- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-06
- Bylos Nr.
- A-5367-1062/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01665-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas, Ramutė Ruškytė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. S. D.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2019 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. 10-TE-615 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui M. S. D.” (toliau – ir Įsakymas Nr. 1); 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-628 ,,Dėl M. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos” (toliau – ir Įsakymas Nr. 2); 3) pakeisti Įsakymo Nr. 1 pirmą punktą ir sušvelninti paskirtą tarnybinę nuobaudą; 4) grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2019 m. balandžio 4 d. dirbo Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose. Įsakymu Nr. 1 pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda, t. y. atleidimas iš vidaus tarnybos. Vadovaujantis Įsakymu Nr. 1, buvo priimtas Įsakymas Nr. 2, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Su minėtais įsakymais nesutinka.
3. Paaiškino, kad priklausė (duomenys neskelbtini), kurį Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau - ir VRK) 2018 m. gruodžio 8 d. įregistravo. VRK visuotiniame susirinkime 2018 m. gruodžio 19 d. patvirtino kandidatų sąrašą, kuriame buvo pareiškėjas. Teikdamas anketą ir kitus dokumentus VRK, pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose. Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisija 2019 m. vasario 11 d. išdavė pareiškėjui kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimą. VRK 2019 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo, kaip kandidato, registravimą motyvuojant tuo, kad jis yra statutinės institucijos pareigūnas, kuris pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, (duomenys neskelbtini) (toliau - ir komitetas) pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau - ir LVAT), kuris 2019 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019 (toliau - ir Sprendimas) komiteto skundą atmetė.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVPK pradėjo tarnybinį patikrinimą ir parengė 2019 m. kovo 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS-30 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) M. S. D. veiksmų“ (toliau - ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurios pagrindu buvo priimtas Įsakymas Nr. 1. Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad jo veiksmai vertintini kaip dalyvavimas politinėje veikloje, kas yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas, pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą principą ir Statuto 24 straipsnio 6 punkte įtvirtintą reikalavimą, padarytas netiesiogine tyčia, už kurį pareiškėjui skirtina tarnybinė nuobauda, t. y. atleidimas iš vidaus tarnybos. Pažymėjo, kad toks veiksmų kvalifikavimas paremtas išimtinai LVAT Sprendimo motyvais. LVAT aiškino įstatymus galimybės būti visuomeninio komiteto nariu sąraše ir dalyvauti savivaldybės rinkimuose kontekste. Be kita ko, teismas aktualias ginčui teisės normas išaiškino plečiamai, t. y. buvimą visuomeninio rinkimų komiteto sąraše ir kandidatavimą į savivaldybės tarybos narius prilygino buvimo politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvavimui jų veikloje. Atsakovas, vadovaudamasis teismo išaiškinimu ir skirdamas griežčiausią tarnybinę nuobauda, t. y. atleidimą iš tarnybos, pažeidė draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principą. Pareiškėjas Statuto 24 straipsnio 6 punkte numatytą ribojimą suprato tiksliai taip, kaip įtvirtinta Statute, t. y. draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu ir dalyvauti jų veikloje. Akcentavo, kad politinė organizacija nėra tapatu politinei partijai. Jeigu Statute būtų įtvirtintas draudimas dalyvauti ir visuomeninių komitetų veikloje, būti jų nariu, arba tiesiog būtų numatytas draudimas bet kokia forma dalyvauti politinėje veikloje, būtų nesutikęs būti įtrauktas į komiteto narių sąrašą bei nebūtų kandidatavęs į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.
5. Pareiškėjas teigė, kad būdamas aktyviu (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariu ir (duomenys neskelbtini) bendruomenių asociacijos tarybos nariu, siekė savo domėjimąsi bendru vilniečių gerbūviu realizuoti efektyviau, t. y. būdamas savivaldybės tarybos nariu padėti išspręsti įvairias miestiečių problemas: tenkinti svarbiausius vilniečių socialinius, kultūrinius ir ūkinius poreikius; kurti saugią ir patogią gyvenamąją aplinką; rūpintis teritorijų prižiūra, gerinimu ir plėtojimu (keliai, gatvės, inžinieriniai tinklai, visuomeninės paskirties objektai ir kt.); telkti vilniečius saugesnės ir švaresnės aplinkos kūrimui, skatinti kiekvieną vilnietį būti atsakingu už savo gyvenamąją aplinką. Tokia veikla neprieštarauja nei Statutui, nei kitiems policijos pareigūno ar valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Paaiškino, kad visuomeninį komitetą ir jo veiklą suprato ne kaip politinę organizaciją ar politinę veiklą, o aktyvių visuomenės narių susibūrimą. Pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo kaltę nustatinėjo išimtinai LVAT Sprendimo kontekste, neįvertinant aplinkybės, kad šis teismo išaiškinimas yra vėlesnės datos nei padaryta veika, todėl nesutinka su atsakovo konstatuota pareiškėjo kaltės forma, t. y. netiesiogine tyčia.
6. Nurodė, kad Vidaus tarnybos sistemoje dirba nuo 1993 m. balandžio 14 d., t. y. vidaus tarnybos stažas yra daugiau nei 26 metai, charakterizuojamas teigiamai. Pirmoje tarnybos pusėje buvo priekaištų tarnybinei veiklai, bet paskutinė tarnybinė nuobauda buvo paskirta prieš 14 metų. Nuo to laiko 2009 ir 2016 metais buvo skatintas padėkomis, 2016 m. buvo skirta vienkartinė piniginė išmoka, o 2017 m. įteiktas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“. Be to, 2016 ir 2018 metais tarnybinė veikla buvo įvertinta labai gerai, buvo nustatyta didesnė pareiginė alga. ir savo sąmoningą gyvenimą skyrė darbui policijoje. Pažymėjo, kad po 2017 m. rugsėjo 15 d. atliktos operacijos ir keturis mėnesius trukusios reabilitacijos ir nedarbingumo, grįžo į tęsti tarnybos. Pažymėjo, kad aktyviai prisideda prie (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus miesto puoselėjimo. Ne tik tarnyboje, bet ir laisvu nuo tarnybos metu stengiasi būti naudingas ir prisidėti prie Lietuvos policijos uždavinių, tokių kaip nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija, įgyvendinimo. Savo laisvalaikiu skatina vilniečius padėti policijos pareigūnams kurti saugią aplinką Vilniaus mieste. Pabrėžė, kad dalyvauja bendruomeninėje veikloje išskirtinai savanoriškais ir visuomeniniais pagrindais ir jokio atlyginimo už tai negauna.
7. Akcentavo, kad pareiškėjo padaryta veika nesusijusi su tarnybinių funkcijų atlikimu, padaryta ne iš tyčinių (nei tiesioginių, nei netiesioginių) paskatų, atsižvelgiant į stažo trukmę, teigiamą charakteristiką, tarnybinę veiklą iki veikos padarymo, todėl paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, neadekvati ir neproporcinga veikai, grubiai pažeidžiant teisingumo ir protingumo principus. Pažymėjo, kad atsakomybės neišvengiamumo principas nebūtų pažeistas, jei būtų paskirta švelnesnė nuobauda. Paskirta tarnybinė nuobauda, t. y. atleidimas iš tarnybos, yra nepagrįstai griežta, nes pareiškėjas savo veiklos visuomeniniame komitete nevertino kaip politinės veiklos ar Statute numatyto ribojimo pažeidimo, nuobauda paskirta neatsižvelgus į pareiškėjo tarnybinę veiklą bei charakteristiką, todėl įsakymas Nr. 1 ir Įsakymas Nr. 2 negali būti laikomi pagrįstais.
8. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad apie draudimą dalyvauti politinių partijų veikloje jam buvo žinoma, tačiau visuomeninis rinkimų komitetas (duomenys neskelbtini) negali būti prilyginamas politinei partijai, be to, nemanė, jog minėtas ribojimas taikomas ir rinkimams į savivaldybės tarybą. Pareiškėjo nuomone, minėtas draudimas turėtų būti taikomas tik tuomet, jei jis būtų išrinktas į savivaldybės tarybos narius.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo komiteto narys ir šio komiteto buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius. VRK 2019 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-113 „Dėl kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius M. S. D. registravimo panaikinimo“ (toliau - ir VRK Sprendimas), kuriuo panaikino pareiškėjo, kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini), registravimą, nes jis yra statutinės institucijos pareigūnas, kuris pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau - ir Rinkimų įstatymas) 2 straipsnio 5 dalį, negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu ir kuriam pagal Statuto 24 straipsnio 6 punktą, draudžiama dalyvauti politinėje veikloje. LVAT Sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas VRK Sprendimas yra priimtas kompetentingo subjekto, laikantis esminių procedūrinių taisyklių, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl paliktinas nepakeistu, t. y. komiteto skundą atmetė. Vilniaus AVPK viršininkas Įsakymu Nr. 1 paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, t. y. atleidimą iš vidaus tarnybos.
11. Nurodė, kad pareiškėjui buvo žinomas ribojimas dalyvauti politinėje veikloje, tačiau pareiškėjas įvertinęs gramatiniu aspektu vieną konkrečią normą priėmė sprendimą dalyvauti visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) rinkiminėje veikloje į politines pareigas. Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo medžiagoje surinkti įrodymai ir politinės reklamos sklaidos faktai tik patvirtina, kad buvo vykdoma politinė veikla, nesuderinama su Statuto 3 straipsnyje įtvirtintu politinio neutralumo principu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kuris pagal turimą išsilavinimą privalo suvokti teisinių ribojimų turinį, ir tą suvokimą patvirtina paaiškinimuose išdėstyti motyvai apie politines partijas bei teisinio reglamentavimo chronologiją. Nurodė, kad teisės normos tiek LVAT Sprendime, tiek taikant tarnybinę atsakomybę, nebuvo aiškinamos plečiamai, o aiškinamos sistemiškai t. y. remiamasi ne gramatiniu aiškinimu, bet sisteminiu, kai teisės normos turinys aiškinamas kartu su kitomis teisinį santykį atskleidžiančiomis teisės normomis. Be to, remiantis pareiškėjo pateiktu teisės normos aiškinimu, jis ir bet koks kitas pareigūnas net dar neatsiradus rinkimų komitetams, galėjo visą laiką kaip nepriklausomas kandidatas kandidatuoti į bet kokias politines pareigas, jei tai darytų ne politinės partijos ar politinės organizacijos rėmuose. Toks pareiškėjo aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja visam esamam teisiniam reglamentavimui, todėl laikytinas gynybine versija siekiant išvengti atsakomybės. Akcentavo, kad įvertinus galiojantį teisinį reglamentavimą, rinkimų komitetas visiškai ir nekvestionuojamai atitinka politinės organizacijos sąvoką ir tikslus.
12. Pareiškėjas nenurodė jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnyje, taip pat nurodyti pareiškėjo motyvai nelaikytini lengvinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas teigė, kad vadovavo kitiems pareigūnams, todėl vadovaujantis teismų praktika, vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniams pareigūnams. Visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų.
Atsiliepimas
13. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad policijos istorijoje šis atvejis yra pirmas, kuomet policijos pareigūnas siekė dalyvauti rinkimuose. Pareiškėjas davė priesaiką Lietuvos valstybei ir turi vadovautis politinio neutralumo principu. Atsakovas visiškai toleravo pareiškėjo buvimą (duomenys neskelbtini) bendruomenės steigėju, valdybos nariu bei pirmininku ir kitą pareiškėjo veiklą, kuri nebuvo tiesiogiai susijusi su politine veikla. Pareiškėjas gauna vidaus tarnybos pareigūno pensiją ir šis atleidimas iš vidaus tarnybos neturės įtakos jo gaunamai pensijai.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1993 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. balandžio 4 d. dirbo Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose.
16. Visuomeninis rinkimų komitetas (duomenys neskelbtini) 2018 m. gruodžio 8 d. VRK registruotas kaip subjektas, turintis teisę kelti kandidatų sąrašą bei kandidatą į nario - mero pareigas. Komitetas 2018 m. gruodžio 19 d. visuotiniame susirinkime patvirtino kandidatų sąrašą. M. S. D. buvo visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) narys ir šio komiteto buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius. VRK 2019 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. Sp-113 „Dėl kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius M. S. D. registravimo panaikinimo“ panaikino pareiškėjo, kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) registravimą, kadangi pareiškėjas yra statutinės institucijos pareigūnas, kuris pagal Rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu ir kuriam pagal Statuto 24 straipsnio 6 punktą draudžiama dalyvauti politinėje veikloje.
17. Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 1 d. atliko patikrinimą ir surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) M. S. D. veiksmų”. Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 10-TE-615 pareiškėjui M. S. D. paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš vidaus tarnybos.
18. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnis numato, jog asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kiti sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje. Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnyje yra nustatęs tiek reikalavimus, kuriuos turi atitikti asmenys, norintys tapti savivaldybių tarybų nariais, tiek ir baigtinį sąrašą apribojimų asmenims, norintiems būti savivaldybių tarybų nariais. Prie tokių apribojimų priskirtini šio straipsnio 5 dalyje numatyti draudimai būti savivaldybės tarybos nariu privalomąją karo ar alternatyvią krašto apsaugos tarnybą atliekantiems asmenims, profesinės karo tarnybos nariams bei statutiniams pareigūnams. Taigi savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris rinkimų dieną atlieka privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėjęs į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos karys arba statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje.
19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą, taikytinas Statutas, kuris įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką. Statuto 24 straipsnio 6 punkte numatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnui draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje. Analogiškas draudimas buvo įtvirtintas ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Statuto 31 straipsnio 6 punkte. Statuto 3 straipsnis reglamentuoja pagrindinius vidaus tarnybos principus, vienas iš jų yra politinio neutralumo principas, kuris reiškia, kad pareigūnas privalo, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, nešališkai tarnauti žmonėms ir teisėtai valstybės valdžiai, nedalyvauti politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje. Pareiškėjas yra visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) narys ir šio komiteto buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius (septintu numeriu).
20. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, jis suvokia, jog būdamas statutiniu pareigūnu negali dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje, tačiau, jo nuomone, visuomeninis komitetas negali būti prilyginamas politinei partijai, be to, darbas savivaldybės taryboje nėra politinė veikla. Atkreipė dėmesį į tai, kad analogiški klausimai buvo keliami ir LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019, kurioje pareiškėjas dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu. LVAT 2019 m. vasario 27 d. sprendime konstatavo, kad politika paprastai suprantama kaip viešosios valdžios formavimas, viešųjų reikalų tvarkymo procesas, žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, nustatant bendras privalomas taisykles visuomenėje. Taigi politinė veikla negali būti suprantama siaurai kaip vien tik partinė veikla, o visuomeninių rinkiminių komitetų veikla, atsižvelgiant į jų steigimo tikslą, laikytina tiesiogine politine veikla, nukreipta į viešosios valdžios konkrečioje savivaldybėje formavimą ir viešųjų reikalų tos savivaldybės teritorijoje tvarkymą. Be kita ko, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 9 punktas prie valstybės politikų priskiria asmenis, įstatymų nustatyta tvarka išrinktus į savivaldybės tarybos nario, savivaldybės tarybos nario - mero (toliau - savivaldybės meras), savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Dalyvavimas visuomeninio rinkimų komiteto veikloje bei buvimas tokio komiteto iškeltame kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąraše yra viena iš dalyvavimo politinėje veikloje formų. Visuomeninis rinkimų komitetas nuo jo įregistravimo VRK tampa savarankišku politinės kampanijos dalyviu. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas vykdė politinę veiklą, nesuderinamą su Statuto 3 straipsnyje įtvirtintu politinio neutralumo principu. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kuris teisminio nagrinėjimo metu pripažino, jog aiškiai suprato teisinių ribojimų dėl nedalyvavimo politinėje veikloje turinį. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) nariu ir šio komiteto iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, dalyvavo politinėje veikloje ir sąmoningai to siekė.
21. Statuto 39 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad tarnybinė nuobauda - atleidimas iš vidaus tarnybos -gali būti skiriama už šio Statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad ginčo atveju minėtas Statuto punktas suteikia atsakovui diskreciją dėl griežčiausios tarnybinės nuobaudos skyrimo - pareigūno atleidimo iš tarnybos, tačiau sutiko su atsakovu, jog netaikymas šios tarnybinės nuobaudos, atsižvelgiant į Statuto 39 straipsnio 3 dalies 1 punkto išskyrimą, yra ribotas. Skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą atsakovas vertino, kad nėra nustatyta jokių lengvinančių aplinkybių, kiti pareiškėjo nurodyti motyvai (dėl sveikatos, darbo stažo ir kt.) nėra laikytini lengvinančiomis aplinkybėmis. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, Tarnybinio patikrinimo išvadą, kuri yra sudedamoji ginčo įsakymų dalis, vertino, kad tarnybinis patikrinimas atliktas teisėtai bei nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas sprendė, kad atsakovas šiuo atveju įrodė, jog buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Teismas pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamus atsakovo įsakymus atmetė kaip nepagrįstus. Netenkinęs pagrindinių pareiškėjo reikalavimų dėl įsakymų panaikinimo, teismas atmetė ir kitus su tuo susijusius išvestinius skundo reikalavimus dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio priteisimo.
22. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisakė.
III.
23. Pareiškėjas M. S. D. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
24. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad jo veiksmai vertintini kaip dalyvavimas politinėje veikloje, tai yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas, pažeidžiant Statuto 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą principą ir Statuto 24 straipsnio 6 punkte įtvirtintą reikalavimą, padarytas netiesiogine tyčia, už kurį skirtina tarnybinė nuobauda - atleidimas iš vidaus tarnybos. Tačiau toks jo veiksmų kvalifikavimas paremtas išimtinai LVAT 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019 motyvais, kuriame teismas nagrinėjo statutinio pareigūno teisę būti kandidatu į savivaldybės tarybos rinkimus, pagrįsdamas sprendimą sistemine teisės aktų analize, o ne specialaus įstatymo - Statuto - normomis. Taigi teismas aiškino įstatymus galimybės būti visuomeninio komiteto nariu sąraše ir dalyvauti savivaldybės rinkimuose kontekste, todėl aktualias ginčui teisės normas išaiškino plečiamai, t. y. kandidatavimą į savivaldybės tarybos narius prilygino buvimo politinių partijų ar politinių organizacijų narių, dalyvavimui jų veikloje, nors būtent Statute tiesiogiai ir aiškiai to nėra numatyta, tai pareiškėją suklaidino. Tuo tarpu atsakovas, vadovaudamasis teismo išaiškinimu ir skirdamas griežčiausia tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš tarnybos, pažeidė draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principą.
25. Pareiškėjas teigia, kad Statuto 24 straipsnio 6 punkte numatytą ribojimą suvokė tiksliai taip, kaip įtvirtinta Statute - draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu ir dalyvauti jų veikloje. Tai atskleidžia ir jo paaiškinimas, pateiktas atsakovui tarnybinio patikrinimo metu. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2006 m. gruodžio 29 d., 34 straipsniu, kandidatus į tarybos narius galėjo kelti partija ar politinė organizacija, įregistruota pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą. Šiame įstatyme buvo įtvirtintas politinių partijų ir politinių organizacijų statusas, iš kurio matyti, kad politinės partijos ir politinės organizacijos traktuojamos identiškai, t. y. keliami absoliučiai vienodi reikalavimai jų steigimui, veiklos pagrindams, narystei, veiklos sustabdymui ir nutraukimui, registravimui, finansinei veiklos kontrolei ir t. t. Pagrindinis politinių partijų ir politinių organizacijų požymis - šiomis organizacijomis gali būti tik juridiniai asmenys, įsteigti laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Taigi politinė organizacija buvo prilyginama politinei partijai. Vėliau įstatymų leidėjas politines partijas ir politines organizacijas pakeitė viena sąvoka – politinė partija, o sąvokos „politinė organizacija“ įstatymuose neliko. Pareiškėjas pastebi, kad šiuo metu galiojančiame Statute vis dar išlikusi sąvoka „politinė organizacija“, kuri kaip teisinio reguliavimo sąvoka jokiame teisės akte neapibrėžta. Jeigu Statute būtų įtvirtintas draudimas dalyvauti ir visuomeninių komitetų veikloje, būti jų nariu arba tiesiog būtų numatytas draudimas bet kokia forma dalyvauti politinėje veikloje, jis būtų nesutikęs būti įtrauktas į visuomeninio komiteto (duomenys neskelbtini) narių sąrašą bei nebūtų kandidatavęs į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.
26. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad jis teisminio nagrinėjimo metu pripažino, jog aiškiai suprato teisinių ribojimų dėl nedalyvavimo politinėje veikloje turinį. Būdamas visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) nariu ir šio komiteto iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, dalyvavo politinėje veikloje ir sąmoningai to siekė, kadangi teismas neįsigilino į jo pateiktus argumentus bei paaiškinimus, palaikydamas išimtinai atsakovo poziciją ir ignoruodamas pareiškėjo poziciją, ją klaidingai interpretavo.
27. Pareiškėjas pažymi, kad neturi jokių konkrečių politinių pažiūrų. Būdamas aktyviu (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariu ir Vilniaus bendruomenių asociacijos tarybos nariu, siekė savo domėjimąsi bendru vilniečių gerbūviu realizuoti efektyviau - būdamas savivaldybės tarybos nariu padėti išspręsti įvairias miestiečių problemas. Visuomeninį komitetą ir jo veiklą suprato ne kaip politinę organizaciją ar politinę veiklą, o aktyvių visuomenės narių susibūrimą. Šį savo suvokimą žodžiu patvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Akcentuoja, kad atsakovas, analizuodamas pareiškėjo psichinį santykį su padaryta veika, jo kaltę nustatinėjo išimtinai LVAT sprendimo kontekste, neįvertinant aplinkybės, kad šis teismo išaiškinimas yra vėlesnės datos nei pareiškėjo padaryta veika. Todėl nesutinka su atsakovo konstatuota jo kaltės forma – netiesiogine tyčia.
28. Pareiškėjas nurodo, kad Statuto 39 straipsnio 3 dalyje numatytas griežčiausios tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš tarnybos) už 39 straipsnio 3 dalyje numatytus pažeidimus skyrimas nėra imperatyvus. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui suteikiama teisė spręsti, ar nustačius šios įstatymo normos taikymo sąlygas, valstybės tarnautojui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, ar parinkti švelnesnę. Tarnybinė nuobauda pagal minėtą teisės normą skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti bei įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams. Pareiškėjas Vidaus tarnybos sistemoje dirba nuo 1993 m. balandžio 14 d., t. y. jo vidaus tarnybos stažas yra daugiau nei 26 metai, tarnyboje charakterizuojamas teigiamai. Paskutinė tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta prieš 14 metų, ir nuo to laiko jis buvo skatintas padėkomis, 2016 m. buvo skirta vienkartinė piniginė išmoka, o 2017 m. įteiktas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“. 2016 m. ir 2018 m. tarnybinė veikla buvo įvertinta labai gerai, buvo nustatyta didesnė pareiginė alga.
29. Pažymi, kad pagal LVAT praktiką, be lengvinančių aplinkybių, vertinant tarnybinės nuobaudos proporcingumą, vertinami pareigūno kaltė, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastys, aplinkybės ir padariniai, taip pat pareigūno veikla iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Vien formalus lengvinančių aplinkybių nebuvimas savaime nelemia griežčiausios nuobaudos taikymo. Įvertinus veikos padarymo aplinkybes ir priežastis, tai, kad jo veika, kuri net nesusijusi su tarnybinių funkcijų atlikimu, padaryta ne iš tyčinių paskatų, atsižvelgiant į tarnybos trukmę, teigiamą charakteristiką, tarnybinę veiklą iki veikos padarymo, pareiškėjas mano, kad jam paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, neadekvati ir neproporcinga veikai, grubiai pažeidžiant teisingumo ir protingumo principus. Pažymi, kad atsakomybės neišvengiamumo principas nebūtų pažeistas, jeigu būtų paskirta švelnesnė nuobauda.
Atsiliepimas
30. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
31. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad ribojimą suvokė tik kaip draudimą būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu ir dalyvauti jų veikloje, nurodo, jog pareiškėjui buvo žinomas ribojimas dalyvauti politinėje veikloje, tačiau pareiškėjas, įvertinęs gramatiniu aspektu vieną konkrečią normą, priėmė sprendimą dalyvauti visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) rinkiminėje veikloje į politines pareigas. Pažymi, kad teisės aktai vertinami sistemiškai pradedant nuo teisės principų ir jų atspindėjimo konkrečiose teisės normose. Pareiškėjas M. S. D. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl pagal turimą išsilavinimą privalo suvokti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kituose teisės aktuose įtvirtintą teisinių ribojimų turinį, ir tą suvokimą patvirtina paaiškinimuose išdėstyti motyvai apie politines partijas bei teisinio reglamentavimo chronologiją.
Žemesnės instancijos teismas
32. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino įrodymų visetą bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas „dalyvavo politinėje veikloje ir to sąmoningai siekė”. Pareiškėjo argumentai apie klaidingai nurodytą jo poziciją neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvūs, nes šiuo atveju teismas išsakė savo poziciją įvertinęs teisinį reglamentavimą bei visus surinktus įrodymus. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teisės norma buvo aiškinama plečiamai, kadangi teisės normos tiek LVAT sprendime administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019, tiek taikant tarnybinę atsakomybę nebuvo aiškinamos plečiamai, o aiškinamos sistemiškai, t. y. remiamasi ne gramatiniu aiškinimu, bet sisteminiu, kai teisės normos turinys aiškinamas kartu su kitomis teisinį santykį atskleidžiančiomis teisės normomis, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kiti sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje, nuo pat jos priėmimo ir nekito iki šios dienos. Šis reikalavimas neabejotinai buvo žinomas pareiškėjui, ir į jį pareiškėjas rinkdamasis dalyvavimą politinėje veikloje privalėjo atsižvelgti. Pažymi, kad remiantis pareiškėjo pateiktu teisės normos aiškinimu, jis ir bet koks kitas pareigūnas net dar neatsiradus rinkimų komitetams, galėjo visą laiką kaip nepriklausomas kandidatas kandidatuoti į bet kokias politines pareigas, jei tai darytų ne politinės partijos ar politinės organizacijos rėmuose. Toks pareiškėjo aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja visam esamam teisiniam reglamentavimui, todėl laikytinas gynybine versija siekiant išvengti atsakomybės.
33. Atsakovas akcentuoja, kad rinkimų komitetas visiškai ir nekvestionuojamai atitinka politinės organizacijos sąvoką ir tikslus. Pareiškėjas, būdamas teisininku, neabejotinai galėjo ir privalėjo įvertinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus, todėl neabejotinai pasirinkdamas dalyvauti politinėje veikloje turi prisiimti ir iš šio sprendimo kylančias pasekmes. Pažymi, kad pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda yra pagrįsta ir proporcinga, pareiškėjas nenurodo jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnyje, taip pat nurodyti pareiškėjo motyvai nelaikytini lengvinančiomis aplinkybėmis. Kadangi, kaip ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, M. S. D. dalyvavimą politinėje veikloje pasirinko sąmoningai to siekdamas, jo veiksmai dalyvaujant politinėje veikloje ir vykdant politinę reklamą įvertinti teisingai ir adekvačiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 10-TE-615, kuriuo vyresniajam inspektoriui M. S. D. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, bei 2019 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 10-TE-628, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Statuto 39 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. dėl Statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo, paskirtos nuobaudos sušvelninimo, grąžinimo į pareigas ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, Tarnybinio patikrinimo išvadą, nenustatęs tarnybinio patikrinimo procedūrinių pažeidimų, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas atliktas teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atsakovas įrodė, jog buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, kuri yra proporcinga padarytam pažeidimui.
36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, priimdamas sprendimą, rėmėsi išimtinai vėliau nei padarytas pažeidimas priimtu LVAT 2019 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019 nurodytais motyvais, kuriame teismas nagrinėjo statutinio pareigūno teisę būti kandidatu į savivaldybės tarybos rinkimus, pagrįsdamas sprendimą sistemine teisės aktų analize, o ne specialaus įstatymo - Statuto - normomis. Teismas aktualias ginčui teisės normas išaiškino plečiamai, nevertino lengvinančių aplinkybių, dėl to nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.
37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
38. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
39. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad visuomeninis rinkimų komitetas (duomenys neskelbtini) 2018 m. gruodžio 8 d. buvo registruotas kaip subjektas, turintis teisę kelti kandidatų sąrašą bei kandidatą į nario - mero pareigas, o 2018 m. gruodžio 19 d. visuotiniame susirinkime buvo patvirtintas kandidatų sąrašas. Pareiškėjas M. S. D., dirbdamas Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose, buvo visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) narys, ir šio komiteto buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.
40. VRK 2019 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. Sp-113 „Dėl kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius M. S. D. registravimo panaikinimo“ panaikino pareiškėjo, kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) registravimą nustatęs, kad pareiškėjas yra statutinis pareigūnas, kuris pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu ir kuriam pagal Statuto 24 straipsnio 6 punktą, draudžiama dalyvauti politinėje veikloje.
41. Vilniaus AVPK, atlikęs patikrinimą, Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. būdamas Vilniaus AVPK OVS (duomenys neskelbtini), kandidatavo į savivaldybės tarybos narius, dalyvavo politinėje veikloje ir tokiu būdu pažeidė Statuto 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą politinio neutralumo principą, ir Statuto 24 straipsnio 6 punkte nustatytą apribojimą dalyvauti politinėje veikloje (b. l. 25). Padarytas pažeidimas buvo įvertintas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 10-TE-615 pareiškėjui M. S. D. paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, o 2019 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 10-TE-628 pareiškėjas atleistas iš tarnybos.
42. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad įstatymai nedraudžia bet kokia forma dalyvauti politinėje veikloje. Pasak pareiškėjo, nors Statute iki šiol yra išlikęs draudimas dalyvauti politinės organizacijos veikloje, tačiau jokiame įstatyme nėra pateikta politinės organizacijos samprata (priėmus naują Politinių partijų įstatymą, politinių organizacijų veikla jame jau nereguliuojama). Kartu pabrėžia, kad Statute nėra draudimo bet kokia forma dalyvauti politinėje veikloje, ar draudimo dalyvauti visuomeninių komitetų veikloje.
43. Vertinant pareiškėjo pirmiau nurodytus teiginius, pažymėtina, kad draudimas policijos pareigūnams dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kiti sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje.
44. Statuto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindiniai vidaus tarnybos principai, iš kurių vienas – politinio neutralumo principas, kuris reiškia, kad pareigūnas privalo, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, nešališkai tarnauti žmonėms ir teisėtai valstybės valdžiai, nedalyvauti politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje. Statuto 24 straipsnio, nustatančio pareigūnams taikomus apribojimus, 6 punkte nustatyta, kad pareigūnui draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje.
45. Taigi abiejuose aktuose, aptartuose pirmiau šios Nutarties 44 punkte, yra įtvirtintas draudimas dalyvauti, be kita ko, politinių organizacijų veikloje. Todėl vien tai, kad Politinių partijų ar kitame įstatyme nėra pateikta politinės organizacijos samprata, kas laikytina atitinkama teisinio reguliavimo spraga, tačiau tai nėra toks pagrindas, kuris panaikintų draudimą, įtvirtintą expressis verbis (tiesiogiai) Konstitucijoje – dalyvauti policijos pareigūnams politinių organizacijų veikloje. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalį visuomeninis rinkimų komitetas yra politinės kampanijos dalyvis.
46. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris yra statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje. Šioje normoje ne tik, kad neleidžiama būti savivaldos tarybos nariu, bet draudžiama būti ir renkamu asmeniu į savivaldybės tarybą.
47. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekė kartu dalyvauti ir savivaldybės tarybos veikloje ir eiti policijos pareigūno pareigas. Kitaip tariant, savo patekimą į savivaldybės tarybą pareiškėjas nesiejo su atsisakymu policijos pareigūno pareigų. Todėl pareiškėjo dalyvavimas rinkimuose, jo buvimas politinės kampanijos dalyvio – visuomeninio rinkimų komiteto – nariu, laikytinas dalyvavimu politinės organizacijos veikloje, kuris pagal Statutą yra draudžiamas, nors jame ar kituose įstatymuose ir nepateiktas politinės organizacijos apibrėžimas.
48. Kartu atmestinas pareiškėjo teiginys, kad politinių organizacijų sąvokos įstatymuose, pakeitus Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą, neliko. Politinių partijų įstatymo keliuose straipsniuose, kaip antai 3, 4, 5 straipsniuose politinės organizacijos yra nurodytos.
49. Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro statutinis valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Taigi statutinis valstybės tarnautojas gali apskritai neatlikti savo pareigų, arba jas atlikti, tačiau su tam tikrais trūkumais, klaidomis, t. y. netinkamai. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.
50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011; 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šioje byloje atsakovas įrodė, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šioje byloje atsakovas įrodė, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su teisės aktuose įtvirtintų „politinės partijos“ ir „politinės organizacijos“ sąvokų aiškinimu, taip pat tai, kad jis neteisingai suprato ir vertino minėto komiteto veiklą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda.
52. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad už nustatytą jo padarytą tarnybinį nusižengimą jam paskirta per griežta nuobauda, pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012). Tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą ((žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1366/2009).Teismas švelnina paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei paskirtoji nuobauda pareiškėjui yra aiškiai per griežta bei bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-649/2013).
53. Statuto 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Statuto 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) perkėlimas į žemesnes pareigas; 5) atleidimas iš vidaus tarnybos. Statuto 39 straipsnio 3 dalyje nustatyti pažeidimai, už kuriuos gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama už statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimą (be kita ko, būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje).
54. Nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis Statuto 39 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pareiškėjui skyrė griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.
55. Pažymėtina, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492– 360/2013).
56. Statuto 39 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Taigi pirmiau nurodyti kriterijai, kuriais turi būti vadovaujamasi skiriant tarnybines nuobaudas tiek pagal Statutą, tiek pagal valstybės tarnybos įstatymą, yra analogiški. Minėta, kad pareigūnui pagal Statuto 39 straipsnio 2 dalį gali būti skiriama viena iš penkių tarnybinių nuobaudų, įskaitant atleidimą iš vidaus tarnybos, nurodytą šios dalies 5 punkte, o pagal Statuto 39 straipsnio 3 dalį tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – gali būti skiriama už statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimą (be kita ko, draudimą būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje). Taigi nurodytos teisės normos neįpareigoja visais atvejais atleisti iš tarnybos, kai pareigūnas padaro šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o tik suteikia institucijos vadovui vieną iš galimybių.
57. Kaip ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies esmė – draudimas skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš valstybės tarnybos, nesant šioje teisės normoje numatytų sąlygų. Atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, nustačius, jog valstybės tarnautojas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, parenkant tarnybinę nuobaudą turi būti įvertintos visos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2–334/2004, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5, 2004, p. 79–83).
58. Įstatymų leidėjas nėra numatęs, jog už šiurkštų tarnybinį nusižengimą imperatyviai skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir apskritai nėra imperatyvo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo padarius tarnybinį nusižengimą. Vadinasi, prieš atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų, paprastai tarnybinio patikrinimo išvadoje arba įsakyme dėl tarnybos santykių nutraukimo, turi būti pasisakoma, kodėl atleidžiamam valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda ir kodėl skiriama pati griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–231/2009).
59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A7–842/2005 pažymėjo, kad taikant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, privalu laikytis bendrųjų reikalavimų, numatytų VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje – atsižvelgti į valstybės tarnautojo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir pasekmes. Vertindama pareiškėjo veiksmus šioje byloje, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį traukiamas atsakomybėn, tačiau pažeidimo padarymo priežastims ir aplinkybėms turėjo įtakos ne tik pareiškėjo, bet ir nepakankamas atsakovo atidumas vykdant finansinių išteklių administravimą, dėl to mažėja pareiškėjo kaltės laipsnis, tyrimo metu nenustatyta dėl šių pareiškėjo veiksmų (neveikimo) kilusių tiesioginių neigiamų pasekmių (organizacijos veiklos sutrikimai, nuostoliai, žala ir pan.).
60. Įvertinus pirmiau pateiktą suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su valstybės tarnautojų padarytų pažeidimų ir nuobaudų už juos skyrimu, ir atsižvelgus į tai, kad teisės normos, reglamentuojančios nuobaudos (atleidimą iš tarnybos) skyrimą valstybės tarnautojams ir policijos pareigūnams yra analogiškos, konstatuotina, kad aptartoje praktikoje suformuoti kriterijai skiriant griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, taikomi ir skiriant griežčiausią nuobaudą nagrinėjamu atveju policijos pareigūnams pagal Vidaus tarnybos statutą. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. A552–2748/2012 pabrėžė, jog nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams.
61. Iš šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas M. S. D. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą netiesiogine tyčia, teisinis reglamentavimas Statute ir Politinių partijų įstatyme stokojo aiškumo. Byloje nenustatyta, kad padarytas nusižengimas sukėlė kokius nors objektyvius neigiamus padarinius (pareiškėjas buvo pašalintas iš rinkimų proceso jo pradžioje, jis netapo savivaldybės tarybos nariu, tai yra vienu metu nevykdė pareigų savivaldoje ir policijos struktūroje). Be to, iki padaryto nusižengimo pareigūno veikla vertinama teigiamai (b. l. 86). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui paskirta nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra per griežta, neproporcinga padarytam nusižengimui, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.
62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552–2748/2012, nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pripažįstama, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. Teismas neskiria tarnybinių (drausminių) nuobaudų valstybės tarnautojams (pareigūnams), o gali spręsti klausimą tik dėl šios nuobaudos panaikinimo ar pakeitimo.
63. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų - keistina į švelnesnę – griežtą papeikimą.
64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 3 d. įsakymas Nr. 10-TE-615 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui M. S. D.” keistinas, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. 10-TE-628 ,,Dėl M. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kaip išvestinis iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 10-TE-615, naikinamas.
65. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, pažymi, kad pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
66. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą nenurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą, todėl panaikinus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-628 ,,Dėl M. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“, pareiškėjo prašymas grąžinti jį į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki sprendimo įvykdymo tenkinamas.
67. Pareiškėjas M. S. D. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigų atleistas 2019 m. balandžio 4 d., todėl nuo 2019 m. balandžio 5 d. jam skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki 2019 m. lapkričio 6 d. (teismo sprendimo priėmimo diena). Atsakovo pateiktoje pažymoje apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį nurodyta, kad pareiškėjo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 76,42 Eur, vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 1 597,18 Eur. Vidutinis darbo dienų skaičius 2019 m. esant nustatytai penkių dienų darbo savaitei, atsižvelgiant į socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. A1-686 „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2019 metais patvirtinimo“ patvirtintą 2019 metų metinį vidutinio mėnesio darbo dienų skaičių, nustatytas 20,9, pareiškėjo priverstinės pravaikštos laikas yra 7 mėnesiai 1 diena. Taigi pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d. (teismo sprendimo priėmimo dienos) priteisiama iš viso 11 256,66 Eur (76,42 Eur (dienos VDU) x 20,9 (vidutinis darbo dienų skaičius 2019 m. esant penkių dienų darbo savaitei) x 7 mėn. 1 d.). Minėta, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Todėl nuo 2019 m. lapkričio 7 d. už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo pareiškėjui priteisiama po 76,42 Eur (dienos VDU).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. S. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo M. S. D. skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. 10-TE-615 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui M. S. D.” pakeisti ir pirmą punktą išdėstyti taip: „M. S. D. pripažinti padarius tarnybinį nusižengimą ir M. S. D., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini), paskirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.“.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-628 ,,Dėl M. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinti.
Grąžinti pareiškėją M. S. D. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas.
Priteisti pareiškėjui M. S. D. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 11 256,66 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir po 76,42 Eur už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Sprendimas neskundžiamas.