Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-09-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-297-354-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-23
Bylos Nr.
1A-297-354-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Virginija Žindulienė
Nuteistasis
E., E. G., G. B.
Advokatai
Algirdas Milašauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-297-354/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.6., 1.2.23.2., 2.1.7.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 23 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Virginijos Žindulienės, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant prokurorui Virginijui Kulikauskui,gynėjui advokatui Algirdui Milašauskui,nuteistajam E. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į atliktos bausmės terminą įskaitytas laikino sulaikymo įtariamuoju ir kardomojo kalinimo suėmimo terminas nuo 2007-06-19 iki 2007-08-17.

Daiktai, turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – pinigai: 70 Lt, kaip nusikalstamos veikos padarymo rezultatas, konfiskuoti ir perduoti į valstybės biudžetą, o 1960 Lt ir 5 eurai grąžinti kaltinamojo tėvams V. ir A. G..

Skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. pripažintas kaltu ir nuteistas G. B., tačiau jo atžvilgiu teismo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, įgijo ne mažiau kaip 0,384 g psichotropinės medžiagos amfetamino, ne mažiau, kaip 1,733 g psichotropinės medžiagos MDMA ir ne mažiau kaip 10,265 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką šias narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, kurių dalį – 0,080 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir 0,389 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), 2007 m. birželio 19 d. apie 13 val. 35 min. (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, namo kieme esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, automobilyje ,,VW GOLF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė G. B. už 40 Lt, po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką 2007 m. birželio 19 d., apie 13 val. 50 min., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, pirmos laiptinės įėjimo, už 30 Lt pasikėsino parduoti ne mažiau kaip 0,163 g psichotropinės medžiagos – amfetamino K. S., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnų.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nes teismas, darydamas neteisingas išvadas jo apkaltinimo linkme, nei įrodo faktinės bylos aplinkybės, neobjektyviai vertindamas pateiktus duomenis tinkamais įrodymais, nepagrįstai atmesdamas jo teiginius apie veikimą nenusikalstamai, nepagrįstai priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė jam garantuotas teises į teisingą ir objektyvų teismo procesą.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas, pripažindamas jį kaltu ir skirdamas labai griežtą laisvės atėmimo bausmę, nuosprendyje rėmėsi liudytojų parodymais, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad liudytojų parodymai ir juos davę asmenys nepatikimi, parodymai neobjektyvūs, prieštaringi, ir tuo pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas (LR BPK 6 str., 20 str. 3, 4, 5 d.).

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, remdamasis liudytojo K. S. parodymais teisme, neatsižvelgė į tai, kad pastarasis neigė savo nusikalstamą bendravimą su juo ir tik po to, kai jam buvo pareikšti įtarimai, jis sutiko duoti kaltinančius parodymus, vadinasi, jis buvo priverstas, kaip ir kiti kartu su juo buvę asmenys. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi liudytojo A. L. parodymais, kurie neturi jokio ryšio su 2009-06-19 įvykiais ir jam pareikštu kaltinimu, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau teismas juos pripažino tinkamais kaltės įrodymais. Be to, nuteistojo E. G. teigimu, teismas rėmėsi liudytojo G. J. parodymais, kuriuose nėra jokių duomenų apie jį, liudytojo teiginiai prieštarauja kitų kartu buvusių asmenų teiginiams, tačiau prieštaravimai nebuvo pašalinti. Liudytojas V. P., apelianto nuomone, taip pat nepateikė jokių parodymų, įrodančių jo kaltę, nes jis tik patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teisme nepaaiškino jam žinomų aplinkybių, o jo argumentas, jog situacijos neprisimena, negali būti priimtinas, ir jo parodymais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Skunde teigiama, kad teismas, nekreipdamas dėmesio į akivaizdų kaltinamojo G. B. asmeninį suinteresuotumą duoti teismui kaltinančius parodymus, kad jo atžvilgiu būtų priimtas palankus teismo sprendimas kvalifikuojant veiką ir skiriant bausmę, jo parodymus nepagrįstai pripažino nuosekliais ir tinkamais, nes tokių nuoseklių aiškinimų pagrindu gali būti apkaltintas bet kuris asmuo, kelis kartus nuosekliai nurodytas vieno ir to paties asmens.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai naudojo duomenis, rėmėsi dokumentais (2007-06-19 kratos protokolais, specialistų tyrimo išvadomis, apžiūros protokolais, tarnybinio šuns panaudojimo aktu, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais dėl mobilaus ryšio telefonų priklausomybės, telefoninių pokalbių klausymosi protokolu ir pokalbių išklotine), kurie pagal priimtą apygardos prokuratūros nutarimą atskirti ikiteisminį tyrimą, paimant iš baudžiamosios bylos duomenis, dokumentus, kuriais nebuvo remiamasi surašant kaltinamąjį aktą E. G. atžvilgiu šioje baudžiamojoje byloje. Teigiama, kad teismas, panaudodamas duomenis, kurie nebuvo tiriami teisme, kurių nenaudojo kaltės įrodymams prokuratūra, išėjo už įrodinėjimo duomenų ribos, taip sudarydamas visumą tam, kad būtų pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.

Be to, apeliantas teigia, kad teismas jo asmenį įvertino pernelyg neigiamai, nes iki nusikaltimo jis dirbo su tėvu statybose pagalbiniu darbininku, yra dirbęs įmonėje, iš kurios buvo atleistas iki nuosprendžio priėmimo, turėjo sveikatos problemų, kenčia kepenų skausmus bei turi psichologinio pobūdžio problemų. Teismas, neigiamai vertindamas jo asmenį, E. G. nuomone, nemotyvuotai skyrė akivaizdžiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę pagal BK 260 str. 1 d., nes bausmės vidurkis konkrečiai jam yra akivaizdžiai per didelis bausmės dydžio požiūriu. Teismas, kaip teigiama skunde, turėjo vadovautis BK 54 str. 3 d. nuostatomis.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai konfiskavo 70 Lt, nes šie pinigai nebuvo nusikalstamos veikos rezultatas ir gauta nauda, o buvo paimti iš būsto, kur juos laikė jo tėvai ir pažymi, kad teismas ignoravo jo teiginius dėl faktinių aplinkybių ir vadovavosi tik kaltinimo prasme suformuluotais teiginiais ikiteisminio tyrimo metu, todėl nebuvo objektyvus ir nepriklausomas ir tuo buvo pažeista jo teisė, reglamentuota BPK 44 str. 5 d. nuostatose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto padaryto nusikaltimo aplinkybių. E. G. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.

Nuteistasis E. G., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais, neigia savo kaltę ir teismo nustatytas nusikaltimo aplinkybes, tačiau pats nei apeliaciniame skunde, nei teisiamajame posėdyje jokių logiškų paaiškinimų dėl įvykio ir surinktų įrodymų nenurodė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės nuteistajam kaip jo kaltės įrodymai nepriimtini nei liudytojų, nei kito nuteistojo G. B. parodymai, nei rašytiniai įrodymai, kuriais grindė savo sprendimą apylinkės teismas. Apeliantas siūlo nesiremti ne tik, jo nuomone, nenuosekliais ir prieštaringais liudytojų parodymais, tačiau ir nuteistojo G. B. parodymais, kuriuos pats pripažįsta esant nuosekliais ir vienodais nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. E. G. įsitikinęs, kad jo atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes, pasak jo, bylos faktiniai duomenys patvirtina priešingą išvadą dėl jo kaltės, nei nustatė apylinkės teismas. Tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. neįvardijo jokių, jo manymu, jį teisinančių įrodymų.

Apeliantas, ginčydamas savo kaltę dėl neteisėto narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo turint tikslą jas platinti ir narkotinių bei psichotropinių medžiagų pardavimo, argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, įrodymus vertino išskirtinai kaltinimo naudai, jo parodymus atmetė ir rėmėsi prieštaringais liudytojų K. S., A. L., G. J., V. P., parodymais, nuosekliais kito nuteistojo G. B. parodymais ir dokumentais, kuriuose užfiksuota informacija negalėjo būti panaudota kaip jo kaltės įrodymas šioje baudžiamojoje byloje.

Nuteistasis, kritikuodamas liudytojų K. S., G. J. ir V. P. parodymus, savo skunde teigia, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi ir visai ne apie jį. Kita vertus, apeliantas nenurodė jokių konkrečių liudytojų skirtingai traktuojamų, atpasakojamų įvykio faktinių aplinkybių.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad 2007-06-19 K. S., G. J., V. P. ir nepilnametis M. A. sumanė įsigyti narkotikų. Visi liudytojai vienodai parodė, jog K. S. žinojo, kur ir iš ko įsigyti narkotikų, todėl jie visi automobiliu nuvyko į(duomenys neskelbtini) K. S. žinomu adresu pas vyriškį, kurį K. S. vadino ,,F.“. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino K. S., nurodydamas, kad važiavo pas E. G. įsigyti narkotinių medžiagų, prie namo laiptinės padavė jam 30 Lt, tačiau E. G. narkotikų paduoti nebespėjo, nes visus juos, tame tarpe ir automobilyje buvusius G. J., V. P. bei M. A., sulaikė neuniformuoti policijos pareigūnai (t. 4, b. l. 39-40).

Apelianto teigimu, K. S. buvo priverstas duoti jį kaltinančius parodymus, nes tokius parodymus kaip liudytojas davė tik tada, kai pastarajam buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos. Iš tikrųjų, byloje yra duomenų apie tai, kad K. S. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 22 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. dėl pasikėsinimo neteisėtai įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų (t. 2, b. l. 65), tačiau vėliau prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas (t. 2, b. l. 84-85). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju K. S. išsamiai ir aiškiai atpasakojo 2007-06-19 įvykius, nurodydamas, kad pažinojo (duomenys neskelbtini) gyvenantį vaikiną, pravarde ,,F.“, žinojo, kas yra E. G., ir kad pastarasis prekiauja narkotinėmis medžiagomis, todėl ir nuvyko kartu su bendrais (G. J., V. P. ir M. A.) pas jį prie namų įsigyti narkotinių medžiagų už 30 Lt (t. 2 , b. l. 88-89). Liudytojas K. S. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neįtakojo noras būti laisvėje, o dėl pareikštų įtarimų neprisipažino dėl to, kad narkotikų į rankas nebuvo paėmęs (t. 4, b. l. 40). Be to, liudytojas K. S. teisiamojo posėdžio metu, aiškiai parodydamas į E. G., pareiškė, kad tai tas pats asmuo, pravarde ,,F.“, pas kurį jis su pusbroliu ir kitais draugais 2007-06-19 nuvažiavo įsigyti narkotinių medžiagų (t. 4, b. l. 39).

Taigi, liudytojo K. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje dėl esminių aplinkybių yra vienodi, jo parodymus iš esmės patvirtina liudytojų G. J. ir V. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, parodymus apie telefoninius pokalbius įvykio dieną su E. G. patvirtina byloje esančios išslaptintos E. G. telefoninių pokalbių išklotinės (t. 1, b. l. 170; 183), o parodymus apie paduotus E. G. pinigus – 30 Lt (dvi kupiūros po 10 Lt ir dvi monetos po 5 Lt), ir pastarojo ant žemės numestus daiktus, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 12-13) bei policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 10), iš kurių matyti, kad E. G. gautus pinigus ir su savimi turėtus paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis išmetė šalia savęs, kur jie buvo rasti ir išimti.

Nuteistasis savo skunde nepagrįstai teigia, kad liudytojo G. J. parodymai yra ne apie jį. Nors G. J. apklausiamas teisiamajame posėdyje teigė nežinąs, iš ko K. S. įvykio dieną ketino pirkti narkotines medžiagas (t. 3, b. l. 163-164), tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įvykio dieną (2007-06-19) aiškiai nurodė, kad nutarus įsigyti amfetamino, K. S. dėl amfetamino įsigijimo kažkam skambino ir vadino jį ,,F.“, o atvažiavus į (duomenys neskelbtini), dar sykį paskambino ,,F.“ ir pranešė, kad jau atvyko, po ko K. S. susitiko su pastaruoju prie namo laiptinės (t. 1, b. l. 83-84). Tai, kad G. J., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nenurodė kai kurių įvykio detalių, nėra pagrindas teigti, kad jo parodymai prieštaringi ar neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, nes, paprastai, objektyvios aplinkybės (po įvykio praėjęs laikas – konkrečiu atveju daugiau nei metai) įtakoja žmogaus gebėjimą atsiminti tai, kas įvyko prieš kurį laiką. Teisėjų kolegija, išanalizavusi G. J. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, daro išvadą, kad dėl esminių aplinkybių jie yra vienodi, tiesiog papildantys vienas kitą.

Liudytojas A. L., pažįstantis nuteistąjį E. G. ir gyvenantis toje pačioje gatvėje, kaip ir apeliantas, teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 35-38) bei apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 96-99) patvirtino, kad E. G. pravardė yra ,,F.“, kurį jis žino kaip asmenį, pas kurį galima įsigyti narkotinių medžiagų.

Nuteistasis E. G. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog liudytojo V. P. parodymai teisiamajame posėdyje nebuvo tiriami. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad V. P. apylinkės teisme buvo apklaustas liudytoju (t. 4, b. l. 40-42), teisėja, prokuroras ir apelianto gynėjas uždavinėjo pastarajam klausimus, į kuriuos liudytojas atsakinėjo. V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad yra važiavęs su G. J., K. S. ir M. A. prie kažkokio daugiabučio, prie kurio nuėjo K. S., o vėliau pasirodė policijos pareigūnai. Liudytojas taip pat nurodė, kad dėl po įvykio praėjusio ilgo laiko neatsimena visų aplinkybių, kurias prisiminė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagarsino liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 87-88; 91-93), tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuos liudytojas V. P. patvirtino kaip teisingus, nurodydamas, kad pas ,,F.“ važiavo tik tą vieną kartą (t. 4, b. l. 41). BPK 276 str. 1 d. 2 p. reglamentuota, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, perskaitomi teisiamajame posėdyje tada, kai liudytojas atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat, kai pareiškia, jog neprisimena aplinkybių, apie kurias ankščiau davė parodymus. Be to, BPK 276 str. 4 d. numatyta, jog tikslu patikrinti byloje esantiems įrodymams, teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo tyrėjui, prokurorui duoti liudytojo parodymai. Taigi, susiklosčius tokiai situacijai, kuomet liudytojas V. P. aiškiai pareiškė, jog neprisimena aplinkybių, kurias nurodė ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino to priežastis, teismas, perskaitydamas liudytojo parodymus teisiamajame posėdyje, nepažeidė BPK 276 str. nuostatų. Kaip buvo minėta, liudytojas V. P. aiškiai patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa su kitų liudytojų parodymais, kuriuos patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti V. P. parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Tokiu būdu, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išnagrinėjo liudytojo V. P. parodymus teisiamajame posėdyje taip, kaip reglamentuota baudžiamojo proceso įstatyme, ir pagrįstai jais grindė apkalinamąjį nuosprendį (BPK 301 str. 1 d.).

Kaip jau buvo minėta, nuteistasis, kritikuodamas liudytojų parodymus ir įvardydamas juos prieštaringais, siūlo nesiremti ir kito nuteistojo G. B. nuosekliais parodymais, nes, pasak apelianto, pastarasis buvo suinteresuotas bylos baigtimi savo atžvilgiu. Be abejonės, paprastai, įtariamasis, kaltinamasis yra suinteresuoti sušvelninti savo teisinę padėtį proceso dalyviai. Iš apelianto skundo turinio galima susidaryti įspūdį, kad E. G. kaltina G. B. tuo, kad pastarasis, duodamas vienodus ir nuoseklius parodymus viso baudžiamojo proceso metu (t. 3, b. l. 80-82; 91-92; 96; 98-100; t. 4, b. l. 32; 34), pripažindamas savo kaltę pagal BK 259 str. 2 d. dėl neteisėto nedidelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo be tikslo jas platinti, be pagrindo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo vertė ir E. G.. Tokie nuteistojo teiginiai nepagrįsti, nes E. G. ir G. B. buvo kaltinami (t. 3, b. l. 134-137) ir nuteisti skundžiamu nuosprendžiu už skirtingas nusikalstamas veikas, todėl vieno iš kaltinamųjų savo kaltės pripažinimas/nepripažinimas, konkrečiu atveju, neįtakojo kito kaltinamojo veikos kvalifikavimo ar taikytinos baudžiamosios atsakomybės – kiekvienas iš nuteistųjų buvo nuteistas už asmeniškai savo padarytas, baudžiamojo įstatymo uždraustas, nusikalstamas veikas.

G. B. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad narkotines ir psichotropines medžiagas (kanapių ir amfetamino), rastas pas jį 2007-06-19, įsigijo 2007-06-19 iš E. G. už 40 Lt. Neneigė, jog prieš atvykdamas pas E. G. įsigyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jis pastarajam skambino ir tarėsi dėl to telefonu, ką patvirtina ir išslaptintos E. G. telefoninių pokalbių pasiklausymo išklotinės (t. 1, b. l. 170; 181-182). Tokiu būdu, nėra pagrindo netikėti nuosekliais ir vienodais nuteistojo G. B. parodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį ir E. G. atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl liudytojų G. J., K. S., V. P. ir A. L. parodymų, nuteistojo G. B. suinteresuotumo neteisingai apkaltinti E. G. yra niekuo nepagrįsti, deklaratyvūs pareiškimai, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojų G. J., K. S., V. P. ir A. L. parodymai nėra prieštaringi dėl esminių aplinkybių, jie kartu su kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kartu su nuteistojo G. B. išsamiais ir nuosekliais parodymais, sudaro vieningą apelianto kaltę įrodančią medžiagą, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, spręsdamas klausimą dėl apelianto kaltės.

Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nuteistasis E. G. teigia, kad teismas, priimdamas jo atžvilgiu nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, peržengė įrodinėjimo duomenų ribas. Tokį savo teiginį apeliantas argumentuoja tuo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, panaudojo duomenis, dokumentus (2007-06-19 kratos protokolus, specialistų tyrimo išvadas, apžiūros protokolus, tarnybinio šuns panaudojimo aktą, policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus dėl mobilaus ryšio telefonų priklausomybės, telefoninių pokalbių klausymosi protokolą ir pokalbių išklotinę), kuriais nebuvo grindžiami kaltinimai surašant kaltinamąjį aktą, kurie nebuvo tiriami teisiamajame posėdyje ir kurie buvo paimti iš baudžiamosios bylos pagal prokuroro nutarimą atskirti ikiteisminį tyrimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą E. G. atžvilgiu grindė ne tik liudytojų, kito nuteistojo parodymais, tačiau ir kitais byloje surinktais rašytiniai įrodymais – įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 12-13), 2007-06-19 kratos protokolais, kuomet buvo atliktos kratos pas E. G. namuose ir sodų bendrijoje ,,Ginkūnai“ medinėje patalpoje, priklausančioje A. G. (t. 1, b. l. 16-20; 22-25), tarnybinio šuns panaudojimo aktu (t. 1, b. l. 28), specialistų išvadomis Nr. 140-(6627)-ISI-5166, Nr. 140-(6628)-ISI-5819, iš kurių yra aišku, kad 2007-06-19 sulaikant E. G. ankščiau minėtų kratų atlikimo metu buvo rastos ir išimtos narkotinės bei psichotropinės medžiagos ir sodų bendrijoje ,,Ginkūnai“ medinėje patalpoje aptikti E. G. rankos pirštų pėdsakai (t. 1, b. l. 53-56; 58-62), 2007-10-18 tarnybiniu pranešimu, iš kurio yra aišku, kokiais telefonų numeriais naudojosi E. G. (t. 1, b. l. 162), telefoninių pokalbių klausymosi bei kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos ir kontrolės bei pokalbių suvestinėmis, iš kurių akivaizdu, kad asmenys, skambindami E. G., į pastarąjį kreipiasi ,,Fedia“ ir naudodami užslaptintus, žargoniškus išsireiškimus teiraujasi, prašo narkotinių, psichotropinių medžiagų (t. 1, b. l. 170-183). Visi paminėti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, proceso dalyvių, tame tarpe apelianto ir jo gynėjo, pritarimu buvo išvardinti teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 42-47). Taigi, rašytiniai bylos įrodymai buvo ištirti pagal BPK 291 str. reglamentuotas taisykles, visi išvardinti dokumentai yra baudžiamojoje byloje ir su visais jais tiek apeliantas, tiek jo gynėjas turėjo galimybę susipažinti pabaigus ikiteisminį tyrimą (t. 3, b. l. 124) ir teisiamajame posėdyje dėl įrodymų tyrimo jokių prašymų, papildymų nepareiškė (t. 4, b. l. 48). Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad įrodymai, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, kaip numato BPK 301 str., o tokia sąvoka, kaip įrodinėjimo duomenų ribų peržengimas, nėra reglamentuota Baudžiamojo proceso įstatyme. Priešingai, šiuo įstatymu įtvirtinti įrodymų pakankamumo – leistinumo ir liečiamumo principai, reglamentuota prokurorų teisė pateikti papildomus įrodymus bylą nagrinėjant teisme, teismo teisė atlikti bet kokius proceso veiksmus, atnaujinti įrodymų tyrimą teisme ir pan. Tai, kad prokuroro nutarimu nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, dokumentai yra naudojami kitoje baudžiamojoje byloje, iš šios bylos išskyrus atskirą ikiteisminį tyrimą (t. 3, b. l. 60-65), nėra pagrindas šiais dokumentais nesiremti, priimant sprendimą, nagrinėjamoje byloje.

Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, jog dėl apeliaciniame skunde minimų kratų V. G. bute ir A. G. sode ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo 2009-03-18 Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro nutarimu nutrauktas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 4, b. l. 102-105). Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir nurodyti minėtų kratų protokolai bei tarnybinio šuns panaudojimo aktas, šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys nėra apelianto kaltę pagrindžiančiais įrodymais nagrinėjamoje byloje. Dėl minėtų kratų metu rastų ir paimtų psichotropinių medžiagų neteisėto įgijimo bei laikymo atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas ir 2009-08-06 pareikštas įtarimas apeliantui E. G. pagal BK 260 str. 1 d. (t. 4, b. l. 106).

Skirdamas bausmę nuteistajam E. G., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK VIII skyrius) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Savo skunde apeliantas teigia, kad apylinkės teismas jo asmenį įvardijo pernelyg neigiamai, kas turėjo įtakos bausmės skyrimui. Iš tikrųjų, byloje nėra duomenų, kad E. G. būtų ankščiau nuteistas už kokią nors nusikalstamą veiką (t. 2, b. l. 181-183), tačiau jis yra ne kartą baustas administracine tvarka, nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 177-178), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, apeliantas padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d., kurios sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų. BK 54 str. 3 d. nuostatos gali būti taikomos ir paskiriama švelnesnė bausmė tik išskirtiniais atvejais, kuomet straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju nusikaltimu, už kurio padarymą yra pripažintas kaltu E. G., kėsinamasi į šiuo metu ypač jautrią ir pažeidžiamą visuomenės raidos sritį, kas įtakoja narkomanijos plitimą, ypač jaunimo tarpe. Narkomanijos pasekmės paliečia daugybę žmonių ir kelia didelį pavojų visuomenei. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas nenurodė. Todėl, kolegijos nuomone, E. G. paskirta straipsnio sankcijoje numatyta vidurkio dydžio laisvės atėmimo bausmė, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinkanti teisingumo principą ir švelninti nuteistajam paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo.

Savo skundu apeliantas ginčija teismo sprendimą dėl 70 Lt konfiskavimo. BK 72 str. 1 d. 3 p. numato, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Kaip jau minėta ankščiau, nėra pagrindo netikėti liudytojo K. S. parodymais, kad jis padavė E. G. 30 Lt už ketinamas įsigyti psichotropines ir narkotines medžiagas. Apelianto aiškinimas, kad konfiskuoti pinigai priklausė jo tėvams – visiškai nepagrįstas, nes 30 Lt, kuriuos padavė K. S., buvo rasti sulaikant E. G., šalia jo ant žemės. Taip pat nėra pagrindo netikėti kito nuteistojo G. B. parodymais, kad už neteisėtai įsigytas narkotines ir psichotropines medžiagas jis E. G. sumokėjo 40 Lt. Iš surinktų byloje įrodymų yra aišku, kad pirmas iš E. G. narkotines ir psichotropines medžiagas įsigijo G. B., po ko E. G. buvo parėjęs į namus ir, tikėtina, pasidėjo gautus 40 Lt. Namuose pas E. G. buvo rasta žymiai didesnė pinigų suma, tačiau turto konfiskavimas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nukreiptas tik į 70 Lt (30 Lt + 40 Lt), kuriuos neabejotinai apeliantas gavo iš nusikalstamos veikos. Tokiu būdu, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai konfiskavo E. G. iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir tuo BK 72 str. nuostatų nepažeidė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo E. G. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Nijolė MatuzevičienėTeisėjai Virginija ŽindulienėZigmas Kavaliauskas