- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-1620-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Neringa Švedienė, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- L. A.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Trečiasis asmuo
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Kategorijos
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. A. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, trečiasis asmuo – AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Stasys Dailydka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas L. A. 2009-10-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 13242,99 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, vidutinį darbo užmokestį nuo 2009-05-06 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 0,06 procentų dydžio delspinigius nuo neišmokėto darbo užmokesčio už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, teismo išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, kad ieškovas dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ personalo tarnybos viršininku. 2009-05-05 su atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ generaliniu direktoriumi S.Dailydka susitarė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, remiantis DK 125 straipsniu, ieškovui išmokant 8 mėnesių darbo užmokesčio kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Tariantis dėl sutarties nutraukimo sąlygų, direktorius prašė, kad išeitinė išmoka būtų įforminta dviem formomis: viena išmokos forma būtų įforminta kaip 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o antra dalis – kaip atlyginimo dydžio pašalpa. Vykdant šį susitarimą ieškovui buvo išmokėta 7 vidutinių darbo užmokesčių dydžio pašalpa ir 395 Lt materialinė pašalpa, tačiau vieno atlyginimo dydžio išeitinė išmoka – 13637,99 Lt išmokėta nebuvo nepagrįstai.
Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taip pat nelaikyti AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus S.Dailydkos trečiuoju asmeniu byloje. Nurodė, kad ieškovas atleistas iš darbo šalių susitarimu, atsižvelgiant į ieškovo 2009-05-05 pateiktą prašymą, jame nurodytomis sąlygomis, t.y. atleidžiant iš darbo nuo 2009-05-06 ir išmokant 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ieškovui taip pat buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ieškovas savo sutikimą dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų išreiškė pasirašydamas susitarimą nutraukti darbo sutartį ir darbdavio (atsakovo) įsakymą, kuriame aiškiai apibrėžtos atleidimo sąlygos. Ieškovas atsakovo generaliniam direktoriui pateikė antrą prašymą skirti materialinę pašalpą, kuris negali būti vertinamas kaip sudedamoji susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo dalis, nes materialinės pašalpos skiriamos ne generalinio direktoriaus rezoliucija, o kolektyvinėje sutartyje numatyta tvarka ir pagrindais iš bendrovės Socialinių reikmių fondo atitinkamos komisijos sprendimu. Komisija, išnagrinėjusi ieškovo prašymą, priėmė sprendimą skirti jam 500 Lt pašalpą, kuri ir buvo pervesta ieškovui. Ieškovas elgiasi nesąžiningai, klaidindamas teismą dėl faktinių aplinkybių. Ieškovo atlyginimo dydis atleidimo iš darbo dieną sudarė 7800 Lt. Taip pat ieškovas nepagrįstai trečiuoju asmeniu nurodė atsakovo generalinį direktorių S.Dailydką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškovo L. A. ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal 2000-04-03 darbo sutartį ieškovas dirbo atsakovo Personalo skyriaus viršininku, vėliau Personalo tarnybos viršininku. Šalių darbo sutartis nutraukta 2009-05-06 pagal DK 125 straipsnį - šalių susitarimu. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai paneigia ieškovo nurodytą aplinkybę, jog, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, šalys susitarė dėl 8 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos ieškovui išmokėjimo, kadangi byloje toks susitarimas nebuvo pateiktas. 2009-05-05 prašymu ieškovas prašė atsakovą atleisti jį iš darbo išmokant 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kurią atsakovas išmokėjo, ko neginčija ieškovas. Dėl to ieškovo teiginys, jog atsakovas, atleisdamas jį iš darbo, neišmokėjo visos sutartos kompensacijos, yra nepagrįstas. Teismas taip pat nustatė, kad socialinės paskirties poreikiams tenkinti bei materialinei paramai darbuotojams teikti sukurtas AB „Lietuvos geležinkeliai“ socialinių reikmių fondas, kurio nuostatai nesuteikia teisės atsakovo vadovui vienasmeniškai skirstyti fondo lėšas, spręsti dėl iš šio fondo lėšų skiriamų pašalpų ar kitokių išmokų dydžio. Teismas laikė, kad atsakovo vadovo rezoliucija ant ieškovo prašymo, kuria nutarta skirti atlyginimo dydžio pašalpą, yra rekomendacinio pobūdžio, nes sprendimą dėl materialinės pašalpos skyrimo ieškovui turėjo priimti Socialinių reikmių fondo komisija.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas L. A. prašo apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 13242,99 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2009-05-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 0,06 procentų dydžio delspinigius nuo neišmokėto darbo užmokesčio už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, teismo išlaidas ir išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Nurodo, kad sprendimas priimtas pažeidžiant CK ir CPK normas bei nukrypstant nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Darbo sutarties nutraukimo iniciatorius buvo atsakovas, kuris pasiūlė darbo sutarties nutraukimo sąlygas, pažadėdamas sumokėti 8 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kurią sudarytų 7 mėnesių vidutinis darbo užmokestis iš Darbo užmokesčio fondo ir 1 mėnesio vidutinis darbo užmokestis - kito fondo. Nei teismas, nei atsakovo vadovas (trečiasis asmuo) teismo posėdžių metu neanalizavo ir nenagrinėjo atsakovo vadovo rezoliucijos skirti ieškovui atlyginimo dydžio pašalpą. Minėta rezoliucija nukreipta vykdyti vyr.finansininkei, o ne komisijai ir nėra įvykdyta, t.y. atsakovas neįvykdė šalių susitarimo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, išmokant 8 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad vadovo rezoliucija yra rekomendacinio pobūdžio, kadangi atsakovo vadovui bendrovės įstatų nustatyta tvarka suteikta teisė veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai priimti sprendimus bei sudaryti sandorius, todėl atsakovo vadovas neviršijo savo įgaliojimų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad susitarimas sudarytas su atsakovo vadovu ir jis tai patvirtino savo parašu bei rezoliucijomis. Atsakovo vadovas neteisėtai suklaidino ieškovą, ieškovas teisėtai tikėjosi gauti visą sutartą sumą. Atsakovas nurodo neteisingą ieškovo darbo užmokesčio dydį, kadangi iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovo mėnesinis darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną buvo 13620 Lt. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi derybos vyko išimtinai tik dėl piniginės kompensacijos dydžio, o ne dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, primetė ieškovui savo valią, kadangi atsakovo pasiūlymas ieškovui nutraukti darbo sutartį pažeidė DK 35 straipsnio 1 dalies, 125 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai‘ prašo skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas savo sutikimą dėl jo paties pasiūlytų darbo sutarties nutraukimo sąlygų išreiškė pasirašydamas susitarimą nutraukti darbo sutartį ir atsakovo įsakymą, kuriame aiškiai apibrėžtos atleidimo sąlygos. Byloje esančių įrodymų visuma paneigia ieškovo teiginius, kad atsakovo vadovas pažadėjo ieškovui išmokėti 8 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Ieškovas atsakovo generaliniam direktoriui pateikė antrą prašymą skirti jam materialinę pašalpą, kuris negali būti vertinamas kaip sudedamoji susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo dalis. Materialinės pašalpos skiriamos ne generalinio direktoriaus rezoliucija, o kolektyvinėje sutartyje numatyta tvarka ir pagrindais iš bendrovės Socialinių reikmių fondo. Pašalpa (parama) gali būti skiriama ne tik esantiems, bet ir buvusiems atsakovo darbuotojams, tačiau darbdavys nėra įpareigotas jokiais teisės aktais skirti materialinę pašalpą kiekvienam prašymą pateikusiam darbuotojui. Socialinių reikmių fondo lėšų apskaitą veda vyriausioji finansininkė, kuriai rezoliucija buvo adresuota perduoti pašalpos skyrimo ieškovui klausimą Socialinių reikmių fondo komisijai, kuri išnagrinėjusi ieškovo prašymą, priėmė sprendimą skirti 500 Lt pašalpą, kuri yra pervesta ieškovui. Ieškovas bendrovėje dirbo nuo 2000-04-03, jo nepertraukiamas darbo stažas nesiekia 120 mėnesių, todėl net ir atleidžiant darbuotoją darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės arba likvidavus darbdavį, pagal DK nuostatas turėtų būti išmokama tik 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, tuo tarpu šalių susitarimu ieškovui išmokėta 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Ieškovas turėjo dvi galiojančias drausmines nuobaudas ir buvo įgijęs teisę į senatvės pensiją bei ją gavo, todėl darbo sutartis su ieškovu nutraukta itin palankiomis sąlygomis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovas – prašė skundą atmesti. Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat pareiškė prašymą pašalinti atsakovo generalinį direktorių Stasį Dailydką iš trečiųjų asmenų nagrinėjamoje civilinėje byloje. Prašymą grindė tuo, kad nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas niekaip neįtakos AB “Lietuvos geležinkeliai” vadovo S.Dailydkos asmeninių teisių ir pareigų, todėl jis negali būti laikomas turinčiu teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Prašymas netenkintinas.
Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų ieškovo arba atsakovo pusėje gali būti asmenys, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Atsakovas teisingai nurodo, kad darbo teisiniuose santykiuose veikia du savarankiški darbo teisinių santykių subjektai – darbuotojas ir darbdavys (DK 13-16 str.). Nagrinėjamoje byloje darbdaviu yra atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“. Atstovauja darbdaviui darbo teisiniuose santykiuose DK 24 straipsnyje numatyti atstovai, tarp kurių yra ir vadovas. Vadovo teisės ir pareigos darbo teisiniuose santykiuose yra ypatingos, jam paprastai yra suteikta teisė priimti į darbą ir atleisti iš jo darbuotojus, sudaryti ir nutraukti su jais darbo sutartis, skatinti ir skirti nuobaudas. Tokia kompetencija yra numatyta ir atsakovo vadovui (AB „Lietuvos geležinkeliai“ įstatų 56 punktas – b.l. 53). Be to ieškovas savo ieškinio reikalavimą priteisti 13242,99 Lt darbo užmokesčio nepriemoką grindžia 2009-05-05 susitarimu su atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ generaliniu direktoriumi S.Dailydka nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, remiantis DK 125 straipsniu, ieškovui išmokant 8 mėnesių darbo užmokesčio kompensaciją. Taigi nurodytos aplinkybės akivaizdžiai tvirtina, jog teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje gali turėti įtakos ir atsakovo AB “Lietuvos geležinkeliai” vadovo Stasio Dailydkos teisėms arba pareigoms. Dėl to nėra pagrindo tenkinti atsakovo atstovo prašymą dėl AB “Lietuvos geležinkeliai” generalinio direktoriaus Stasio Dailydkos pašalinimo iš trečiųjų asmenų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo L. A. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ personalo tarnybos viršininku pagal darbo sutartį (b.l. 83-87). Šalių darbo sutartis nutraukta 2009-05-06 pagal DK 125 straipsnį šalių susitarimu (b.l. 90). Nutraukiant darbo sutartį ir atleidžiant ieškovą iš darbo jo prašymu ir sutikimu (b.l. 14) buvo išmokėta 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (b.l. 15, 21). Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad, ieškovo teigimu, darbo sutarties nutraukimo iniciatorius buvo atsakovas, o būtent jo vadovas S.Dailydka, kuris pasiūlė darbo sutarties nutraukimo sąlygas, pažadėdamas sumokėti 8 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kurią sudarytų 7 mėnesių vidutinis darbo užmokestis iš Darbo užmokesčio fondo ir 1 mėnesio vidutinis darbo užmokestis - kito fondo. Dėl to ieškovas 2009-05-05 parašė prašymą dėl materialinės paramos skyrimo, ant kurio generalinis direktorius S.Dailydka uždėjo rezoliuciją finansininkei „skirti atlyginimo dydžio pašalpą“. Ieškovas tvirtina, kad šis jo prašymas ir atsakovo vadovo rezoliucija laikytina kaip sudedamoji susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo dalis, kuri nebuvo įvykdyta jo atleidimo iš darbo dieną, t.y. jam nebuvo išmokėta vieno atlyginimo dydžio išeitinė išmoka – 13637,99 Lt, kurią ir prašė teismo priteisti. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, konstatavo, jog byloje nebuvo įrodytas šalių susitarimo dėl 13637,99 Lt dydžio materialinės pašalpos ieškovui išmokėjimo, kaip šalių darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sąlygos, faktas. Ieškovas su tokia teismo išvada nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, tačiau teisėjų kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus.
DK 125 straipsnyje įtvirtintas darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindas – darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu – labiausiai atitinka sutartinį darbo santykių pobūdį, nes darbo teisinius santykius nutraukiančios šalys gali suderinti savo interesus. Tačiau darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas tik tada, jeigu šalių susitarimas nutraukti darbo santykius šiuo pagrindu atitinka tikrąją jų valią. Kaip jau buvo minėta, bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad ieškovas savo sutikimą dėl jo paties pasiūlytų darbo sutarties nutraukimo sąlygų išreiškė, pasirašydamas susitarimą nutraukti darbo sutartį ir atsakovo (darbdavio) įsakymą, kuriuose buvo aiškiai apibrėžtos atleidimo sąlygos, esminė iš jų – dėl 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos išmokėjimo (b.l. 14, 15-16, 34). Nurodyto dydžio kompensacija ieškovui yra išmokėta, ginčo dėl jos tarp šalių nėra.
Reikšdamas ieškinį nagrinėjamoje byloje dėl dar 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos išmokėjimo ieškovas remiasi savo 2009-05-05 prašymu dėl materialinės paramos skyrimo ir generalinio direktoriaus S.Dailydkos pažadu ir jo rezoliucija finansininkei ant prašymo „skirti atlyginimo dydžio pašalpą“ (b.l. 17). Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys (rašytiniai įrodymai dėl materialinių pašalpų skyrimo tvarkos AB „Lietuvos geležinkeliai“ – b.l. 22-25, 54, 72-82, 94-96, 119-120), trečiojo asmens S.Dailydkos parodymai (b.l. 102-104) ir jo pasirašyti atsakymai į ieškovo pretenzijas (b.l. 19, 20) ieškovo teiginius paneigia, o vadovo rezoliucija vertintina tik kaip rekomendacija. Apeliantas nesutinka, kad vadovo rezoliucija ant jo prašymo yra rekomendacinio pobūdžio ir teigia, jog atsakovo vadovui bendrovės įstatų nustatyta tvarka suteikta teisė veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai priimti sprendimus bei sudaryti sandorius (įstatų 8 skyriaus 56 punktas), todėl atsakovo vadovas neviršijo savo įgaliojimų, o ieškovas teisėtai tikėjosi gauti visą sutartą sumą. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Iš tikrųjų iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ įstatų (b.l. 54) matyti, kad pagal 8 skyriaus 56 punktą bendrovės vadovas (generalinis direktorius) organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Tačiau nei pagal šį punktą, nei pagal kitus punktus, kuriuose apibrėžta atsakovo vadovo kompetencija, nėra numatyta, jog generalinis direktorius turi teisę skirti darbuotojams materialines pašalpas. Materialinės pašalpos bendrovėje skiriamos kolektyvinėje sutartyje (b.l. 99) nustatyta tvarka (Kolektyvinės sutarties 2 susitarimas dėl socialinių klausimų sprendimo ir 1 priedas AB „Lietuvos geležinkeliai“ Socialinių reikmių fondo nuostatai). Jas skiria generalinio direktoriaus įsakymu sudaryta Socialinių reikmių fondo komisija savo sprendimu, kuris įforminamas posėdžio protokolu, iš Socialinių reikmių fondo lėšų (Kolektyvinės sutarties 2 susitarimo 1 priedo skyrius „Išmokų iš fondo įforminimas“). Tokiu būdu generalinio direktoriaus rezoliucija ant ieškovo prašymo skirti jam materialinę pašalpą negali būti vertinama kitaip, kaip tik rekomendacinio pobūdžio, nes ji pagal paminėtas Kolektyvinės sutarties nuostatas nėra privaloma Socialinių reikmių fondo komisijai. Minėta Komisija, 2009-07-29 posėdyje išnagrinėjusi ieškovo 2009-05-05 prašymą dėl materialinės pašalpos skyrimo (b.l. 72-75), priėmė sprendimą skirti jam 500 Lt pašalpą, atsižvelgiant į jo turimą darbo stažą bendrovėje. Nurodyto dydžio pašalpa ieškovui taip pat yra išmokėta. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, reglamentuojančius Socialinių reikmių fondo lėšų skyrimo ir įforminimo atsakovo bendrovėje tvarką, ir tinkamai įvertino generalinio direktoriaus rezoliuciją ant ieškovo prašymo skirti materialinę pašalpą bei tuo pagrindu padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad minima rezoliucija negali būti vertinama kaip sudedamoji susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo dalis (CPK 185 str., CK 1.5 str.).
Kiti ieškovo apeliacinio skundo motyvai nėra juridiškai reikšmingi ir neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-59/2007; 2005-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290; 2005-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2005; kt).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos valstybei iš ieškovo nepriteistinos (CPK 83 str. 1 d. 1 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Netenkinti atsakovo prašymo dėl AB “Lietuvos geležinkeliai” generalinio direktoriaus Stasio Dailydkos pašalinimo iš trečiųjų asmenų.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.