nieko nepasakojo, pastarajam teigė, kad mediena yra nupirkta, tačiau byloje esančios pokalbių suvestinės atskleidžia tikruosius nusikalstamos veikos daryme dalyvavusių asmenų ketinimus bei planus. 2016 m. gruodžio 2 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos E. K. nutarimu (2 t., b. l. 42) leista panaudoti šioje byloje informaciją, gautą taikant procesines prievartos priemones byloje Nr. 56-1-00043-14. Telefoninių pokalbių klausymasis buvo sankcionuotas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad taikant procesinę prievartos priemonę kitame tyrime gauta informacija prie šios bylos prijungta teisėtai ir pagrįstai.Iš pokalbio tarp D. D. ir V. S. suvestinės (2 t., b. l. 49-53) matyti, kad pokalbis vyko 2016 m. spalio 18 d., 12.09 val., t. y. dienos metu buvo apsitariama, ką ir kaip reikės daryti naktį. Iš pokalbio turinio akivaizdu, jog nusikalstamos veikos iniciatorius yra V. S., kuris kviečia prisijungti ir D. D.. Iš pradžių kalbama šiek tiek maskuotai, klausiama, ar vakare eitų D. D. į „darbą“ išlėkti. V. S., viliodamas apeliantą prisijungti prie vagystės darymo, primena, kiek šis buvo uždirbęs Vokietijoje, klausia, ar jį tenkintų 80 eurų už valandą. V. S. taip pat nurodo, kokius įrankius pasiimti. D. D. pasitikslina, ar čia iš fazendos reikės krauti medieną, t. y. ar iš sodybos, V. S. jam atsako teigiamai. Tuomet D. D. patvirtina, kad jam viskas aišku, pats nurodo, jog be kokios dvylikos ten nesijudins reikalai, V. S. pritaria, kad vos tik pradės temti reikia važiuoti. Kitas pokalbis tarp D. D. ir V. S. vyksta tos pačios dienos vakare (2 t., b. l. 53-55). V. S. siūlosi atvažiuoti iki D. D., kad greičiau nusikalstamos veikos vietoje būtų galima pradėti tvarkytis, nes gal ten jau nieko nėra. Šie teiginiai patvirtina, kad mediena nėra nupirkta, ją nakties metu norima kuo greičiau išgabenti, kad niekas nepastebėtų ir kad pats savininkas nespėtų jos išsivežti. Kiti pokalbiai (2 t., b. l. 55-58) patvirtina, kad nusikaltimo bendrininkai aptarė privažiavimą prie sodybos, t. y. ar nebus kliūčių, ar ten sausa, ar neužklimps ir pan. Taip pat D. D. rūpinosi, jog susitikimas su bendrininkais įvyktų kuo nuošalesnėje vietoje, kad niekas nepamatytų, t. y. nenorėjo susitikti atviroje vietoje – sankryžoje, todėl susitarta stabtelėti prie atokiau esančio paminklo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptarti pokalbiai patvirtina, jog D. D. žinojo, kad vyksta vykdyti nusikalstamą veiką. Medienos vagystei buvo ruošiamasi, apgalvota ir apsitarta, kokių įrankių reikės, kiek laiko medienos pakrovimas bei išvežimas gali užtrukti, taip pat saugotasi pašalinių asmenų dėmesio, veikta nakties metu, gerokai po vidurnakčio. Nuteistojo aiškinimas, kad dienos metu jis buvo užsiėmęs, todėl V. S. galėjo padėti tik naktį, vertinamas kritiškai. Šią gynybinę versiją paneigia tų pačių pokalbių suvestinės, iš kurių matyti, kad dienos metu apeliantas nieko neveikė. Priešingai, jis ilsėjosi, miegojo, nes žinojo, kad visą naktį turės būti budrus, vagiant svetimą medieną. Kitų bendrininkų parodymai neva D. D. nesuvokė, jog dalyvauja vagystėje, taip pat vertinami kritiškai. V. S., jau minėta, nuo vykdomo ikiteisminio tyrimo pasislėpė, 2017 m. vasario 10 d. paskelbta jo paieška (2 t., b. l. 72), todėl jo papildomai apklausti teisiamojo posėdžio metu nebuvo galimybės. Ikiteisminio tyrimo metu jis stengėsi sušvelninti savo atsakomybę, melavo, jog sukrautas medienos lentas prie apleistos sodybos pamatė grybaudamas miške. Lentos neva buvo apžėlę žolėmis, neatrodė naudojamos (2 t., b. l. 65-66). Tą pačią lentų suradimo versiją ikiteisminio tyrimo metu kėlė ir J. Ž. (2 t., b. l. 89-90), tačiau pirmosios instancijos teisme jis pripažino, kad ši jo parodymų dalis buvo neteisinga. Be to, jis nurodė, jog tik mano, kad D. D. nieko nesuprato apie vykdomą vagystę. Šį teiginį galima pateisinti, nes J. Ž. galimai nežinojo apie D. D. ir V. S. telefoninius pokalbius dieną iki vagystės įvykdymo.Įvertinus aptartus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė D. D. tyčios turinį. Jis suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį ir norėjo būtent taip elgtis. Dėl objektyviosios vagystės pusės įrodytumo ginčo byloje nėra, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisakoma. Medienos lentos buvo kraunamos bendrais veiksmais, todėl pagrįstai inkriminuotas bendrininkavimas. Apelianto išteisinimui pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo. D. D. suvokė, jog vagia svetimą turtą, o ne padeda pažįstamui parsivežti nusipirktą medieną. Šiuo atveju nustatytas ne tik neteisėtas svetimo turto paėmimas, bet ir tyčia, nukreipta į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą. Nukentėjusiajam V. K. buvo padaryta 800 Eur turtinė žala, taigi, yra nustatyti ir įrodyti visi vagystės nusikaltimo sudėties požymiai.
Dėl nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį
Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo, be kita ko, laikė šaunamąjį ginklą ir (ar) šaudmenis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų laikymo pradžios momento, t. y. jų turėjimo, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kuriai formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju yra būdingi šie požymiai: 1) pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; 2) norėjimas veikti. Pirmasis požymis apibūdina intelektualųjį tiesioginės tyčios elementą, o antrasis – valinį. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas yra požymių, nusakančių nusikalstamų veikų objektą ir objektyviąją pusę, suvokimas, kurio apimtis nustatoma konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Norėjimas veikti, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas, yra sąmoningas asmens valios nukreipimas (esant galimybei nenukreipti valios) nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo. Neveikimo atveju norėjimas veikti yra sąmoningas asmens valios nenukreipimas (esant galimybei nukreipti valią) vykdyti įstatymų nustatytas pareigas, kai pavojingumą ir priešingumą teisei lemia neveikimas.Bylos duomenimis nustatyta, kad D. D., neturėdamas leidimo, savo namuose laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, kol jų 2016 m. spalio 19 d. kratos metu nesurado ir nepaėmė policijos pareigūnai. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad revolverį ir šaudmenis jo namuose paliko V. S. kartu su savo draugu, vardu „A.“. Jam inkriminuotoje veikoje nėra subjektyviosios pusės būtino požymio – kaltės. Šiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria. Nors apeliantas prašė surasti ir apklausti asmenį vardu „A.“, tačiau negalėjo nurodyti nei šio asmens pilno vardo, pavardės, nei jo gyvenamosios vietos ar kitų kontaktinių duomenų. Todėl apygardos teismas negali spręsti, ar toks asmuo iš viso egzistuoja, juo labiau užsiimti jo paieška. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma alternatyviais veiksmais: šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, neturint leidimo, gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu. Šiuo atveju D. D. inkriminuotas tik laikymas, t. y. turėjimas savo žinioje. Taigi, iš kur apeliantas gavo šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, baudžiamajai atsakomybei kilti nėra reikšminga. Ikiteisminio tyrimo metu D. D. kaltę dėl ginklo laikymo pripažino iš dalies, nurodė, jog jį laikė nežinodamas, kad tai neteisėta, išsamius parodymus duoti atsisakė (2 t., b. l. 141). Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu D. D. parodė, kad pas jį buvo atvykęs V. S. su savo draugu „A.“, visi vartojo alkoholinius gėrimus. Tuomet „A.“ išsitraukė ginklą, jis liepė ginklą padėti. Nepamena, kas ginklą padėjo – jis ar „A.“. Ginklas buvo padėtas į spintelę, jis apie tai pamiršo, prisiminė po kratos atlikimo. Šaudmenys buvo rasti ant šaldytuvo dėžutėje, jis nepastebėjo ant šaldytuvo jokių daiktų, nes šaldytuvas yra už jį didesnis (3 t., b. l. 58). Apeliaciniame skunde D. D. aiškiai nurodė, jog liepė „A.“ pasidėti revolverį. Tai, jog nuteistasis galėjo nematyti, kur buvo padėtas šaunamasis ginklas bei šaudmenys, vertinama kritiškai. Be to, jei šaunamasis ginklas ir šaudmenys iš tiesų būtų priklausę kitam kartu išgėrinėjusiam asmeniui, šis po kurio laiko, išsiblaivęs, būtų jų pasigedęs ir atėjęs pasiimti, tačiau to neįvyko.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo D. D. parodymais bei pastarojo pokalbio su D. D. suvestine. D. D. yra nuteistojo sūnus, t. y. turi suinteresuotumą padėti tėvui išvengti griežtos atsakomybės, todėl teisėjų kolegija jo parodymus vertina itin atidžiai. Vis dėlto, ir apelianto sūnus pripažino, kad yra matęs vieną ginklą pas tėvą namuose, kurį atsinešė „A.“. Tėvas šiam pasakė nesišvaistyti ginklu ir pats jį padėjo virtuvėje į spintelę (3 t., b. l. 56-57). Vadinasi, D. D. puikiai žinojo, kur laikė šaunamąjį ginklą. Aiškinimas, kad apie spintelėje laikomą ginklą nuteistasis tiesiog užmiršo, vertinamas kritiškai. Nuteistasis ne tik laikė savo namuose šaunamąjį ginklą, tačiau ir pirko jam šaudmenis, ką patvirtina 2016 m. spalio 12 d. pokalbis su sūnumi D. D. (2 t., b. l. 48-49). Nuteistasis sūnaus klausė, ar šis gali pažiūrėti kelintas kalibras pas jį esančio ginklo. D. D. dar kartą perklausė, ar tikrai to ginklo, kurį turi tėvas, šis atsakė teigiamai. Tuomet sūnus paaiškino, kad ten dedasi koviniai šaudmenys. Kitas pokalbis yra užfiksuotas su nenustatytu asmeniu (2 t., b. l. 49). D. D., paskambinęs minėtam nenustatytam asmeniui, klausia kelinto kalibro yra ginklas, kurį jis paėmė iš šio asmens draugo, vėliau patikslina, kad to ginklo, kurį pardavė nenustatyto asmens draugas. Asmuo atsako, kad turbūt šeštas kalibras, kas atitinka specialisto išvadoje Nr. 64-(U-755)-IS1-305 (2 t., b. l. 3-6) pateiktą išvadą, jog tirti pateiktas revolveris yra šaunamasis ginklas, o būtent: graižtvinis 6 mm kalibro Kora Brno revolveris Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 6 mm kalibro Flobert tipo šoviniais. Taigi, 2016 m. spalio 19 d. kratos D. D. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose metu (1 t., b. l. 127-134) rasta šovinių dėžutė su šoviniais yra jo paties pirkta ginklų parduotuvėje maždaug prieš savaitę laiko iki kratos atlikimo. Vertinti, jog šovinius ant šaldytuvo viršaus galėjo padėti kitas asmuo, nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad liudytojas D. P. pirmosios instancijos teisme melagingai parodė, kad kratos metu jis neva skambino savo šeimos nariams ir liepė paslėpti revolverį virtuvės spintelėje po kruopomis. Tokių įrašų bylos medžiagoje nėra ir šie liudytojo teiginiai neatitinka tikrovės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kratą D. D. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose atliko vyr. tyrėjas M. Z., dalyvaujant tyrėjams A. K., V. Ž., T. S. ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui R. K.. Pirmosios instancijos teisme M. Z. paliudijo, kad D. D. telefoninio pokalbio metu klausė mergaitės, ar policijos pareigūnai rado, kur pakavota, t. y. paslėpta. Šį klausimą pareigūnas suprato, kaip klausimą, ar rastas revolveris su šaudmenimis. Liudytojas taip pat informavo, kad išsaugoti tik tyrimui reikšmingi pokalbiai, kiti pokalbiai yra sunaikinti (3 t., b. l. 60-63). Taigi, pareigūnas tik išsakė savo nuomonę dėl jam susidariusio vaizdo apie tai, kas buvo kalbėta telefoninių pokalbių metu. M. Z. neteigė, jog D. D. tiesiogiai, be užuolankų klausė apie revolverio bei šaudmenų suradimą, jam tik susidarė toks įspūdis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareigūno liudijimas yra vertinamas visų surinktų duomenų kontekste, jam nesuteikiama jokia prioritetinė reikšmė, o išsakytos nuomonės vertinti kaip melagingos nėra pagrindo. D. D. taip pat buvo inkriminuotas neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas transporto priemonėje „Citroen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau ši dalis iš inkriminuoto kaltinimo pirmosios instancijos teismo pašalinta, nes nenustatyta, kad D. D. minėtu automobiliu naudojosi, būtų į ją patekęs, žinojęs, kas joje laikoma. Vertinimui, kad nuteistojo namuose ir automobilyje „Citroen“ rasti ginklai priklausė tam pačiam asmeniui, nėra surinkta pakankamai duomenų. Tai tėra apelianto keliama prielaida, kuria teisėjų kolegija vadovautis neturi objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, požymiai (dalykas, objektyvusis ir subjektyvusis požymiai, subjektas) yra nustatyti. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. D. D. suvokė, kad savo namuose laiko šaunamąjį ginklą, kuriam reikalingas leidimas, bei šaudmenis, pritaikytus būtent šiam ginklui, ir norėjo taip elgtis, t. y. ir toliau neteisėtai laikyti ginklą. Kokiu tikslu ginklas buvo laikomas, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Todėl apelianto išteisinimui pagal BK 253 straipsnio 1 dalį taip pat nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.