Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Nerijus Meilutis apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2S-1559-658/2012 pagal apeliantės (įkeisto turto bendrasavininkės) – L. R. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-04 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8868-285/2012 pagal kreditoriaus – AB „Swedbank“, atstovaujamo Paskolų priežiūros departamento Privačių klientų paskolų priežiūros skyriaus projektų vadovės – Brigitos Augustinienės, 2012-04-20 pakartotinį pareiškimą suinteresuotiesiems asmenims – skolininkei ir įkeisto turto savininkei – J. T., įkeisto turto bendrasavininkei – L. R. dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rezoliucinė dalis

1. priverstinai išieškoti iš J. T., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 55 626,23 Eur (penkiasdešimt penkis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt šešis eurus 23 ct) sumą, 6 (šešių) mėnesių EURIBOR pridedant 2,000 proc. maržą už negrąžintą 51 937,50 Eur. paskolos sumą, 6 (šešių) mėnesių EURIBOR, pridedant 2,000 proc. maržą už negrąžintą 660,15 Eur. paskolos sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už negrąžintą 55 626,23 Eur. sumą, skaičiuojant nuo 2012-04-25 iki hipotekos teisėjos nutarties visiško įvykdymo, 139 Lt (vieną šimtą trisdešimt devynis litus) žyminį mokestį.

2. priverstinai parduoti iš varžytynių J. T., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,1553 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

3. priverstinai parduoti iš varžytynių J. T., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklausantį turtą: 0,1200 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo, 154,12 kv. m. bendro ploto, pažymėjimas plane 1A2p, baigtumas 94 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniu: kitais statiniais (inžineriniais)-kiemo statiniais (šulinys, kanalizacijos šulinys, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Apeliantė (suinteresuotuoju asmeniu byloje patraukta įkeisto turto bendrasavininkė) L. R. su šia teismo nutartimi nesutinka, laiko ją neteisėta ir nepagrįsta, atskiruoju skundu prašo panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

1. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė apeliantės teisę į nuosavybę ir galimybę ją ginti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau nutartyje – EŽTPLAK) Protokolo Nr. 1 1 str. kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe; ši teisė negali būti apribojama pašalinant teisę ginti savo nuosavybę. Kaip nuosavybė turi būti suprantamas ir asmens būstas, todėl remiantis EŽTPLAK 8 str., apeliantė turinti ir teisę į būsto neliečiamybę. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra pasisakęs, kad EŽTPLAK 8 str. prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos ir apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kuri nustatoma pagal faktines aplinkybes, patvirtinančias pakankamus ir tęstinio pobūdžio ryšius su konkrečia vieta. Apeliantės nuomone, teisė į būsto neliečiamybę apimanti ir asmens teisę žinoti ir suprasti, kokias pasekmes sukelia disponavimas savo nuosavybe. Pasekmių suvokimas priklausantis nuo asmens amžiaus ir išsilavinimo lygio. Apeliantė esanti senyvo amžiaus, todėl kreditorių ir teismą saisčiusi pareiga tinkamai ir išsamiai išaiškinti pasekmes, kurios kils įkeisto turto savininkei, jei skolininkas laiku ir tinkamai neįvykdys prievolės grąžinti skolą. Skolininkė šios pareigos nesilaikė, klaidingai informuodavo įkeisto turto savininkę, jog įsiskolinimas yra padengtas. Kreditoriaus siunčiamų raštų įkeisto turto savininkė negavo, su skolininke jos tarpusavyje konfliktuojančios, todėl apie susidariusią padėtį ji skolininkės galimai neinformuota sąmoningai. Žinodama susiklosčiusią padėtį ir siekdama neprarasti būsto, skolininkė būtų padengusi įsiskolinimą. Apeliantė pažymi, kad teismas nepasiūlė jai pasirūpinti tinkamu atstovavimu byloje ir tokiu būdu pažeidė LR CPK 161 str. 1 d. Įkeistas turtas yra vienintelis apeliantei priklausantis nekilnojamasis turtas, todėl jį pardavus iš varžytinių, apeliantė liks be būsto ir gyvenamosios vietos, bus pažeistos EŽTPLAK įtvirtintos apeliantės teisės.

2. Sprendžiant turtinį ginčą nebuvo atsižvelgta į nepilnamečio asmens, t. y. hipoteka įkeistame būste gyvenančio skolininkės – J. T. ir įkeisto turto savininkės – L. R. sūnaus – N. R. nepilnamečio sūnaus – P. R. interesus. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas privalėjo į bylos nagrinėjimą įtraukti Vaiko teisių apsaugos institucijas, gauti jų išvadą, kokią įtaką teismo procesinis sprendimas turės nepilnamečio interesams. Jeigu įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių, nepilnametis asmuo neteks gyvenamosios vietos, kadangi jo tėvai – N. R. ir J. T. jokio kito nekilnojamojo turto neturi. Trečiuoju asmeniu į bylos nagrinėjimą taip pat turėjęs būti įtrauktas ir N. R., kuris yra atsakingas už tinkamą nepilnamečio sūnaus – P. R. teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Neįtraukus į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis Vaiko teisių apsaugos institucijos ir N. R., buvo pažeista LR CPK 47 str. 1 d.

3. Nagrinėjant bylą buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, apribota teisė sudaryti taikos sutartį bei atkurti socialinį teisingumą. Spręsdamas bylą, teismas tik formaliai vertino kreditoriaus pateiktą sutartį ir prašymus, šalims nebuvo pasiūlyta išspręsti ginčą panaudojant taikinimo procedūrą. Tinkamai informavus įkeisto turto savininkę bei į bylos nagrinėjimą įtrauktus trečiuosius asmenis, atsirastų realus pagrindas tikėti, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta. Sužinojusi apie jos turto pardavimą iš varžytinių, apeliantė nurodo ėmusis aktyvių veiksmų išspręsti ginčą su kreditoriumi; surado pirkėją, kuris yra pasirengęs nupirkti įkeistą žemės sklypą, šiuo metu yra planuojama pasirašyti preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį. Pardavus žemės sklypą, atsiras galimybė iš gautų lėšų įvykdyti prievolę kreditoriui. Socialine prasme esą svarbu, kad teismas laikytų šalis lygiateisėmis ir nebūtų labiau palankus vienai iš šalių, o šioje byloje procesinį sprendimą parduoti įkeistą turtą priverstine tvarka teismas priėmė remdamasis tik kreditoriaus pateiktais duomenimis.

3. Buvo pažeista apeliantės (įkeisto turto bendrasavininkės) L. R. teisė būti išklausytai bei dalyvauti procese; ji negavo kreditoriaus siunčiamų pranešimų ir raginimų įvykdyti prievolę bei nebuvo tinkamai informuota. Negavusi šios informacijos, apeliantė negalėjo įvykdyti prievolės kaip solidarioji skolininkė. Taip pat buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kadangi apeliantė neturėjo galimybės dalyvauti procese ir tinkamai apginti savo interesus. Tinkamas procesinių dokumentų įteikimas yra teismo pareiga ir teisės į tinkamą teismo procesą prielaida.

Kreditorius – AB „Swedbank“ pateiktu atsiliepimu prašo apeliantės (įkeisto turto bendrasavininkės) – L. R. atskirąjį skundą atmesti, kadangi jis esantis teisiškai nepagrįstas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais motyvais:

1. Prievolė grąžinti skolą nebuvo tinkamai vykdoma, apie tai bankas nuolat informuodavo skolininkę ir įkeisto turto bendrasavininkę. 2011-11-25 buvo pateiktas paskutinis pranešimas apie susidariusį įsiskolinimą su įspėjimu, kad nepadengus įsiskolinimo iki 2012-01-02, kredito sutartis bus laikoma nutraukta. Kreditorius nesutinka su apeliantės teiginiais, jog apie tai, kad skolinė prievolė nėra tinkamai vykdoma, jai nebuvo žinoma. Paskutinius banko pranešimus, adresuotus J. T. ir L. R., paštininkas įteikė asmeniškai apeliantei.

2. Hipotekos teisėjui tenkanti pareiga patikrinti, ar išieškojimą iš įkeisto turto prašantis pradėti asmuo pateikė įrodymus, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Teismas 2012-02-20 nutartyje konstatavo, kad kredito sutartis buvo nutraukta dėl esminio jos pažeidimo ir tai suteikia teisę bankui kreiptis dėl skolos išieškojimo LR CK 4.192 str. 1 d. pagrindu. Šios nutarties skolininkė ir apeliantė neskundė, todėl ginčo šalims ji tapo privaloma.

3. Atskirajame skunde apeliantė kelia klausimus, susijusius su nepilnamečio interesais, taikos sutarties sudarymu, teise būti išklausytai, tačiau šie klausimai nesudaro bylų, kylančių iš hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo dalyko. Hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra ir nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų. Nagrinėjamoje byloje teismas atliko teisinį patikrinimą ir nustatė, kad bankas teisėtai nutraukė kredito sutartį ir pagrįstai kreipėsi dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Šių aplinkybių apeliantė neginčija. Hipotekos teisėjo jurisdikcija esanti itin siaura, todėl hipotekos bylų teisenoje nėra galimybės nei siūlyti, nei sudaryti taikos sutartį. Kadangi šios kategorijos bylos yra nagrinėjamos rašytinio proceso forma, galimybės dalyvauti tiesiogiai nėra, o šalys savo nesutikimą su teismo procesiniu sprendimu gali išreikšti paduodamos atskiruosius skundus. Būtent šia teise apeliantė ir pasinaudojo.

4. Klausimas dėl nepilnamečio teisių ir interesų apsaugos buvo išspręstas hipotekos įregistravimo metu, kai skolininkė kreipėsi į teismą ir gavo teismo leidimą įkeisti nekilnojamąjį turtą.

5. Hipotekos esmę sudaro tai, jog tai yra supaprastintas procesas, leidžiantis kreditoriui greitai ir efektyviai susigrąžinti skolą. Priešingu atveju hipoteka netektų savo prasmės, kreditorius būtų priverstas laukti neapibrėžtą laiką, kol skolininkas ims vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Apeliantės (įkeisto turto bendrasavinkės) – L. R. atskirasis skundas netenkintinas dėl šių priežasčių.

1. Dėl hipotekos teisinių santykių teisminio nagrinėjimo ribų ir ypatumų

Hipoteka – tai įregistruotas įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas supaprastinta (ne ginčo) tvarka. Hipotekos sandoriui sudaryti nėra reikalaujama, kad įkeičiamas turtas priklausytų nuosavybės teise skolininkui, siekdami užtikrinti šio skolinių įsipareigojimų kreditoriui vykdymą, turtą gali įkeisti ir tretieji asmenys. Toks teisinis santykis yra kvalifikuojamas kaip svetimo turto hipoteka (CK 4.181 straipsnis). Asmuo, įkeitęs nekilnojamąjį daiktą kito asmens prievolei užtikrinti, skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju atsako tik įkeistu savo daiktu ir, įvykdęs prievolę už skolininką arba jeigu įkeistas turtas parduotas iš varžytinių, įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.195 straipsnis). Pagal nutarties priėmimo dieną galiojusį teisinį reglamentavimą, kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos teisėją dėl priverstinio turto pardavimo iš viešųjų varžytynių tuo atveju, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo skolinio įsipareigojimo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Tai yra bendroji išieškojimo iš įkeisto turto taisyklė, kuri taikoma, kai nėra ypatingų, įstatyme nustatytų aplinkybių, kurioms esant kreditorius įgyja teisę patenkinti turimą reikalavimą iš įkeisto turto prieš terminą. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad CPK XXXVI skyriaus teisės normų sistema įtvirtina efektyvų prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuriuo hipotekos kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010; 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Pasisakydamas dėl hipotekos teisėjo kompetencijos ribų nagrinėjant hipotekos bylas, kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad, atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas, hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011; kt.). Hipotekos teisėjas, prieš pradėdamas veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, turi atlikti teisinį tyrimą, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat, ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Tokio tyrimo rezultatas lemia, ar atitinkamas asmens pareiškimas galės būti patenkintas ar ne. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipimosi dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB bankas “NORD/LB Lietuva” prašymą, bylos Nr. 3K-3-1151/2003). Kaip minėta, hipotekos teisėjo pareiga yra patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis sutarties ir įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. D. A., bylos Nr. 3K-3-241/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Jei sutarties nutraukimą patvirtinančių įrodymų nepateikta arba iš pateiktų dokumentų matyti, kad sutartis nutraukta pažeidus imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir todėl toks sutarties nutraukimo sandoris yra niekinis (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis), pradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto nėra pagrindo. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad skolininkė J. T. su kreditoriumi – AB „Swedbank“ 2006-06-02 sudarė kredito sutartį Nr. 06-038607-FA; šios sutarties bendrosios dalies 11.2.1 p. nustatyta, kad bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 (penkiolika) dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai sumokėtų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš sutarties 11.2.1.1-11.2.1.3 punktuose nurodytų pažeidimų. Vienas iš tokių pažeidimų konstatuojamas, jei kredito gavėjai ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų (b. l. 15). Skolininkė sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė nuo 2011-06-20, t. y. negrąžino paskolos, nesumokėjo palūkanų ir kitų mokėjimų. Kreditorius 2011-10-19 raštu informavo skolininkę ir įkeisto turto savininkę, kad sumokėtų esamą įsiskolinimą, nes priešingu atveju sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2012-01-02. Kadangi iki nurodyto termino sutartiniai įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, kreditorius 2012-01-02 sutartį vienašališkai nutraukė ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Be to, 2012-02-23 tiek skolininkė, tiek įkeisto turto savininkė (apeliantė) įspėtos, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo teismo nutarties areštuoti įkeistą turtą įteikimo dienos, hipoteka įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai atliko teisinių aplinkybių tyrimą, įsitikino tuo, kad vienašališkai prieš terminą sutartį kreditorius nutraukė laikydamasis pačioje kredito sutartyje nustatytos tvarkos, todėl jo pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto tenkintinas.

2. Dėl apeliantės (įkeisto turto savininkės) – L. R. argumentų, kad jai nebuvo žinoma apie netinkamą sutartinių prievolių vykdymą

Sutarties šalys turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnis). Sutarties galiojimo priklausymas nuo vienos šalies valios neatitinka sutarties šalių interesų pusiausvyros, sutarties privalomumo principų, todėl įstatymų leidėjas apribojo vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, nustatydamas atvejus, kuriais ja galima pasinaudoti, taip pat tokios teisės įgyvendinimo tvarką. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Įstatyme nenustatyta pranešimo formos – ją šalys gali nustatyti sutartyje arba pasirinkti tokią, kuri priimtinesnė konkrečiu atveju, labiau tinkama šios informavimo pareigos įvykdymo įrodinėjimui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. D. A., bylos Nr. 3K-3-241/2009). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad skolininkei ir įkeisto turto savininkei kreditorius siuntė įspėjimus apie sutarties nutraukimą, jeigu sutartiniai įsipareigojimai nebus vykdomi, reiškė pretenzijas dėl sutarties nevykdymo (b. l. 33-36), į bylą pateikti įrodymai (AB „Lietuvos paštas“ įteikimo pranešimas), jog šie dokumentai įkeisto turto savininkei (apeliantei) 2011-12-01 įteikti asmeniškai (b. l. 37). Be to, tiek skolininkei, tiek įkeisto turto savininkei įteikti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-20 nutarties, kuria hipoteka įkeistas turtas areštuotas, nuorašai (b. l. 56-57). Šie byloje esantys įrodymai paneigia apeliantės (įkeisto turto savininkės) argumentus, jog informaciją apie tai, kad sutartiniai įsipareigojimai tinkamai nevykdomi, skolininkė J. T. nuo jos slėpė ir apie tai bei apie pradėtas procedūras dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto jai apskritai nebuvo žinoma, nes kitaip ji būtų skolą padengusi. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida. CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta žinojimo prezumpcija yra viena teisinių priemonių, ribojanti galimybę vengiančiai bendradarbiauti sutarties šaliai piktnaudžiauti savo teisėmis. Prezumpcija gali būti nuginčyta, pateikus ją paneigiančius įrodymus. Nors apeliantė ginčija kreditoriaus pranešimo tinkamumą, nurodo negavusi jo siunčiamų pranešimų, tačiau bylos medžiaga rodo priešingai, todėl laikytina, kad apeliantė neįrodė, jog nebuvo tinkamai informuota, ne dėl jos kaltės nebuvo įmanoma gauti kreditoriaus pranešimo ir laikytina, jog nenuginčijo CK 6.166 straipsnyje įtvirtintos žinojimo prezumpcijos.

3. Dėl apeliantės argumento, kad teismas išnagrinėjo bylą rašytinio proceso forma ir tokiu būdu pažeidė jos teisę būti išklausytai, neįtraukė į bylą trečiųjų asmenų

Šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad hipotekos teisėjas kreditoriaus prašymą priverstinai išieškoti skolą iš hipoteka įkeisto turto sprendžia supaprastinto proceso tvarka, kuri įstatyme reglamentuojama specialiųjų CPK normų, užtikrinančių procedūrų spartumą. Vienas šio proceso požymių yra tai, kad jis vyksta rašytinio proceso tvarka (CPK 544 straipsnis), t.y. į posėdį asmenys nekviečiami ir žodiniai jų paaiškinimai neišklausomi. Atsižvelgiant į supaprastintą bylos nagrinėjimo procesą ir tai, kad jame nesprendžiami hipotekos teisinių šalių ginčai dėl turto įkeitimo hipoteka sandorio sudarymo ir kt., atmestini apeliantės argumentai, kad teismas suvaržė jos teisę būti išklausyta. Taip pat nepagrįsti laikomi argumentai, jog į bylos nagrinėjimą teismas neįtraukė trečiųjų asmenų. Pažymėtina, jog pakanka, jog procese dalyvautų bent vienas iš nepilnamečio vaiko tėvų, kad vaiko interesai būtų tinkamai atstovaujami. Šiuo atveju vaiko mama J. T. apie procesą žinojo, todėl laikytina, jog ji tinkamai atstovavo ir savo nepilnametį vaiką, dėl ko jo teisės, dalyvavimo procese aspektu, nebuvo pažeistos ir atskirai vaiko į procesą įtraukti nebuvo būtina.

4. Dėl apeliantės argumentų, kad priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto pažeis nepilnamečio asmens interesus, o taip pat jos nuosavybės teisę ir teisę į būstą

Apeliantės argumentai dėl to, kad priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pažeis nepilnamečio asmens interesus, atmestini atsižvelgiant į hipotekos kaip daiktinės ir absoliutaus pobūdžio teisės teisinę prigimtį. LR CK 4.20 str. numatytas visoms daiktinėms teisės, tame skaičiuje ir hipotekiniam įkeitimui, būdingas požymis yra tai, kad daiktinė teisė – absoliuti. Tai reiškia, jog šią teisę subjektas gali naudoti prieš visus asmenis. Sutiktina su kreditoriaus atstovo pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad aplinkybė, jog hipoteka įkeistoje gyvenamojoje patalpoje gyvena nepilnametis, buvo įvertinta sudarant įkeitimo sandorį ir kreipiantis į teismą leidimo tokio sandorio sudarymui. Toks leidimas ir buvo būtinas atsižvelgiant į nepilnamečio asmens teises ir teisėtus interesus. Įkeisto turto savininkei tenka pareiga suvokti teisines pasekmes, kurias sukelia turto įkeitimas hipoteka, kokie padariniai gali kilti tuo atveju, jei hipoteka užtikrinta sutartinė prievolė nebus tinkamai vykdoma. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šias pasekmes apeliantė suvokė, tai patvirtina ir aplinkybė, kad siekiant įkeitimo sandorio sudarymo, buvo kreipiamasi į teismą su prašymu duoti leidimą tokį sandorį sudaryti. Atmestini ir apeliantės argumentai dėl jos nuosavybės teisės ir teisės į būstą pažeidimo. Daiktinių teisių sistemoje hipoteka priskiriami ribotų daiktinių teisių arba teisių į svetimus daiktus kategorijai. Viena iš priežasčių, kodėl tokios teisės yra nustatomos, yra tai, kad savininkas laisva valia, sudarydamas sandorį jam priklausančią nuosavybės teisę apriboja arba, kitaip tariant, apsunkina ribotomis daiktinėmis teisėmis. Būtent taip pasielgė apeliantė jai priklausantį turtą įkeisdama hipoteka. Taip pat pažymėtina, kad įkeičiant turtą buvo privalu įvertinti ir pačios apeliantės cituojamą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, numatantį, jog tėvai privalo užtikrinti vaiko teisę į būstą, tam tarpe ir įvertinti visas rizikas, kur gyventų vaikas neįvykdžius prievolės. Apeliantė nėra vaiko mama, o vaiko mama aplamai nutarties neskundžia, kas rodo, jog ji su nutartimi sutinka. Be to pažymėtina, jog vaiko teisė į būstą neturi išankstinio prioriteto prieš kreditoriaus teisę patenkinti reikalavimą iš hipoteka užtikrinto turto. Šios aplinkybės galėtų būti sprendžiamos nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka. Be to atsakant į kitus skundo argumentus pažymėtina, jog šios kategorijos byloje nėra nagrinėjami ginčai tarp hipotekos teisinių santykių šalių dėl turto įkeitimo hipoteka sandorio sudarymo ir jo galiojimo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl tokių apeliantės argumentų kaip senyvas jos amžius, išsilavinimo lygis, apsprendžiantis jos galimybes suvokti hipotekinio įkeitimo esmę. Šiuos argumentus apeliantė galėtų naudoti ginčydami patį įkeitimo sandorį, tačiau ne skųsdama nutartį dėl priverstinio išieškojimo ne ginčo tvarka iš hipoteka įkeisto turto.

Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasis LR CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

apeliantės (įkeisto turto bendrasavininkės) – L. R. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.