Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda.

Iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro A. B. priteista 14000 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. P. A. B. priteista 3273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2360 Lt proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Kolegija n u s tatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 26 d. 17 val. 50 min. kelio Ryga-Kaliningradas 15,5 km nuo Lietuvos Respublikos sienos, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namais Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas kelių eismo dalyviu, vairuodamas automobilį ,,AUDI AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 150 punkto reikalavimą, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi atitinkamo krašto, pažeidė Kelių eismo taisyklių 153 punkto reikalavimą, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas) ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms, o vietose, kur važiavimo kryptimi yra ne daugiau kaip viena eismo juosta, ir jį lenkiančioms transporto priemonėms, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, sukdamas į kairę (apsisukdamas), nepraleido ta pačia kryptimi važiavusio ir jį lenkusio automobilio ,,AUDI AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo A. B., dėl ko automobiliams susidūrus buvo sužalota automobilio „AUDI AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivė J. P., jai padarytas kairio raktikaulio lūžis, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei automobilio ,,AUDI AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. B., kuriam padarytas dešinio blauzdinio pėdos sąnario raiščių patempimas, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas.

Skunde teigiama, kad nuosprendyje ne visi baudžiamojoje byloje esantys duomenys yra motyvuotai pripažinti ar nepripažinti įrodymais, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 20 str. 2 d. reikalavimams. Pažymima, kad pagal ginamojo gynėjos užsakymą atlikta privati ekspertizė yra lygiavertis įrodymas kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl turi būti tiriama ir vertinama kaip ir kiti įrodymai, ir jeigu specialisto ir eksperto apklausa nepadeda išsiaiškinti, kuri išvada pagrįsta, turi būti skiriama ekspertizė. Taip pat pažymima, kad tuo atveju, kai ekspertizės akte arba specialisto išvadoje yra nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) eksperto išvados davimo priežastys, ekspertizės aktas arba specialisto išvada yra traktuojama, kaip išsami.

Apeliantas skunde pastebi, kad teismas nemotyvuotai 2011 m. birželio 28 d. nutartimi atmetė jo ir gynėjos prašymą paskirti komisijinę-kompleksinę teismo medicininę-eismo įvykio ekspertizę, o nurodymas nutartyje, kad byloje yra pakankamai informatyvios medžiagos priimti tinkamą sprendimą, preziumuoja apie teismo šališkumą bei neobjektyvumą.

Skunde nurodoma, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ir kitų A. B. draugų (K. S., U. Š., L. Č.) teisiamajame posėdyje duotais parodymais, nekreipdamas dėmesio, kad jie, iš esmės, skirtingi, neatitinka nukentėjusiojo A. B. parodymams, o be to, teigiama, kad liudytojai yra suinteresuoti pozityviai pateikti situaciją iki eismo įvykio ir jo metu, kad padėtų A. B. pozicijai. Apeliantas nurodo, kad liudytojas K. S. teigė, kad, važiuojant pro grūdų malūno teritoriją, priekyje pamatė baltos spalvos mikroautobusą, o A. B., iš dalies įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, pastarąjį lenkė, ir staiga pastebėjo, jog priekyje mikroautobuso važiavęs automobilis nuo važiuojamosios dalies vidurio pasuko į kairę bei kirto vidurio liniją, ir įvyko eismo įvykis, kurio metu jie nesusižeidė. Taip pat skunde nurodoma, kad liudytojas U. Š. 2011-01-12 teisiamojo posėdžio metu sakė, kad, lenkiant mikroautobusą, jis suko į (duomenys neskelbtini) gatvę, jie aplenkė pastarąjį iš dešinės pusės ir kai įvyko susidūrimas, mikroautobusas jau buvo aplenktas. Minima, kad tas pats liudytojas tuoj po eismo įvykio, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, aiškino, jog Vilniaus gatvėje prieš susidūrimą priekyje važiavo vienas automobilis, kurį lenkiant, jis pasuko į kairę, ir prieš tai jokių automobilių nelenkė, o 2008-07-21 teisiamojo posėdžio metu U. Š. aiškino, kad ties grūdų produktų kombinatu jie lenkė mikroautobusą ir buvo jau išvažiavę į priešpriešinę eismo juostą, kada staigiai užsukus kitam automobiliui iš dešinės – mašinos susidūrė. Be to, skunde teigiama, kad liudytojas T. Č. 2011-01-12 teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad 2007-01-14, duodamas parodymus, jis apie įvykusį eismo įvykį liudijo teisingai, būtent nurodydamas, kad prieš posūkį, t. y. kairėje esantį keliuką į Malūno kiemą, A. B. pradėjo lenkti baltą mikroautobusą, kuris, kai A. B. parodė lenkimo posūkį, pasitraukė arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, o A. B., lenkdamas mikroautobusą, nebuvo persirikiavęs į priešingą eismo juostą – lenkė „apžergęs vidurio liniją“, ir buvo jau įpusėjęs mikroautobuso lenkime, tačiau kitas automobilis pusiau kirto vidurio liniją ir todėl A. B. vairuojamas automobilis trenkėsi į užkirtusio kelią automobilio kairįjį šoną, ir nei vienas asmuo, buvęs A. B. automobilyje, susidūrimo metu, nesusižalojo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tas pats liudytojas (T. Č.) 2008-07-21 apklausiamas teisiamojo posėdžio metu teigė, kad A. B. pradėjo lenkti mikroautobusą maždaug likus 10 m iki malūno sargų būdelės ir buvo pilnai išvažiavę į priešingą eismo juostą, mikroautobusas normaliai važiavo savo juosta, o susidūrimo metu į priešingą eismo juostą buvo išlindęs tik jo mašinos priekis.

Taip pat apeliantas skunde pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. balandžio 21 d. buvo gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus eismo įvykio teismo specialisto E. G. klaidinga išvada, kurioje nurodyta, kad šioje eismo situacijoje jis sukosi į kairę iš anksto nepasitraukęs prie ašinės kelio ženklinimo linijos ir nedavė kelio jį lenkusiam A. B. vairuojamam automobiliui bei su juo susidūrė, kas techniniu požiūriu ir buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, nes šią išvadą paneigia 2011 m. kovo 10 d. teisiamojo posėdžio metu gynybos pateikta Daktaro V. M. išvada (duomenys neskelbtini), kuria konstatuota, kad techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, kad jis sukosi pažeisdamas KET 150 p. reikalavimus, t. y. nepasitraukęs prie važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, kairiojo krašto. Be to, nurodoma, kad V. M. išvada buvo nustatytas A. B. automobilio vidutinis važiavimo greitis susidūrimo metu – 74 km/h, o tai reiškia, kad prieš 67 s jis buvo apie 76.1 m atstumu nuo buvusio susidūrimo vietos (ir 35 m už jo automobilio) ir galėjo važiuoti ta pačia eismo juosta, kaip ir jo automobilis, todėl techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, kad jis (apeliantas), ketindamas suktis į kairę, neįsitikino, kad lenkia A. B. automobilis. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad V. M. išvadoje taip pat nurodyta, kad esant A. B. vairuojamojo automobilio vidutiniam greičiui 74 km/h susidūrimo metu kinetinės energijos atsarga yra daugiau kaip 2 kartus didesnė, nei susidūrus esant 50 km/h greičiui ((74/50)²=2,19), vadinasi, esant 50 km/h greičiui susidūrimo metu automobilių sugadinimai būtų kur kas mažesni, o nukentėjusiųjų sužeidimų laipsnis irgi būtų ženkliai lengvesnis, todėl techniniu požiūriu galima teigti, kad automobilio, kurį vairavo A. B., veiksmai prieštaravę KET reikalavimui, buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio pasekmėmis. Pasak apelianto, teismas nuosprendyje neteisingai argumentavo šių specialistų ekspertų išvadas bei jų paaiškinimus, nekreipė dėmesio, kad jis eismo įvykio vietoje nebuvo, ant schemos nepasirašė ir su eismo įvykio schema nesutiko, o ekspertas E. G. vadovavosi tuo, kas nurodyta schemoje ir A. B. automobilio greitį nustatė pagal jo paties parodymus.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad A. B. tik 2008-11-12 teismo paprašė pripažinti jį nukentėjusiuoju, nurodydamas sužalojimą, kurį patyrė eismo įvykio metu, t. y. 2006 m. gruodžio 26 d. Pažymi, kad 2009 m. gegužės 27 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog sužalojimas A. B. galėjo būti padarytas 1-5 parų laikotarpyje iki kreipimosi į gydymo įstaigą, o sužalojimas galėjo būti padarytas eismo įvykio metu, dešinei pėdai nuslystant nuo pedalo, griūnant, slystant ar netaisyklingai padedant dešinę pėdą vaikščiojant ne eismo įvykio metu, tačiau nuosprendyje aptarti ne visi būdai, sąlygos ir aplinkybė tam sužalojimui įvykti.

Taip pat pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu A. B. niekur neakcentavo, jog jis eismo įvykio metu būtų buvęs sužalotas ir kad reiškia civilinį ieškinį dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, o dabar A. B. teigia, kad eismo įvykio metu patyrė kojos traumą, raiščių patempimą bei reiškia civilinį ieškinį – 16360 Lt turtinės žalos ir 10000 Lt neturtinės žalos, tačiau neįrodo konkrečiais dokumentais, iš ko susideda jo reiškiama turtinė žala, ir niekur neišaiškina, iš ko jam susidarė 10000 Lt moralinė žala. Apeliantas nesupranta, iš kur teismas nuosprendyje nurodė, kad A. B. sužalota koja buvo įmobilizuota tris savaites, kas ribojo jo normalų judėjimą, nes iš medicininių dokumentų matyti, kad pas medikus jis buvo tik vieną kartą. Pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog A. B. priklausantis automobilis buvo sugadintas nepataisomai, o be to, nurodo, kad automobilis, buvo 1994 m. gamybos ir įvykio metu buvo 12 metų senumo. Dėl to nuteistasis teigia, kad A. B. pareikštas civilinis ieškinys yra visai neįrodytas, nepagrįstas, neargumentuotas, todėl priteistas neteisingai, kaip neteisingai priteistos ir advokato atstovavimo išlaidos.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. B. prašo atmesti nuteistojo V. P. apeliacinį skundą ir priteisti proceso išlaidas. Atsikirtime nukentėjusysis nurodo, kad bet kuriuo atveju V. P. sukdamas į kairę ar apsisukdamas iš savo eismo juostos turėjo duoti kelią jo vairuojamam automobiliui, nes jis jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą ir teismas teisingai nustatė šį faktą. Akcentuoja, kad teismas išsamiai ir kruopščiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, aiškiai ir motyvuotai nurodė, kokiais įrodymais remiasi ir kokiais nesiremia, pagrįstai priteisė jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes kojos sužalojimą patyrė dėl V. P. kaltės, o autoįvykio metu sugadintą automobilį remontuoti buvo ekonomiškai nenaudinga – tai įvertino draudimo bendrovė, todėl nurodė tuometinę tokio automobilio rinkos kainą.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą civilinio atsakovo transporto priemonių draudikų biuro atstovas prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. nuosprendį panaikinti. Nurodo, kad palaiko apeliacinį skundą, nes mano, kad V. P. nepagrįstai pripažintas 2011-12-26 eismo įvykio kaltininku. Pažymi, kad apylinkės teismas iš dalies tenkindamas civilinio ieškovo ieškinį pažeidė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reguliuojančių teisės aktų nuostatas, neteisingai nustatė transporto priemonės (duomenys neskelbtini) AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertę eismo įvykio metu, nepagrįstai civiliniam ieškovui iš Biuro priteisė neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl žalos atlyginimo nebuvo kreiptasi nei į UADB „(duomenys neskelbtini) draudimas“, nei į Biurą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o jam priteisti proceso išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

BK 281 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Skundu apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ne visus byloje surinktus duomenis pripažino ar nepripažino įrodymais, vertindamas nukentėjusiojo A. B. ir jo draugų K. S., U. Š., L. Č. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad minėtų asmenų parodymai skiriasi, nepagrįstai rėmėsi teismo specialisto E. G. pateikta išvada, o privataus eksperto išvados nepagrįstai nelaikė lygiaverčiu įrodymu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, jog teismas, spręsdamas V. P. kaltės klausimą, įvertino visus byloje surinktus šio klausimo sprendimui reikšmingus duomenis, rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais bei jų visumoje, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, įvertintais įrodymais, priešingai, nei teigiama skunde, įvertino ir dr. V. M. pateiktą specialisto išvadą.

Nuteistojo skundo argumento, kad teismo nuosprendyje nurodyti kitokie nukentėjusiojo parodymai nei pastarasis davė teisiamajame posėdyje, bylos duomenys nepatvirtina. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas rėmėsi nukentėjusiojo A. B. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, vykusiame 2011 m. sausio 12 d. (2 t. 152–153 b. l.). Minėto posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad 2006 m. gruodžio 26 d. apie 17 val. jam kartu su K. S., T. Č. ir U. Š. jo (A. B.) vairuojamu automobiliu važiuojant link (duomenys neskelbtini), privažiavus „malūno sankryžą“, priekyje jo automobilio važiavęs mikroautobusas suko į kairę, į (duomenys neskelbtini) gatvę, jis šį automobilį aplenkė. Mikroautobusas įvykyje nedalyvavo. Aplenkęs minėtą mikroautobusą, pavažiavęs į priekį jis pamatė priešais važiuojantį dar vieną automobilį. Įsitikinęs, kad priešpriešinio eismo juostoje automobilių nėra, jis įjungė posūkio signalą ir pradėjo lenkti priešais jį važiavusį automobilį, tačiau lenkiamo automobilio vairuotojas staiga užkirto jam kelią tuo pačiu įjungdamas posūkio signalą. Išvengti susidūrimo nebuvo galimybės. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjos klausimą, A. B. nurodė, kad V. P. važiavo arčiau dešiniosios kelio pusės, prie ašinės kelio linijos persirikiavęs nebuvo. Atkreipiamas dėmesys, kad skunde akcentuojamo teisiamojo posėdžio, vykusio 2008 m. rugsėjo 22 d., metu, A. B. taip pat neneigė lenkęs priešais važiavusį baltos spalvos mikroautobusą ir analogiškai nurodė, kad priešais mikroautobusą važiavęs automobilis įjungęs posūkio signalą staigiai užsuko prieš jo vairuojamą automobilį. Kaltinamojo vairuojamas automobilis nebuvo prie ašinės linijos, buvo nuo jos nutolęs apie 2 m, t. y. darė manevrą nuo dešiniosios kelkraščio pusės (1 t. 141–144 b. l.). Tuo pačiu pastebėtina, kad tiek kaltinamasis, tiek ir jo gynėja dalyvavo 2011 m. sausio 12 d. teisiamajame posėdyje, taigi, abejones dėl nukentėjusiojo A. B. parodymų jie galėjo pašalinti užduodami pastarajam klausimus ir taip išsiaiškinti jų įsitikinimu reikšmingas bylos aplinkybes. Siekiant objektyviai nustatyti tiesą byloje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir nukentėjusysis A. B. apklaustas dar kartą. Apygardos teismo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad jam aplenkus priešais važiavusį baltos spalvos mikroautobusą ir važiuojant toliau bei pradėjus lenkti kitą priešais, arčiau dešiniojo kelio krašto važiavusį automobilį, šio automobilio vairuotojas įjungė posūkio signalą ir sukdamas užkirto jo (A. B.) vairuojamam automobiliui kelią. Galimybės išvengti eismo įvykio nebebuvo, viskas įvyko akimirksniu. Atsakydamas į advokatės A. Ž. klausimą, nukentėjusysis nurodė, kad jis, lenkdamas V. P. vairuojamą automobilį, važiavo iki 60 km/h greičiu.

Kolegijos nuomone, apeliantas, teigdamas, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės skirtingais A. B. draugų K. S., U. Š. ir T. Č. parodymais, yra neteisus. Bylos duomenys liudija, kad ir nukentėjusysis A. B., ir liudytojai K. S., U. Š. bei T. Č. iš esmės analogiškai nurodė įvykio aplinkybes, t. y. kad A. B. lenkiant priešais važiavusį automobilį, šio automobilio vairuotojas staiga suko į kairę, A. B. sustabdyti savo vairuojamą automobilį nebebuvo galimybių. Mikroautobusas buvo aplenktas visiškai, jo vairuotojas autoįvykyje nedalyvavo (1 t. 129–131 b. l., 2 t. 153–155 b. l.). Šiuo atveju apelianto V. P. akcentuojama aplinkybė, kad nesutampa liudytojų parodymai dėl to, iš kurios pusės A. B. lenkė mikroautobusą, nėra esminė sprendžiant pastarojo (V. P.) kaltės klausimą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad eismo įvykis, kurio metu J. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o A. B. – nežymus sveikatos sutrikdymas, įvyko dėl to, kad V. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 153 punkto reikalavimą: sukdamas į kairę būdamas neįsitikinęs, kad tai bus saugu, nepraleido ta pačia kryptimi važiavusio ir jį lenkusio automobilio ,,Audi 100 Avant“, vairuojamo A. B.. Apylinkės teismas teisingai nustatė kelių eismo taisyklių pažeidimo aplinkybes, savo išvadas pagrindė bylos medžiaga ir padarė teisingas išvadas dėl šio faktoriaus reikšmės eismo įvykio kilimo priežasčiai bei V. P. kaltei nustatyti. Nenustačius, kad su eismo įvykiu galimai susijęs ir trečio automobilio, t. y. mikroautobuso, vairuotojas, teismui nebuvo būtina imtis priemonių tikslu surasti minėto automobilio vairuotoją ir jį kviesti į teismo posėdį.

Kaip jau minėta, teismas nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, įskaitant ir specialistų pateiktas išvadas.

Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad techniniu požiūriu pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo tai, kad automobilio „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. P. suko į kairę iš anksto nepasitraukęs prie ašinės kelio ženklinimo linijos, nedavė kelio jį lenkusiam automobiliui „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė (1 t. 46–50 b. l.).

Apeliantas skundu teigia, kad minėta specialisto išvada yra klaidinga, ir tvirtina, jog minėtą išvadą paneigia kita – daktaro V. M. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo teigti, kad jis (V. P.) sukosi pažeisdamas KET reikalavimus, t. y. nepasitraukęs prie važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, kairiojo krašto. Taip pat nurodo, kad V. M. išvada buvo nustatytas A. B. automobilio greitis susidūrimo, metu – 74 km/h, ir tai patvirtina, jog teigti, kad jis (V. P.), ketindamas suktis į kairę, neįsitikino, kad jį lenkia A. B. automobilis, yra nepagrįstas. Be to, jei A. B. būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, automobilių sugadinimai būtų buvę kur kas mažesni, o nukentėjusiųjų sužalojimo laipsnis – žymiai lengvesnis.

Atsakant į minėtus apelianto argumentus, atkreipiamas dėmesys, kad specialistų E. G. ir V. M. išvados nėra iš esmės prieštaringos, tik V. M. išvados labiau abstrakčios. Tą, įvertinęs abiejų minėtų specialistų išvadas, skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas (3 t. 68–78 b. l.).

Pastebėtina, jog specialistai vienodai nustatė, kad V. P. ir A. B. vairuojami automobiliai susidūrė prieš eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas plastiko šukes, šalia ašinės kelio ženklinimo linijos, kai V. P., važiuodamas tam tikru greičiu (pasak specialisto V. M. – 10-20 km/h), darė manevrą į kairę, o A. B. automobilis vykdė lenkimo manevrą. Abu specialistai atsižvelgė ir į tai, kad A. B. lenkimo manevrą atliko viršydamas leistiną 50 km/h greitį. Nesant pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų buvę galima nustatyti A. B. vairuojamo automobilio greitį iki susidūrimo su V. P. automobiliu, specialistas E. G. rėmėsi nukentėjusiojo A. B. parodymais apie važiavimo greitį (60 km/h), o specialistas V. M., remdamasis V. P. parodymais, kad susidūrimas įvyko ties įvažiavimu į teritoriją, nustatė tikėtiną automobilių judėjimo greitį po susidūrimo, įvertinęs minėtus duomenis, nustatė ir A. B. automobilio judėjimo greitį iki susidūrimo (apie 74 km/h). Iš specialistų išvadų akivaizdu, kad vien iš automobilių deformacijos nustatyti tikslių jų greičių neįmanoma. Išvadas specialistai pateikė įvertinę visus jiems pateiktus bylos duomenis. Nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis su eismo įvykio schema nesutiko, nėra pagrindas pripažinti specialistų išvadas neteisingomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo skirti naują teismo ekspertizę ir šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje yra pakankamai informatyvios medžiagos priimti teismui tinkamą sprendimą. Tai, kad teismas nutarė netenkinti nuteistojo gynėjos prašymo skirti kompleksinę teismo medicininę – eismo įvykio ekspertizę, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Tokios išvados nesuponuoja ir neduoda pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas ir jau minėta teismo išvada, kad byloje yra pakankamai informatyvios medžiagos priimti teismui tinkamą sprendimą, nes šiuo teiginiu teismas savo nuomonės dėl V. P. kaltės ar nekaltumo neišreiškė.

Nepagrįstas ir apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojų E. L. ir L. K. parodymais. Akivaizdu, kad nuosprendyje teismas įvertino visų liudytojų parodymus, ir jai rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, o minėtų liudytojų parodymus, atsižvelgęs į tai, kad E. L. yra kaltinamojo V. P. pažįstamas, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje E. L. buvo pareikštas įtarimas padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, V. P. davė E. L. naudingus parodymus ir pastarojo atžvilgiu byla buvo nutraukta (1 t. 178–179, 183–186), vertino kritiškai. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad E. L. minėtoje byloje gynė ta pati advokatė, kuri šioje byloje gina V. P. – A. Žukienė. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja L. K. yra ilgametė liudytojo E. L. draugė, jie kartu gyvena ir augina bendrą vaiką, pastarosios parodymų teisingumas taip pat kelia abejonių.

Apelianto skundo teiginys, kad teismas, nuosprendyje konstatuodamas, jog V. P. eismo įvykį padarė sukdamas į kairę (apsisukdamas), nenustatė konkretaus nusikalstamos veikos būdo ir tai turėjo įtakos teisingo sprendimo priėmimui, taip pat negali būti pripažįstamas teisingu. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje labai aiškiai ir konkrečiai nurodė, kokiu būdu V. P. pažeidė kelių eismo taisykles – turėdamas tikslą apsisukti sukdamasis į kairę, ką, beje, parodė pats nuteistasis (1 t. 77–79, 82–83 b. l., 3 t. 58–59 b. l.).

Visos paminėtos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, sukdamas į kairę nedavė kelio jį lenkiančiam A. B. vairuojamam automobiliui ir dėl to įvyko eismo įvykis. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo priežastinį ryšį tarp V. P. padarytų KET 150 p. ir KET 153 p. reikalavimų pažeidimų ir kilusių neigiamų padarinių. Todėl tenkinti apelianto skundą ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes prokuroro pateiktas naujas kaltinimas toks pat netikslus ir neaiškus kaip ankstesnysis. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. P. ir ikiteisminio bylos tyrimo metu, ir teisme gynė advokatė A. Žukienė (1 t. 76 b. l.), o prokurorui pateikus prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, nei kaltinamasis, nei jo gynėja nenurodė, kad kaltinimas yra neaiškus ir neprieštaravo dėl jo prijungimo prie bylos (2 t. 62 b. l.).

Skundu nuteistasis taip pat teigia, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra neįrodytas, nepagrįstas, neargumentuotas, todėl priteistas neteisingai.

Pažymima, kad pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Bylos duomenys liudija, kad teismas, įvertinęs bylos medžiagą, įskaitant ir ekspertizės aktų Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 4–5 b. l.), Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 27–32 b. l.) išvadas bei liudytoju apklausto gydytojo R. S. paaiškinimus (2 t. 49 b. l.), pripažino A. B. byloje nukentėjusiuoju (2 t. 50 b. l.). A. B. pateikus byloje civilinį ieškinį (2 t. 86–88 b. l.), jis teismo nutartimi buvo įtrauktas į bylą civiliniu ieškovu (2 t. 89–90 b. l.).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo iš Transporto priemonių draudikų biuro tenkino visiškai ir priteisė A. B. 14000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Transporto priemonių draudikų biuras nuosprendžio neskundė, t. y. su priteista civilinio ieškinio suma sutiko, todėl dar kartą spręsti šį klausimą nėra teisinio pagrindo.

Kolegija konstatuoja, kad neturtinės žalos priteisimo klausimą teismas taip pat išsprendė tinkamai – neturtinės žalos atlyginimo dydžius, priteistinus nukentėjusiajam A. B. iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir kaltininko, nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, taip pat vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Apelianto skunde akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusiojo A. B. koja po įvykio negalėjo būti įmobilizuota tris savaites, nes jis pas medikus buvo tik vieną kartą, nėra pagrindas nepriteisti nukentėjusiajam neturtinės žalos ar mažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Teisiamojo posėdžio metu A. B. paaiškino, kad kitą rytą po eismo įvykio jo koja ištino, jis nebegalėjo vaikščioti, todėl nuvyko pas gydytoją R. S., kuris uždėjo jam tvarstį ir liepė atvykti po kelių savaičių. Kadangi praėjus šiam laikotarpiui, jam kojos nebeskaudėjo, todėl jis pats nusiėmė tvarstį ir pas medikus nebenuvyko. Paaiškino, kad įvykio metu nuo smūgio jo koja nuslydo nuo pedalo, kitu būdu jos nesusižalojo (2 t. 9–10 b. l.). Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas gydytojas R. S. patvirtino, jog 2006 m. gruodžio 27 d. pas jį atvykęs A. B. nurodė, kad traumą jis patyrė 2006 m. gruodžio 26 d. autoįvykio metu (2 t. 49–50 b. l.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl eismo įvykio metu patirtos traumos nukentėjusysis ne tik patyrė išgąstį, bet ir turėjo nepatogumų – jo judėjimas tapo ribotas, jam reikėjo vykti pas gydytojus, pats savarankiškai nebegalėjo naudotis transporto priemone, tuo pačiu sumažėjo ir jo bendravimo galimybės. Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad dar labiau mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžius nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad A. B. pareikštas civilinis ieškinys yra nepagrįstas ir neargumentuotas.

Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam A. B. iš V. P. 2360 Lt kaip nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad ieškinio ar patirtų išlaidų suma visais atvejais turi būti įrodyta, o šiuo atveju nei nukentėjusysis, nei jo atstovė advokatė D. Balčiūnienė pirmosios instancijos teismui jokių dokumentų, patvirtinančių, kad A. B. advokatei už jo atstovavimą teisme sumokėjo 2360 Lt, nepateikė. Byloje tėra tik advokatės D. Balčiūnienės orderis (2 t. 82 b. l.).

Esant tokioms aplinkybėms nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dalyje dėl netinkamai išspręsto proceso išlaidų priteisimo klausimo, panaikinant sprendimą dėl 2360 Lt proceso išlaidų priteisimo iš V. P. nukentėjusiajam A. B. (BPK 328 str. 4 p.). Tuo pačiu pažymima, kad nuosprendžio vykdymo metu kilusias abejones, tarp jų – ir dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo, turi teisę išspręsti pirmosios instancijos teismas (BPK 361 str.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis taip pat prašė priteisti jam iš nuteistojo V. P. išlaidas, turėtas advokato paslaugoms už atsikirtimų į nuteistojo apeliacinį skundą surašymą, apmokėti. Kadangi šiuo atveju byloje esantis pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir PVM sąskaita – faktūra patvirtina, kad už atsikirtimų į apeliacinį skundą surašymą A. B. sumokėjo advokatei D. Balčiūnienei 968 Lt (3 t. 110, 111 b. l.), nukentėjusiojo nurodytos išlaidos, turėtos advokatės paslaugoms apmokėti, išieškotinos iš nuteistojo (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 106 straipsniu, kolegija

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. B. iš V. P. priteista 2360 Lt proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Išieškoti iš nuteistojo V. P. nukentėjusiajam A. B. 968 Lt (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apeliacinio proceso metu apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.