- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-03
- Bylos Nr.
- 1A-637-200-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-1-02247-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Angelė Ikasalienė (pirm.), Arūnas Kisielius, Leonarda Gurevičienė
- Nuteistasis
- M. P., N. K.
- Nukentėjusysis
- J. S.
- Advokatai
- Algirdas Grinevičius
Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-637-200/2013
Teisėjas Valdas Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02247-2012-0
2013 m. spalio 3 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P. ir N. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 65 straipsnio 2 dalies reikalavimais, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2011 m. spalio 4 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtąja bausme, paskirtąsias bausmes visiškai sudedant ir M. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyniems mėnesiams su 4 MGL (520 Lt) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu N. K. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK180 straipsnio 1 dalį areštu 60 (šešiasdešimčiai) parų, bausmę atliekant areštinėje.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu solidariai iš M. P. ir N. K. nukentėjusiosios J. S. naudai priteista 283,50 Lt (du šimtai aštuoniasdešimt trys litai 50 centų) turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. P. ir N. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. rugsėjo 8 d., apie 02 val. 30 min., prie namo, esančio Justiniškių g. 48, Vilniuje, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiosios J. S. atžvilgiu – kaltinamajam N. K. laikant namo laiptinės duris, kad nukentėjusioji J. S. negalėtų patekti į gyvenamojo namo laiptinę, o kaltinamajam M. P. pargriovus nukentėjusiąją ant žemės, kaltinamieji M. P. ir N. K. bendromis jėgomis išplėšė iš nukentėjusiosios J. S. rankų rankinę – 50 litų vertės, su joje buvusiu mobilaus ryšio telefonu – 20 litų vertės, telefono SIM kortele – 10 litų vertės, telefono pakrovėju – 10 litų vertės, vaikiškais bateliais – 30 litų vertės, pudra – 21 lito vertės, šešėliais akims – 12 litų vertės, lūpų dažais – 21 lito vertės, tušu blakstienoms 18 litų vertės, kvepalais – 14 litų vertės, šampūnu – 21 lito vertės, pieštuku akims – 7 litų 50 centų vertės, vazelinu lūpoms – 7 litų vertės, pinigine – 50 litų vertės ir joje buvusiais 20 litų grynųjų pinigų bei asmens tapatybės kortele ir banko mokėjimo kortele, t. y. pagrobė svetimą – J. S. priklausantį - 307 litų 50 centų vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Mano, kad jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nes anksčiau jis buvo teistas už nesunkius nusikaltimus, dabar taip pat padarė nesunkų nusikaltimą, dėl to gailisi ir pažada bei nori grąžinti visą padarytą žalą nukentėjusiajai, taip pat nori jos atsiprašyti bei susitaikyti.
Apeliaciniu skundu nuteistasis N. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Taip pat prašo pakartotinai apklausti nukentėjusiąją J. S..
Apeliantas nurodo, kad su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, prašo jį išteisinti, nes nepadarė nusikaltimo, už kurį yra nuteistas. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nes jis buvo tik daromo nusikaltimo liudininkas, o ne bendrininkas. Jis buvo įvykio vietoje tuo metu, kai M. P. išplėšė iš nukentėjusiosios J. S. rankų jai priklausančią rankinę, tačiau, kad minėtas asmuo rengiasi apiplėšti nukentėjusiąją jis nežinojo ir su juo dėl to nesitarė. Jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu jis nenaudojo ir rankinės iš nukentėjusiosios rankų išplėšti M. P. nepadėjo.
Apeliantas taip pat nurodo, kad jo kaltė buvo grindžiama nukentėjusiosios ir nuteistojo M. P. parodymais. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių parodymų pilnai neįvertino. M. P., apklausiamas teisme, bandė sakyti tiesą, tačiau teismas juo nepatikėjo ir rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie neva atitiko nukentėjusiosios J. S. parodymus. Tuo tarpu nukentėjusioji, duodama parodymus, apelianto vertinimu, buvo nenuosekli, o pirmosios instancijos teismas tinkamai jos neapklausė ir egzistuojančių netikslumų jos parodymuose nepašalino, kas sąlygojo apelianto nuteisimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas Algirdas Grinevičius prašė tenkinti apeliacinį skundą, nuteistojo N. K. gynėjas Raimundas Garlauskas taip pat prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė Orija Audronė Kolbienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų M. P. ir N. K. apeliaciniai skundai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio atmetami.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Kaip matyti iš nuteistojo M. P. apeliacinio skundo turinio, jis neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu ir prašo ją švelninti. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis, tai galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi minėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis ir nuteistajam M. P. paskyrė tinkamą bausmę. Dėl padarytos nusikalstamos veikos nuteistasis kaltu prisipažino, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė jo prisipažinimo nuoširdžiu ir nepripažino šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia, nes M. P., duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bandė keisti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, siekdamas sumenkinti kito bendrininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo M. P. paskirtą bausmę įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą. Buvo atsižvelgta į tai, kad apeliantas padarė baigtą tyčinį nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nors nuteistasis yra jauno amžiaus, tačiau teistas jau du kartus, taip pat ir už nusikaltimą nuosavybei. M. P. būdamas laisvėje niekur nedirbo, nesimokė, yra nevedęs, daugybę kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, taip pat nėra sumokėjęs ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos, o tai leidžia daryti išvadą, kad alternatyvios, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės nuteistajam nedaro jokio teigiamo poveikio, jo netaiso, nesulaiko nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nes M. P. ir toliau nusikalsta. Taigi, pirmosios instancijos teismas jam pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Vadovaujantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis recidyvistui už naujai padarytą nusikalstamą veiką paprastai skiriama bausmė, didesnė nei straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkis. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė bausmę, kur kas mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytos sankcijos vidurkis. Jokių aplinkybių, kuriomis remiantis apeliacinės instancijos teismas galėtų švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, nenustatyta, todėl nuteistojo M. P. apeliacinis skundas yra atmestinas, jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė paliekama nepakeista.
Kaip matyti iš nuteistojo N. K. apeliacinio skundo, jis ginčija savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, bando sumenkinti nukentėjusiosios ir kito nuteistojo parodymų įrodomąją vertę. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir nuteistojo N. K. apeliacinio skundo argumentais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama N. K. kaltė dėl Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nėra teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas N. K. kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, pakartotinai apklausinėti nukentėjusiąją J. S., abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. N. K. apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl minėto nuteistojo kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji J. S., apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 7 d., apie 21 val., Vilniaus miesto Šeškinės mikrorajone, ji susitiko su savo drauge L. B.. Apie 21 val. 30 min. prie jų priėjo du nepažįstami vaikinai, kaip vėliau ji sužinojo, tai M. P. ir N. K., su kuriais jos susipažino ir pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus. Vėliau prie jų prisijungė L. B. pažįstamas vaikinas. Apie 2 val. nakties, L. B. su savo pažįstamu vaikinu nuėjo namo, o naujieji pažįstami pasisiūlė nukentėjusiąją palydėti iki namų. Priėjus prie namo Nr. 48, esančio Justiniškių gatvėje, Vilniuje, ir nukentėjusiajai pradėjus rakinti namo laiptinės durų spyną, N. K. koja prispaudė duris, kad ji negalėtų atidaryti laiptinės durų, o M. P. bandė išplėšti iš jos rankų rankinę, tačiau ji rankinę stipriai laikė, todėl jam to padaryti nepavyko. Tačiau nuo stipraus bandymo išplėšti rankinę, ji nukrito ant žemės ir tuo metu M. P. paprašė N. K., kad jis padėtų jam išplėšti rankinę, todėl jie abu griebė už rankinės, ją išplėšė gulinčiai ant žemės nukentėjusiajai iš rankų ir pabėgo (t. 2, b. l. 23-24). Pažymėtina, kad praktiškai analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 12-13). Be to, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios įvykio ataskaitos, nukentėjusioji iš karto po įvykio nurodė, kad ją apvogė du vaikinai, su kuriais ji vartojo alkoholį (t. 1, b. l. 7-8). Pažymėtina, kad N. K. apeliaciniame skunde be deklaratyvaus pobūdžio teiginių nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą. Kadangi nukentėjusioji teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jie laikytini patikimais ir nuosekliais, abejoti jų patikimumu ir iš naujo apklausinėti nukentėjusiąją nėra jokio pagrindo. Juo labiau, kad nukentėjusiosios parodymai buvo patvirtinti nuteistojo M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei netiesiogiai ir parodymais liudytojos L. B., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog nukentėjusioji jai sakiusi, kad ją apiplėšė du vaikinai, su kuriais susipažino išgertuvių metu (t. 2, b. l. 25).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. P. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių parodė, kad pradžioje Niko nebuvo, jis išgertuvių metu kažkur išėjo ar pasišalino atlikti gamtinius reikalus. Jis juos pasivijo Buivydiškių sustojime ir toliau iki merginos namų Justiniškėse ėjo trise. Kai priartėjo prie merginos namų, ji pradėjo sparčiai eiti ir jis pagalvojo, kad ji nori nuo jų pabėgti. Jie su Niku taip pat pagreitino žingsnį. Kai buvo prie pat namo laiptinės, jis matė, kad mergina atidarė namo laiptinės duris ir jis staiga patraukė už durų rankenos ir mergina tuo metu stovėjusi tarpduryje nukrito, viena ranka laikydamasi už durų rankenos, o jis tuo metu griebė jai už rankines, pradėjo ją traukti. Mergina pradėjo prašyti neatiminėti jos rankinės ir stipriai ją laikė. Tuo metu Nikas jai laikė už tos rankos, kuria ji laikėsi už durų rankenos, mano tam, kad ji kita ranka sau nepadėtų. Su Niku iš anksto jie nesitarė nieko apiplėšti. Viskas įvyko staiga. Dar atsimena, kad kai jam iškarto nepavyko ištraukti rankinės, jis paprašė pagalbos Niko ir jie abu ištraukė rankinę iš merginos rankų bei pabėgo. Rankinėje buvo apie 30 Lt. Pinigus su Niku išleido kartu, gerdami alų, kurį pirko parduotuvėje „Visą Parą“, esančioje prie parduotuvės „Norfa“, Justiniškėse (t. 1 b. l. 56-57). Šiuos savo parodymus nuteistasis M. P. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 58-61). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatikėjo M. P. bandymu duoti neva teisingus parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodant, kad nusikalstamą veiką jis padarė vienas, N. K. nepadedant, tačiau toks teiginys laikytinas nepagrįstu. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistasis M. P. iš pradžių bandė keisti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau teismui juos pagarsinus pripažino, kad tyrėjai vis tik davė teisingus parodymus (t. 2, b. l. 22). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas N. K. kaltės klausimą pagrįstai vadovavosi kito nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o jo teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus įvertino kritiškai. Akcentuotina, kad pats N. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme keitė parodymus (t. 1, b. l. 80-81, 82-83, 86-87), bandydamas sumenkinti savo vaidmenį darant nusikalstamą veiką, savo kaltės pirmosios apklausos metu nepripažino, vėlesnių apklausų metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę pripažino iš dalies, tačiau neigė atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus, o nukentėjusiosios ieškinį kažkodėl pripažino. Be to, kaip parodė nukentėjusioji, N. K. dar iki teisiamojo posėdžio siūlė jai atlyginti padarytą žalą, tačiau ne visą (t. 2, b. l. 22-24). Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį N. K. atžvilgiu, pagrįstai kritiškai vertino jo paties duotus parodymus, o savo sprendimą grindė remdamasis nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje ir kito nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.
Akcentuotina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-197/2009, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.). Šioje byloje nuteistųjų susitarimas reiškėsi žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. trukdydamas nukentėjusiajai patekti į laiptinę ir M. P., bandančiam atimti nukentėjusiosios rankinę, žodžiu vienašališkai išreiškus pagalbos prašymą, N. K. atliko prašomus neteisėtus veiksmus ir taip tapo nusikaltimo bendravykdytoju. Akcentuotina, kad tyčia bendrininkavimo atveju, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Be to, bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pasitvirtino aplinkybė, kad nuteistasis N. K. trukdė nukentėjusiajai patekti į laiptinę palaikydamas duris bei padėjo M. P. iš jos atimti rankinę, kas leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo įvykdyta bendromis nuteistųjų pastangomis. Nors nuteistasis ir teigia, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu smurto nenaudojo, tačiau kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, J. S. ant žemės nugriuvo ne pati, o buvo pargriauta M. P. bandant iš jos rankų išplėšti rankinę, ir siekiant bet kokiu būdu užvaldyti nukentėjusiajai priklausantį turtą. Pargriovimu ant žemės, J. S. buvo sukeltas fizinis skausmas, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajai priklausantis turtas buvo pagrobtas panaudojus fizinį smurtą. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2001). Dėl to, nepaisant aplinkybės, kad nuteistasis N. K. savo veiksmais nesukėlė nukentėjusiajai fizinio skausmo, jo veika vis tiek pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad tiek nuteistasis M. P., tiek N. K. pagrobtoje rankinėje buvusius pinigus išleido svaigalams, t. y. pasinaudojo nusikalstamos veikos rezultatu, o tai leidžia spręsti, kad tiek M. P., tiek N. K. suvokė savo veiksmų, atliktų nukentėjusiosios atžvilgiu, nusikalstamą pobūdį, jų tyčia buvo nukreipta į svetimo turto užvaldymą turint tikslą gauti pinigų alkoholiui. Dėl to, nepasitvirtinus nuteistojo N. K. apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, jo skundas atmestinas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistųjų M. P. ir N. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio atmesti.