Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. R. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu savo skundą palaikė. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-10-04 iki 2016-10-14 buvo laikomas Kybartų PN baudos izoliatoriaus kameroje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštoje kamerų tipo patalpoje buvo laikoma po 5-6 asmenis, todėl nebuvo laisvos vietos judėjimui, dėl to patyrė dvasines kančias, išgyvenimus. Reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad kameroje buvo silpnas apšvietimas, dėl to negalėjo skaityti, užsiimti kita veikla. Kameros langas buvo nesandarus, pareiškėjas peršalo. Kameroje ir sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas nebuvo vedamas į sporto salę, o pasivaikščiojimo kiemeliai maži, juose nebuvo lygiagrečių ir skersinio, dėl ko negalėjo sportuoti, patyrė kančias. Pažymėjo, kad pareigūnų prašė perkelti jį į kitą kamerą, tačiau jo prašymai nebuvo registruojami. Dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų jautėsi kankinamas.

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 8-10) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-10-04 iki 2016-10-14 buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, tačiau šis pažeidimas yra formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvertinti kaip neturtinę žalą. Pažymėjo, kad pareiškėjas tyčia darė rėžimo pažeidimus, suvokdamas, kad už tai bus skirtos nuobaudos ir jis bus patalpintas į kamerų tipo patalpas. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu kameros buvo apšviečiamos natūraliu būdu – pro langus ir dirbtiniu, – liuminescencinių lempų pagalba, siekiant užtikrinti 200 lx. apšvietimą. Kameros sanitariniame mazge veika ištraukiamojo ventiliacija, kamera taip pat vėdinama natūraliai per atveriamą langą, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių dydžių ir sporto inventoriaus įrengimo juose. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu jokių pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų nebuvo gauta. Paaiškino, kad pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kybartų pataisos namų kamerų tipo patalpoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-10-04 iki 2016-10-14.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kybartų pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje baudos izoliatoriaus kameroje laikotarpiu nuo 2016-10-04 iki 2016-10-14.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016-10-04 iki 2016-10-14 pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 15,81 kv. m. Laikotarpiu nuo 2016-10-04 iki 2016-10-07 kameroje buvo laikomi 4 asmenys, nuo 2016-10-07 iki 2016-10-09 – 5 asmenys, nuo 2016-10-09 iki 2016-10-14 – 6 asmenys (b. l. 20). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš viso 7 paras, t. y. nuo 2016-10-07 iki 2016-10-14, kamerų tipo patalpoje Nr. 9 nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko nuo 2,63 iki 3,16 kv. m. ploto.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad kamerų tipo patalpoje buvo silpnas apšvietimas, dėl to negalėjo skaityti ar užsiimti kita veikla.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 135:2015), kurios 3 punkte nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Kybartų PN neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namų kameros apšviečiamos natūraliu būdu ir dirbtiniu – liuminescencinių lempų pagalba, siekiant užtikrinti 200 lx. apšvietimą (b. l. 11). Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad gyvenamosiose patalpose siekiama užtikrinti tinkamą – 200 lx apšvietimą, nagrinėjamu atveju nepakanka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pataisos įstaiga užtikrina tinkamą kamerų tipo patalpų apšvietimą, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl nepakankamo apšvietimo laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas nurodo, kad kameros langas buvo nesandarus, dėl to peršalo. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas įrodymų nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl to, kad kameroje yra netinkamas (skylėtas) langas, ar, kad pareiškėjas dėl to būtų peršalęs. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad kameroje ir sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus. Tačiau iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad kamerų tipo patalpa, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, vėdinama per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Iš Kybartų pataisos namų Ūkio skyriaus 2016-11-16 pažymos Nr. 1/8-3486 matyti, kad kameros langai plastikiniai, varstomi, o sanitariniame mazge įrengta ištraukiamoji ventiliacija (b. l. 11). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl patiriamų sunkumų vėdinant patalpas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis dėl kameros vėdinimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl jo argumentai dėl netinkamo kameros vėdinimo atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pasivaikščiojimo kiemeliai maži, juose nebuvo lygiagrečių ir skersinio, nebuvo vedamas į sporto salę, negalėjo sportuoti, dėl to patyrė kančias.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pataisos namų pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, sporto inventoriaus įrengimas pasivaikščiojimo kiemuose nėra privalomas. Teismas taip pat pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja ir nenurodo pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl to, kad jam nesuteikiama galimybė pasimankštinti, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi pareiškėjo prašymą tenkinti. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (neregistravo skundų, prašymų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kybartų pataisos namai 7 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpose, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo, todėl konstatuotina, kad Kybartų pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 300 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasinėmis kančiomis, išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-869-556/2016 paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo už 18 parų panašiomis sąlygomis teismas apsiribojo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą), daro išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. R. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo S. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.