Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovei V. G.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui L. G. dėl išlaikymo vaikui priteisimo ir pagal atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo. Tretysis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nutraukė santuoką, sudarytą V. G. ir L. G. , dėl santuokos nutraukimo pripažįstant L. G. kaltę, nustatė G. G. gyvenamąją vietą su motina V. G. .

Teismas taip pat priteisė iš L. G. dukters G. G. išlaikymą periodinėmis išmokomis mokamomis kas mėnesį po 450 Lt pradedant mokėti nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki G. G. pilnametystės.

Priteisė iš L. G. ieškovei 1900 Lt dukros išlaikymo įsiskolinimą.

Nustatė L. G. bendravimo su dukra G. G. tvarką, pagal kurią L. G. , bendrauja su dukra G. G. kiekvieno mėnesio pirmą ir trečią šeštadienį arba sekmadienį, pasirinktinai iš anksto suderinęs su V. G. , po 4 valandas dukros gyvenamojoje vietoje arba kitoje ieškovei V. G. priimtinoje vietoje, dalyvaujant V. G. . Švenčių dienomis, t.y. per Šv. Velykas, Šv. Kalėdas bei dukros gimtadienį L. G. bendrauja su dukra G. G. po dvi valandas, prieš tai valandas suderinęs su V. G. .

Po santuokos nutraukimo paliko santuokines pavardes – G. ir G..

Likusioje dalyje tiek ieškinį, tiek priešieškinį teismas atmetė.

Dėl nepilnametės dukros išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismas pažymėjo, jog ieškovės V. G. pasirinktas išlaikymo dydis ir forma labiausiai atitinka nepilnametės dukros interesus. Nors teismas nustatė, kad nei vienas iš tėvų šiuo metu nėra dirbantys, tačiau konstatavo, kad šiuo atveju reiktų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Byloje teismas taip pat nustatė, kad G. G. turi sveikatos problemų, todėl ir jos poreikiai yra padidinti lyginant su minimaliais. Atsižvelgdamas į tėvų turtinę padėtį, pajamas ir vaiko poreikius, teismas darė išvadą, kad iš L. G. priteistinas dukros išlaikymas po 450 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant mokėti nuo 2008 m. gruodžio 9 d. (ieškinio pareiškimo dienos) iki G. G. pilnametystės.

Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad L. G. pastovaus išlaikymo dukrai neteikia nuo 2008 m. vasaros, t.y. kai pradėjo gyventi atskirai nuo šeimos. Teismui sumažinus priteistino periodinio išlaikymo dydį nuo 500 Lt (kaip parašė ieškovė) iki 450 Lt, atitinkamai mažintinas ir išlaikymo įsiskolinimo dydis. Ieškovė V. G. prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą už 5 mėnesius – 2500 Lt. Įsiskolinimo dydį skaičiuojant po 450 Lt per mėnesį ir mažinant jį 350 Lt, kuriuos atsakovas pervedė V. G. bylos nagrinėjimo metu, iš atsakovo V. G. priteistina 1900 Lt ((450 Lt x5 mėn.)-350 Lt) išlaikymo įsiskolinimas.

Dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teismas nurodė, jog nagrinėjant bylą nustatyta, kad nuo 2008 metų vasaros L. G. su mažamete dukra G. G. trumpam buvo susitikęs vos keletą kartų. Atsižvelgiant į mergaitės amžių (3-4 metukai) teismas laikė pagrįstu ieškovės argumentą, kad dukra yra atpratusi nuo tėvo. Atsakovo L. G. argumentą, kad bendrauti su dukra jam trukdė ieškovė V. G. , vertintino kritiškai, kaip niekuo nepagrįstą. Atsakovas teisme negalėjo nurodyti, kokiais būdais jis siekė bendravimo su dukra, ir kaip ieškovė jam trukdė tai daryti. Atsižvelgiant į tai, kad G. G. yra silpnos sveikatos, jai reikalinga padidinta priežiūra, mergaitė yra jautri ir ypač prisirišusi prie mamos su kuria iki šiol nuolatos būdavo, taip pat atsižvelgiant į atsakovo L. G. gyvenimo sąlygas (nuomoja vieno kambario butą, kuriame gyvena su mergaitei visiškai svetima moterimi), į nutrūkusius mergaitės emocinius ryšius su tėvu, teismas darė išvadą, kad G. G. reikalingas pereinamasis laikotarpis iki tol, kol ji sąmoningai ir be emocinio diskomforto sugebės bendrauti su tėvu viena, nedalyvaujant motinai. Remiantis šiais motyvais teismas sprendė, kad L. G. nustatytina bendravimo su dukra G. G. tik dalyvaujant mergaitės motinai V. G. . Tačiau atsižvelgdamas į LR CK 3.175 straipsnio nuostatas teismas L. G. nustatė ilgesnį bendravimo laiką, nei to reikalavo V. G. .

priimdamas sprendimą nutraukti santuoką tarp ieškovės ir atsakovo dėl atsakovo kaltės, teismas netinkamai rėmėsi CK 3.60 str. 3 d., kurioje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, jeigu jis yra neištikimas. Teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas rėmėsi išimtinai ieškovės motyvais ir paaiškinimais, kurie daugelyje atvejų neatitinka objektyvios tikrovės, ir nepilnai, nevisapusiškai vertino apelianto argumentu, motyvus, bei įrodymus. Pažymi, jog aplinkybė, kad atsakovas gyvena su kita moterimi savaime neįrodo, kad santuoka iširo dėl tos priežasties. Iš bylos medžiagos matyti, jog santykiai šeimoje niekada nebuvo geri, dėl skirtingų charakterių ieškovė su atsakovu dažnai pydavosi, dažnėjo konfliktinės situacijos, išryškėjo skirtingi požiūriai į bendrą gyvenimą bei nesugebėjimas priimti abipusių kompromisų būdu tarpusavio taikaus susitarimo, kuris nepažeistų abiejų sutuoktinių ir jų vaiko interesų, nesutardavo dėl dukros auklėjimo ir bendro ūkio vedimo. Be to, ieškovė 2008 m. vasarą atsakovui nepranešusi pasiėmė dukrą ir išėjo gyventi pas savo motiną. Apeliantas pabrėžia, jog su nauja drauge bendrauti jis pradėjo tik po kelių mėnesių nuo ieškovės išėjimo iš namų. Iš šių aplinkybių matytu, jog ne apeliantas, o ieškovė paliko atsakovą, išeidama gyventi skyrium, nesistengė išsaugoti šeimos. Abu sutuoktiniai turi prisiimti atsakomybę už šeimos išsaugojimą. Teigia, jog ieškovė taip pat pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigą išsaugoti šeimą, nesiėmė priemonių konfliktinėms situacijoms išspręsti, priėmė sprendimą gyventi atskirai ir dėl to bendras jų gyvenimas tapo negalimas. Apelianto nuomone, jie abu nepakankamai stengėsi išsaugoti santuoką. Dėl išlaikymo dydžio atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog jis darbą prarado ne dėl savo kaltės, o ypač į tai, kad užsiregistravo darbo biržoje, siekdamas jį susirasti. Tuo tarpu ieškovė, būdama jauno amžiaus, darbinga moteris visiškai nesistengia to daryti. Teigia, jog šiuo metu apeliantas yra bedarbis, jokių pajamų, turto neturi. Atsakovas sutinka, jog jis privalo dukrai teikti išlaikymą ir nevengia to daryti, tačiau priteistas išlaikymo dydis yra per didelis, nes šiuo metu jis yra pajėgus tekti 300 Lt dydžio išlaikymą. Vėliau, pagerėjus šalies ekonominei padėčiai, ar atsakovo finansinėms galimybėms, apeliantas turės galimybę teikti didesnį išlaikymą savo dukrai. Pažymi, jog nereikia įrodinėti to, kad esant šalyje finansinei krizei, daug žmonių neteko darbo, ir kad jį, ypač apelianto darbinės veiklos, t.y. statybininko profesijos, susirasti yra be gali sunku. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai vertino ieškovės pateiktus įrodymus, susijusius su vaiko poreikiais. Pateikti apmokėjimo kvitai už vaistus, žaislą, apelianto nuomone, neatspindi vaiko būtinųjų poreikių maistui, aprangai, laisvalaikiui. Apeliantas mano, jog šios išlaidos nėra būtinos ir neturėtų būti traktuojamos kaip mėnesinės. Dėl bendravimo su vaiku tvarkos atsakovas pažymi, kad teismo nustatytas laikas yra akivaizdžiai per mažas. Teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, dėl kokių priežasčių, jam su ieškove gyvenant skyrium, atsakovas mažai laiko praleido su dukra, t.y. dėl to, kad nuvykus į jos tėvų namus, kuriuose ieškovė su dukra gyvena, su apeliantu buvo nepagarbiai elgiamasi, jį nuolat įžeidinėjo jos tėvais. Be to, per šventes matytis su dukra tik po 2 valandas yra labai mažai. Toks trumpas bendravimas be abejonių nesustiprins emocinio ryšio tarp atsakovo ir dukros. Teigia, jog nustatyta bendravimo tvarka nesuteikia jam sąlygų vienodai, nuolatinai bendrauti su dukra, tuo pažeidžiant ir jos teisę pažinti, bendrauti su abiems tėvais vienodai. Pagal tokią tvarką, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovui nesuteikiama teisė maksimaliai bendrauti su vaiku. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo gyvenamoji aplinka, būstas, gyvenimo sąlygos galėtų kaip nors pakenkti vaiko sveikatai, psichologijai. Be to, vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadoje teigia, jog nėra duomenų, kad ieškovė ar atsakovas netinkamai vykdo tėvų pareigas. Taigi nėra jokio pagrindo apriboti jo maksimalų bendravimą su dukra, ją auklėti ir rūpintis. Byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovo pageidaujama bendravimo su dukra tvarka prieštarautų jos interesams tiek sveikatos, tiek auklėjimo ar priežiūros aspektu. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo nuomone, kad Gabrielei reikalingas pereinamasis laikotarpis, kol ji sąmoningai ir be emocinio diskomforto sugebės bendrauti su apeliantu viena, ieškovei nedalyvaujant. Teigia, jog nebuvo paskirta jokia psichologinė ekspertizė, kuri patvirtintų šias išvadas. Apeliantas yra įsitikinęs, jog jo pageidaujama bendravimo tvarka sudarytų galimybes jam su dukra vėl suartėti, taip kaip buvo prieš ieškovei išeinant su dukra gyventi pas motiną.

Teismo nustatytas bendravimas su vaiku būdas ir trukmė yra teisingi. Be to, joks įstatymas nedraudžia atsakovui, jam įrodžius savo norus bendrauti su dukra, palaipsniui netraumuojant dukros siekti jos meilės bei prisirišimo, bei prašyti teismą pakeisti nustatytą bendravimo su dukra tvarką. Teismas teisingai įvertino ieškovės baimę leisti tėvui pasiimti dukrą nakčiai į laikiną tėvo būstą, pas svetimą nepažįstamą dukrai moterį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl santuokos iširimo priežasčių.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad santuoka iširo dėl jo kaltės ir siekia įrodyti, jog santuokos iširimo priežastimi buvo ne jo santuokinė neištikimybė, bet abipusiai šalių nesutarimai. Tuo remdamasis parašo konstatuoti abipusę kaltę.

Remiantis CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio „Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės“ normomis, santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (Civilinio kodekso 3.61 str. 1 d.), teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (Civilinio kodekso 3.61 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Reikalavimą nutraukti santuoką šioje byloje pirmasis pareiškė atsakovas, pateikdamas byloje dėl išlaikymo priteisimo priešieškinį. Priešieškinyje nurodė, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė, sutikdama su reikalavimu nutraukti santuoką, patikslintame priešieškinyje be bendrųjų sutuoktinių pareigų pažeidimo nurodė ir aplinkybę, numatytą Civilinio kodekso 3.60 str. 3 d., pagal kurią sutuoktinis laikomas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis yra neištikimas kitam sutuoktiniui.

Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus ja visiškai nesirūpina (Civilinio kodekso 3.60 str. 3 d.). Taigi, įrodžius šioje teisės normoje nurodytų faktinių aplinkybių egzistavimą, gali būti preziumuojamas santuokos iširimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės. Pagal įstatymą preziumuojamų aplinkybių įrodinėti nereikia (Civilinio proceso kodekso 182 str. 1 d. 4 p.). Tai reiškia, kad nustačius bent vienos iš Civilinio kodekso 3.60 str. 3 d. numatytų aplinkybių egzistavimo faktą, nereikia įrodinėti, kad tai buvo santuokos iširimo priežastimi; įstatyminės prezumpcijos gali būti paneigtos, o tai reiškia, kad kita šalis, atsikertanti į tokio pobūdžio prezumpciją, turi įrodyti ne tik tai, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė tam tikras savo pareigas, bet ir tai, jog dėl tokio pažeidimo bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimu, t.y. kad santuokos iširimo priežastis buvusi visiškai kita. Santuokinės neištikimybės faktas, kuriuo buvo grindžiamas patikslinto ieškinio reikalavimas, priskiriamas prie sutuoktinių kaltės prezumpcijų, todėl pakanka įrodyti tokių aplinkybių egzistavimą ir tai yra pagrindas konstatuoti vienos iš šalių kaltę dėl santuokos iširimo.

Atsakovas nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, jog faktiškai gyvena su kita moterimi. Kadangi santuoka nėra nutraukta, toks apelianto elgesys neatitinka sutuoktinių lojalumo, savitarpio pagalbos principų, taip pat visuotinai priimtų moralės normų. Kaip minėta, nustačius santuokinės neištikimybės faktą, galioja prezumpcija, kad santuoka iširo dėl šios priežasties. Tokiu atveju atsakovas, nesutikdamas su šia įstatymine prezumpcija, turi ją paneigti bendra tvarka, t.y. pateikti įrodymus, jog santuokos iširimo priežastimi buvo ne jo santuokinė neištikimybė, bet kitos aplinkybės (Civilinio proceso kodekso 182 str. 4 p.). Ieškovė neneigia apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, jog konfliktinė situacija šeimoje egzistavo pakankamai ilgą laiką, taip pat, kad eilinio konflikto pasėkoje ji išėjo gyventi pas savo tėvus. Ieškovė paaiškino, jog išeidama gyventi pas tėvus, ji nesiekė nutraukti santuokos, norėjo, kad atsakovas įvertintų savo elgesį, padarytų išvadas, tikėjosi susitaikyti. Tik paaiškėjus, kad atsakovas gyvena su kita moterimi ir jam pareiškus ieškinį dėl santuokos nutraukimo, supratusi, kad santuokos išsaugoti nebėra galimybių. Teisėjų kolegija pažymi, jog sutuoktinių tarpusavio konfliktai, jų skirtingas požiūris į šeimą, sutuoktinių pareigas gali būti lemiami kriterijai išyrant santuokai, tačiau šioje byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų apelianto argumentus, jog santuoka iširo dėl paminėtų priežasčių, o ne dėl to, kad atsakovas dar iki santuokos nutraukimo pradėjo gyventi kitoje faktinėje šeimoje, t.y. nepaneigti ieškovės argumentai, jog iki atsakovui pradedant gyventi su kita moterimi, dar buvo galimybė susitaikyti, išsaugoti šeimą. Atsakovui nepaneigus įstatyminės prezumpcijos, pripažįstama, jog teismo išvada, kad dėl santuokos iširimo kaltas atsakovas, yra teisiškai pagrįsta ir teisinga.

Dėl išlaikymo dydžio.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (LR CK 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (LR CK 3.194 str.1 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš atsakovo priteisė šalių dukrai G. išlaikymą po 450 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų.

Sprendžiant dėl vaikui priteisitino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi teismas turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).

Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Teismų praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Pažymėtina, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).

Tėvų turtinė padėtis vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, o juolab - išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad atsakovas nevykdo savo pareigos išlaikyti dukrą, slepia savo darbovietę bei pajamas. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuos ieškovės argumentus paneigia netgi teismo nustatyta aplinkybė, jog jis per tris kartus pervedė dukters išlaikymui po 350 Lt.

Kaip minėta, teismų praktikoje vadovaujamasi prezumpcija, kad minimalių vaiko poreikių patenkinimui reikalinga suma, atitinkanti vienos minimalios mėnesio algos dydį (1 MMA), t.y. laikomasi nuostatos, jog 800 Lt suma yra pakankama vieno vaiko minimaliems poreikiams patenkinti, jeigu jis neturi specialių poreikių. Teismas, remdamasis ieškovės paaiškinimais, jos pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad šalių dukra turi sveikatos sutrikimų, t.y. kad ji turi specialių poreikių, kurių patenkinimas susijęs su papildomomis išlaidomis. Apeliantas skunde teigia, jog ieškovės pateikti kvitai neatspindi būtinųjų poreikių maistui, aprangai, laisvalaikiu, ugdymui ir pan.. Teisėjų kolegija pažymi, jog faktinių aplinkybių, kad kiekvienam vaikui reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, ugdymo priemonės (žaislai, knygelės ir kt.), įrodinėti nereikia. Šiuo atveju atsakovas turėtų įrodinėti, jog jo vaiko poreikiai, atsižvelgiant į amžių ar kitas reikšmingas aplinkybes, galėtų būti patenkinami už sumą, kuri mažesnė negu minimali mėnesio alga, o vaikui turint specialių poreikių- kad tokiems poreikiams patenkinti nereikia prašančio priteisti išlaikymą tėvo (motinos) nurodomos sumos. Be bendro pobūdžio samprotavimų atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo nurodomas aplinkybes dėl vaiko poreikių dydžio nepagrįstumo, nenurodė, kokie jo pateikti įrodymai paneigia ieškovės nurodomus vaiko poreikius.

Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus apie šalių turtinę padėtį, amžių, darbingumo lygį, teismas daro išvadą, jog tėvų pareiga nagrinėjamoje situacijoje išlaikymo prievolėje yra lygi. Apeliantas nurodo, kad jo turtinė padėtis neleidžia jam teikti vaikui tokio išlaikymo, koks nustatytas teismo sprendimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sunki tėvų turtinė padėtis savaime nereiškia, kad vaikui neturėtų būti teikimas tokio dydžio išlaikymas, koks užtikrintų bent minimalių vaiko poreikių patenkinimą. Minėta, jog remiantis teismų praktika, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, t.y. į tėvų darbingumo lygį, jų pastangas, siekiant susirasti darbą, kitas reikšmingas aplinkybes.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis yra bedarbis, darbo negali susirasti dėl ekonominio nuosmukio, taip pat nesudaro pagrindo pakeisti teismo priteistą išlaikymo dydį: apeliaciniame skunde remiamasi tuo, kad atsakovas dirbo statybose, šį darbą prarado dėl ekonominio nuosmukio. Teismui nebuvo teikiami įrodymai, kad apeliantas būtų aktyviai ieškojęs darbo: vien registracija darbo biržoje neįrodo asmens aktyvių pastangų darbo paieškoje. Atsakovas, turėdamas pareigą išlaikyti nepilnametę dukterį, privalo imtis visų jam prieinamų priemonių, kad galėtų teikti savo vaikui bent minimalų išlaikymą, t.y. jo darbo paieškos neturi apsiriboti įsiregistravimu darbo biržoje; jis turi išnaudoti visus darbo rinkoje egzistuojančius darbo paieškos būdus, esant poreikiui- persikvalifikuoti ir pan.. Tokio pobūdžio įrodymų atsakovas teismui nepateikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodoma aplinkybė dėl jo nedarbo nesudaro pagrindo mažinti atsakovo dalį išlaikymo prievolėje ir mažinti teismo priteistą išlaikymą.

Dėl bendravimo su vaiku tvarkos.

Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko kilme (Civilinio kodekso 3.137 str. 2 d.). Nepriklausomai nuo to, ar vaikas gimęs santuokoje, ar nesusituokusiems tėvams, tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (Civilinio kodekso 3.156 str.). Teismo sprendimu vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą nustačius su motina, byloje iškilo poreikis nustatyti tokią tėvo galimybę bendrauti su vaiku bei dalyvauti jo auklėjime, kuri maksimaliai užtikrintų jau minėtoje teisės normoje įtvirtintą tėvų lygiateisiškumo principą bendraujant bei auklėjant savo vaiką ir tuo pačiu nedarytų neigiamos įtakos vaiko teisėms bei teisėtiems interesams. Kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, natūralu, jog didžiąją laiko dalį jis praleidžia su motina, nes objektyviai, visas tas laikas, kuris pagal grafiką nėra priskirtas bendravimui su tėvu, tenka bendravimui su motina. Tačiau, sprendžiant skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos klausimą, prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesams (Civilinio kodekso 3.3 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mergaitė ilgą laiką nebendravo su tėvu, jų emociniai ryšiai yra nutrūkę. Apeliantas skunde iš esmės šios teismo išvados neginčija, nurodydamas tik tai, kad jo ir dukters emocinio ryšio nutrūkimą lėmė ieškovės veiksmai. Ieškovė, atsikirsdama į šį apelianto argumentą, nurodo, jog jai išėjus gyventi pas jos tėvus, atsakovas, nors ir žinojo kur ji su dukra gyvena, jos nelankė, vaikas dvejus metus praktiškai nebendravo su tėvu. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra tiek reikšminga aplinkybė, dėl kurio iš tėvų kaltės vaiko ryšys su skyrium gyvenančiu tėvu nutrūko, žymiai svarbesnis yra faktas, jog šis ryšys yra nutrūkęs ir jis turi būti atkuriamas palaipsniui, nesukeliant vaikui emocinių išgyvenimų, psichologinių problemų. Nors tenka pripažinti, kad keturių valandų bendravimas kas antrą savaitgalį negalėtų būti vertinamas kaip pilnavertis tėvo bendravimas su vaiku bei dalyvavimas vaiko auklėjime, pereinamasis periodas, kaip teisingai pažymėjo teismas skundžiamame sprendime, tokioje situacijoje yra būtinas, siekiant atkurti ryšį tarp tėvo ir dukters. Būtent nuo apelianto elgesio, jo pastangų bendraujant su dukra nors ir tokį pakankamai neilgą laiką, priklauso, kaip greitai emocinis ryšys tarp jų galės būti atkurtas ir tai galėtų būti pagrindu kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo, jeigu tėvams ir toliau nepavyks šių klausimų išspręsti tarpusavio sutarimu. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, susiję su tėvo teisių apimtimi, atitinkama teismų praktika, nors ir yra teisingi, nepaneigia tėvų pareigos užtikrinti vaiko teisių prioritetą, saugią, emociškai stabilią gyvenimo aplinką, kas, nustatant apelianto prašomą bendravimo tvarką be pereinamojo laikotarpio, nebūtų užtikrinta.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja nesant pagrindo keisti ir teismo sprendimą dalyje, kuria nustatyta apelianto bendravimo su dukra G. tvarka.

Nesustačius pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), jis paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.), o atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas.

Remiantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str., iš apelianto valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. G. į valstybės biudžetą 8,50 Lt (aštuonis litus ir 50 centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).