Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrodetalė“ ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrodetalė“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Nagrinėdamas šią administracinę bylą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar: 1) Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas, kuriuo Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registravimo taisyklės (toliau – ir Registravimo taisyklės), patvirtintos Ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3D-384, buvo papildytos 19¹ punktu, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą; 2) Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas, kuriuo Registravimo taisyklės, patvirtintos Ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3D-384, buvo papildytos 19¹ punktu, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proporcingumo principą bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tikslingumo principą; 3) Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas tiek, kiek nenustatyta, jog šiuo punktu papildytų Registravimo taisyklių 19¹ punktas netaikomas iki jo įsigaliojimo dienos į Lietuvos Respubliką įvežtiems naudotiems traktoriams, pagamintiems ne Europos Sąjungos šalyse (toliau – ir ES) po 2009 m. liepos 1 d. ir neįregistruotiems ES šalyse, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principą. Išnagrinėjęs šį prašymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1-756/2017 pripažino, kad Įsakymo 1 punktas, kuriuo Registravimo taisyklės, patvirtintos Ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3D-384, buvo papildytos 19¹ punktu, tiek, kiek jame nenustatyta pereinamojo teisinio reguliavimo ir termino, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal kitų šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, o kitą norminės administracinės bylos dalį nutraukė.

3.1. Komisijos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, kadangi jame nepateikiamas Bendrovės skunde Komisijai nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimas, nėra išdėstyti jokie priimto sprendimo motyvai. Taigi, Komisijos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas buvo priimtas pažeidus Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533, 46 punkto nuostatą, pagal kurią, Komisijos sprendimuose turi būti nustatytos aplinkybės ir pateiktas jų teisinis įvertinimas, priimto sprendimo esmė bei motyvai.

3.2. Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimai yra neteisėti iš esmės, kadangi savo turiniu prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo Ministerija nesiėmė jokių veiksmų, kad teisinio reguliavimo spraga būtų pašalinta ir kad būtų atlyginti pareiškėjo nuostoliai. Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimai iš esmės yra grindžiami Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendime pripažino, kad Įsakymo 1 punktas, kuriuo Registravimo taisyklės, patvirtintos Ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3D-384, buvo papildytos 19¹ punktu, tiek, kiek jame nenustatyta pereinamojo teisinio reguliavimo ir termino, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal kitų šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimas buvo priimtas nagrinėjant šią administracinę bylą, todėl jis turi atgalinio veikimo poveikį, t. y. skirtas ir turi būti naudojamas įvertinti viešojo administravimo subjektų veiksmų neteisėtumą individualioje byloje. Atsižvelgiant į tai, Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimai taip pat prieštarauja teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams ir turi būti panaikinti.

3.4. Direktyvos 2003/37/EB nuostatos taikomos tik tada, jeigu traktorius pirmą kartą pradėtas eksploatuoti ES nuo 2009 m. liepos 1 d., t. y. ši data reiškia ne traktorių pagaminimo datą, o traktorių pirmos eksploatacijos ES datą, todėl Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte, skirtingai nei Direktyvoje 2003/37/EB, neleistinai nustatytas privalomas šios direktyvos reikalavimų taikymas tik nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintiems naudotiems traktoriams, kai, pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą, naudotiems traktoriams, kurie prieš tai nebuvo įregistruoti ES šalyse arba neeksploatuoti ES šalyse, privalomai taikomi Direktyvos 2003/37/EB reikalavimai ir visiškai nesvarbi jų pagaminimo data. Ministerija selektyviai pasirinko Direktyvos 2003/37/EB reikalavimus taikyti tik nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintiems naudotiems traktoriams, nes būtent tokius traktorius į Lietuvą įveža pareiškėjas. Kadangi Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka Direktyvos 2003/37/EB reikalavimų, jis negali būti taikomas, todėl atitinkamai remiantis šiuo reguliavimu priimti Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimai turi būti panaikinti kaip neteisėti.

3.5. Konstitucijai prieštaraujanti Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkto nuostata ir remiantis ja priimti neteisėti Administracijos 2014 m. liepos 4 d. bei 2014 m. spalio 13 d. sprendimai lėmė pareiškėjo turtinius praradimus (nuostolius). Bendrovė, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei teisės mokslo doktrina, teigė, kad neteisėtų veiksmų konstatavimas įstatymų nustatyta tvarka (konstitucinės ar administracinės priežiūros tvarka) savaime reiškia neteisėtumo buvimą delikte, nes pagal viešąją teisę, aktas pripažįstamas neteisėtu tik tada, jeigu institucija ar pareigūnas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo, o tai atitinka Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje pateiktą neteisėtumo delikte sąvoką. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje atsakovų Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neteisėti veiksmai delikte buvo visiškai įrodyti.

3.7. Registravimo taisyklių 9–10 punktai nustato, kad kai iš užsienio įvežamas naudotas traktorius, kuris užsienyje nebuvo registruotas (nepateikiamas užsienyje išduotas registravimo dokumentas), tokį traktorių turi įregistruoti jį įvežęs asmuo, priešingu atveju traktorių įvežęs asmuo neturi teisės juo disponuoti Lietuvos Respublikoje. Vadinasi, 2014 m. ir šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas naudotų traktorių registracijai suteikė labai svarbias pasekmes, t. y. tik įregistravęs Lietuvos registre naudotą traktorių, pareiškėjas įgyja teisę realizuoti jį Lietuvoje. Nuo Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkto įsigaliojimo (2014 m. liepos 3 d.) iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo priėmimo pareiškėjui, kuris verčiasi didmenine ir mažmenine traktorių prekyba, buvo užkirstas kelias Lietuvoje registruoti (vadinasi, ir realizuoti Lietuvoje) naudotus, nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintus traktorius, kurie prieš tai nebuvo registruoti ES. Dėl tokio neteisėto teisinio apribojimo jis buvo priverstas naudotus, nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintus traktorius, kurie prieš tai nebuvo registruoti ES: a) eksportuoti už mažesnę kainą, nei buvo sutarta su Lietuvos pirkėjais; b) realizuoti Lietuvoje, prieš tai atlikęs daug sąnaudų reikalaujančią registracijos procedūrą kitose ES valstybėse narėse, nors tie traktoriai jau buvo prieš tai eksploatuoti kitose ES šalyse. Kitaip tariant, jeigu nebūtų neteisėtų atsakovų administracinių aktų, pareiškėjas; 1) nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 3 d. būtų be jokių problemų įregistravęs Lietuvos traktorių registre ir Lietuvoje realizavęs naudotus, nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintus traktorius, kurie prieš tai nebuvo registruoti ES; 2) nuo 2015 m. liepos 3 d. būtų be jokių problemų įregistravęs Lietuvos traktorių registre ir Lietuvoje realizavęs naudotus, nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintus traktorius, kurie prieš tai nebuvo registruoti ES, bet buvo eksploatuoti kitose ES šalyse, todėl egzistavo priežastinis ryšys tarp Bendrovės patirtos turtinės žalos ir neteisėtų atsakovų administracinių aktų, kuris yra pakankamas, kad kiltų atsakovų civilinė atsakomybė.

3.8. Pagal Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalį ir 6.279 straipsnio 1 dalį, bendrai padarę žalą asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Bendrovė teigė, kad atsakovai bendrai jai padarė žalą, nes Ministras priėmė neteisėtą norminį administracinį aktą, o Administracija, remdamasi neteisėtu norminiu administraciniu aktu, priėmė neteisėtus individualius administracinius aktus, todėl pareiškėjo nuostoliai yra tiesiogiai susiję ir kilę iš abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų.

II.

9. Aptaręs ginčo dalyką ir apibendrinęs skundžiamus Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimus nagrinėjamos bylos kontekste, teismas padarė išvadą, kad: 1) šiais sprendimais iš esmės buvo atsisakyta įregistruoti atitinkamai traktorių „Belarus 820“ (kėbulo Nr. 808191148, variklio Nr. 862662) ir 38 ginčo traktorius; 2) šiuose sprendimuose, vadovaujantis Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte nurodytu teisiniu reguliavimu, buvo konstatuota, kad Bendrovė nepateikė dokumentų, be kita ko, patvirtinančių, jog teikiami registruoti traktorius „Belarus 820“ (kėbulo Nr. 808191148, variklio Nr. 862662) ir 38 ginčo traktoriai atitinka Direktyvoje 2003/37/EB įtvirtintus reikalavimus. Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimus įvertinus kartu su prie pareiškėjo prašymų pateiktais dokumentais, buvo matyti, kad šiais sprendimais, be kita ko, konstatuota, jog pareiškėjas, teikdamas registruoti traktorių „Belarus 820“ (kėbulo Nr. 808191148, variklio Nr. 862662) ir 38 ginčo traktorius, nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad šių sprendimų priėmimo metu nurodyti traktoriai atitiko Direktyvoje 2003/37/EB įtvirtintus reikalavimus, buvo pagaminti ne ES šalyse po 2009 m. liepos 1 d. ir nebuvo įregistruoti ES šalyse. Komisija skundžiamu 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu iš esmės pritarė Administracijos 2014 m. liepos 4 d. sprendime išdėstytai pozicijai, susijusiai su traktoriaus „Belarus 820“ (kėbulo Nr. 808191148, variklio Nr. 862662) registracija.

12. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje, be kita ko, yra aktualus Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte ir Direktyvoje 2003/37/EB įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas bei taikymas. Ministras 2014 m. liepos 1 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pakeitė Ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3D-384 „Dėl Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Registravimo taisykles. Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktu Registravimo taisyklės buvo papildytos 19¹ punktu ir nustatyta: „19¹. Naudoti ratiniai traktoriai, pagaminti ne ES šalyse po 2009-07-01 ir neįregistruoti ES šalyse, pagal šias taisykles įregistruojami, jeigu jie buvo pagaminti pagal 2003-05-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/37/EB dėl žemės ar miškų ūkio traktorių, jų priekabų ir keičiamos velkamosios įrangos, jų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų tipo patvirtinimo ir panaikinančios direktyvą 74/150/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 31 tomas, p. 311) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014-03-18 Komisijos direktyva 2014/44/ES (OL 2014 L82, p. 20), reikalavimus“. Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. 3D-396 įsigaliojo 2014 m. liepos 3 d., t. y. praėjus 2 dienoms po priėmimo. Toks teisinis reguliavimas, jį aiškinant nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, reiškė, kad nuo 2014 m. liepos 3 d. Lietuvoje registruojami ratiniai traktoriai, pagaminti ne ES šalyse po 2009 m. liepos 1 d. ir neįregistruoti ES šalyse, galėjo būti įregistruoti tik jeigu atitiko Direktyvoje 2003/37/EB įtvirtintus reikalavimus.

13. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendime pateiktus išaiškinimus, tai, kad Direktyvos 2003/37/EB nuostatoms įgyvendinti buvo numatytas laikotarpis iki 2004 m. gruodžio 31 d., o jos pakeitimams – iki 2015 m. sausio 1 d., taip pat į visuomeninių santykių, kurie sureguliuoti Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pobūdį, subjektų, kuriems šis teisinis reguliavimas taikytinas, ratą, jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, konstatavo, kad šeši mėnesiai (analogiškas mokestiniams įstatymams taikytinam terminui) yra pakankamas terminas, iki kurio asmenys galėjo įgyvendinti pagal iki Įsakymo 1 punktu atliktų pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. 3D-396 turėjo anksčiausiai įsigalioti ne vėliau kaip po šešių mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo, t. y. 2015 m. sausio 3 d.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginį, jog Įsakymo 1 punktas turėjo įsigalioti anksčiausiai nuo 2015 m. liepos 3 d., todėl tiek iki 2014 m. liepos 3 d. iš gamintojo įsigyti ir į Lietuvą įvežti atitinkami traktoriai, tiek nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 3 d. iš gamintojo įsigyti ir įvežti traktoriai turėjo būti registruoti Lietuvoje netaikant Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkto, pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendime, kuriame buvo konstatuotas Įsakymo 1 punkto prieštaravimas konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, pereinamasis Įsakymo 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo terminas akivaizdžiai siejamas su galimybe asmenims užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi vadovaudamiesi ankstesniu teisiniu reguliavimu. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatytas toks Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkto įsigaliojimo terminas, kuris būtų suteikęs jam galimybę netaikant šio teisinio reguliavimo teikti registruoti iki 2014 m. liepos 3 d. iš gamintojo įsigytus traktorius.

17. Įvertinęs pareiškėjo teiginį, kad turtinę žalą (nuostolius) patyrė dėl, jo nuomone, neteisėtų Ministerijos ir Administracijos veiksmų bei skundžiamų sprendimų, teismas nurodė, kad iš konsoliduoto skundo turinio matyti, jog Bendrovė prašomus priteisti nuostolius siejo su: 1) traktoriaus „Belarus 820“ (kėbulo Nr. 808191148, variklio Nr. 862662) ir 38 ginčo traktorių, kuriuos įsigijo iki 2014 m. liepos 3 d. ir kuriuos Administracija 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimais atsisakė registruoti, realizavimu; 2) traktorių, kuriuos įsigijo nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 3 d. ir nuo 2015 m. liepos 3 d., realizavimu. Taip pat pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų Ministerijos ir Administracijos veiksmų negalėdamas gauti suplanuotų pajamų iš traktorių pardavimo, jis nuolat vėluodavo atsiskaityti su verslą finansuojančiu „Citadelės“ banku ir 2014–2016 m. bankui sumokėjo 33 192,91 Eur netesybų, kurias prašė priteisti kaip žalą iš atsakovų.

19. Teismas sutiko su pareiškėju, kad pagal aktualų Registravimo taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą, (ne)registracijos faktas turi esminę įtaką naudotų ratinių traktorių, pagamintų ne ES šalyse, galutinei kainai, o kartu ir tokia prekyba užsiimančių asmenų verslui.

20. Teismas, nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, konstatavo, kad dėl konstituciniam teisinės valstybės principui (taigi ir Konstitucijai) prieštaravusio Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo ir neteisėtų Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimų, kuriais buvo atsisakyta registruoti 39 traktorius, jis patyrė 132 879,99 Eur nuostolių. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytos visos trys būtinosios sąlygos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl pareiškėjui buvo priteista 132 879,99 Eur turtinės žalos. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su 132 879,99 Eur nuostolių, kilusių realizuojant traktorius, kuriuos registruoti Lietuvoje buvo atsisakyta skundžiamais sprendimais, teismas, kaip nepagrįstus atmetė Administracijos teiginius, jog šie Bendrovės nuostoliai yra neįrodyti ar kad yra pagrindas, atsižvelgiant į paties pareiškėjo elgesį ir veiksmus, nurodytą turtinės žalos dydį mažinti visiškai ar iš dalies atleidžiant Lietuvos valstybę nuo civilinės atsakomybės taikymo. Teismas, kaip nepagrįstus ir neturinčius teisinės reikšmės nustatant pareiškėjo patirtų nuostolių, kilusių realizuojant traktorius, kuriuos registruoti Lietuvoje buvo atsisakyta skundžiamais sprendimais, dydį, atmetė ir atsakovo atstovo Ministerijos teiginius, susijusius su rekomendacinėmis traktorių kainomis, kadangi šiuo atveju reikšmingos 39 traktorių kainos buvo nustatytos jų įsigijimo sąskaitose faktūrose ir vėliau nutrauktose pirkimo–pardavimo sutartyse.

21. Administracija 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimais 39 traktorius atsisakė registruoti vadovaudamasi Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtintu imperatyviu teisiniu reguliavimu, priimant šiuos sprendimus Administracijai nebuvo žinoma, kad privalomai taikytinas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (taigi ir Konstitucijai), todėl Administracija, priimdama skundžiamus sprendimus, Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtinto imperatyvaus teisinio reguliavimo negalėjo netaikyti, nes toks jos veikimas būtų akivaizdus veikimas ultra vires (viršijantis įgaliojimus). Teismas, atsižvelgęs į tai, dėl konstituciniam teisinės valstybės principui (taigi ir Konstitucijai) prieštaravusio Įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo bei neteisėtų Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimų, kuriais buvo atsisakyta registruoti 39 traktorius, pareiškėjo patirtus nuostolius (t. y. 132 879,99 Eur) priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 2 d.).

22. Dėl patikslintame konsoliduotame skunde Bendrovės nurodytų patirtų 300 545 Eur nuostolių, kai ji buvo priversta dėl neteisėto Įsakymo 1 punkto eksportuoti už mažesnę kainą, nei būtų įsigiję Lietuvos pirkėjai, parduoti 83 naudotus traktorius, kurie buvo įsigyti iš gamintojo nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 3 d., teismas pirmiausia pažymėjo, kad pareiškėjas, skirtingai nei tais atvejais, kai kreipėsi dėl 39 traktorių registravimo ir buvo priimti jam nepalankūs skundžiami sprendimai, pats pasirinko tokį veikimo būdą – nesikreipti į kompetentingą instituciją (Administraciją) dėl traktorių, kurie, jo nuomone, turėjo būti užregistruoti, registracijos Lietuvoje, o juos parduoti neregistruotus arba atitinkamai juos registruoti užsienio valstybėse. Dėl šių traktorių jis į Administraciją nesikreipė, neteikė savo argumentų, kuriuos pateikė teismui, todėl dėl šių traktorių registracijos kompetentinga institucija Bendrovės atžvilgiu administracinių sprendimų nebuvo priėmusi. Šios aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjas, žinodamas apie Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, pasirinko verslą vykdyti neregistruodamas traktorių Lietuvoje. Teismas sprendė, kad Bendrovė įvertino (galėjo ir turėjo įvertinti) dėl to atsirasiančias (galinčias atsirasti) papildomas sąnaudas.

23. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog sužinojęs apie pasikeitusias verslo sąlygas bandė nutraukti traktorių, kurių dar nebuvo įsigijęs iki 2014 m. liepos 3d., iki šios datos sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, teismo nuomone, būdamas atsakingas ir rūpestingas verslo subjektas ir sužinojęs, jog planuojamų įsigyti traktorių Lietuvoje užregistruoti nepavyks, pareiškėjas turėjo imtis visų įmanomų aktyvių veiksmų sumažinti galbūt kilsiančius nuostolius bei elgtis pakankamai atidžiai ir rūpestingai. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai prašė priteisti turtinę žalą, kurią siejo su traktorių, kurių dar nebuvo įsigijęs iki 2014 m. liepos 3 d., nors iki tos dienos dėl jų įsigijimo ir buvo sudaręs pirkimo–pardavimo sutartis, tariamu neregistravimu Lietuvoje.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nenustačius pakankamo laikotarpio Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui įsigalioti, jam turi būti atlyginta žala (patirti nuostoliai), kilusi dėl nuo 2014 m. liepos 3 d. iš gamintojo įsigytų ir įvežtų traktorių, kurie tik dėl to teisinio reguliavimo negalėjo būti įregistruoti Lietuvoje, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendime pereinamasis Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo terminas akivaizdžiai siejamas su galimybe asmenims užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi remdamasis ankstesniu teisiniu reguliavimu. Bylos duomenys patvirtino, kad nuo 2014 m. liepos 3 d. iš gamintojo įsigydamas ir įveždamas traktorius, pareiškėjas žinojo arba galėjo ir turėjo žinoti, kad tokie traktoriai galbūt neatitinka nustatyta tvarka oficialiai įsigaliojusio teisinio reguliavimo, įtvirtinto Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte, ir kad jie galbūt nebus registruojami Lietuvoje.

25. Teismas, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžė, kad nei Direktyvoje 2003/37/EB, nei nagrinėjamai bylai aktualiame jos pakeitime nebuvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, draudžiantis nacionalinėje teisėje įtvirtinti griežtesnius (nei šioje direktyvoje nustatytas) traktorių registravimo Lietuvoje reikalavimus, įskaitant, pavyzdžiui, reikalavimą, kad Direktyvoje 2003/37/EB įtvirtinti reikalavimai taikomi nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintiems naudotiems traktoriams. Tuo labiau Direktyvoje 2003/37/EB nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo siekiama suteikti konkrečių papildomų teisių ne ES šalyse pagamintų ratinių traktorių prekyba užsiimantiems asmenims, jos turėjo būti įtvirtintos nacionalinėse teisės sistemose šią direktyvą įgyvendinant.

26. Teismas, įvertinęs aktualias Direktyvos 74/150/EEB nuostatas ir jų išaiškinimą, pateiktą Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendime, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo visos trys Brasserie byloje (Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.) Teisingumo Teismo nurodytos sąlygos, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą, t. y. pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pareiškėjo sąnaudas, kurias jis teigė patyręs nuo 2014 m. liepos 3 d. ne Lietuvoje, o kitose ES šalyse registruodamas nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintus traktorius, kurie prieš tai nebuvo registruoti ES, ir, jo nuomone, galėjo būti registruojami Lietuvoje be jokios papildomos registracijos kitose ES šalyse, jeigu jie prieš tai buvo eksploatuoti ES šalyse, vertinti kaip nuostolius, patirtus dėl neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų.

27. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas pareiškėjo reikalavimus priteisti nuostolius, susijusius su nuo 2014 m. liepos 3 d. įsigytų traktorių realizavimu (t. y. 300 545 Eur ir 87 200 Eur nuostolių), atmetė kaip nepagrįstus, nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų turtinei žalai iš valstybės ir savivaldybės atlyginti – priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų Lietuvos valstybės (jos institucijų) veiksmų, perkeliant Direktyvoje 2003/37/EB bei nagrinėjamai bylai aktualiame jos pakeitime įtvirtintą teisinį reguliavimą ir deklaruojamų nuostolių, susijusių su traktorių, kuriuos pareiškėjas įsigijo nuo 2014 m. liepos 3 d. ir dėl kurių registracijos jis į kompetentingą instituciją nesikreipė, realizavimu. Netenkinus reikalavimo priteisti nurodytą turtinę žalą, buvo netenkintas ir reikalavimas nuo šių sumų priteisti procesines palūkanas.

III.

31. Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuriose jo skundas buvo atmestas, t. y.: 1) nuspręsta nepriteisti Bendrovės patirtų nuostolių, susijusių su 83 traktorių, įsigytų nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 3 d., realizavimu; 2) nuspręsta nepriteisti pareiškėjo patirtų nuostolių, susijusių su 124 traktorių, įsigytų nuo 2015 m. liepos 3 d., realizavimu; 3) nuspręsta nepriteisti Bendrovės patirtų nuostolių, susijusių su „Citadele“ bankui sumokėtomis netesybomis.

32. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą, kuriame buvo pripažinta, kad Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas yra neteisėtas ta apimtimi, kiek nebuvo nustatyta pereinamojo teisinio reguliavimo. Bendrovės vertinimu, kurį, be kita ko, pagrindžia į bylą pateikti Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Žemės ūkio rūmų raštai, protingas pereinamasis laikotarpis turėjo būti mažiausiai vieneri metai, o tai reiškia, kad Įsakymo 1 punktas turėjo įsigalioti anksčiausiai nuo 2015 m. liepos 3 d. Toks pereinamasis laikotarpis galėtų būti pagrįstas tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje (2013 m. vasario 15 d., 2015 m. gegužės 16 d. nutarimai) pripažįstama, jog pereinamojo laikotarpio trukmė turi būti nustatoma atsižvelgiant į teisės akto paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikomas, ratą ir jų galimybes pasirengti naujo teisės akto įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes. Bendrovės nuomone, uždraudimas registruoti naudotus „Belarus“ traktorius, kurie be problemų iki Registravimo taisyklių pakeitimo buvo registruojami Lietuvoje, savo padariniais prilygsta mokesčių pakeitimams, kurie ženkliai apsunkina verslą ir netgi lemia galimą verslo nutraukimą. Be to, teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė 132 879,99 Eur nuostolių, todėl turėtų būti atsižvelgta į tai, per kokį pereinamąjį laikotarpį šie nuostoliai galėtų būti kompensuoti, tačiau per 6 kalendorinius mėnesius nerealu padengti net dalies teismo priteistų nuostolių. Pareiškėjas pažymėjo, kad Žemės ūkio rūmai ir Lietuvos ūkininkų sąjunga išreiškė poziciją, jog skubotai priimti Registravimo taisyklių pakeitimai pažeidžia ne tik verslo interesus, bet ir turi itin neigiamų padarinių ūkininkams bei Lietuvos žemės ūkiui apskritai, todėl siekiant ištaisyti sukeltą žalą, 6 mėnesių laikotarpis nėra pakankamas. Bendrovė atkreipė dėmesį, kad ES Reglamentas Nr. 167/2013 „Dėl žemės ar miškų ūkio traktorių, jų priekabų ir keičiamos velkamosios įrangos, jų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų tipo patvirtinimo“ nustato eilę pereinamųjų laikotarpių ir lankstumo schemų. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime nenurodė, jog tik iki 2014 m. liepos 3 d. įvežtiems traktoriams turėjo būti taikomas pereinamasis laikotarpis. Pareiškėjo nuomone, pereinamasis laikotarpis turėjo būti taikomas visiems traktoriams, įvežtiems per vienerius metus nuo Registravimo taisyklių pakeitimo.

33. Bendrovės nuomone, teismas nepagrįstai nepriteisė jos patirtų nuostolių, susijusių su 124 naudotais, nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintais, traktoriais, įsigytais nuo 2015 m. liepos 3 d., kuriuos pareiškėjas dėl neteisėto Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkto, kuriuo nėra leidžiama ES eksploatuotus traktorius registruoti Lietuvoje, buvo priverstas įsigyti tolesniam perpardavimui Lietuvos rinkoje ne tiesiai iš gamintojo MTZ už mažesnę kainą, o iš tarpininko Latvijos bendrovės SIA Real Service. Registracijos kitose ES valstybėse išlaidos laikytinos pareiškėjo nuostoliais, nes siekiant traktorių įregistruoti Lietuvoje, papildoma jo registracija kitose ES šalyse nėra reikalinga, jeigu atitinkami traktoriai prieš tai buvo eksploatuoti ES šalyse. Minėti 124 traktoriai buvo eksploatuoti ES, todėl jų registracija kitose ES šalyse nebuvo būtina.

34. Pareiškėjo nuomone, Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime pateikė aiškius argumentus, dėl kurių netaikomas Registravimo taisyklių 19¹ punktas, kaip prieštaraujantis ES teisei, o tiesiogiai taikoma direktyva ir todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti atitinkamus nuostolius už 124 traktorius. Be to, Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkte buvo įtvirtintas visiškai kitoks teisinis reguliavimas ir skirtingai nei Direktyva 2003/37/EB, neleistinai susiaurinamas naujo traktoriaus ES teisės prasme apibrėžimas ir ydingai nustatoma, kad Direktyvos reikalavimai netaikomi tik naudotiems ne ES pagamintiems traktoriams, kurie anksčiau buvo įregistruoti ES ir visiškai ignoruojant naudotus ne ES pagamintus traktorius, kurie anksčiau buvo eksploatuoti ES. Pareiškėjas pažymėjo, kad traktoriaus įregistravimas ir eksploatavimas nėra tapačios sąvokos. Tam tikrais atvejais traktorius gali būti eksploatuojamas be registracijos. Įregistravimo ir eksploatavimo sąvokų netapatumą patvirtina Registravimo taisyklės. Kadangi Įsakymo 1 punkte neatitinka Direktyvos 2003/37/EB reikalavimų, Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas negali būti apskritai taikomas, bet turi būti remiamasi direktyva ir Teisingumo Teismo išaiškinimu.

36. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo ex officio (pagal pareigas) konstatuoti prieštaravimą ES teisei, netaikyti Registravimo taisyklių 19¹ punkto ir konstatuoti, kad nuo 2015 m. liepos 3 d. (protingas terminas, nuo kurio galėjo įsigalioti Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas) turėjo būti taikoma Teisingumo Teismo pateikta taisyklė, kad naudotas, nuo 2009 m. liepos 1 d. ne ES pagamintas traktorius, kuris prieš tai nebuvo registruotas ES, gali būti registruojamas Lietuvoje be jokios papildomos registracijos kitose ES šalyse, jeigu jis prieš tai buvo eksploatuotas ES šalyse. Atitinkamai, konstatavus visas šias aplinkybes, turėjo būti priteisti nuostoliai už traktorių papildomą registravimą ES šalyse nuo 2015 m. liepos 3 d., nes visi nuo šios datos įvežti traktoriai buvo eksploatuoti ES ir todėl papildoma registracija jiems nebuvo reikalinga pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą.

39. Specialisto išvados prijungimo prie bylos būtinumą, pareiškėjo nuomone, pagrindžia tai, kad pirmosios instancijos teismas net netyrė nuostolių dydžio, kiek tai susiję su 83 ir 124 traktoriais. Bendrovės nuomone, Specialisto išvados pateikimas kartu su apeliaciniu skundu ir jos prijungimas prie bylos medžiagos neužvilkins teismo proceso ir nepakenks administracinės bylos nagrinėjimo operatyvumui. Priešingai, prijungus teikiamą Specialisto išvadą, teismui nebereikės atlikti sudėtingų matematinių skaičiavimų, kurių reikalauja bylos faktinės aplinkybės, ir lyginti pirminių dokumentų su pareiškėjo prašomomis atlyginti nuostolių sumomis. Taip pat atsakovai nebegalės abstrakčiai nesutikti su atliktu nuostolių apskaičiavimu, nes jį jau yra patvirtinęs kvalifikuotas auditorius, turintis teismo eksperto statusą.

41. Ministerijos nuomone, Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas, patikslinęs naudotų traktorių registravimo tvarką, iš esmės yra teisingas (t. y. prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams tik tiek, kiek jame nenustatyta pereinamojo teisinio reguliavimo ir termino, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises). Šiuo punktu tik buvo perkeltos / pakartotos Direktyvos 2003/37/EB ir tuo metu galiojusių Atitikties taisyklių nuostatos. Ministerija pažymėjo, kad net ir nesant Įsakymo 1 punkto, Bendrovė negalėjo registruoti traktorių, neatitinkančių Atitikties taisyklių (kurios galiojo iki 2016 m. sausio 1 d.) reikalavimų. Ministerija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodyti traktoriai tokių atitikties sertifikatų neturėjo, nors pareiškėjas juos laikė naudotais, tačiau pagal Teisingumo Teismo sprendime pateiktą išaiškinimą jie turi būti laikomi naujais.

42. Ministerija akcentavo, kad turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Pažymėjo, kad tiek pagal Direktyvos 2003/37/EB nuostatas, tiek pagal Teisingumo Teismo sprendime pateiktą išaiškinimą, registruojant tiek naujus, tiek naudotus traktorius, turi būti laikomasi Direktyvoje 2003/37/EB numatytų techninių reikalavimų. Iš esmės visi pareiškėjo skunde nurodyti traktoriai, įsigyti iki 2014 m. liepos 3 d., tokių reikalavimų neatitiko, ypač išmetamųjų teršalų ribojimo reikalavimų.

43. Ministerijos nuomone, Bendrovės deklaruojami patirti nuostoliai iš viso negali būti priteisti, kadangi ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus, jog Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas tiek, kiek jame nenustatyta pereinamojo teisinio reguliavimo ir termino, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, tuo metu galiojo Atitikties taisyklių nuostatos, kuriose buvo įtvirtintos analogiškos nuostatos, todėl pareiškėjo traktoriai vis tiek negalėtų būti registruojami, kadangi neatitiko techninių reikalavimų.

44. Dėl pereinamojo laikotarpio Ministerija nurodė, kad minėtas įsakymo projektas buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinės sistemos Projektų registravimo posistemėje 2014 m. gegužės 9 d., o jis buvo priimtas liepos 1 d. ir įsigaliojo liepos 3 d., todėl pareiškėjui jau buvo žinomos šios aplinkybės ir jis, būdamas atidus bei rūpestingas, turėjo tai įvertinti ir nuo 2014 m. gegužės 9 d. nesudarinėti jokių traktorių, kurie neatitinka teisės aktų reikalavimų, pirkimo–pardavimo sutarčių, todėl skaičiuojant Bendrovės patirtą žalą, turėtų būti įvertintos ir šios aplinkybės.

46. Bendrovės nuomone, Ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai neigė Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punkto prieštaravimą Konstitucijai, nes vien tai, kad nebuvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, jau yra pažeidimas ir neteisėti valstybės veiksmai, todėl vien šio pažeidimo pakanka, kad būtų konstatuoti neteisėti valstybės veiksmai. Ministerijos teiginiai, kad Įsakymo punktas yra iš esmės teisingas, prieštarauja ne tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarčiai bei pirmosios instancijos teismo sprendimui, bet ir logikai, nes teisės akto nuostata vienu metu negali būti prieštaraujanti Konstitucijai ir būti iš esmės teisinga. Šiuo atveju buvo pripažinta, kad Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas prieštarauja Konstitucijai.

47. Bendrovės teigimu, priešingai nei nurodė Ministerija, Teisingumo Teismas pateikė aiškius argumentus, dėl kurių Registravimo taisyklių 19¹ punktas turėtų būtu netaikomas ne tik todėl, kad prieštarauja Konstitucijai, bet ir dėl to, kad akivaizdžiai prieštarauja ES teisei.

49. Pareiškėjo nuomone, Ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai nesutiko su teismo išvada, kad Ministro 2014 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 3D-396 1 punktas turėjo anksčiausiai įsigalioti po šešių mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo, t. y. 2015 m. sausio 3 d.

IV.

57. Aptarusi faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pažymėjo, kad įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-1-756/2017 dėl norminio akto dalies neteisėtumo ir teismui atnaujinus individualios bylos nagrinėjimą, toliau sprendžiant ginčą, Įsakymo 1 punkto taikyti nebegalima, kadangi visi pareiškėjo traktoriai, dėl kurių buvo priimti skundžiami sprendimai, į Lietuvą buvo įvežti iki Įsakymo 1 punkto įsigaliojimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Bendrovės skųstus Administracijos 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. A51-54454/14(3.319.3-EM4), Komisijos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 9-15914(1.1.43-EM4) ir Administracijos 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. A51-82949/14(3.3.19.3-EM4) tiek, kiek juo dėl Įsakymo 1 punkto buvo atsisakyta registruoti naudotus traktorius „Belarus“, sprendime pažymėtus eilės numeriais 5, 7–40 ir 42–44.

58. Teisėjų kolegija akcentavo, kad atsakovas nurodė, jog net ir nesant Įsakymo 1 punkto, pareiškėjo traktoriai negalėjo būti registruojami dėl to, jog jie neatitiko Atitikties taisyklių, kurios galiojo iki 2016 m. sausio 1 d., reikalavimų, tačiau Administracijos sprendimai, kuriais buvo atsisakyta registruoti pareiškėjui priklausančius naudotus traktorius, nebuvo motyvuojami Atitikties taisyklių reikalavimais, dėl to šie argumentai yra nesusiję su ginčo dalyku ir nesudaro pagrindo Administracijos sprendimus palikti galioti.

59. Išsamiai aptarusi su žalos, atsiradusios dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir Lietuvos Aukščiausio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija pažymėjo, kad neteisėtus veiksmus pareiškėjas kildino tiek iš Administracijos veiksmų, priėmus neteisėtus skundžiamus sprendimus, tiek ir iš Ministerijos veiksmų, priėmus aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančiu pripažintą teisinį reguliavimą, ir manė, jog yra pagrindas ją priteisti solidariai. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog šiuo atveju pareiškėjo patirti nuostoliai turi būti priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, jog asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto (kaip abstrakčių teisės normų rinkinio) buvimu; kol asmuo nesinaudoja ar nesiekia pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis ar laisvėmis, ne visada galima vienareikšmiškai pasakyti, kad įstatymas pažeidžia konkretaus asmens teises; vien nacionalinio teisinio reguliavimo, kuris nebuvo taikomas, buvimas asmens teisių nepažeidžia. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vien tai, jog Ministerija priėmė aktualiu atveju aukštesnės teisinės galios teisės aktams prieštaraujančią teisės normą, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Ministerijos veiksmus, kadangi neteisėtų veiksmų konstatavimui būtina nustatyti realų Įsakymo 1 punkto pritaikymą, o tai šiuo atveju buvo atlikta Administracijos sprendimais.

60. Teisėjų kolegija vertino, jog Administracijos veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, kad skundžiami Administracijos sprendimai, kuriais buvo atsisakyta registruoti traktorius, buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, atsižvelgiant į tai, jog teisės akto nuostata, kuria remiantis jie buvo priimti, atitinkama apimtimi buvo pripažinta prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams. Minėta norminė byla buvo iškelta būtent Bendrovei siekiant įrodyti sprendimų atsisakymo registruoti traktorius neteisėtumą, todėl tai, kad Administracijos sprendimai dėl atsisakymo registruoti traktorius buvo panaikinti, leidžia konstatuoti esant civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiuo atveju už teisinius padarinius atsako aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį teisinį reguliavimą pritaikęs subjektas.

61. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymėjo, kad turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui. Be to, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų.

62. Teisėjų kolegija sutiko, jog dėl Administracijos atsisakymo registruoti Bendrovės traktorius, pareiškėjas galėjo patirti atitinkamus nuostolius, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu Administracija būtų priėmusi pareiškėjui palankų sprendimą, t. y. neatlikusi, kaip nustatyta, neteisėtų veiksmų. Bendrovė savo patirtą žalą įvertino 139 879,99 Eur nuostoliais ir pirmosios instancijos teismas jam priteisė visą šią sumą, tačiau teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar visi šie Bendrovės nurodyti nuostoliai yra priežastiniu ryšiu susiję su anksčiau nustatytais neteisėtais Administracijos veiksmais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas patirtus nuostolius dėl iki 2014 m. liepos 3 d. į Lietuvą įvežtų traktorių įrodinėjo, be kita ko, 2018 m. gegužės 15 d. pažyma dėl nuostolių, susijusių su naudotais MTZ „Belarus“ traktoriais, iki 2014 m. liepos 3 d. UAB „Agrodetalė“ įsigytais (įvežtais į Lietuvą) ir registratoriaus atsisakytais įregistruoti (toliau – ir Pažyma), sąskaitomis faktūromis, patvirtinančiomis traktorių pardavimą už mažesnę kainą ir pirkimo–pardavimo sutartimis, patvirtinančiomis, jog tuos pačius traktorius buvo įsipareigoję įsigyti Lietuvos pirkėjai. Teisėjų kolegija 2020 m. liepos 1 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir nustatė terminą pareiškėjui pateikti paaiškinimus dėl nutartyje išdėstytų aplinkybių. 2020 m. liepos 31 d. Bendrovė pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, sprendė, jog ne visi jo nurodyti nuostoliai priežastiniu ryšiu yra susiję su Bendrovės įvardytais nuostoliais.

63. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei pirkimo–pardavimo sutartis ir PVM sąskaitas faktūras, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad 11 traktorių Bendrovė pardavė dar iki kreipimosi į Administraciją dėl traktorių registracijos ir iki Administracijos sprendimo atsisakyti registruoti traktorius priėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, Administracijos 2014 m. liepos 4 d. sprendimas negali būti vertinamas kaip sudarantis pakankamą pagrindą kildinti iš jo neteisėtus Administracijos veiksmus, susijusius su atsisakymu registruoti kitus pareiškėjo traktorius, o pareiškėjo apsisprendimas parduoti minėtus traktorius dar iki kreipimosi į Administraciją dėl jų registravimo sudaro pagrindą spręsti, jog tokie jo veiksmai buvo nulemti Bendrovės pasirinkimo ir vidinio vertinimo dėl galimo atsisakymo registruoti traktorius, o ne Administracijos neteisėtų veiksmų. Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 21 d. raštas, kuriame buvo paaiškinta, jog nėra galimybės užregistruoti pareiškėjui priklausančių naudotų traktorių, negali būti prilyginamas atsisakymui registruoti Bendrovės traktorius, kadangi tokia kompetencija priklauso Administracijai. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, traktorių registravimas yra valstybės savivaldybėms perduota funkcija (7 str. 1 d. 28 p.). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog išlaidos, patirtos dėl to, kad minėtus 11 traktorių pareiškėjas pardavė už mažesnę kainą dar iki Administracijos sprendimo atsisakyti registruoti traktorius priėmimo, nėra priežastiniu ryšiu susijusios su Administracijos neteisėtais veiksmais.

64. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Administracija pateikė išrašus iš Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro ir šie duomenys, sulyginus juos su Pažymoje ir PVM sąskaitose faktūrose esančiais duomenimis, patvirtinta, jog traktoriai, kurių savininkas UAB „Agrodetalė“ ir kurių kėbulo Nr. 08123242, Nr. 0812341, Nr. 08123477, Nr. 08123482 , Nr. 808190950, Nr. 90910089, Nr. 08123476 ir Nr. 08123475, buvo parduoti jau po jų registracijos Lietuvoje. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad būtent tai, jog minėti 8 traktoriai buvo neužregistruoti Lietuvoje, lėmė jų pardavimą mažesnėmis kainomis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai neįrodo, kad jis būtent dėl to, jog Administracija neužregistravo minėtų traktorių, turėjo traktorius parduoti už mažesnę kainą, o duomenų apie ankstesnį pardavimą eksportui, t. y. prieš minėtų traktorių registraciją Lietuvoje, Bendrovė nepateikė. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad tarp nuostolių, kuriuos pareiškėjas patyrė šiuos 8 traktorius pardavęs už mažesnę kainą, ir Administracijos neteisėtų veiksmų nėra priežastinio ryšio.

65. Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad dėl Pažymoje nurodytų traktorių, pažymėtų Nr. 1, 2, 3, 5, 7, 8, 9, 11, 12, 16, 18, 19, 30, 31, 32, 33, 34, 35 ir 39 (iš viso – 19 traktorių) pareiškėjo patirti nuostoliai (žala), nėra faktiniu ar teisiniu priežastiniu ryšiu susiję su Administracijos neteisėtais veiksmais, dėl to nėra pagrindo Bendrovei priteisti dėl šių traktorių pardavimo patirtų nuostolių atlyginimą, o tai sudaro pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė atlyginti pareiškėjui su šių traktorių pardavimu susijusią žalą.

66. Dėl Pažymoje nurodytų traktorių, pažymėtų Nr. 4, 6, 10, 13, 14, 15, 17, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 36, 37 ir 38, teisėjų kolegija vertino, jog dėl šių traktorių pardavimo patirti nuostoliai kilo realizuojant traktorius, kuriuos buvo atsisakyta registruoti Administracijos 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sprendimais, motyvuojant juos, be kita ko, aukštesnės galios teisėms aktams atitinkama apimtimi prieštaraujančia teisės norma. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Bendrovės pateiktos pirkimo–pardavimo sutartys patvirtina, jog šiuos Pažymoje nurodytus traktorius asmenys buvo įsipareigoję pirkti už didesnę kainą, nei vėliau jie buvo parduoti; pirkimo–pardavimo sutartyse buvo numatyta sąlyga, jog „Pirkėjas, pasirašydamas sutartį, suteikia Pardavėjui visus reikiamus įgaliojimus atstovauti Pirkėją visose valdžios ir valdymo institucijose, tame tarpe, bet neapsiribojant, visų Lietuvos Respublikos savivaldybių administracijose, su tikslu Pirkėjo vardu įregistruoti įsigytas Prekes – traktorius Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre“. Tai, jog aptarti traktoriai nebuvo užregistruoti Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre, teisėjų kolegija laikė priežastimi, lėmusia pirkėjų atsisakymą pirkti minėtus traktorius, o pareiškėjui tai sudarė prielaidas parduoti minėtus traktorius už mažesnę kainą, o tai yra patvirtinta bylos duomenimis.

67. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kaip matyti iš Administracijos 2014 m. spalio 13 d. sprendimo atsisakyti registruoti naudotus traktorius „Belarus“, traktorius, Pažymoje pažymėtus Nr. 4, 6, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 36 ir 37, buvo atsisakyta registruoti ne tik dėl Įsakymo 1 punkto reikalavimo neįvykdymo, bet ir dėl to, jog pareiškėjas nepateikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo, kai kuriais atvejais ir ankstesnę traktoriaus registraciją patvirtinančio dokumento, kaip yra numatyta Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų Ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3D-384, 19.2.6 punkte ir 19.2.3 punkte. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šių reikalavimų taikymo Bendrovei pagrįstumu. Administracijos 2014 m. spalio 13 d. sprendime buvo nurodyta, jog pareiškėjas per vieną mėnesį gali pateikti trūkstamus dokumentus. Nors iš Bendrovės skundo patikslinimo matyti, jog ji Administracijos 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ginčijo tik tuo aspektu, kiek buvo atsisakyta registruoti traktorius dėl Įsakymo 1 punkto reikalavimo neįvykdymo, tačiau sprendžiant žalos atlyginimo klausimą kiti atsisakymo registruoti traktorius pagrindai ir jų įtaka Administracijos sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui taip pat yra svarbūs. Bendrovė papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog netgi ir tuo atveju, jeigu ji būtų pateikusi minėtus draudimo liudijimus, tai nebūtų padarę jokios įtakos Administracijos atsisakymui registruoti minėtus traktorius. Teisėjų kolegija vertino, jog tai, kad pareiškėjas nepateikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimų, taip pat sudarė pagrindą Administracijai priimti 2014 m. spalio 13 d. sprendimą atsisakyti registruoti naudotus traktorius „Belarus“, t. y. Bendrovė taip pat prisidėjo prie tokio sprendimo priėmimo, o tai sudaro pagrindą mažinti jai priteistiną turtinės žalos už jo patirtus nuostolius sumą. Atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas patikslino, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimus jis vis tik turėjo, teisėjų kolegija sprendė, jog turtinės žalos atlyginimas dėl šių dokumentų nepateikimo Administracijai turėtų būti mažinamas minimaliai – 10 procentų.

68. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad traktoriams, Pažymoje pažymėtiems Nr. 10, 13, 14, 15, 17 ir 38 (traktorių Nr. 38 registruojant pirmą kartą), trūkumas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo ar ankstesnę traktoriaus registraciją patvirtinančio dokumento nepateikimo nebuvo nustatytas, todėl šių traktorių atžvilgiu pareiškėjui nėra pagrindo mažinti priteistinos turtinės žalos atlyginimo.

69. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendė, kad Bendrovei priteistinas turtinės žalos atlyginimas, iš pirminės sutartos traktorių pardavimo sumos atėmus vėlesnę pardavimo sumą, dėl Pažymoje nurodytų traktorių, pažymėtų Nr. 4 (5 090 Eur), Nr. 6 (2 410 Eur), Nr. 20 (3 310 Eur), Nr. 21 (3 660 Eur), Nr. 22 (3 660 Eur), Nr. 23 (2 410 Eur), Nr. 24 (3 440 Eur), Nr. 25 (2 410 Eur), Nr. 26 (2 410 Eur), Nr. 27 (3 660 Eur), Nr. 28 (2 630 Eur), Nr. 29 (2 560 Eur), Nr. 36 (3 500 Eur), Nr. 37 (3 500 Eur), ir traktorių, Pažymoje pažymėtų Nr. 10 (2 700 Eur), Nr. 13 (3 440 Eur), Nr. 14 (3 440 Eur), Nr. 15 (3 500 Eur), Nr. 17 (3 500 Eur), Nr. 38 (3 200 Eur), yra lygus 59 965 Eur, t. y. (44 650 Eur – 10 proc.) + 19 780 Eur. Neturtinė žala pareiškėjui buvo priteista iš Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos.

70. Atsižvelgusi į Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje Bendrovei buvo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, tačiau pakeitė atsakovą, iš kurio priteisiama ši suma. Teisėjų kolegija akcentavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo pareiškėjo naudai yra pagrįstos Civilinio kodekso nuostatomis ir atitinka administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose.

71. Pateikdama argumentus dėl nuostolių, susijusių su traktorių, kuriuos pareiškėjas įsigijo nuo 2014 m. liepos 3 d. ir dėl kurių registracijos į kompetentingą instituciją nesikreipė, realizavimu, teisėjų kolegija akcentavo, kad vien tai, jog Ministerija priėmė aktualiu atveju aukštesnės teisinės galios teisės aktams prieštaraujančią teisės normą, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Lietuvos valstybės veiksmus. Tokių veiksmų konstatavimui būtina nustatyti realų Įsakymo 1 punkto pritaikymą ta apimtimi, kuria jis pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, ko šiuo atveju dėl pareiškėjo nurodomų traktorių nebuvo nustatyta. Pareiškėjas į Administraciją dėl kitų naudotų traktorių registracijos, kurie buvo įsigyti iš gamintojo nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 3 d., taip pat po 2015 m. liepos 3 d. apskritai nesikreipė. Atitinkamai Administracija jokio sprendimo dėl minėtų traktorių nepriėmė, taip pat neatliko jokių veiksmų ir Įsakymo 1 punkto netaikė. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Administracijos neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo teiginių, jog Direktyva 2003/37/EB buvo netinkamai perkelta į nacionalinę teisę, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo vertinti, kadangi nacionalinės taisyklės dėl jo minimų kitų traktorių nebuvo taikytos. Nors Bendrovės nurodė, kad ji patyrė žalą, tačiau šiuo atveju nėra tenkinamos žalos atlyginimo dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų sąlygos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį atmetė, o teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo šiuo aspektu neturi pagrindo tenkinti. Atitinkamai nėra pagrindo vertinti Bendrovės pateiktą specialisto išvadą bei joje pateiktą nuostolių apskaičiavimą.

72. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad „Citadelės“ banko 2018 m. gegužės 18 d. pažyma „Dėl informacijos pateikimo“ savaime nepagrindžia priežastinio ryšio tarp joje nurodytų „Citadelės“ bankui pareiškėjo sumokėtų delspinigių bei dėl konstituciniam teisinės valstybės principui (taigi ir Konstitucijai) prieštaravusio Įsakymo 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo ir neteisėtais Administracijos 2014 m. liepos 4 d. bei 2014 m. spalio 13 d. sprendimais padarytos turtinės žalos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog yra nustatytas teisinis ar faktinis priežastinis ryšys, nes anksčiau nustatytų Administracijos neteisėtų veiksmų tikėtini padariniai teisiškai yra pernelyg nutolę nuo neteisėtų Administracijos veiksmų. Taip pat negalima teigti, kad Administracijos veiksmai yra vienintelė šios žalos dėl bankui sumokėtų netesybų atsiradimo priežastis. Nors Administracijos veiksmai galbūt galėjo prisidėti prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, nėra pagrindo vertinti, jog kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis (pareiškėjo darbo organizavimo ypatumais, kitomis aplinkybėmis) Administracijos veiksmai pakankamu laipsniu lėmė šių padarinių atsiradimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje negalima teigti, jog Administracijos veiksmai buvo žalos dėl vėlavimo atsiskaityti su verslą finansuojančiu banku ir bankui sumokėtų netesybų priežastimi, kuri pakankamai prisidėjo prie šios žalos atsiradimo, kad Vilniaus miesto savivaldybei dėl to tektų atsakomybė. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjo skundo dalį pagrįstai atmetė.

V.

73. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020.

74. Prašymą atnaujinti procesą atsakovai argumentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Atsakovų nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties negalima laikyta pagrįsta ir teisėta, kadangi teismas iš esmės netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, iš esmės netinkamai rėmėsi teismų praktika ir todėl padarė akivaizdų bei esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, turėjusį lemiamos įtakos priimant neteisėtą nutartį. Atsakovai teigia, kad proceso atnaujinimas šioje byloje turės teisinės reikšmės visai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai aiškinant ir taikant teisės normas, reguliuojančias valstybės ir savivaldybės institucijų civilinės atsakomybės taikymą. Atsakovų nuomone, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nepagrįstai buvo nuspręsta, jog atsakomybė kyla subjektui, kuris pritaikė neteisėtą teisės aktą, o aplinkybė, jog subjektas priėmė aukštesnės galios teisės aktams teisės prieštaraujantį aktą, buvo ignoruota.

75. Atsakovai pažymi, kad byla svarbi tiek teisės aiškinimo aspektu, tiek praktiniu – teisės taikymo aspektu, nes skundžiamoje nutartyje teismas ėmėsi jam nederančios teisėkūros funkcijos ir sukūrė tokį teisinį reguliavimą, kurio nenumatė ir neketino numatyti įstatymų leidėjas, t. y. iš esmės buvo nutarta, jog Savivaldybės turi atlyginti žalą net ir tuo atveju, kai teisės aktas (žemės ūkio ministro įsakymas) prieštarauja aukštesnes galios teisės aktams, nors sprendimų priėmimo metu šis teisės aktas buvo galiojantis, teisėtas ir Administracijai nebuvo žinoma, jog šis teisės aktas yra neteisėtas ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Faktą, jog Įsakymo 1 punktas, kuriuo Registravimo taisyklės buvo papildytos 19¹ punktu, tiek, kiek jame nenustatyta pereinamojo teisinio reguliavimo ir termino, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. norminėje administracinėje byloje Nr. I-1-756/2017.

77. Atsakovai su teisėjų kolegijos padaryta išvada, jog asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto buvimu, nesutinka ir mano, kad toks argumentas perkelia pernelyg didelę naštą subjektams, kurie pagal savo funkcijas ir teisės aktų reikalavimus privalo taikyti teisės aktus. Pagal teismo logiką, savivaldybės, kiekvieną kartą prieš priimdamos sprendimą, privalo atlikti teisinį vertinimą ir apsispręsti, ar teisės norma yra teisėta ir galiojanti, ar ne, arba teisės akto netaikyti apskritai, o tai nėra toleruojama ir leidžiama, kadangi to reikalauja teisės viršenybės principas.

78. Pacitavę Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalių nuostatas bei aptarę viešosios atsakomybės sąlygas, atsakovai teigia, kad teisėjų kolegija netinkamai nustatė, jog būtent dėl Administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo turtinė žala. Akcentuoja, kad Administracija skundžiamų sprendimų priėmimo metu vadovavosi tuo metu įtvirtintu ir galiojančiu teisiniu reguliavimu, taip pat ir Įsakymo 1 punktu ir juo privalėjo vadovautis, kadangi nesilaikydama įtvirtinto teisinio reguliavimo, Administracija viršytų savo įgaliojimus ir tokiu atveju Žemės ūkio ministerija reikalautų teisės aktų atitinkančio elgesio ne tik iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, bet ir iš kitų savivaldybių. Nurodo, kad Įsakymas buvo priimtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir buvo privalomas visoms savivaldybėms atliekant Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 28 punkte nustatytą funkciją. Atsakovų nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neproporcingai visą naštą bei atsakomybę perkėlė teisės aktus taikantiems subjektams. Teismas visiškai nediferencijavo situacijų, kai subjektas, pritaikydamas teisės aktą, paprastai suklysta ir situacijų, kai pritaikomas toks teisės aktas, kuris sprendimo priėmimo metu (2014 m.) buvo galiojantis. Nors teismas pripažino, kad Įsakymo 1 punktas prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, tačiau visa atsakomybės našta teko Savivaldybei ir Administracijai. Atsakovai sutinka, kad Administracijos priimti sprendimai turėjo būti panaikinti, nes teisės aktas, kuriuo Administracija vadovavosi, buvo pripažintas prieštaraujančiu nurodytiems principams, tačiau tokie Administracijos priimti sprendimai yra blogos teisėkūros, o ne netinkamo teisės akto taikymo pasekmė. Nepagrįstai traktuojama, kad Administracija turi prisiimti atsakomybę už tokį teisinį reguliavimą, kurio ji nebuvo priėmusi bei sprendimų priėmimo metu (2014 m.) turėjo vadovautis. Be to, teisėjų kolegija net neaptarė Administracijos atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimo.

79. Atsakovų nuomone, teismas šioje byloje nepagrįstai eliminavo valstybės atsakomybę, kadangi neteisėtą aktą priėmė ne Savivaldybė, o valstybė, todėl neigiami padariniai atsirado dėl valstybės valdžios institucijų veiksmų, priėmus neteisėtą aktą.

80. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad socialinio draudimo senatvės pensiją gaunančių pensininkų bylose, kai jie reikalavo grąžinti neišmokėtą pensijų dalį, negautą dėl įstatymo nuostatų, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai „veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusį įstatymą. Jokia kita institucija, be Konstitucinio Teismo, nėra įgaliota spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, o iki atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių“. Atsakovų nuomone, galima taikyti analogiją ir šioje situacijoje, kadangi Administracija nebuvo įgaliota spręsti, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja šiuo atveju konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.

85. Atsakovas nurodė, kad aptariamas kriterijus kildintinas tiek iš Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies, tiek iš Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“, kurios 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.“ Būtent žodžiai „atsižvelgus į teisės reikalavimus“ Lietuvos teismų vertinimu ir reiškia, kad pirmiausia turi būti vertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis, atsakovas privalėjo veikti, priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Teigia, kad Administracija neturėjo jokios diskrecijos teisės sprendimų priėmimo metu nesivadovauti minimu norminiu teisės aktu.

86. Atsakovų nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai nustatė ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, buvimą šioje byloje. Nors teismas citavo Civilinio kodekso nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tačiau jis aiškiai neįvertino priežastinio ryšio buvimo šios bylos kontekste. Atsakovas pažymi, kad teisėjų kolegijos padarytos išvados ateityje formuos teisės aktus taikantiems subjektams nerealius ir neįmanomus reikalavimus, o prieštaraujančius teisės aktus priėmęs subjektai toliau priims prieštaraujančius teisės aktus ir už tai jiems jokia atsakomybė nebus taikoma, o visos neigiamos pasekmės kils tik teisės aktus pritaikiusiems subjektams. Tokios išvados subjektų, priimančių teisės aktus, neskatins tobulinti teisėkūros procedūrų.

90. Bendrovės nuomone, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti atsakovų prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klausimą dėl to, iš ko jam turėtų būti priteisiama turtinė žala, išsprendė tinkamai, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje šiuo atveju iš esmės buvo tinkamai aiškinti ir taikyti teisės aktai bei iš esmės tinkamai buvo remtasi teismų praktika.

92. Ministerijos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta; teisėjų kolegija iš esmės tinkamai aiškino ir taikė Civilinio kodekso nuostatas bei iš esmės tinkamai rėmėsi teismų praktika.

93. Ministerija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, kad pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Priežastinio ryšio nustatymo procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.

94. Ministerija sutinka su teisėjų kolegijos vertinimu, jog Administracijos veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, kad skundžiami jos priimti sprendimai, kuriais buvo atsisakyta registruoti traktorius, buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, atsižvelgiant į tai, jog teisės akto nuostata, kuria remiantis jie buvo priimti, atitinkama apimtimi buvo pripažinta prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.

95. Ministerija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis norminėje administracinėje byloje Nr. I-1-756/2017 buvo priimta būtent pareiškėjui siekiant įrodyti sprendimų atsisakymo registruoti traktorius neteisėtumą, todėl tai, kad Administracijos sprendimai dėl atsisakymo registruoti traktorius buvo panaikinti, leidžia konstatuoti esant civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus. Ministerijos nuomone, šiuo atveju už teisinius padarinius atsako aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį teisinį reguliavimą pritaikęs subjektas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog neteisėtus veiksmus šiuo atveju atliko Administracija, Ministerija teigia, kad dėl to ir turtinės žalos atlyginimas turi būti priteistas iš jos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

96. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

97. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

98. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-631-525/2020 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

99. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

100. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-631-252/2020, dėl kurios atsakovai Savivaldybė ir Administracija prašo atnaujinti procesą, buvo priimta 2020 m. rugsėjo 30 d., todėl atsakovai, 2020 m. spalio 15 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikdami prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidę trijų mėnesių termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

101. Atsakovų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose.

102. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

103. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

104. Atsakovai teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, o taip pat ir Civilinio kodekso 6.246 straipsnio bei 6.247 straipsnio nuostatas ir toks materialiosios teisės normų pažeidimas akivaizdžiai lėmė neteisėtos ir neteisingos nutarties priėmimą. Teigia, kad teisėjų kolegija nepagrįstai ignoravo aplinkybę, jog Administracijos priimti sprendimai buvo neteisėti dėl to, kad Įsakymo 1 punktas, kuriuo Registravimo taisyklės buvo papildytos 19¹ punktu tiek, kiek jame nebuvo nustatyta pereinamojo teisinio reguliavimo ir termino, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuotiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams. Akcentuoja, kad Administracija skundžiamų sprendimų priėmimo metu vadovavosi tuo metu įtvirtintu ir galiojusiu teisiniu reguliavimu, ir kito pasirinkimo neturėjo. Atsakovų nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai kvalifikavo, jog Administracija bei Savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus, ir dėl jo joms teko našta atlyginti Bendrovės patirtus nuostolius, bei nepagrįstai eliminavo valstybės atsakomybę.

105. Nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį priėmusi teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, jog asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto (kaip abstrakčių teisės normų rinkinio) buvimu; kol asmuo nesinaudoja ar nesiekia pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis ar laisvėmis, ne visada galima vienareikšmiškai pasakyti, kad įstatymas pažeidžia konkretaus asmens teises; vien nacionalinio teisinio reguliavimo, kuris nebuvo taikomas, buvimas asmens teisių nepažeidžia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje pažymėjo, kad vien tai, jog Ministerija priėmė aktualiu atveju aukštesnės teisinės galios teisės aktams prieštaraujančią teisės normą, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Ministerijos veiksmus, kadangi neteisėtų veiksmų konstatavimui būtina nustatyti realų Įsakymo 1 punkto pritaikymą, o tai šiuo atveju buvo atlikta Administracijos sprendimais.

106. Įvertinusi atsakovų Agentūros ir Savivaldybės nurodytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovai nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Atsakovai nepagrindė, kad pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos atsakovų nurodytos valstybės ir savivaldybės institucijų civilinės atsakomybės taikymą reguliuojančios Civilinio kodekso nuostatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Administracijos neteisėti veiksmai pasireiškė ginčijamų aktų, kuriais buvo atsisakyta registruoti nurodytus naudotus traktorius, priėmimu, o atsakovų argumentacija dėl to, kad Administracija privalėjo vadovautis galiojančiu teisiniu reguliavimu, suponuoja, kad atsakovai siekia, jog būtų įvertintas Administracijos kaltės nebuvimas, tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus savivaldybės tarnautojo ar kito savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakovų prašyme nėra nurodyta jokių reikšmingų aplinkybių, kurios suponuotų akivaizdžią išvadą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties neteisėtumo.

107. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Savivaldybė ir Administracija, nesutikdamos su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, iš esmės siekia, jog byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas būtų išspręstas institucijų naudai, tačiau atsakovai nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

108. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

109. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

110. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Taigi sprendžiant apie Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda ar kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Atnaujinti procesą, vadovaujantis nurodyta teisės norma, galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

111. Kaip jau minėta, prašymą atnaujinti procesą atsakovai motyvuoja tuo, kad teisėjų netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikiamais išaiškinimais ir taip suformavo ydingą bei aiškiai neteisingą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1–4 dalių, 6.246 bei 6.247 straipsnių taikymo praktiką, kuri akivaizdžiai nukrypsta nuo iki šiol egzistavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovai taip pat pažymi, kad praktika yra formuojama netinkama linkme.

112. Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienoje iš atsakovų nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų nebuvo nagrinėjami analogiški arba labai panašūs klausimai, o nurodytų bylų ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Atsakovų minimoje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 buvo sprendžiama dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus) neteisėtų veiksmų, neišmokant pareiškėjui visos paskirtos senatvės pensijos, atlyginimo, administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010 buvo analizuojama situacija dėl pareiškėjos patirtos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su atitinkamų nacionalinės teisės aktų nepriėmimu, pareiškėjai atlikta lyties keitimo operacija bei civilinės būklės aktų keitimu, atlyginimu. Kitose prašyme atnaujinti procesą nurodytose administracinėse bylose (administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A11-944/2007, Nr. A146-1155/2009, Nr. A3-806-2003, Nr. A502-1537/2010, Nr. A556-1485/2009, Nr. A556-512/2010) priimtais procesiniais sprendimais atsakovai grindė savo teiginius dėl to, kad sprendžiant dėl veiksmų teisėtumo, turi būti nustatyta, kokią konkrečią teisės normą viešojo administravimo subjektas pažeidė. Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovų nurodytų administracinių bylų ir administracinės bylos, kurioje atsakovai siekia proceso atnaujinimo, faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos ar ją formavo netinkama linkme. Atsakovai taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs.

113. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

114. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų Savivaldybės ir Administracijos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš atsakovų prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jie iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje atliktu aplinkybių vertinimu. Savivaldybės ir Administracijos argumentacija atspindi tik šių institucijų nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad atsakovai iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovai nepagrindė.

115. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Savivaldybės ir Administracijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

116. Klausimai, susiję su bylos nagrinėjimu iš naujo, neatnaujinus administracinės bylos proceso, nėra sprendžiami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrodetalė“ ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrodetalė“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Nutartis neskundžiama.