Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atstovei – šios įmonės Juridinio skyriaus vyriausiajai juriskonsultei (laikinai einančiai pareigas) L. K.,

trečiajam suinteresuotam asmeniui E. N. ir trečiojo suinteresuoto asmens L. T. atstovui – advokato padėjėjui P. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. N. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, tretieji suinteresuoti asmenys E. N., L. T. ir VĮ Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl RC Vilniaus filialo atsisakymo 1992 m. sutarčių pagrindu papildyti NT registro duomenis įrašu apie naudojimosi namu tvarką teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 30 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria iš M. J. nusipirko dalį (67/100) namo (t. I, b. l. 42–54). Šioje sutartyje buvo nurodyta, kad pagal NT registro duomenis, charakterizuojančius namą, pastato paskirtis yra – gyvenamoji (vieno buto pastatas), adresas – (duomenys neskelbtini). Sutarties 6.1.2 punktu pardavėja nurodė, kad su trečiaisiais asmenims jokių susitarimų dėl pardavimo objekto disponavimo nėra sudaryta. Taigi, pareiškėjas bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo dalį namo. Įgytos dalies matematinė išraiška (šiuo atveju – 67/100) rodo, kad nėra nustatyta, kokia konkrečiai daikto dalis kam priklauso. Namo dalį pareiškėjas įgijo bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn su sutuoktine E. N..

RC Vilniaus filialas 2016 m. birželio 8 d. gavo pareiškėjo prašymą papildyti NT registro duomenis (t. I, b. l. 21). Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad jam ir E. N. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 67/100 namo. Nurodė, kad sužinojo, jog NT registre nėra įregistruota naudojimosi namu tvarka, kuri buvo nustatyta buvusių namo savininkų. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad naudojimosi namu tvarka buvo nustatyta notariškai patvirtintomis 1992 m. sutartimis (t. II, b. l. 76–79), todėl ji yra privaloma ir vėlesniems namo savininkams. Pareiškėjas, remdamasis 1992 m. sutartimis, RC Vilniaus filialo prašė papildyti NT registro duomenis apie nustatytą naudojimosi namu tvarką. RC Vilniaus filialas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2016 m. birželio 21 d. raštu atsakė, kad nustatyta naudojimosi namu tvarka būtų privaloma vėlesniems namo savininkams, jei ši tvarka būtų buvusi įregistruota viešame registre, tačiau tai nebuvo padaryta (t. II, b. l. 22). Nurodė, kad NT registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys yra įrašyti. Paaiškino, kad atsakymą pareiškėjas turi teisę skųsti Registrų centrui. Pareiškėjas nurodyta tvarka RC Vilniaus filialo atsakymo neskundė, tačiau 2016 m. birželio 22 d. kreipėsi į RC Vilniaus filialą su pakartotiniu prašymu papildyti registro duomenis (t. I, b. l. 19). Atkreipė dėmesį, kad klaida buvo padaryta, registruojant 1992 m. sutartis, todėl įrašas turi būti papildytas šių sutarčių (pirminių dokumentų) pagrindu. RC Vilniaus filialas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą, 2016 m. liepos 19 d. sprendimu atsakė, kad RC Vilniaus filialas turi teisę keisti ar papildyti NT registro duomenis tik tuo atveju, jeigu nėra pagrindo manyti, kad toks duomenų tvarkymas pažeis kitų asmenų teisėtus interesus (t. II, b. l. 14). Paaiškino, kad kreipėsi į namo bendrasavininką L. T., kuris nesutiko, kad 1992 m. sutarčių pagrindu būtų įregistruotas juridinis faktas apie naudojimosi namu tvarką. Atsižvelgdamas į tai, RC Vilniaus filialas nurodė pareiškėjui, kad jo prašymas netenkintinas. Šiame sprendime RC Vilniaus filialas taip pat paaiškino pareiškėjui, kad sprendimas gali būti skundžiamas Registrų centrui. Pareiškėjas, atstovaujamas advokatės I. M., 2016 m. liepos 19 d. sprendimą apskundė Registrų centrui (t. I, b. l. 138–141). Skunde paaiškino, kad pareiškėjas, pirkdamas namo dalį, tiksliai žinojo, kas yra pirkimo-pardavimo objektas, tačiau vėliau bendraturtis pradėjo reikšti pretenzijas dėl namo naudojimosi. Skunde taip pat nurodė, kad dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių 1992 m. sutartyse nurodyta namo naudojimosi tvarka nebuvo perkelta į NT registrą, t. y. šis juridinis faktas nebuvo užregistruotas. Tai, pasak pareiškėjo, vertintina kaip teritorinio registratoriaus netinkamas pareigų atlikimas. Nurodė, kad pagal Registrų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 4 punktą, registro tvarkytojas turi pareigą užtikrinti, kad neteisingi, netikslūs, neišsamūs duomenys arba duomenų pakeitimai būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti. Nurodė, kad šiuo metu NT registro duomenys neatitinka pirminių dokumentų turinio, todėl turi būti atstatyti, o L. T. nesutikimas neturi būti pagrindas atsisakyti ištaisyti netikslius NT registro duomenis. Skunde pareiškėjas Registrų centro prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti 2016 m. liepos 19 d. sprendimą, taip pat prašė įpareigoti RC Vilniaus filialą papildyti NT registro duomenis įrašu apie naudojimosi namo patalpomis tvarką remiantis 1992 m. sutartimis. Komisija, atnaujino praleistą terminą ir išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Komisijos sprendime (t. I, b. l. 14–16) konstatuota, kad 1992 m. sutartyse nustatyta namo naudojimosi tvarka privalomosios galios šiuo metu nebeturi, nes ši tvarka nebuvo įregistruota tuometiniame registre. Komisijos sprendime taip pat buvo nurodyta, kad NT registro duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, t. y atitinka 2014 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat 2011 m. gegužės 18 d. turto pardavimo be varžytinių aktą. Komisija nusprendė palikti galioti 2016 m. liepos 19 d. sprendimą. Komisijos sprendime buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos. Nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. T., prašė bylą nutraukti, nes skundas teismui paduotas praleidus 1 mėnesio terminą. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad Komisijos sprendimą registruota pašto siunta gavo 2016 m. spalio 22 d., teismui pateikė voko, kuriame gavo Komisijos sprendimą, originalą (b. l. 3). Atsakovo RC Vilniaus filialo atstovė teismo posėdyje šių aplinkybių neginčijo, trečiojo suinteresuoto asmens L. T. atstovas teismo posėdyje abejojo, ar Komisijos sprendimas buvo išsiųstas būtent tame voke. Trečiasis suinteresuotas asmuo Registrų centras, išsiuntęs pareiškėjui Komisijos sprendimą, teismui nenurodė, kad pareiškėjas praleido 1 mėnesio terminą Komisijos sprendimui apskųsti. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas 2016 m. spalio 12 d., o pareiškėjui išsiųstas su 2016 m. spalio 17 d. lydraščiu. Nors lydraščio data paprastai sutampa su korespondencijos išsiuntimo data, tačiau tai nereiškia, kad šiuo atveju negalėjo būti, jog Registrų centras paštu išsiuntė Komisijos sprendimą ne lydraščio parengimo dieną (2016 m. spalio 17 d.), o 2016 m. spalio 19 d. (pagal pašto antspaudą ant voko). Teismas neturi pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad Komisijos sprendimas nebuvo gautas teismui pateiktame voke. AB Lietuvos pašto antspaudas patvirtina, kad pašto siunta buvo gauta 2016 m. spalio 22 d. (b. l. 3 antra pusė). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2016 m. lapkričio 21 d., nepraleido įstatymo nustatyto skundo padavimo termino.

L. T. taip pat prašė teismo pareiškėjui skirti baudą už akivaizdžiai nepagrįsto skundo padavimą teismui. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą, teismas turi teisę skirti baudą, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, pateikdamas akivaizdžiai nepagrįstą skundą. Pareiškėjo materialinių skundo reikalavimų pagrįstumas teismo buvo sprendžiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šiuo aspektu teismas taip pat pastebi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Tai, kad asmuo kreipiasi teisminės gynybos, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, nereiškia asmens objektyviai nesąžiningo veikimo ar piktnaudžiavimo procesu. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkina trečiojo suinteresuotojo asmens L. T. prašymo dėl baudos pareiškėjui skyrimo.

Pareiškėjas, kaip minėta, mano, kad NT registre turėjo atsispindėti 1992 m. sutartimis nustatyta naudojimosi namu tvarka. Šios tvarkos nenurodymas registre pareiškėjo vertinamas kaip NT registro duomenų neišsamumas, netikslumas, kuris turi būti ištaisytas, nes jis neigiamai įtakoja pareiškėjo teises, kitam namo bendraturčiui pradėjus reikšti pretenzijas dėl naudojimosi namu tvarkos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. T. nurodė, kad pareiškėjas apskritai nėra tinkamas subjektas reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, nes jis nebuvo 1992 m. sutarčių šalimi, o sutartyje, kuria pareiškėjas įsigijo dalį namo, jokia naudojimosi namu tvarka nebuvo nustatyta. Nei atsakovas RC Vilniaus filialas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo Registrų centras, savo dokumentuose (taip pat ir procesiniuose teismui pateiktuose dokumentuose) nenurodė, kad pareiškėjas nebuvo tinkamas subjektas kreiptis į RC Vilniaus filialą su tokio pobūdžio klausimais ir pareiškėjo skundų šiuo pagrindu neatsisakė nagrinėti. Pareiškėjo atžvilgiu RC Vilniaus filialas, o vėliau ir Komisija priėmė sprendimus, kuriuos pareiškėjas turi teisę ginčyti teisme. Atitinkamai, teismas privalo patikrinti šių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip minėta, pareiškėjas remiasi Registrų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 4 punktu. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Registrų įstatymas nuo 2012 m. sausio 1 d. neteko galios, t. y. skundžiamų sprendimų priėmimo metu jau nebegaliojo. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 2 straipsnį, NT registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisų suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Pagal NTRĮ 4 straipsnį, visi NT registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal NTRĮ 33 straipsnio 1 dalį, suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į NT registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Taigi, įstatymas nesieja šios teisės turėtojo išimtinai su nekilnojamojo daikto savininkais, todėl su tuo susiję trečiojo suinteresuoto asmens L. T. argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad 1992 m. buvo padaryta klaida, nes viešame registre nebuvo įregistruota buvusių namo savininkų 1992 m. sutartyse nustatyta naudojimosi namu tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, kad registre įrašytų duomenų ištaisymas yra išskirtinė procedūra, taikytina išimtiniais atvejais, kai nekyla abejonių dėl techninio pobūdžio klaidos buvimo (LVAT 2016 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016). Nagrinėjamu atveju teismas neturi pakankamo pagrindo daryti neabejotinai išvadai apie NT registro duomenų klaidingumą, todėl šių duomenų ištaisymo institutas šiuo atveju netaikytinas. Be to ir pats pareiškėjas tiek savo pirmuoju prašymu, tiek ir 2016 m. birželio 22 d. prašymu kreipėsi į RC Vilniaus filialą, prašydamas ne ištaisyti (patikslinti) NT registro klaidingus duomenis, bet juos papildyti. Taigi, pareiškėjas NT registro duomenis iš esmės vertino ne kaip klaidingus ar netikslius, o kaip neišsamius. Pareiškėjas nurodė, kad duomenys turi būti papildyti, nurodant naudojimosi namu tvarką, kuri buvo nustatyta dar 1992 metais tuo metu buvusių namo savininkų, tačiau kuri nepagrįstai nebuvo nurodyta viešame registre. Kaip minėta, įstatymas numato, kad gali būti kreipiamasi su prašymu (reikalavimu) papildyti neišsamius NT registro duomenis, tačiau šiuo aspektu teismas pastebi, kad papildyti galima jau įrašytus tam tikrus (neišsamius) duomenis. Kaip minėta, pareiškėjas siekia, kad NT registre būtų įrašas apie naudojimosi namu tvarką. NTRĮ 15 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie nekilnojamojo daikto bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu. Iš NT registro Centrinio duomenų banko išrašo su istorija 7 punkto matyti, kad šis juridinis faktas (susitarimas dėl naudojimosi namu) NT registre niekada nebuvo įregistruotas (t. I, b. l. 8–11). NT registre nesančių duomenų negalima vertinti kaip neišsamių. Atitinkamai, jie negali būti ir papildyti. Taigi, pareiškėjo prašymas NT registro duomenis papildyti įrašu apie naudojimosi namu tvarką, iš esmės reiškia prašymą NT registre įregistruoti prieš 25 metus buvusį juridinį faktą, t. y. buvusių namo savininkų buvusį susitarimą dėl šių savininkų pasirašytomis 1992 m. sutartimis nustatytos naudojimosi namu tvarkos.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.81 straipsnio 2 dalį, vėlesniems namo savininkams ankstesnių savininkų susitarimas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo yra privalomas tik tada, jeigu toks susitarimas yra ne tik notariškai patvirtintas, bet ir įregistruotas viešame registre. Atsižvelgiant į tai, kad susitarimas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo nebuvo įregistruotas viešame registre, jis netapo privalomas vėlesniems namo savininkams. Tai reiškia, kad nauji namo savininkai, nepriklausomai nuo buvusių namo savininkų susitarimo, galėjo atskirai susitarti dėl naujos naudojimosi namu tvarkos. Atitinkamai, galėjo patys spręsti, ar savo susitarimą įregistruoti kaip juridinį faktą NT registre. Taigi, faktinė padėtis dėl naudojimosi namu tvarkos per 25 metų laikotarpį galėjo ne kartą pasikeisti. Prieš 25 metus buvusio juridinio fakto įregistravimas NT registre pagal kito (ne susitarimą sudariusio) asmens prašymą, akivaizdžiai prieštarautų Registrų centro paskirčiai ir funkcijoms.

NTRĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad NT registro tvarkytojas atsako už duomenų NT registre teisingumą, taip pat ir už šių duomenų apsaugą. Minėta įstatymo nuostata pateikia ir šios atsakomybės paaiškinimą, kad NT registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad NT registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad NT registre nurodyti duomenys, neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie įrašyti. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių jo daromą išvadą, kad 1992 m. sutartyse nustatyta namo naudojimosi tvarka turėjo būti privalomai įregistruota viešame registre ar, kad 1992 metais buvę namo savininkai norėjo, kad viešame registre būtų įregistruota ne tik jų nuosavybės teisė (tam tikromis dalimis į namą), bet ir minėtas juridinis faktas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, t. y. norėjo, kad ši naudojimosi namu tvarka taptų privaloma vėlesniems namo savininkams. Be to, iš tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ (toliau – Nutarimas) matyti, kad tuo metu (1992 m.) šis registravimas iš esmės reiškė tik nuosavybės teisės įregistravimą. Jei pastatas priklausė keliems savininkams, registruojama buvo tomis dalimis, kurios buvo nurodytos nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose (Nutarimo 7 punktas). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti RC Vilniaus filialą 1992 m. sutarčių pagrindu NT registre įregistruoti juridinį faktą apie susitarimą dėl naudojimosi namu tvarkos.

Teismo posėdyje pareiškėjo advokatė nurodė, kad problema yra ne naudojimosi namu tvarkos nustatymo įregistravimas ar neįregistravimas, o pirkimo-pardavimo objektas (t. y. nenurodytos konkrečios gyvenamojo namo patalpos). Advokatė atkreipė dėmesį į tai, kad 2004 m. gegužės 3 d. suformuotame NT registro Centrinio duomenų banko išraše nurodytas dviejų butų pastatas (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, t. I, b. l. 37), o vėlesniame – jau tik vieno buto pastatas. RC Vilniaus filialo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad išraše vėliau nebebuvo nurodoma, kad pastatas yra dviejų butų, nes butai nebuvo įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad visuose NT registro išrašuose nurodytas tas pats nekilnojamasis daiktas – pastatas (gyvenamasis namas) tuo pačiu unikaliu numeriu. Dviejų butų pastatas ar vieno buto pastatas buvo nurodyta tik skliausteliuose prie pastato paskirties – „gyvenamoji“. Iš 2004 m. gegužės 3 d. išrašo 4.1 ir 4.2 punktų matyti, kad buvusiems namo savininkams nuosavybės teisės buvo įregistruotos bendrai į visą namą, neišskiriant atskirų butų. Tai, kad Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ išvadose buvo nurodyta, kad savininkams priklauso butai Nr. 1 ir Nr. 2 (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, t. I, b. l. 5, 7) savaime nereiškia, kad statinys buvo netinkamai įregistruotas. Byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš buvusių savininkų per 25 metų laikotarpį būtų kreipęsis į Registrų centrą dėl netinkamai įregistruoto nuosavybės teisių objekto. Taigi, minėti pareiškėjo advokatės argumentai šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi. Pareiškėjo advokatė taip pat nurodė, jog klaida tikėtina buvo padaryta perkeliant duomenis į NT registrą. RC Vilniaus filialo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad duomenys į NT registrą buvo perkelti, vadovaujantis VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo 1997 m. liepos 15 d. išvada (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, t. I, b. l. 16). Teismas pažymi, kad minėtoje išvadoje nurodyta, jog pastatas yra 1 aukšto, 5 gyvenamųjų kambarių, 85,81 kv. m bendro naudingo ploto gyvenamasis namas, kurio 33/100 priklauso V. A. T., o 67/100 – M. J.. Atitinkamai, tokie pat duomenys atsispindi ir NT registro Centrinio duomenų banko išraše su istorija (t. I, b. l. 8–11). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo advokatės argumentai susiję su galimai netinkamai perkeltu pirkimo-pardavimo objektu atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti RC Vilniaus filialą prašomu įrašu papildyti NT registro duomenis. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šis teismo sprendimas neriboja pareiškėjo teisės veiksmingai ir efektyviai savo interesus ginti civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme, reiškiant reikalavimą dėl jo dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, remiantis CK 4.80 straipsniu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. N. (J. N.) skundą atmesti.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.