Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-02-05 · Administracinė byla Nr. A-502-844-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-05
Bylos Nr.
A-502-844-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
I. Š.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
S. K., V. K.
Kategorijos
  • 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-844/2008Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.3; 11.4.2; 61 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Indrei Mikaitei,dalyvaujant pareiškėjai I. Š.,pareiškėjos atstovui S. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – S. K. (S. K.) ir V. K. (V. K.), dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA; atsakovas) nutraukti S. K. ir V. K. nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, procesą ir R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. (V. T.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Skunde pareiškėja nurodė, kad yra R. G. V. teisių perėmėja. Paaiškino, kad Vilniaus miesto 3 – asis apylinkės teismas 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁶-1103/96 nustatė juridinės reikšmės turintį faktą, kad žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė V. K. Tvirtino, kad nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjos motina ir V. K. duktė R. G. V. 1996 m. gruodžio 5 d. VAVA pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymą Nr. 312-K, įrodančią, kad iki nacionalizacijos žemės ir kito nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ((duomenys neskelbtini)) savininkas buvo V. T..

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 448 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo neprilygsta oficialiam dokumentui, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 13 punktu, nustatančiu, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal vėliausią dokumentą, ir teigė, kad atsakovas turėjo nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal oficialiais dokumentais paneigtą Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nustatytą juridinį faktą, tačiau to nepadarė.

Šalies argumentai

Tvirtino, kad jos motina R. G. V. 1996 m. gruodžio 5 d. prašyme žemėtvarkos tarnybai nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises į savo senelio V. T. turėtą nuosavybę, pridėjo tam reikalingus dokumentus ir savo valios nepakeitė iki mirties. Pažymėjo, jog žemėtvarkos tarnyba R. G. V. pateiktus dokumentus pripažino tinkamais ir pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pareiškėjos įsitikinimu, VAVA vykdo neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi, jos nuomone, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančio žemės sklypo savininkai iki nacionalizacijos buvo du, t. y. V. T. ir jo duktė V. K..

Atsiliepimas

Atsakovas VAVA atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad, pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1872 esančius dokumentus, mirusi R. G. V. yra viena iš pretendenčių atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovo nuomone, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VAVA nutraukti V. K. ir S. K. nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra nepagrįstas, kadangi Vilniaus miesto 3 – asis apylinkės teismas 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁶-l 103/96 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0,58 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurią įgijo dovanojimo keliu iš savo tėvo V. T.. Pažymėjo, kad minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl, vadovaujantis CPK 18 straipsniu, yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Nurodė, kad S. K., V. K. ir pareiškėjos motina R. G. V. per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytus terminus pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, taigi yra teisėti pretendentai atkurti nuosavybės teises, dėl ko nėra pagrindo nutraukti jų nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjos motina R. G. V. 1996 m. birželio 20 d. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikė giminystės ryšį su buvusia savininke V. K. patvirtinančius dokumentus. Atkreipė dėmesį į tai, kad giminystės ryšį su V. T. patvirtinančių dokumentų pateikta nebuvo, o nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, pasak atsakovo, yra minėtas teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė buvo V. K. Dėl nurodytų priežasčių manė, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VAVA mirusios R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra nepagrįstas.

Tretysis suinteresuotas asmuo V. K. teisme prašė pareiškėjos skundą atmesti. Paaiškino, kad V. K. testamentu namų valdą paliko jo tėvui K. K. ir R. G. V..

Tretysis suinteresuotas asmuo S. K. teisme prašė pareiškėjos skundą atmesti. Paaiškino, kad nuosavybės teisės į V. K. turėtą žemę turi būti atkurtos lygiomis dalimis R. G. V., V. K. ir jam. Pažymėjo, kad jo tėvas K. K. taip pat mokėjo mokesčius už žemę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu ir nurodė, jog iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1872 esančių duomenų galima spręsti, kad pareiškėjos mirusi motina R. G. V. yra nurodyta kaip viena iš pretendenčių atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėjo, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą nekilnojamąjį turtą pareiškėjos motina R. G. V. pateikė 1996 m. gruodžio 5 d., o tretieji suinteresuoti asmenys V. K. ir S. K. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemės sklypą (Nr. 58a) kreipėsi 1996 m. birželio 20 d.

Atkreipė dėmesį į Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir teigė, kad analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), galiojusio nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. sausio 21 d.

Pažymėjo, kad pareiškėja skundo argumentą, jog iki nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą valdė V. T., o ne V. K., grindžia Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjimo Nr. 312-K, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto magistrato 1920-1939 m. archyviniame fonde esančiame nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų sąraše (be datos, ne ankstesnis kaip 1925 m.) nurodyta, kad V. T. buvo medinio namo (duomenys neskelbtini) (vėliau – (duomenys neskelbtini)) savininkas ir valdė 5335,04 m² ploto žemės sklypą, kurio savininkas buvo Vilniaus miesto magistratas, duomenimis. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog kituose šiame archyviniame pažymėjime nurodytuose dokumentuose duomenų, patvirtinančių, kad V. T. minėtą žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis, taip pat nėra. Konstatavo, jog archyvo pažymėjimas nepatvirtina fakto, jog iki 1940 m. nacionalizacijos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisėmis priklausė pareiškėjos proseneliui V. T.

Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateiktas Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁶-1103/96, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog iki žemės nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisėmis valdė V. K. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šis teismo sprendimas pagal pirmiau paminėtas įstatymo nuostatas yra laikytinas nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančiu dokumentu.

Rėmėsi CPK 14 straipsniu, galiojusio 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimo priėmimo metu, ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas nebuvo panaikintas ar pakeistas aukštesnių instancijų teismų, dėl ko jis yra galiojantis ir privalomas tiek institucijai, tvarkančiai nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus ir priimančiai sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (VAVA), tiek kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytas argumentas, jog iki nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą nuosavybės teisėmis valdė jos prosenelis V. T., buvo paneigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus, tretieji suinteresuoti asmenys S. K. ir V. K., kaip ir pareiškėjos motina R. G. V., yra teisėti pretendentai į V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 0,58 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pastebėjo, jog pareiškėjos motina R. G. V. 1996 m. gruodžio 5 d. prašyme nenurodė žemės savininko pavardės, o kitų objektyvių įrodymų, kad pareiškėjos motina 1996 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises būtent į V. T. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybę, nebuvo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teigti, kad pareiškėjos motina R. G. V. per įstatymo nustatytą terminą kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtent į V. T. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 5 dalis, 57 straipsnio 6 dalis, 81 ir 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis, CPK 448 straipsnio 2 dalis) ir materialinės teisės (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, 5 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalis) normas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjimas Nr. 312-K neįrodo, jog V. T. iki nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Laikosi pozicijos, kad minėto pažymėjimo duomenys nagrinėtini kartu su civilinės bylos Nr. 2⁶-1103/96 medžiaga.

3. Nurodo, jog pareiškėjos motina jau po Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2⁶-1103/96 įsiteisėjimo gavo archyvinį dokumentą, patvirtinantį, kad V. T. buvo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas.

4. Teigia, jog pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teismų sprendimai, o ne jais nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai yra laikomi pirminiai dokumentais.

5. Mano, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjimas Nr. 312-K yra pakankamas ir prioritetinis pagrindas R. G. V. nuosavybės teisėms atkurti.

5. Laikosi nuomonės, jog tretieji suinteresuoti asmenys siekė eliminuoti jos mirusią motiną R. G. V. iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi, kreipdamiesi į žemėtvarkos tarnybą ir į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jie nuslėpė, kad minėtame žemės sklype esančiame name gyveno ir R. G. V.

6. Pabrėžia, jog pareiškėjos motina R. G. V. nežinojo apie procesą civilinėje byloje Nr. 2⁶-1103/96 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

7. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo VAVA pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius duomenis, kurie įrodo, jog tiek tretieji suinteresuoti asmenys, tiek ir atsakovas savo veiksmais de facto pripažino, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tretiesiems suinteresuotiems asmenims neatkurtinos.

8. Pabrėžia, jog nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, R. G. V. atžvilgiu vyksta neteisėtai, dėl ko laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, nepranešdamas atitinkamoms institucijoms apie nusikalstamos veikos požymius, pažeidė ABTĮ 109 straipsnį.

9. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra objektyvių įrodymų, kad pareiškėjos motina 1996 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises būtent į V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, yra nepagrįsta, kadangi R. G. V. žemėtvarkos tarnybai pateikė ranka užpildytą tipinį blanką, neturintį grafos ar laukelio, kuriame būtų galima nurodyti buvusio žemės savininko pavardę.

Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas VAVA atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir tinkamai išaiškinus bei pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Keliamam ginčui išspręsti esminė aplinkybė yra tai, ar pakanka duomenu teigti, kad V. T. (V. T.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 0,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5917,6 m² žemės (duomenys neskelbtini)) atstatymo R. G. V. kreipėsi 1996 m. gruodžio 5d. Nors pačiame prašyme nėra nurodyta buvusio žemės savininko, tačiau prašyme pažymėta, jog nuosavybės teisės į išlikusį turtą pagrindas – “archyvinė pažyma 1996 11 29 Nr. 312-K”. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjime Nr. 312-K (t.1, b.l. 182), nurodyta, kad Vilniaus miesto magistrato 1920-1939 m. archyviniame fonde esančiame nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų sąraše (be datos, ne ankstesnis kaip 1925 m.) nurodyta, kad V. T. buvo medinio namo (duomenys neskelbtini) (vėliau – (duomenys neskelbtini)) savininkas ir valdė 5335,04 m² ploto žemės sklypą, kurio savininkas buvo Vilniaus miesto magistratas. Ten pat teigiama, jog tame pačiame archyviniame fonde, Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gyventojų registracijos 1927 02 04 – 1931 03 30 knygoje įrašytas namo savininkas T. V. bei gyventojas T. V., B. Nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės 1939 – 1940 m. archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše įrašytas T. Vl., (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) turėjęs 0,58 ha žemės. Pažymėjime taip pat teigiama, kad 1940m. duomenimis namų (duomenys neskelbtini) savininkas T. V. J. (T. V.) taip pat ten turėjęs 4500 m² žemės sklypą. T. V. namo (duomenys neskelbtini) savininku įrašytas ir namų knygoje 1940 03 12 – 1943 07 08. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. birželio 14 d. pažymėjime Nr. 81-T (t.1, b.l. 181) be jau minėtos informacijos nurodyta, kad Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Centrinio statistikos biuro 1932 09 23 anketoje apie nekilnojamąjį turtą įrašytas savininkas T. V., (duomenys neskelbtini) turėjęs 1300 sieksnių žemės (bendro ploto), 30 sieksnių po trobesiais, o Centrinio statistikos biuro 1930 05 02 anketoje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) po trobesiais buvo 68,04 m² žemės. Taigi, nors prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo R.G. V. nenurodė buvusio žemės savininko, iš pateiktų prie prašymo archyvinių dokumentų matyti, kad buvo prašoma atkurti nuosavybės teises į V. T. nuosavybės teise valdytą žemę. Archyvinių duomenų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,58 ha žemės (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), Vilniuje. Ypatingai reikšmingi 1939 m. duomenys, patvirtinantys, kad V. T. turėjo 0,58 ha žemės, bei duomenys, fiksuoti po nacionalizacijos ir patvirtinantys, kad V. T. tebebuvo namo (duomenys neskelbtini) savininkas ir turėjo žemės sklypą. Pateikti archyvo pažymėjimai atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nusprendė, kad archyviniame pažymėjime nurodytuose dokumentuose duomenų, patvirtinančių, kad V. T. minėtą žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis, nėra bei kad pareiškėjos reikalavimų patenkinimui trukdo pateiktas Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁶-1103/96, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog iki žemės nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisėmis valdė V. K. Pažymėtina, jog šioje civilinėje byloje nustatytas faktas turi juridinę reikšmę pareiškėjams civilinėje byloje (pretendentams į V. K. žemę), o ne asmeniui, kuris procese nedalyvavo ir tokio fakto nustatyti neprašė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovui, sprendžiančiam klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo žinoma apie tai jog R. G. V. ir tretieji suinteresuoti asmenys pretenduoja į skirtingų savininkų nuosavybę ir skirtingais pagrindais, tačiau tokia padėtis buvo toleruojama, nuosavybės teisės nebuvo atkuriamos, o pretendentai apie padėtį neinformuojami.

Konstatavus, kad V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,58 ha žemės (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, bei nustačius, kad R. G. V. laiku kreipėsi prašydama atkurti nuosavybės teises bei pateikė tam reikalingus dokumentus, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu nuosavybės teisės į valdytą žemę turi būti atkuriamos mirusiosios vardu ir perduodamos įpėdiniui. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti keičiamas patenkinant reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę įstatymų nustatyta tvarka. Kitas pareiškėjos reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo nutraukti nuosavybės teisių atkūrimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims negali būti tenkinamas nenustačius, jog šis procesas vyksta pažeidžiant įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu , teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjos I. Š. skundą tenkinti iš dalies. Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. (V. T.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys