Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bull Baltija“ ieškinį atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl perkančiosios organizacijos sprendimų pripažinimo neteisėtais, tretieji asmenys Intrasoft International S. A., SKG S. A., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Viešojo pirkimo procedūros ginčo pirkime nėra pasibaigusios. Pagal VPĮ 95 straipsnio 2 dalį perkančioji organizacija, gavusi tiekėjo prašymo ar ieškinio teismui kopiją, negali sudaryti pirkimo sutarties, kol nesibaigė atidėjimo terminas. Akcentuodamas viešojo intereso svarbą nurodo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistos apelianto teisės ir teisėti interesai, o ieškovo, kaip privataus subjekto, teisės bei teisėti interesai buvo nepagrįstai iškelti ne tik virš apelianto ar trečiųjų asmenų, dalyvaujančių konkurse, bet ir sumenkinant viešąjį interesą, kuris pasireiškia projekto siekiu sukurti Muitinės deklaracijų pateikimo elektroniniu būdu taikant „vieno langelio“ principą elektroninės paslaugos teikimui reikalingą Vieno langelio informacinę sistemą, sudarančią sąlygas ekonominių operacijų vykdytojams atliekant prekių importo, eksporto ir tranzito formalumus pateikti reikalingą informaciją ir muitinės deklaracijas bei gauti visą susijusią informaciją vienoje vietoje.Projektas svarbus įgyvendinant strateginius Europos Sąjungos tikslus bei Europos Komisijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus; finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų 2007-2013 m. finansavimo periodo lėšomis, paskutinės išlaidos, gali būti patirtos ne vėliau kaip iki 2015 m. rugpjūčio mėn. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones vėlinamas projekto įgyvendinimas ir paramos lėšų įsisavinimas, kyla rizika prarasti skirtas lėšas.Apeliantas patiria netiesioginių nuostolių, nes dėl užtrukusio projekto įgyvendinimo vėluos planuojami projekto rezultatai; projekto įgyvendinimui užsitęsus 6 mėnesius apeliantas patirs 2,945 mln. Lt. Be to, patirtos darbo užmokesčio, techninės įrangos, standartinės programinės įrangos licencijų bei techninių ir projekto priežiūros paslaugų įsigijimo išlaidos, kurias, neįgyvendinus projekto tikslų, tektų grąžinti. Teismui nusprendus palikti galioti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašo spręsti klausimą dėl apelianto nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, sudarančių pusę galimų nuostolių sumos – 1,472 mln. Lt.

Apie viešojo intereso pažeidimą būtų galima kalbėti tik jei būtų rizika apskritai neįgyvendinti projekto, šiuo atveju pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (sustabdžius viešojo pirkimo procedūras) tokios rizikos nėra, nes nėra poreikio itin skubiai įgyvendinti pirkimą. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika nurodo, kad nenustačius poreikio skubiai įvykdyti viešojo pirkimo procedūrų, ginamas viešasis interesas, pasireiškiantis dalyvių suinteresuotumu sąžiningai konkuruoti dėl pirkimo objekto ir būtinybe skaidriai bei racionaliai panaudoti lėšas. Taip pat pažymi, kad Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų įsisavinimą reglamentuojantys teisės aktai neužkerta kelio lėšų įsisavinimo termino pratęsimui. Apelianto nurodyti netiesioginių nuostolių paskaičiavimai yra deklaratyvaus pobūdžio. Projektu siekiama modernizuoti esamas informacinių technologijų sistemas, ilgesnė patobulinimų trukmė savaime nereiškia, jog tuo bus padaryta žala (deklaravimo paslaugų tiekimas nėra sustabdomas, jis būtų toliau vykdomas).Apelianto nurodomas uždelsimo terminas neprotingai ilgas ir nepagrįstas, kadangi atsižvelgiant į viešųjų pirkimų specifiką, CPK įtvirtinta pareiga viešųjų pirkimų bylas nagrinėti greitai ir efektyviai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 423⁷ straipsnyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios papildomai taikomos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą viešųjų pirkimų bylose. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose gali taikyti tik tuo atveju, jei jos nepažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso. Taigi, iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje ir CPK 423⁷ straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisinių nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose iš pradžių yra nustatinėjama, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui, o nustačius šios grėsmės egzistavimą – vertinama, ar tokių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso bei nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs viešųjų pirkimų paskirtį ir tikslus, viešojo intereso užtikrinimo svarbą ir nustatęs galimą skaidrumo principo pažeidimą, sprendė, kad egzistuoja pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, taip pat teismas nenustatė, kad egzistuoja rizika prarasti Europos Sąjungos finansavimo lėšas.

Apeliantas, nesutikdamas su pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimu, nurodo, jog pirkimo procedūros nėra pasibaigusios, laimėtojas nenustatytas, o VPĮ 95 straipsnio 2 dalyje reglamentuoti atvejai, kada perkančioji organizacija, gavusi tiekėjo prašymo ar ieškinio teismui kopiją, negali sudaryti pirkimo sutarties. Apeliacinės instancijos teismas su tokia argumentacija negali sutikti, nes toks įstatyminis reglamentavimas nereiškia, kad savaime išnyksta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė, be to, teisė prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones numatyta VPĮ 93 straipsnio 2 dalyje; nagrinėjamu atveju ieškovas šia teise pasinaudojo prašydamas stabdyti vykdomą konkursą.

Apeliantas teisingai cituoja teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus dėl viešojo intereso gynimo, tačiau yra neteisus, teigdamas, kad nagrinėjamoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistos apelianto teisės ir teisėti interesai, o ieškovo, kaip privataus subjekto teisės bei teisėti interesai buvo nepagrįstai iškelti ne tik virš apelianto ar trečiųjų asmenų, dalyvaujančių ginčo konkurse, bet ir sumenkinant viešąjį interesą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad viešųjų pirkimų bylose tarpusavyje konkuruoja keletas viešųjų interesų – tai yra visuomenės interesas pirkimo objekto teikiama nauda bei visuomenės interesas užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005). Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, pirkimo procedūrų teisėtumo užtikrinimui ir operatyviam pirkimo procedūrų vykdymui, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus, atsirastų didesnė žala. Taigi viešasis interesas reikalauja nagrinėjamoje byloje išsiaiškinti, kuri teisinė vertybė turi būti ginama prioritetiškai: ar ieškovo nurodomas viešasis interesas užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas bei skaidrų ir racionalų lėšų panaudojimą vykdant viešųjų pirkimų procedūras, ar viešasis interesas skubiai įvykdyti pirkimo procedūras.

Svarbu pažymėti, jog viešųjų pirkimų paskirtis ir tikslai sąlygoja, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumas, viešasis interesas reikalauja stabdyti viešojo pirkimo procedūras, siekiant išvengti nepagrįsto ir neracionalaus lėšų panaudojimo (VPĮ 3 str. 2 d.), taip pat užtikrinti, jog atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (VPĮ 3 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1762/2010). Tik užtikrinus skaidrų ir racionalų valstybės (savivaldybės) biudžeto, Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų panaudojimą bus įgyvendinti nurodyti viešųjų pirkimų tikslai ir užtikrintas viešasis interesas. Taigi viešasis interesas, visų pirma, reikalauja užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų skaidrumą, o ne operatyvų pirkimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1761/2011).

Apeliantas neįrodė, kad ginčo konkurse numatytų paslaugų pirkimas yra tiesiogiai susijęs su svarbiausių visuomenės poreikių užtikrinimu, todėl, kaip minėta, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad sustabdžius pirkimo procedūras būtų pažeistas viešasis interesas. Priešingai, apeliacinio teismo įsitikinimu, esant pagrįstų abejonių dėl ginčijamo viešojo pirkimo sąlygų teisėtumo, nesustabdžius pirkimo procedūrų galėtų būti pažeistas viešasis interesas, nes būtų sudaryta galimybė atsakovui tęsti galimai neteisingas pirkimo procedūras ir sudaryti pirkimo sutartį. Be to, kaip teisingai akcentuoja atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo, ginčo pirkimo projektu siekiama modernizuoti esamas informacinių technologijų sistemas, tiekiamos deklaravimo paslaugos nėra sustabdomos, ir toliau vykdomos.

Apeliantas nutarties nepagrįstumą sieja ir su Europos Sąjungos lėšų įsisavinimo galimybėmis. Teismas gali nestabdyti pirkimų procedūrų tuo atveju, jeigu pagal bylos duomenis matyti, kad dėl pirkimo procedūrų sustabdymo organizuojamas konkursas apskritai gali neįvykti (pavyzdžiui, dėl užtrukusių pirkimo procedūrų ir perkamų paslaugų įgyvendinimo trumpų terminų) ir dėl to nebus įsisavintos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Vien faktas, kad vykdomam pirkimui yra skirtos lėšos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, o dėl vykstančio bylinėjimosi užtrunka pirkimo procedūros, negali būti laikomas pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių – pirkimų procedūrų sustabdymo. Tik konkrečioje byloje nustačius, kad dėl sustabdytų pirkimo procedūrų neabejotinai nebus įsisavintos tam skirtos lėšos, o gyventojai neteks galimybės gauti kitokių nei iki tol ar geresnės kokybės paslaugų, galima laikyti, jog prioritetiškai turi būti ginamas viešasis poreikis operatyviai užbaigti pirkimą, nebent būtų nustatyti akivaizdūs imperatyviųjų teisės normų pažeidimai (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2097/2011). Apeliantas nepagrindžia teiginių dėl realios grėsmės netekti projektui finansuoti skirtų lėšų, pvz., jog projekto finansavimo ir administravimo sutartyje nenumatyta galimybė pratęsti lėšų įsisavinimo terminus. Apeliacinis teismas pastebi, jog apelianto argumentai dėl galimos grėsmės projekto finansavimui, jo praradimui grindžiami ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis bei hipotetinio pobūdžio išvadomis. Dėl šios priežasties teismas neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismui sustabdžius viešojo pirkimo procedūras byloje, kuri pagal savo pobūdį turėtų būti išnagrinėta operatyviai, ką teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, neišvengiamai atsiras sąlygos atsakovo vykdomam projektui negauti finansavimo Europos Sąjungos fondų lėšomis.

Palikus galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas atskirajame skunde prašo spręsti klausimą dėl apelianto nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Iš atskirojo skundo medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tokį prašymą būtų nagrinėjęs (CPK 179 str. 3 d.). Pažymėtina, kad prašymai dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kaip ir prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali būti paduodami apeliacinės instancijos teismui tuomet, kai jo žinioje yra byla dėl ginčo esmės (CPK 146 str., 147 str. 2 d.). Kadangi byla dėl ginčo esmės yra pirmosios instancijos teismo žinioje, o pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų šiuo klausimu. Atsakovui išlieka teisė prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pareikšti bylą dėl ginčo esmės nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 146 str. 1 d., 147 str. 1 ir 2 d.).

Taigi, atskirojo skundo argumentais atsakovui neįrodžius neproporcingai didelės žalos kilimo visuomenei dėl viešojo pirkimo sustabdymo fakto, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju prioritetas teiktinas ne kuo greitesniam viešojo pirkimo procedūrų užbaigimui, o vienodų viešojo pirkimo dalyvių konkurencinių sąlygų bei skaidraus ir racionalaus Europos Sąjungos fondų lėšų panaudojimo užtikrinimui, vykdant viešųjų pirkimų procedūras (CPK 144 str. 1 d., 423⁷ str. 1 d.).

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.