Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Vaclovas Jurjonas Baudž. byla Nr. 1A-549-174/2012 Teisminio proceso Nr. 1-43-3-00015-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.2.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2012 m. rugsėjo 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios E. K. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo sudėties požymių.

Šiuo nuosprendžiu E. K. dėl J. Ž. kaltinimo šmeižimu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

E. K. ieškinys J. Ž. paliktas nenagrinėtu.

J. Ž. ieškinys E. K. paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. rugpjūčio 24 d., apie 16.45 val., Šilutės r., Šilutės sen., (duomenys neskelbtini) k. esančioje ganykloje, neleisdamas įvažiuoti nukentėjusiajai E. K. tyčia gumine lazda sudavė po vieną smūgį į galvą, kairę ranką ir krūtinę, tuo padarydamas jai poodinę dešinės akies viršutinio voko kraujosruvą, nedidelę apvalią poodinę kraujosruvą ir odos nudrėskimą dešinės krūtinės srityje bei poodinę kraujosruvą kairio dilbio apatiniame trečdalyje. Po šių smūgių J. Ž. sugriebė E. K. už krūtinės ir tempdamas ją suplėšė 15 Lt vertės palaidinę. Tuo J. Ž. padarė nukentėjusiajai E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantė E. K. aiškina, jog aplinkybę, kad J. Ž. sudavė jai du kartus lazda patvirtino liudytojas S. K., tačiau nuosprendyje šio liudytojo parodymai nėra aptarti.

Be to, apeliantė nurodo, jog byloje esanti byloje specialisto išvada patvirtina, kad jai nustatyti sužalojimai buvo padaryti smūgiuojant.

Teismas, tenkindamas J. Ž. gynėjo prašymą, pridėjo prie bylos specialisto išvadą, kurioje J. Ž. konstatuotas nosies sužalojimas, ir šią išvadą įvertino kaip nustatytą įtikinamą aplinkybę, nors dėl šio sužalojimo tas pats teismas dar nėra priėmęs sprendimo kitoje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje.

Be to, apeliantės E. K. teigimu, teismas išvadą, kad jai padaryti sužalojimai J. Ž. veiksmais yra neva pastarojo gynimosi nuo jos užpuolimo pasekmė, grindė faktiniais duomenimis, kurie paneigti byloje esančiais įrodymais. Tokia teismo išvada grindžiama konflikto šalių fizine būsena, skundžiamame nuosprendyje nurodant, kad: „J. Ž. žymiai vyresnis E. K. atžvilgiu, neįgalus – nevaldo dešinės rankos po 1987 m. susirgimo. E. K. sveika, dirbanti moteris.“ Apeliantė pažymi, kad byloje pateikta darbingumo lygio pažyma patvirtina, jog ji yra neįgali – darbingumo lygis tik 50 proc., o amžiaus skirtumas tarp jos ir J. Ž. yra tik vienuolika metų. Be to, akivaizdžiai matyti, kad J. Ž. dešinę ranką valdo, tik kiek ribotai lanksto pirštus, tai, apeliantės teigimu, patvirtina byloje esanti medicininė pažyma.

Išdėstytos aplinkybės, apeliantės teigimu, leidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus ir išvadas, kad J. Ž. jos tyčia nemušė, padarė, remdamasis aro tik paties kaltinamojo duotais parodymais, kurie nepagrįsti jokiai duomenimis.

Privati kaltintoja ir nukentėjusioji E. K. bei jos atstovas advokatas M. Kepenis prašo E. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl E. J. Ž. nekaltumo. Vien tai, kad nukentėjusioji E. K. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o J. Ž. nekaltumą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje E. K. kaltino J. Ž. tuo, kad jis 2011 m. rugpjūčio 24 d., apie 16.45 val., Šilutės r., Šilutės sen., (duomenys neskelbtini) k. esančioje ganykloje, neleisdamas įvažiuoti, nukentėjusiajai E. K. tyčia gumine lazda sudavė po vieną smūgį į galvą, kairę ranką ir krūtinę, tuo padarydamas jai poodinę dešinės akies viršutinio voko kraujosruvą, nedidelę apvalią poodinę kraujosruvą ir odos nudrėskimą krūtinės dešinėje bei poodinę kraujosruvą kairio dilbio apatiniame trečdalyje. Po šių smūgių J. Ž. sugriebė E. K. už krūtinės ir tempdamas ją suplėšė 15 Lt vertės palaidinę. Tokiais savo veiksmais J. Ž. padarė E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog kaltinamasis J. Ž. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir dėl šio nusikaltimo J. Ž. išteisino. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantės skundo argumentas, jog teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi melagingais išteisintojo J. Ž. parodymais, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 2011-08-24 įvykio aplinkybes, pagrįstai rėmėsi nuosekliais teisme duotais išteisintojo J. Ž. parodymais, jog jis E. K. nemušė. Paaiškino, kad 2011-08-24 S. Š. paprašė jo įspėti visus ganyklos naudotojus apie 17 val. vyksiantį susirinkimą ir neįleisti ganyklos naudotojų įvažiuoti į teritoriją. Prieš 17 val. jis buvo prie ganyklos vartų, kai automobiliu atvažiavo E. K., kuriai pasakė, kad neįleis į ganyklą, nes bus susirinkimas. E. K. norėjo pati atsidaryti vartus, tačiau jam neleidus, pastaroji nieko nesakiusi dešinės rankos kumščiu trenkė jam smūgį į nosį, po to užvertė jį ant automobilio variklio dangčio ir abiem rankomis ėmė tampyti už marškinių. Jis bandė gintis, tačiau jam sunkiai tai pavyko, nes yra neįgalus (nevaldo dešinės rankos). Tuo Po to E. K. paslydo ir pargriuvo ant žemės. Tuomet jis pačiupo pagalį ir pasakė suduosiąs E. K., jei ši artinsis prie jo. Tada E. K. sėdo į automobilį ir išvažiavo. Jis galėjo įplėšti E. K. palaidinukę, tačiau tik dėl to, kad norėjo apsiginti. Apie įvykį jis iš karto telefonu pranešė pirmininkei S. Š.. Netrukus susirinko ganyklos bendrijos nariai, atvyko E. K. su policijos pareigūnais ir žurnaliste, kuriems jis papasakojo, jog E. K. sudavė jam smūgį, rodė sumuštą veidą. Kadangi smarkiai skaudėjo nosis, galva, kreipėsi į Šilutės ligoninės priėmimo skyrių, kur buvo nustatytas nosies kaulo lūžis. Šiuos J. Ž. padarytus sužalojimu patvirtina byloje esanti 2011-09-06 specialisto išvada Nr. G 1369/11 (03), kurioje nurodyta, kad: „Tirtuose dokumentuose atžu\ymėta, kad J. Ž. medikai nustatė nosies kaulų lūžį, kaip nosies sumušimo išraišką. Sužalojimas buvo patirtas dėl ne mažiau vieno smūginio kontakto su kietu paviršiumi, jį turinčiu daiktu į nosies sritį. Įrašai tirtuose dokumentuose neprieštarauja tam, kad J. Ž. traumą patyrė teisėsaugos nustatytu ir užduotyje nurodomu 2011-08-24 popietės laiku. ...J. Ž. patirta trauma, turimais duomenimis – nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto.“

Netikėti šiais išteisintojo parodymais nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, juos visiškai patvirtina byloje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma.

Išteisintojo J. Ž. parodymus patvirtina teisme kaip liudytojų apklaustų S. Š., R. Š., A. A. P. parodymai. Nors šie liudytojai tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, tačiau liudytoja šie liudytojai patvirtino iš karto po įvykio matę sumuštą J. Ž. nosį, pastarasis papasakojo, kad jį sumušė E. K..

Liudytoja S. Š. parodė, kad 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte paprašė J. Ž., kaip ganyklas prižiūrinčio asmens, įspėti ganyklų naudotojus apie vakare rengiamą susirinkimą. Nurodė, kad tą pačią dieną, apie 17 val., susijaudinęs J. Ž. paskambino jai telefonu ir pranešė, jog E. K. jį sumušė. Nuvykusi prie ganyklos ji matė subraižytą J. Ž. nosį, pastarasis jai pasakojo, kad E. K. sudavė jam kumščiu į nosį, kad jie buvo užvirtę ant automobilio kapoto, po to – ant žemės, kad jis gynėsi nuo E. K. užpuolimo. Tuo metu kartu su žurnaliste atvyko E. K., pastaroji garsiai priekaištavo, kad jos neįleidžia į ganyklą. Liudytoja S. Š. pažymėjo, jog E. K. nesutaria su ganyklos naudotojais, ieško preteksto ginčams, nes pati nori vadovauti bendrijai.

Liudytoja R. Š. parodė, kad 2011-08-24, apie 17 val., telefonu jai paskambino mama S. Š. ir paprašė skubiai nuvežti į ganyklą, kur turėjo įvykti ganyklos naudotojų bendrijos narių susirinkimas, nes ten E. K. sumušė J. Ž.. Atvažiavusi prie ganyklos rado išsigandusį J. Ž., pastarasis papasakojo, kad prieš 17 val. atvykusios E. K. neįleido į ganyklą, o ši jam sudavė kumščiu vieną smūgį į nosį ir pargriovė ant automobilio variklio dangčio. J. Ž. jai sakė, jog jam skauda nosis, pasakojo, jog E. K. išvažiavo tik tada, kai jai pagrasino suduoti pagaliu. Nurodė, kad gindamasis nuo užpuolimo, jis galėjo suplėšyti E. K. palaidinę. R. Š. parodė, kad ji J. Ž. nuvežė į ligoninę, kur jam buvo nustatytas nosies kaulo lūžimas.

Liudytojas A. A. P. parodė, kad 2011 m. rugpjūčio mėn., tikslios datos neatsimena, pavakaryje, S. Š. telefonu pasakė važiuoti į ganyklą, nes E. K. muša J. Ž.. Nuvykęs prie ganyklos pamatė J. Ž., jo nosis buvo kraujuota. Nurodė, kad J. Ž. jam pasakojo, jog dėl to, kad jis E. K. neįleido į ganyklą, pastaroji sudavė jam smūgį kumščiu į nosį ir užvertė ant automobilio kapoto. J. Ž. jam sakė, jog E. K. smūgių jis nesudavė, tik gindamasis suplėšė rūbus. Netrukus prie ganyklos atvyko E. K. ir garsiai priekaištavo, jog jos neįleido į ganyklą. Iš ligoninės grįžęs J. Ž. jam sakė, kad buvo sulaužyta jo nosis. Šis liudytojas pažymėjo, jog E. K. yra konfliktiška, agresyvaus būdo, taip elgiasi dėl to, jog pati nori vadovauti ganyklų naudotojų bendrijai.

Liudytoja S. G. parodė, kad 2011-08-24, prieš pat 17 val. į redakciją atėjo E. K., ji buvo susijaudinusi bei aiškino, kad jos neįleido į ganyklą ir sumušė ją. Ji matė suplėšytą E. K. palaidię, kraujo ar kraujosruvų nepastebėjo. Kartu su E. K. ir policijos pareigūnais nuvyko į ganyklą, kur susirinkę žmonės priekaištavo E. K. dėl išvartytų ganyklos kuolų, išdaužytų automobilio langų, reikalavo, kad ši dalyvautų susirinkime, kur bus svarstomas klausimas dėl jos pašalinimo iš bendrijos narių. J. Ž. sakė, kad E. K. jį sumušė ir rodė įbrėžimą kaktoje.

Aptarti paminėtų liudytojų parodymai patvirtina J. Ž. parodymus apie tai, jog įvykio dieną buvo sužalota J. Ž. nosis, nurodė, kad pastarasis buvo susijaudinęs, pasakojo, kad jį sužalojo E. K.. J. Ž. sužalojimus patvirtina minėta specialisto išvada. Netikėti minėtų liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, nes jie tarpusavyje sutampa, yra nuoseklūs, o byloje nenustatytos aplinkybės, jog šie liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti E. K. ar neteisingai ją apkaltinti.

Tuo tarpu nukentėjusiosios E. K. parodymus laikyti patikimais ir nekeliančiais abejonių nėra pakankamo pagrindo, nes jie nenuoseklūs, prieštaringi, tai pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje. Pareiškime policijai E. K. nurodė, kad J. Ž. laikydamas rankoje medinę lazdą, nieko nepaaiškinęs sudavė jai lazda vieną kartą į galvą ir vieną kartą į kairę ranką. Tuo tarpu E. K. privataus kaltinimo skunde jau teigiama, jog J. Ž. gumine lazda sudavė jai po vieną smūgį į galvą, kairę ranką ir krūtinę. Po šių smūgių jis sugriebė jai už krūtinės ir tempdamas ją, suplėšė palaidinę. J. Ž. tvirtino, jog įvykio metu guminės lazdos neturėjo ir ja E. K. nesudavė. Šios aplinkybės nepatvirtino nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų, kurie iš karto po įvykio buvo nuvykę į ganyklą, tačiau nė vienas iš jų neparodė matę guminę lazdą.

Neįtikinami E. K. parodymai apie tai, jog vien dėl to, kad ši, pastarajam pareiškus, kad jos į ganyklą neįleis, tačiau jai nekreipiant į tai dėmesio ir einant atrakinti vartų, J. Ž. be jokios dingsties būtų trenkęs E. K. lenta, o ji vien dėl to, kad, kaip pati teigė, jog smūgis nebuvo stiprus, nekreipdama į tai dėmesio, būtų toliau ėjusi link ganyklos vartų. Nelogiška, jog asmuo, kuriam suduodamas smūgis lenta, nekreiptų į tai dėmesio. Toks J. K. aiškinimas teismo neįtikino.

E. K. teigia, jog J. Ž. smurtinius veiksmus prieš ją patvirtina liudytojo S. K. parodymai, kurių teismas visiškai nevertino. Tačiau, priešingai tokiam apeliantės tvirtinimui, remiantis liudytojo S. K. parodymais kategoriškai tvirtini, jog pastarasis matė būtent J. Ž. suduodant smūgius E. K., negalima, nes šis liudytojas kategoriškai netvirtino, jog kad matė būtent J. Ž. ir kad šis sudavė smūgius E. K., t. y. apklausiamas teismas S. K. parodė: „Matytas žmogus buvo ten. Kad ten buvo Ž. – gal ir ne jis ten buvo.“ (b. l. 102).

Nors byloje esančioje 2011-08-25 specialisto išvadoje Nr. G 1292/11 (03) nurodyta, kad: „ E. K. padaryti šie kūno sužalojimai: poodinė dešinės akies viršutinio voko kraujosruva, nedidelė apvali poodinė kraujosruva ir odos nudrėskimas dešinės krūties srityje bei poodinė kraujosruva kairio dilbio apatiniame trečdalyje. Sužalojimai švieži – atitinka užduoties aprašomojoje dalyje nurodytą įvykio laiką, padaryti bukais daiktais. ...Sprendžiant iš sužalojimų pobūdžio, išsidėstymo ir kiekio, jie paaiškinami trim ar keturiais trauminiais poveikiais. ...E. K. padaryti sužalojimai (imant kiekvieną atskirai ir visus kartu) vertinami, kaip sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą.“, tačiau, kolegijos nuomone, vien nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t.y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padariniai, t. y. veikdamas asmuo sąmoningai nukreipia savo pastangas tam, kad atsirastų padariniai ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Tuo tarpu byloje faktinės aplinkybės neleidžia padaryti išvados, kad J. Ž. veiksmai buvo nukreipti į tai, kad tyčia sužaloti nukentėjusiąją E. K.. Pastarojo teigimu, jis gynėsi nuo agresyviai nusiteikusios E. K., neneigė buvus fiziniam kontaktui su ja, nurodydamas, kad jie susistumdė, todėl šiuo atveju kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad E. K. padaryti sužalojimai yra J. Ž. gynimosi nuo pastarosios užpuolimo pasekmė. Padarydamas tokią išvadą apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog J. Ž. yra garbaus amžiaus, žymiai vyresnis (11 metų) už E. K., neįgalus, kaip pats nurodė – nevaldo dešinės rankos po 1987 m. susirgimo. Tuo tarpu dėl E. K. teismas pažymėjo, kad ji sveika, dirbanti moteris. Nors E. K. teigia, jog ji, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, taip pat yra neįgali, jai nustatytas 50 proc. darbingumas, tačiau apeliacijos teismo posėdyje E. K. pateiktame išraše iš med. dokumentų nurodyta, kad 1997 m. ji patyrė dešinės rankos peties sąnario traumą, dėl to atsirado skausmai, judesių apribojimas (b. l. 122), tačiau duomenų apie tai, kad E. K. yra neįgali ir ribotai darbinga, teismui nepateikta. Be to, apylinkės teismas šioje byloje pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad apeliantė E. K. yra konfliktiška asmenybė. Tai, priešingai nei teigia apeliantė, patvirtina ne tik byloje esanti med. pažyma (b. l. 46), bet ir kaip liudytojai apklausti S. Š. ir A. A. P..

Remiantis aptartų duomenų visuma, nukentėjusiosios E. K. parodymus laikyti patikimais ir nekeliančiais abejonių nėra pakankamo pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodyta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti E. K. duoti parodymai negali būti vieninteliu ir lemiamu J. Ž. kaltės įrodymu. Nesant pakankamai objektyvių ir patikimų kaltę neginčijamai galinčių patvirtinti įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis J. Ž. tyčia sužalojo E. K., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nesant paneigtai versijai, jog nukentėjusiajai E. K. padaryti sužalojimai yra J. Ž. gynimosi nuo pastarosios užpuolimo pasekmė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. Ž. išteisino, nesant jo veiksmuose BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliantės E. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios E. K. apeliacinį skundą atmesti.