Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-01-03 · Administracinė byla Nr. A-146-1377-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-03
Bylos Nr.
A-146-1377-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
L. Ž., E. S.
Atsakovas
Lietuvos gyventojų
Administracinė byla Nr. A146-1377/2010Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,vertėjaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjoms L. Ž. ir E. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. S. ir L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. S. ir L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjos E. S. ir L. Ž. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (I t, b. l. 3-17; IV t., b. l. 164-165) ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir Tyrimų centras) generalinės direktorės 2009 m. sausio 8 d. įsakymą Nr.1V-2, kuriuo joms nepripažintas nukentėjusiųjų nuo okupacijos asmenų teisinis statusas; 2) įpareigoti Tyrimų centrą parengti įsakymą, kuriuo pareiškėjoms būtų pripažintas nukentėjusių asmenų teisinis statusas pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto f papunktį arba įsakymą, kuriuo E. S. būtų pripažintas nukentėjusio asmens teisinis statusas pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 4 dalį, o L. Ž. pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 4 dalį.

Pagrįsdamos savo reikalavimus pareiškėjos paaiškino, kad Tyrimų centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijai (toliau –ir Komisija) 2008 m. rugsėjo 25 d. jos pateikė prašymus pripažinti jas nukentėjusiomis nuo 1939-1990 m. okupacijų teisinius statusus pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8punkto a, b, f papunkčius, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalies 1 punktą. 2008 m. lapkričio 26 d. jos gavo pranešimus „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso“ kartu su Komisijos 2008 m. lapkričio 12 d. posėdžio (protokolas Nr.2PD-181) išvada, kurioje minimas tik Įstatymo 5 straipsnis.

Nurodė, kad pareiškėjų tėvas P. (P.) V. K. grįžęs į Lietuvą nedrįso prisipažinti valdžios organams, kad jis ir jo šeima gyvena svetima pavarde. Kaip įrodymas Komisijai buvo pateiktas Vilniaus rajono apylinkės teismui paduotas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjų tėvo tikra pavardė bei vardas yra P. V. K.. Kartu buvo pateikti įrodymai, gauti iš Gruzijos centrinio valstybės archyvo, t. y. pareiškėjų tėvo, jo brolio M. bei tėvo sesers J. metrikai iš Tiflisio Petro ir Povilo bažnytinės knygos už 1903, 1905 ir 1907 metus.

Pareiškėjų teigimu, jų prašymas Vilniaus rajono apylinkės teismui buvo atmestas dėl tos priežasties, kad jas atstovaujanti advokatė netiksliai suformulavo pareiškimo esmę, o Komisija sprendimo priėmime nesivadovavo teismui pateiktais įrodymais. Komisija nepaaiškino, kokius papildomus įrodymus būtina pateikti, o priėmė skubotą sprendimą.

Nesutikdamos su ginčijamu Komisijos sprendimu, pareiškėjos nurodė, kad joms nebuvo suteikta galimybė pateikti naujus rašytinius įrodymus. Skubotai priimtu 2009 m. sausio 8 d. įsakymu Nr.1V-2 joms įteisinta ne dėl jų kaltės nešiojama svetima pavardė, per kurią jos, kaip ir jų tėvas P. V., K. (M. M., A.), prarado teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, priklausiusį tėvo seneliams.

Paaiškino, kad nuo 2007 m. kovo 26 d. Vilniaus m. 4 apylinkės teisme (civ. b. Nr.2-42-807/2009) saugomi AB „Lietuvos geležinkeliai“ centrinio archyvo pareiškėjų tėvo M. M. A., vyresniojo buhalterio Mechanizuotos apskaitos Donecko fabrike, 1956 m. gegužės 3 d. pareiškimas, adresuotas Lietuvos geležinkelių viršininkui, bei jo ranka užpildyta 1956 m. birželio 18 d. kadrų apskaitos asmens kortelė, kurių įrašai liudija, kad pareiškėja E. S. buvo nutremiama paskui tėvą nuo 1943 metų iš Čeliabinsko srities Zlatousto miesto į Kremenčiuką (Ukraina), 1945 m. iš Kremenčiuko į Moldovijos miestą Belcy, iš kurio 1947 m. į Vilniaus miestą. Šios apskaitos kortelės 13-os grafos 1953 m. įrašas liudija apie tai, jog ne tik pareiškėja E. S. buvo tremiama ir įrašyta į tremiamųjų sąrašą, bet ir jos jaunesnieji broliai ir seserys, iš kurių gyva liko tik L. (pakeitusi vardą iš L.) Ž.. Šis įrašas liudija, kad 1953 m. į Donecko fabriką buvo nutremtas pareiškėjų tėvas M. M. A.. Nutrėmimo laikas sutampa su politine situacija Lietuvoje, kuomet masiškai trėmė dėl politinių priežasčių. Tuo metu buvo tremtyje ir kalėjime ir giminės iš mamos V. P. (P.) pusės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjų manymu, joms turi būti taikomos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto f papunkčio nuostatos.

Pažymėjo, kad yra ir kitų faktų apie pareiškėjų nukentėjimą: 1953 metais tėvą atskyrė nuo šeimos, nutremiant jį kaip lietuvį į svetimas šalis; atėmė tėvui personaliai duotą namelį; dėl okupacinių struktūrų kaltės patyrė badą, nes motina, augindama septynis vaikus, neturėjo galimybės įsidarbinti, o tėvas dirbo vienas atskirtas nuo šeimos Donecko fabrike; broliai po tarnybos blogose sąlygose, karštuose taškuose, grįžo visiškai suluošinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad vadovaujantis Komisijos 2008 m. lapkričio 12 d. (posėdžio protokolas Nr.2PD-181) išvada, Tyrimų centro generalinės direktorės 2009 m. sausio 8 d. įsakymu Nr.1V-2 pareiškėjoms nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisiniai statusai. Teigė, kad pripažinti pareiškėjoms nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinius statusus pagal Įstatymo 7 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad E. S. ir L. Ž. 2008 m. rugsėjo 26 d. pateikė Tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai prašymus pripažinti pareiškėjoms nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinius statusus (I t., b. l. 97; II t., b. l. 185). Tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2008 m. lapkričio 12 d. protokoliniu sprendimu Nr.2PD-181 padaryta išvada, kad pripažinti E. S. ir L. Ž. nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinį statusą nėra pagrindo (I t., b. l. 21-22, 26-27). Tyrimų centro generalinės direktorės 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr.1V-2 E. S. ir L. Ž. nutarta nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinio statuso (II t., b. l. 178; III t., b. l. 190).

Teismas pažymėjo, jog sprendžiant pareiškėjų skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą būtina įvertinti, ar teismui pateikti įrodymai patvirtina Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto f papunktyje nurodytas aplinkybes, kurioms esant asmenys gali būti pripažįstami nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis arba tremtiniais ir jiems prilygintais asmenims, buvimą.

Teismas nustatė, kad asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijos anketoje E. S. nurodė, kad pagal Įstatymo 5 straipsnį ji pripažintina nukentėjusiąja dėl tokių priežasčių: ji yra gimusi tremtyje Zlatouso m., Čeliabinsko srityje (Rusija) 1940 m. kovo 10 d. P. (P.) V., Kazimiero, kuris slapstėsi nuo Stalino represijų prisidengdamas M. M. A. vardu bei pavarde, šeimoje, t. y. tremtyje; dėl tėvo slapstymosi iš vienos vietovės į kitą bei savo kilmės ir priklausymo Petraičių šeimai slėpimo nukentėjo visa pareiškėjos šeima (II t. b. l. 186). Iš esmės analogiškas aplinkybes savo asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijos, anketoje nurodė ir L. Ž.. Be to, paaiškino, kad buvo tremtinių šeimos narė (II t., b. l. 101).

Teismas išnagrinėjęs bylai aktualų teisinį reguliavimą rėmėsi šiomis Įstatymo nuostatomis:

1. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nurodoma, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje).

2. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame sakoma, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.

3. Įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, kurioje nurodoma, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens tremtinio teisinis statusas.

4. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto b ir c papunkčiais, kuriuose nurodoma, kad kitais nuo okupacijos nukentėjusiais asmenimis pripažįstami ir asmenys, kurie: okupacinių režimų struktūrų sprendimais dėl režimo zonų ar kitų motyvų iškelti iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos į kitas vietas šalies viduje ar už jos ribų (b); pilnamečiai ištremtų šeimų nariai, įrašyti į tremiamųjų sąrašus, tačiau išvengę ištrėmimo, jeigu jie vėliau nebuvo persekiojami ir galėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (c); šio straipsnio 1 d. 8 p. b ir c papunkčiuose išvardytų asmenų šeimų represavimo metu buvę nepilnamečiai nariai (f).

Iš skundo motyvų bei argumentų teismas nustatė, kad E. S. ir L. Ž. savo reikalavimus iš esmės siekia pagrįsti jų tėvo M. M. A. 1956 m. gegužės 3 d. pareiškimu Lietuvos geležinkelio viršininkui bei 1956 m. birželio 18 d. užpildytos kadrų apskaitos asmens kortelės 13 punkto įrašu. Minėti įrodymai, pareiškėjų teigimu, patvirtina, kad jų tėvas kartu su E. S. iš Čeliabinsko srities Zlotousto miesto 1943 m. buvo ištremtas į Kremenčiuką (Ukrainą), vėliau 1945 m. į Belcy miestą, esantį dabartinėje Moldovos Respublikoje, o nuo 1947 m. iš šio miesto į Vilnių. Iš byloje esančio M. M. A. 1956 m. gegužės 3 d. Lietuvos geležinkelio viršininkui pateikto pareiškimo (I t., b. l. 37-38) turinio teismas nustatė, kad pareiškėjų tėvas siekia būti pervestas ir tęsti savo darbinę veiklą naujai steigiamoje įmonėje Lietuvos geležinkeliai. 1956 m. birželio 18 d. užpildytos kadrų apskaitos asmens kortelės 13 punkto įrašai liudija pareiškėjų tėvo visą darbinę veiklą nuo 1926 m. iki 1956 m. (I t., b. l. 41).

Teismas pastebėjo, jog minėtuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie Įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyje bei 7 straipsnio 8 dalyje nurodytas ir nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas bei nustatytinas aplinkybes, kaip asmens įtraukimas į tremiamų asmenų sąrašus, ištrėmimas, kalinimas, priverstinis pavardės pakeitimas ar naudojimasis svetimais bei suklastotais dokumentais (siekiant išvengti represijų ar persekiojimo politiniais ar kilmės motyvais), iškeldinimas iš gyvenamosios vietos, kitoks nukentėjimas nuo okupacijos. Pažymėjo, jog minėtų aplinkybių, nurodytų Įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyje bei 7 straipsnio 8 dalyje, buvimo nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys įrodymai. Akcentavo, jog tai, kad iš esmės nėra duomenų, kad šeima buvo ištremta, teisminio nagrinėjimo metu pripažino ir pareiškėja L. Ž. (I t., b. l. 169).

Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjoms nei Komisijai, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikus įrodymų, patvirtinančių Įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse ar 7 straipsnio 8 dalyje nurodytas aplinkybes, pripažinti joms tremtinio ar kitų nuo okupacijos nukentėjusių asmenų teisinio statuso nėra pagrindo.

Pasisakė, kad pareiškėjų motyvas, kad joms nebuvo suteikta galimybė pateikti naujus rašytinius įrodymus, nepagrįstas, nes 2008 m. lapkričio 26 d. Komisijos raštuose (I t., b. l. 19-20 ir 24-25), siunčiant Komisijos išvadas, pareiškėjoms buvo išaiškinta galimybė pateikti papildomus dokumentus ir nurodyta, kad vien tik pretendentų į teisinį statusą argumentų ir teiginių, nepagrįstų konkrečiais faktiniais duomenimis ir įrodymais, atitinkančiais įstatymo reikalavimus, paprastai nepakanka pakeisti Komisijos išvadą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, pareiškėjų skundo argumentas, kad skubotai priimtu 2009 m. sausio 8 d. įsakymu Nr.1V-2 joms įteisinta ne dėl jų kaltės nešiojama svetima pavardė yra tik pačių pareiškėjų subjektyvus vertinimas, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

Teismas konstatavo, kad Tyrimų centro generalinės direktorės 2008 m. sausio 8 d. įsakymas Nr.1V-2, kuriuo E. S. ir L. Ž. nepripažintas nukentėjusiųjų nuo okupacijų asmenų teisinis statusas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjos E. S. ir L. Ž. (toliau – ir apeliantės) pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 37-45), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės tenkinti jų skundo reikalavimus.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:

1. Į 2009 m. rugsėjo 28 d. vykusį pirmosios instancijos teismo posėdį nebuvo kviestas vertėjas ir tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjos E. S. procesinės teisės, nes ji, labai silpnai suprasdama lietuvių kalbą, negalėjo tinkamai apginti savo teisių – reikšti prašymus bei pateikti įrodymus.

2. Pareiškėjų įsitikinimu byloje yra pateikti visi būtini faktiniai įrodymai – TSRS geležinkelių, vėliau Ukrainos Kremenčuko m., Moldovijos Belcy m., Lietuvos geležinkelių Vilniaus miesto kelių ruožo įsakymai – kurie patvirtina dėl politinių priežasčių persekioto jų tėvo M. M. (V. P. (P.) K.) nutrėmimus.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjų procesines teises neprijungdamas prie bylos L. M. (dabar – L. Ž.) gimimo akto įrašo Nr. 112, sudaryto 1950 m. balandžio 7 d., surašyto rusų kalba. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi nevalstybine kalba surašytą dokumentą teismo posėdžio metu galėjo išversti vertėjas ir toks vertimas turėjo būti įrašytas posėdžio protokole bei vertėjo pasirašytas.

4. Teismas netyrė ir neanalizavo byloje esančių gausybės objektyvių įrodymų, kurie pagrindžia skundo dalyką, taip pat neišaiškino pareiškėjoms, kokie įrodymai teismo pripažįstami tinkamais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į apeliančių skundą (V t., b. l. 123) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 1 straipsnis (nagrinėjamu atveju aktuali 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1234 redakcija) numato, kad šis įstatymas apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 m. okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų (politiniai kaliniai, tremtiniai, tremtiniams prilyginti asmenys, kiti nuo okupacijos nukentėję asmenys ir pan.) sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus.

Šioje administracinėje byloje iškilo ginčas dėl to, ar pareiškėjoms L. Ž. ir E. S. gali būti pripažintas nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinis statusas pagal kurią nors iš Įstatyme numatytų nuo okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų.

Kaip matyti iš E. S. ir L. Ž. 2008 m. rugsėjo 26 d. atsakovui pateiktų prašymų bei Asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 m. okupacijų, anketų (I t., b. l. 97, 101; II t., b. l. 185-186), jose pareiškėjos nurodo nukentėjusios pagal Įstatymo 5 ir 7 straipsnius. O kaip matyti iš skundo reikalavimų, nukentėjusių nuo okupacijų asmenų teisinio statuso suteikimą pareiškėjos sieja su trimis Įstatyme numatytomis kategorijomis, nurodydamos, kad šis statusas:

1) joms abiems turėtų būti suteiktas pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto f papunktį kaip kitiems nuo okupacijų nukentėjusiems asmenims

2) arba E. S. – pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 4 dalį kaip tremtinei, o L. Ž. – pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 4 dalį kaip tremtiniams prilygintam asmeniui.

Taigi atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus pirmiausia privalėjo patikrinti ar pareiškėjos pagal jų nurodomas aplinkybes bei pateiktus įrodymus (dokumentus) atitinka kurią nors iš nuo 1939-1990 m. okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų.

Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.

Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto b ir c papunkčiai numato, kad kitais nuo okupacijos nukentėjusiais asmenimis pripažįstami ir asmenys, kurie: okupacinių režimų struktūrų sprendimais dėl režimo zonų ar kitų motyvų iškelti iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos į kitas vietas šalies viduje ar už jos ribų (b); pilnamečiai ištremtų šeimų nariai, įrašyti į tremiamųjų sąrašus, tačiau išvengę ištrėmimo, jeigu jie vėliau nebuvo persekiojami ir galėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (c). Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto f papunktį kitais nuo okupacijos nukentėjusiais asmenimis taip pat pripažįstami šio straipsnio 1 dalies 8 punkto b ir c papunkčiuose išvardytų šeimų represavimo metu buvę nepilnamečiai nariai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija išnagrinėjusi pareiškėjų prašymus pasiūlė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui nepripažinti pareiškėjoms nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso (2008 m. lapkričio 12 d. protokolo Nr. 2PD-181 priedų 146 ir 147 išrašai, I t., b. l. 21-22, 26-27).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje nėra įrodymų, kurie galėtų būti vertinami kaip Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme pagrindžiantys pareiškėjų kaip tremtinių statusą, t. y. įrodymų, kad pareiškėjos (ar viena iš jų) būtų buvę okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti). E. S. ir L. Ž. savo skundo teismui reikalavimą dėl nuo okupacijų nukentėjusių asmenų statuso joms suteikimo kelia iš esmės siekdamos įrodyti jų tėvo P. V., K. (pakeitusio pavardę į M. M., A.) nutrėmimo faktą. Tam pagrįsti jos pateikia M. M. A. 1956 m. gegužės 3 d. pareiškimą Lietuvos geležinkelio viršininkui, 1956 m. birželio 18 d. užpildytos kadrų apskaitos asmens kortelės 13 punkto įrašą ir kt. dokumentus, kurie jų manymu patvirtina, kad jų tėvo nutrėmimo faktą, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, minėti dokumentai tik patvirtina aplinkybes, susijusias su pareiškėjų tėvo pasiuntimu dirbti, bet nagrinėjamu atveju nėra aktualūs Įstatymo 5 ir 7 straipsnių prasme. Pastebėtina ir tai, kad siekdamos tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų įrodymo pareiškėjos buvo pateikusios pareiškimą Vilniaus rajono apylinkės teismui, tačiau ginčo nagrinėjimo metu minėti juridinę reikšmę turintys faktai, kurie galimai būtų aktualūs šio ginčo išsprendimui, nebuvo nustatyti (III t., b. l. 198-199). Administracinėje byloje nekyla abejonių ir ginčo dėl to, kad pareiškėjų tėvas nebuvo įrašytas į tremiamųjų sąrašus. Lieka patikrinti, ar E. S. atveju netaikytina išimtinė taisyklė, nustatyta Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kad įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina ištremtų šeimų nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties. Kaip matyti iš bylos, E. S., gimusi 1940 metais, pareiškėjų nurodomu laikotarpiu buvo nepilnametė, tačiau kaip teisingai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas aukščiau aptartos faktinės aplinkybės ir byloje esantys įrodymai nepatvirtina fakto, kad ji pati, jos tėvas, motina ar seneliai buvo ištremti.

Taigi, patikrinusi bylą teisėju kolegija prieina prie išvados, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija pagrįstai pasiūlė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui nepripažinti pareiškėjoms nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius pagrįstai tokio statuso nepripažino. Kartu pažymėtina, jog pareiškėjos, nesutikdamos su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvada, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nuostatų nustatyta tvarka turėjo teisę ją apskųsti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui (11 p.), tačiau byloje nėra duomenų, jog jos būtų tą padariusios, nors pareiškėjoms Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2008 m. lapkričio 26 d. raštuose Nr. 38R-n-3254 ir Nr. 38R-n-3255 „Dėl nuo okupacijos nukentėjusio asmens teisinio statuso“ (I t., b. l. 19-20, 24-25) ši teisė buvo išaiškinta.

Teisėjų kolegija be kita ko pažymi, jog L. Ž. ir E. S. gavus ir atsakovui pateikus naujus įrodymus, būtų pagrindas iš naujo spręsti dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso suteikimo pareiškėjoms ir priimti atitinkamą sprendimą šiuo klausimu. Taigi šis teismo sprendimas pareiškėjoms nėra kliūtis ateityje kreiptis į atsakovą su prašymu ir pateikti naujus įrodymus dėl atitinkamo teisinio statuso pripažinimo.

ABTĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba, o pagal to paties straipsnio 4 dalį asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo pagrindu apeliantės įvardija ir procesinės teisės normų pažeidimus, o būtent – vertėjo nedalyvavimą pirmosios instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. posėdyje, dėl ko, anot jų, buvo pažeista pareiškėjos E. S. teisė teikti paaiškinimus. Tačiau, Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jei dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kaip matyti iš 2009 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdžio protokolo (IV t., b. l. 166-169), minėtas teismo posėdis vyko nedalyvaujant vertėjai. Kartu pastebėtina, jog byloje nėra duomenų, kad minėtame teismo posėdyje pareiškėja E. S. būtų nurodžiusi, kad ji nesupranta proceso kalbos ir prašiusi kviesti vertėją. Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje E. S. patvirtino, kad jos pozicija nagrinėjamoje byloje, tiek bylą nagrinėjant pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijose, nesiskiria nuo jos sesers pareiškėjos L. Ž. pozicijos ir ji visiškai palaiko argumentus, kuriais grindžiamas skundo reikalavimas. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjo kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju vertėjo nedalyvavimas 2009 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdyje negali būti laikomas esminiu procesinių teisių pažeidimu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, juolab, kad pareiškėjos E. S. procesinė teisė teikti paaiškinimus (dalyvaujant vertėjui) buvo visiškai realizuota apeliacinės instancijos teisme. Atmestini ir pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė jų procesines teises neprijungdamas prie bylos nevalstybine kalba surašytų (neišverstų į lietuvių kalbą) dokumentų. ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami teismui išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti, todėl nepriimdamas neišversto į valstybinę kalbą ir nustatyta tvarka nepatvirtinto dokumento teismas nepažeidė administracinio proceso normų. Byloje duomenų, kad pareiškėjos teismo posėdyje būtų teikusios prašymą minėtus dokumentus išversti į lietuvių kalbą ir teismas tokį prašymą būtų patenkinęs taip pat nėra (ABTĮ 9 str. 3 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, todėl iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjų E. S. ir L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius