Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. S. įgalioto atstovo advokato Andriaus Kazakevičiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, R. S. įpareigotas nuo 23 val. vakaro iki 5 val. ryto būti namuose.

Iš R. S. priteista V. S. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1585,66 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Procesas dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio – 132,16 Eur (456,31 Lt) išlaidų dėl V. S. gydymo išlaidų, nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 5 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 1.00 val., važiuojant keliu Bubiai-Kelmė automobiliu Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kelmės rajono teritorijoje, tiksli kelio vieta nenustatyta, automobilyje Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia vieną kartą ranka sudavė V. S. į nosį ir vieną kartą į dešinį smilkinį bei po to, turėdamas vieningą tyčią ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką, Kelmėje, Obelų g. 6, prie V. S. kiemo vartų, tyčia vieną kartą ranka suduodamas V. S. į petį jį pastūmė, dėl to V. S. nugriuvo ant žemės, ir gulinčiam V. S. du kartus spyrė į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. S. dvi muštines žaizdas kaktoje ir nosies sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda nosies viršūnėje su nosies nugarėlės minkštųjų audinių patinimu bei poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo V. S. įgalioto atstovo advokato Andriaus Kazakevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, šios veikos sukeltas pasekmes, nuosprendyje padarytos išvados dėl R. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliaciniame skunde prašoma nuteistojo R. S. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi, apelianto teigimu, teismui netinkamai įvertinus byloje esančių ekspertų išvadų duomenis, buvo netinkamai nustatytas nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kaltinamojo R. S. kaltės klausimą ir nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, rėmėsi nukentėjusiojo V. S. bei kaltinamojo R. S. parodymais dėl smūgių sudavimo skaičiaus ir būdo, šiuos parodymus vertino specialisto išvadų bei ekspertizių aktų duomenų kontekste, taip pat įvertino liudytojo A. K. parodymus dėl nukentėjusiojo V. S. sužalojimo aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, pagrįstai kvalifikavo R. S. veiksmus ne pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). BK 141 straipsnyje nurodyta, jog BK 135, 138, 140 straipsniuose numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo medicininius kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Šiose taisyklėse numatyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą, išskyrus šių taisyklių 6.9 punkte nurodytus atvejus, nustato teismo medicinos ekspertai (2 p.). Teismo medicinos ekspertų išvadų, kaip įrodymo, įvertinimas yra teismo kompetencija.

Apeliaciniame skunde, grindžiant BK 138 straipsnio 1 dalies inkriminavimo R. S. būtinybę, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu specialisto išvadų bei ekspertizės aktų vertinimu, yra ginčijamos ekspertų padarytos išvados dėl V. S. padaryto sveikatos sutrikdymo trukmės, dėl smegenų sukrėtimo nebuvimo bei dėl V. S. padarytų randų įtakos jo darbingumo nustatymui.

Iš bylos duomenų matyti, kad dėl V. S. padarytų sužalojimų yra pateiktos trys specialisto išvados (Nr. G 1569/13(04), Nr. pG 130/13-1569(04), Nr. pG 27/14-1569/13(04)) bei atliktos dvi ekspertizės (pateikti ekspertizės aktai Nr. EG 1383/14(02) ir Nr. EKG 103/15(01)), tačiau šiuose dokumentuose pateiktos išvados dėl sužalojimų pobūdžio, masto bei dėl bendrojo darbingumo praradimo skiriasi.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su ekspertizės akte Nr. EKG-103/15(01) padaryta išvada dėl galvos smegenų nukentėjusiajam V. S. nesukrėtimo ir pirmosios instancijos teismo atliktu šios išvados vertinimu, teigiama, kad minėto ekspertizės akto išvada dėl smegenų sukrėtimo nebuvimo nėra pakankamai motyvuota, pagrįsta prielaidomis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą ekspertizės akto Nr. EKG 103/15(01) turinį, neturi pagrindo sutikti su minėtu apeliacinio skundo argumentu. Byloje esančiose specialisto išvadose Nr. G 1569/13(04), Nr. pG 130/13-1569(04), Nr. pG 130/13-1569(04) nurodyta, kad V. S. buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas, ekspertizės akte Nr. EG 1383/14(02) – kad buvo padarytas lengvas galvos smegenų sukrėtimas, tačiau ekspertizės akte Nr. EKG 103/15(01) tokios išvados paneigtos (t. 1, b. l. 26, 30-31, 35-36, 136-143, t. 2, b. l. 81-89). Minėtos ekspertizės akto tiriamosios dalies apibendrinime nurodyti išsamūs motyvai, paneigiantys smegenų sukrėtimo V. S. buvimą. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje nustatytas galvos smegenų sukrėtimas tokio masto sužalojimu nevertinamas, nes diagnozė rėmėsi tik subjektyviu nukentėjusiojo nurodytu sąmonės sutrikimo epizodu, nepagrindžiant objektyvia neurologine simptomatika, pasireiškiančia atsižvelgiant į paciento apžiūros laiką po įvykio. Taip pat ekspertai nurodė, kad esant galvos smegenų sukrėtimui, klinikinė simptomatika galėjo būti ir nepastebėta dėl jos ypač trumpalaikio pasireiškimo (iki keleto valandų), kai tuo tarpu nukentėjusysis į ligoninę kreipėsi praėjus daugiau nei po pusės paros laiko. Vienintelis medicinininiuose dokumentuose užfiksuotas patologinis neurologinis simptomas yra svyravimas Rombergo pozoje, atsirandantis patyrus galvos smegenų sukrėtimą, tačiau jis kaip objektyvus galvos smegenų sukrėtimą patvirtinantis simptomas nėra laikomas dėl lengvai galimos simuliacijos, todėl nustatytos galvos smegenų sukrėtimo diagnozės tvirtinti negalima, nes minėtas simptomas, kaip ir kita neurologinė simptomatika, turi išnykti po keleto dienų ir jo buvimas dešimtą parą po įvykio rodo kitą iki bylos aplinkybėse nagrinėjamo įvykio esamą patologiją. Taigi, teismo medicinos ekspertams ekspertizės akte Nr. EKG 103/15(01) nurodžius išsamius argumentus, paneigiančius smegenų sukrėtimo V. S. buvimą, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi minėtos ekspertizės išvadomis, konstatuodamas, kad šiomis išvadomis nėra pagrindo abejoti dėl jų išsamios argumentacijos bei ekspertizės atlikimo būdo – ekspertizės metu atlikta tiek medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų analizė, tiek paties nukentėjusiojo V. S. apžiūra.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su ekspertų S. M. ir J. V., pateikusių ekspertizės aktą Nr. EG 1383/14(02), išvadomis dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo trukmės, kuri turi įtakos sveikatos sutrikdymo masto nustatymui. Apelianto teigimu, tyrimą atlikę teismo medicinos ekspertai S. M. ir J. V. padarė aiškią aritmetinę klaidą, jie nepagrįstai V. S. sveikatos sutrikdymo pradžia laikė jo paguldymo stacionariam gydymui momentą, o ne faktinį sužalojimų padarymo momentą. Nutartyje jau buvo pasisakyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai. Iš ekspertizės akto Nr. EG 1383/14(02) turinio matyti, kad ekspertai sveikatos sutrikdymo pradžia laikė 2013 m. spalio 5 d. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ekspertas S. M. paaiškino, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, jeigu jis trunka ilgiau nei 10 dienų, o šiuo atveju ekspertams nepakako duomenų, kad būtų konstatuotas ilgesnis kaip 10 dienų V. S. sveikatos sutrikdymas – galvos smegenų sukrėtimas. Be to, ekspertas nurodė, kad V. S. nustatyti kūno sužalojimai kvalifikuoti nesunkiu sveikatos sutrikdymu ne dėl galvos smegenų sukrėtimo, o dėl pasekmių, t. y. likusių odos randų veide (t. 2, b. l. 32-33). Taigi, atsižvelgiant į eksperto S. M. paaiškinimus dėl sveikatos sutrikdymo trukmės nustatymo, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad tyrimą atlikę ekspertai padarė aritmetinę klaidą nustatydami sveikatos sutrikdymo trukmę.

Be to, ekspertizės akte Nr. EG 1383/14(02) nustatyta kvalifikacija – nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl V. S. likusių odos randų veide, buvo motyvuotai paneigta atlikus pakartotinę ekspertizę ir įvertinus jos išvadas. Šio ekspertizės akto tiriamosios dalies apibendrinime nurodyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl V. S. likusių odos randų veide turi būti vertinamas nepagrįstu, nes ekspertizės akte Nr. EG 1383/14(02) buvo remtasi Sveikatos sutrikdymo masto taisyklių priedo „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės“ 50.1 punktu, kuriame nurodyta odos randų vertinimo lokalizacija – tai veido ir kaklo priekinio ar šoninio paviršiai, t. y. nurodytas veidas ir kaklas, bet ne veidas ar kaklas, dėl to, vertinant pasekmes po minkštųjų audinių sužalojimų, turi būti išpildyti visi pagrindinio punkto reikalavimai, t. y. odos randai privalo būti abiejose paminėtose kūno dalyse (veide ir kakle). Taip pat akte nurodyta, kad bendrojo darbingumo praradimo procentai nustatomi tik papildomai atsižvelgiant į 50 punkto papunkčių reikalavimus, kur aprašomi detalesni pažeidimai veido srityje. Kadangi nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam V. S. nustatyti odos randai tik veide, sugiję po muštinių žaizdų, todėl sužalojimai, kaip neišpildantys visų 50 punkto reikalavimų, pagal pasekmes nėra vertinami. Ekspertizės akte Nr. EKG-103/15(01) ekspertai nurodė, kad V. S. likę odos randai veide, sugijus muštinėm žaizdom, savaime ar taikant kosmetines priemones (pvz., kremai, geliai, pleistrai nuo randų) neišnyks, todėl šie sužalojimai vertinami kaip nepataisomi. Vertinant vizualiai randų pastebimumą veide, kaktos dešinėje pusėje esantis odos randas, dėl savo formos ir išvaizdos (siauras, tiesialinijinis, kiek įdubęs) sutampa su kaktoje esančiomis raukšlėmis, todėl mažai pastebimas; kaktos kairėje pusėje esantis odos randas matomas aiškiai, nosies viršūnėje – sunkiai įžiūrimas, beveik nepastebimas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismo medicinos ekspertai padarė išvadą, jog V. S. nustatyti randai veide nesukelia bendrojo darbingumo praradimo. Apeliaciniame skunde nesutinkama su ekspertizės akte Nr. EKG-103/15(01) pateiktu Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 50 punkto vertinimu ir šio vertinimo pagrindu padaryta išvada dėl randų V. S. veide įtakos bendrojo darbingumo praradimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, bendrojo darbingumo praradimo mastą nustato teismo medicinos ekspertai, o jų pateiktų išvadų, kaip įrodymo, įvertinimas yra teismo kompetencija. Nagrinėjamu atveju ekspertams pateikus motyvuotą išvadą, kodėl V. S. padaryti sužalojimai neatitinka Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 50 punkto reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ekspertizės aktu Nr. EKG-103/15(01) bei jame pateiktomis išvadomis. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė argumentus, kodėl vadovaujasi būtent ekspertizės akto Nr. EKG-103/15(01) išvadomis dėl V. S. darbingumo praradimo, įvertino aplinkybes, kad odos randai kaktoje ir nosies viršūnės srityje, susidarę sugijus kaltinamojo R. S. veiksmais nukentėjusiajam V. S. padarytoms muštinėms žaizdoms, nėra akivaizdūs, jokios nukentėjusiojo fiziologinės funkcijos nesutriko, o paties nukentėjusiojo teigimu, įsidarbinti bendrovėje netrukus po įvykio tai jam nesutrukdė.

Taigi, atsižvelgiant į minėtus byloje esančius įrodymus dėl V. S. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo pripažinti R. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Dėl neturtinės žalos

Iš apeliacinio skundo matyti, kad, apelianto teigimu, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus jo atžvilgiu padarytai veikai ir jos pasekmėms. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo neturtinės žalos dydžio nustatymo.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Nežiūrint to, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pavyzdžiui, padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi tiek aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, tiek ir savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Dėl to nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį atsižvelgiama ir formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis V. S. civiliniame ieškinyje jam padarytą neturtinę žalą įvertino 30 000 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad 1 000 Lt neturtinės žalos jam R. S. jau yra atlyginęs, pareiškė reikalavimą dėl 29 000 Lt (tai atitinka 8 398,98 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, V. S. reikalavimą tenkino iš dalies. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į R. S. naudoto smurto pasekmes, smurto pavojingumą. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nustatydamas mažesnį, nei prašoma civiliniame ieškinyje priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį – 500 Eur, įvertino, kad V. S. dėl R. S. veiksmų patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, atsižvelgė į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, t. y. kad nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jo veide liko randai, šią žalą padariusio kaltinamojo kaltės formą – tiesioginę tyčią, taip pat ir į tai, kad paties nukentėjusiojo V. S. elgesys įvykio metu buvo provokuojantis ir turėjo įtakos nusikalstamai veikai, kad dalis žalos jau atlyginta, be to, teismas vadovavosi teismų praktika tokios kategorijos bylose. Taigi pirmosios instancijos teismas įvertino teisiškai reikšmingus bylos duomenis ir atsižvelgdamas į R. S. padarytos nusikalstamos veikos padarinius bei įstatyme įtvirtintus kriterijus, turinčius reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui, pagrįstai priteisė iš R. S. nukentėjusiajam V. S. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Toks atlygintinos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos jau buvo atlyginta, yra adekvatus nukentėjusiojo atžvilgiu padarytai veikai ir jos pasekmėms, šis dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, užtikrina tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo asmens teisėtų interesų pusiausvyrą, atitinka formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-453/2014, Nr. 2K-452/2014, Nr. 2K-299-648/2015 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo V. S. įgalioto atstovo advokato Andriaus Kazakevičiaus apeliacinį skundą atmesti.