- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-30
- Bylos Nr.
- I-5129-423/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01119-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė raštinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. S. patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 800 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 10-16).
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog laikotarpiais nuo 2015-01-30 iki 2015-02-11, nuo 2015-02-20 iki 2015-02-25 ir nuo 2015-09-01 iki 2015-10-06 jis buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gydymosi Ligoninėje metu nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, gyvenamoje patalpoje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kamerų tipo patalpoje buvo netinkamas kietasis inventorius (lova, gultai), nebuvo spintelės, stalo, kėdės, netinkamas apšvietimas, nebuvo vėdinimo sistemos, kaupėsi drėgmė. Buvo suteiktas netinkamas minkštasis inventorius (patalynė), nebuvo šilto vandens, per mėnesį buvo suteikiamas tik 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, dušu pasinaudoti galėjo tik vieną kartą per savaitę. Dušo bei kamerų tipo patalpos buvo nešvarios, jose buvo buitinių parazitų. Pasivaikščiojimas trukdavo iki valandos laiko, pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas. Pareigūnai į pareiškėjo skundus nereagavo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, depresiją, orumo pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 21-28) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2015-01-30 iki 2015-02-11 buvo laikomas Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 2; nuo 2015-02-20 iki 2015-02-25 Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 9; nuo 2015-09-01 iki 2015-09-01 Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 5. Nurodė, kad 2015-09-01 į Ligoninę patalpintas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl depresijos, tačiau pareiškėjui reikalaujant tą pačią dieną buvo išrašytas iš skyriaus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 47:2011 nenustato, jog palatoje turi būti įrengtas stalas bei kėdės. Nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais kiekvienoje palatoje buvo įrengta spintelė paciento asmeniniams daiktams susidėti bei spinta (atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Ligoninėje kamerų tipo patalpose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vieta buvo įrengta laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 gyvenamose patalpose veikė natūrali kanalinė ventiliacija, papildomai buvo galima vėdintis, praveriant langą. Pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, jog buvo netinkamos lovos, gultai nebuvo spintelių, kėdžių kamerų tipo patalpose, tačiau neįvardina, kurioje kamerų tipo patalpoje, jo manymu, buvo šie pažeidimai, todėl Ligoninei yra sudėtinga retrospektyviai patikrinti ir paneigti tokius pareiškėjo teiginius. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų. Dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis teisės aktais, natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per gyvenamosiose patalpose esančius langus. Pareiškėjas ar kiti asmenys pareiškėjo gydymosi laikotarpiais dėl gyvenamųjų patalpų apšvietimo, kuriose jis buvo kalinamas, į visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė. Pareiškėjas į Ligoninės administraciją ar medicinos darbuotojus dėl netinkamų laikymo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Ligoninėje buvo dezinfekavimo kamera, kurioje Ligoninės minkštasis inventorius buvo dezinfekuojami, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai buvo keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ligoninėje pacientų maudymasis buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto nuostatomis, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pagal patvirtintą Ligoninės šilto vandens tiekimo grafiką. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Ligoninės kamerų tipo ir dušinių patalpos buvo kasdien valomos, o paviršiai dezinfekuojami. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba". Tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau. Ligoninėje nuteistiesiems ir suimtiesiems asmens higienos priemonės buvo išduodamos laikantis Materialinio buitinio aprūpinimo normose nustatyto reglamentavimo, t. y. vieną kartą per mėnesį asmeniui buvo išduodamos šios asmens higienos priemonės: skalbiamojo muilo 200 g., tualetinio muilo 100 g., tualetinio popieriaus 1 rulonas. Kita vertus, laikantis humaniškumo principo asmeniui prašant, priemonės išduodamos ir dažniau. Šiuo atveju Ligoninėje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl asmens higienos priemonių išdavimo. Pabrėžė, kad pareiškėjas buvimo Ligoninėje metu dėl tariamai netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos administraciją ir visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo veiksmais laikotarpiais nuo 2015-01-30 iki 2015-02-11, nuo 2015-02-20 iki 2015-02-25 ir nuo 2015-09-01 iki 2015-10-06, kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Atsakovo atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiais nuo 2015-01-30 iki 2015-02-11, nuo 2015-02-20 iki 2015-02-25 ir nuo 2015-09-01 iki 2015-10-06. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
LVAT tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). LVAT nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas ne su informacijos apie teisių pažeidimą gavimu, o su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai.
Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Ligoninėje pradžios.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018-06-05 (b. l. 6), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2015-01-30 iki 2015-02-11, ir nuo 2015-02-20 iki 2015-02-25 pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas patikslintame skunde bei gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties institutą neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino.
Akcentuotina, kad kreipimosi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų padarytos žalos atlyginimo terminas yra gana ilgas (3 metai), todėl šią teisę pareiškėjas galėjo realizuoti išvykęs iš Ligoninės, tačiau į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi beveik po trijų metų nuo išvykimo iš Ligoninės dienos.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2015-01-30 iki 2015-02-11 ir nuo 2015-02-20 iki 2015-02-25 šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Ligoninėje laikotarpiu nuo 2015-09-01 iki 2015-10-06.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Ligoninės (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2015-09-01 iki 2015-10-06, jam kalint Ligoninės kamerose netinkamomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo buvimo faktą Ligoninėje laikotarpiu 2015-09-01 iki 2015-10-06.
Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2018-09-01 iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, po apžiūros pacientui reikalaujant išrašytas atgal į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (b. l. 65-67). Gydymo stacionare istorijos Nr. 2298-401 išraše užfiksuotas lovadieniu skaičius – 0 (b. l. 65-67).
Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, nepateikė teismui atsikirtimų į atsiliepimą bei kitų objektyvių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo atstovo pateiktą oficialią informaciją, todėl teismas ja remiasi.
Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ligoninėje išbuvo 0 lovadienių, t. y. po medicininės apžiūros, tą pačią dieną 10.00 val. buvo išrašytas atgal į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, nėra pagrindo pripažinti, kad jo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, dėl ko pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.