- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-11
- Bylos Nr.
- AS-442-317-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eikla“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei, Šiaulių teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eikla“ atskirąjį skundą dėl dalies Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eikla“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus teritorinei muitinei ir Šiaulių teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. sausio 11 d. sprendimą Nr.2TR-19-0004 ir jį patvirtinusį Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2010 m. kovo 2 d. sprendimą Nr.1A-4.13-112; 2) įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinę muitinę ir Šiaulių teritorinę muitinę sustabdyti akcizo, pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM), baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo, kol baudžiamojoje byloje Nr.04-1-005-09 bus priimtas ir įsiteisės teismo nuosprendis; 3) įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinę muitinę ir Šiaulių teritorinę muitinę sustabdyti 126688 Lt muito ieškojimą iš pareiškėjo nereikalaujant garantijos.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei ir Šiaulių teritorinei muitinei vykdyti priverstinį pareiškėjui priskaičiuoto muito, akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių (bendra priskaičiuota suma - 2024261 Lt) išieškojimą iki sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo.
Pareiškėjas, grįsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nurodė, kad, vadovaujantis Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. sausio 11 d. sprendimu Nr.2TR-19-0004, jis yra pripažintas skolininku ir iš jo siekiama išieškoti didelę pinigų sumą. Kadangi bylos nagrinėjimo metu gali būti pradėtas priverstinis mokestinės prievolės vykdymas (Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas perduotas vykdyti Šiaulių teritorinei muitinei), todėl yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti vykdyti priverstinį išieškojimą. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir patenkinus skundą, teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas, nes priverstinis išieškojimas jau bus pradėtas, o pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala, jis atsidurs ant bankroto ribos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinę muitinę ir Šiaulių teritorinę muitinę sustabdyti akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo, kol baudžiamojoje byloje Nr.04-1-005-09 bus priimtas ir įsiteisės teismo nuosprendis, ir įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinę muitinę ir Šiaulių teritorinę muitinę sustabdyti 126688 Lt muito ieškojimą iš pareiškėjo nereikalaujant garantijos; priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. sausio 11 d. sprendimą Nr.2TR-19-0004 ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2010 m. kovo 2 d. sprendimą Nr.1A-4.13-112; atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę; nustatė patvarkymus dėl pasirengimo bylos nagrinėjimui.
Teismas, atsisakydamas priimti dalį pareiškėjo skundo, nurodė, kad Šiaulių teritorinė muitinė 2010 m. vasario 5 d. sprendimu Nr.10000143760 nusprendė nepradėti Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. sausio 11 d. sprendimu papildomai pareiškėjui įregistruotų akcizo, PVM, baudos ir delspinigių išieškojimo, kol bus išspręstas kilęs mokestinis ginčas. Byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl reikalavimo įpareigoti sustabdyti priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo, kol baudžiamojoje byloje Nr.04-1-005-09 bus priimtas ir įsiteisės teismo nuosprendis, būtų pasinaudojęs Muitinės įstatymo 89 ir 90 straipsnyje numatyta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, nėra. Todėl pareiškėjo skundo dalį dėl šio reikalavimo atsisakytina priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas nurodė, kad reikalavimą pateikti garantiją Šiaulių teritorinė muitinė pareiškėjui nurodė 2010 m. kovo 9 d. rašte Nr.S1-34-1281. Pareiškėjas nepasinaudojo Muitinės įstatymo 89 ir 90 straipsnyje numatyta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka muitinės reikalavimo pateikti garantiją apskundimui. Todėl pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti sustabdyti 126688 Lt muito ieškojimą iš pareiškėjo nereikalaujant garantijos atsisakytina priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjo nurodyti motyvai negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio prasme. Teismas nurodė, kad pagal Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau - Bendrijos muitinės kodeksas), 244 straipsnį, pareiškėjui priskaičiuoto muito priverstinis išieškojimas gali būti sustabdytas, pareiškėjui pateikus garantiją teritorinei muitinei. Galimas žalos atsiradimas nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes žala, jei ji būtų padaryta, nesudarytų kliūčių įgyvendinti teismo priimtą sprendimą, o žalą patyrę asmenys turėtų teisę reikalauti jos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka.
III.
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartį, priimti jo skundo dalį, kurią atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, ir patenkinti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Dėl atsisakymo priimti dalį jo skundo pareiškėjas nurodo, kad jis dėl reikalavimo sustabdyti priverstinį išieškojimą, kol baudžiamojoje byloje Nr.04-1-005-09 bus priimtas ir įsiteisės teismo nuosprendis, pasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Savo poziciją šiuo klausimu pareiškėjas buvo išdėstęs savo skunde Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. sausio 11 d. sprendimo Nr.2TR-19-0004. Pareiškėjas nurodo, kad jis taip pat pasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka ir dėl reikalavimo sustabdyti muito išieškojimą nereikalaujant garantijos. Savo poziciją šiuo klausimu pareiškėjas buvo išdėstęs savo skunde Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. sausio 11 d. sprendimo Nr.2TR-19-0004 ir Muitinės departamentas savo 2010 m. kovo 2 d. sprendime Nr.1A-4.13-112 šiuo klausimu pasisakė. Pirmosios instancijos teismo nurodytas Šiaulių teritorinės muitinės 2010 m. kovo 9 d. raštas Nr.S1-34-1281 nėra skųstinas sprendimas, o yra tik informacinio pobūdžio pranešimas (paaiškinimas) pareiškėjui.
Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes jos nepritaikius, o vėliau priėmus jam palankų teismo sprendimą, ginčijamos mokesčių ir su jais susijusios sumos iš jo jau bus išieškotos ir teismo sprendimas nebegalės būti vykdomas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti reikalavimai skundo turiniui. Pagal šiuos reikalavimus, skundo turinys turi būti suformuluotas aiškiai, konkrečiai ir tiksliai, nes tik taip suformulavus skundą, galima aiškiai ir tiksliai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas ir tinkamai išnagrinėti bylą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktą, skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas ir jo įvykdymo (priėmimo) data, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą, skunde turi būti suformuluotas pareiškėjo reikalavimas. Skundo reikalavimas savo esme yra prašymas teismui taikyti atsakovui tam tikrą pažeistų pareiškėjo teisių gynimo būdą, t. y. skundo reikalavimas turi būti nukreipiamas į skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą ir juo turi būti siekiama pašalinti skundžiamo veiksmo (neveikimo) ar akto poveikį pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams (turi būti siekiama panaikinti skundžiamą aktą, įpareigoti atsakovą veikti tokiu būdu, kad būtų pašalinti neteisėto veiksmo (neveikimo) ar akto sukelti padariniai, ir pan.). Kitaip tariant, skundas turi būti suformuluotas taip, kad aiškiai matytųsi, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde suformulavo du reikalavimus dėl įpareigojimo: 1) įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinę muitinę ir Šiaulių teritorinę muitinę sustabdyti akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo, kol baudžiamojoje byloje Nr.04-1-005-09 bus priimtas ir įsiteisės teismo nuosprendis; 2) įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinę muitinę ir Šiaulių teritorinę muitinę sustabdyti 126688 Lt muito ieškojimą iš pareiškėjo nereikalaujant garantijos. Iš šių reikalavimų formuluotės galima suprasti, jog pareiškėjas teismui skundžia tam tikrus Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinės muitinės ir Šiaulių teritorinės muitinės veiksmus ar aktus, kuriais buvo sprendžiamas muito, akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių priverstinio išieškojimo iš pareiškėjo sustabdymo klausimas. Tačiau pačiame skunde nėra aiškiai nurodyta konkrečių pareiškėjo skundžiamų Vilniaus teritorinės muitinės ir Šiaulių teritorinės muitinės veiksmų ar aktų, kuriais buvo sprendžiamas muito, akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių priverstinio išieškojimo iš pareiškėjo sustabdymo klausimas. Iš pareiškėjo atskirojo skundo galima suprasti, kad jis minėtus reikalavimus dėl įpareigojimo sieja tik su ginčijamu Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2010 m. kovo 2 d. sprendimu Nr.1A-4.13-112, tačiau pačiame pareiškėjo skunde taip nėra nurodyta. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo skundo dalis dėl minėtų reikalavimų dėl įpareigojimo yra neaiškiai suformuluota.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu atsisakė priimti minėtus pareiškėjo skundo reikalavimus dėl įpareigojimo. Esant neaiškiai suformuluotai atitinkamai pareiškėjo skundo daliai, nėra galimybės daryti kokias nors išvadas apie tai, ar pareiškėjas laikėsi privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Nors pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus dėl įpareigojimo susiejo su tam tikrais Šiaulių teritorinės muitinės veiksmais (aktais), tačiau iš paties pareiškėjo skundo nėra aišku, ar tokius Šiaulių teritorinės muitinės veiksmus (aktus) pareiškėjas tikrai šioje byloje skundžia. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pirmiausia taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalį ir nustatyti pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, nurodant jam aiškiai suformuluoti savo skundo dalį, susijusią su reikalavimais dėl įpareigojimo.
Dėl išdėstytų argumentų skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti dalį pareiškėjo skundo, panaikinama ir atitinkamos pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei ir Šiaulių teritorinei muitinei vykdyti priverstinį pareiškėjui priskaičiuoto muito, akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių (bendra priskaičiuota suma - 2024261 Lt) išieškojimą iki sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo. Šiuo prašymu pareiškėjas iš esmės siekia, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebūtų vykdomas jo šioje byloje ginčijamų, Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. sausio 11 d. sprendimu Nr.2TR-19-0004 įregistruotų muito, akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių sumų priverstinis išieškojimas.
Kaip matyti iš bylos, Šiaulių teritorinė muitinė yra priėmusi 2010 m. vasario 5 d. sprendimą Nr.10000143760, kuriuo nuspręsta nepradėti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių sumų išieškojimo, kol bus išnagrinėtas mokestinis ginčas (b. l. 9-10). Taigi, jau yra nuspręsta laikinai nevykdyti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių sumų priverstinio išieškojimo ir pareiškėjui toks priverstinis išieškojimas šiuo metu negresia. Todėl šiuo metu nėra jokio pagrindo teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir priiminėti kokius nors papildomus procesinius sprendimus dėl ginčijamų akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių sumų priverstinio išieškojimo laikino nevykdymo.
Pagal bylos duomenis, muitinės įstaigos nėra sustabdžiusios tik pareiškėjo šioje byloje ginčijamos 126688 Lt muito sumos išieškojimo. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas dėl šios muito sumos gali būti svarstomas, tačiau svarstant šį klausimą, būtina atsižvelgti į teisės aktų nustatytas sąlygas, kurioms esant gali būti laikinai sustabdomas priskaičiuoto muito išieškojimas. Priskaičiuoto muito išieškojimo laikiną sustabdymą specialiai reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnis, pagal kurį skundo pateikimas paprastai nesustabdo apskųsto muitinės sprendimo įgyvendinimo; jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik turint garantiją arba ją pateikus, o tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.
Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas nagrinėjamu atveju Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje nurodytos garantijos neturi, todėl pareiškėjui priskaičiuoto muito išieškojimas galėtų būti sustabdytas tik jam pateikus įrodymus, patvirtinančius rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų grėsmę. Pareiškėjas tokią grėsmę nagrinėjamu atveju iš esmės grindžia pateiktais buhalterinės atskaitomybės dokumentais (2009 m. rugsėjo 30 d. balansu ir 2009 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita, b. l. 14-16), akcentuodamas tam tikrus neigiamus jo veiklos finansinius rodiklius (patirtus nuostolius). Tačiau pagal pelno (nuostolių) ataskaitą, pareiškėjo finansinių metų pardavimo pajamos sudarė 6313518 Lt, o tai liudija, kad pareiškėjo apyvarta vis dėlto nėra maža ir, atsižvelgiant į tokį apyvartos mastą, 126688 Lt suma nėra labai didelė. Todėl pareiškėjo pateikiami argumentai bei nurodomi finansiniai rodikliai nėra pakankamai įtikinami, kad būtų galima teigti, jog, pateikus garantiją 126688 Lt sumai ar sumokėjus šią muito sumą, pareiškėjui grėstų rimti neigiami finansiniai padariniai. Pareiškėjo teiginiai apie bankroto grėsmę iš esmės yra tik bendro pobūdžio prielaida, neparemta pakankamais ir konkrečiais duomenimis. Sumokėjus 126688 Lt muito sumą, neatitaisoma žala pareiškėjui negalės būti padaryta, nes tuo atveju, jeigu teismas pripažins, kad pareiškėjas neturi mokėti šios muito sumos, pareiškėjas turės teisę šią sumą iš biudžeto susigrąžinti.
Taigi, nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl šios priemonės taikymo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eikla“ skundo dalį dėl reikalavimų įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinę muitinę ir Šiaulių teritorinę muitinę sustabdyti akcizo, PVM, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo, kol baudžiamojoje byloje Nr.04-1-005-09 bus priimtas ir įsiteisės teismo nuosprendis, ir įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, Vilniaus teritorinę muitinę ir Šiaulių teritorinę muitinę sustabdyti 126688 Lt muito ieškojimą iš pareiškėjo nereikalaujant garantijos, panaikinti ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eikla“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.