Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarimo D. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Telšių rajono policijos komisariato (toliau - Institucija) tyrėjas surašė D. B. (buv. K.) administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ši, 2008 m. sausio 26 d., 19.00 val., bendro naudojimosi patalpose - koridoriuje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Telšių rajone, laikė palaidą, be antsnukio šunį, kuris užpuolė bei išgąsdino J. K., taip pažeidė Telšių rajono savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 041 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklių (toliau - Taisyklės) 22 punkto reikalavimus.

II.

D. B., nesutikdama su Institucijos priimtu nutarimu, pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Skundą grindė tuo, kad Institucijos nustatyti faktai neatitinka tikrovės, nes jos šuo niekuomet nebuvo laikomas koridoriuje, o su pavadėliu (be antsnukio) buvo vedamas iš virtuvės į kambarį. Koridoriuje buvusi J. K. šunį tyčia suerzino, todėl jis sulojo. Nurodė, kad Taisyklės nereikalauja vedant šunį gyvenamosiose patalpose uždėti jam antsnukį. Teigė, kad Institucija jos administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant, jai nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, todėl ji negalėjo pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs D. B. administracinio teisės pažeidimo bylą (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartimi buvo panaikinta dėl procesinių pažeidimų), 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu D. B. skundą iš dalies tenkino, panaikino Institucijos nutarimu jai paskirtą 300 Lt baudą ir paskyrė jai 500 Lt baudą. Teismas nustatė, jog D. B. nurodytos aplinkybės, kad ji vedė šunį su pavadėliu be antsnukio bendro naudojimosi koridoriumi, kuriame jis užpuolė nukentėjusiąją J. K., įtakos jos padarytos veikos kvalifikavimui neturi. Tiek laikymas palaido šuns be antsnukio, tiek ir šuns vedimas su pavadėliu be antsnukio bendro naudojimo patalpose, jei šuo sukėlė grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei, bet kuriuo atveju kvalifikuojamas pagal ATPK 110 straipsnio 3 dalį. Teismas konstatavo, jog D. B. neužtikrino, kad jos laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės nukentėjusiosios J. K. sveikatai ir turtui. Teismas nustatė, jog D. B. atsakomybę sunkina tai, kad ji šį administracinį teisės pažeidimą padarė būdama anksčiau padariusi tame pačiame ATPK straipsnyje įtvirtintą pažeidimą, už kurį jai 2007 m. liepos 23 d. buvo paskirta administracinė nuobauda. Teismas D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, nes teismo posėdžio metu ji savo kaltės padarius pažeidimą nepripažino. Teismas nustatė, kad Institucija, skirdama D. B. mažesnę nei ATPK 110 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą nuobaudą, pažeidė ATPK 30 straipsnio 1 dalies ir ATPK 30¹ straipsnio reikalavimus.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o nstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiamu nutarimu D. B. buvo pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 3 dalyje, kurioje inter alia įtvirtinta, kad gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas, sukėlęs grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei, užtraukia baudą nuo keturių šimtų iki šešių šimtų litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Ši teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į Taisyklių 22 punktą, kuriame inter alia numatyta, jog „savininkas privalo užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai ar nuosavybei“.

Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog D. B. kaltė, padarius ATPK 110 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, įrodyta bei veika kvalifikuota tinkamai.

Pažymėtina, jog apeliantė savo apeliaciniame skunde dėsto tas pačias įvykio aplinkybes, dėl kurių pirmosios instancijos teismas savo nutarime išsamiai pasisakė. Teisėjų kolegija palaiko Šiaulių apygardos administracinio teismo nutarimo argumentaciją, todėl jos nebekartoja.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde papildomai išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios J. K. paaiškinimais ir parodymais apie tai, kad 2008 m. sausio 26 d., 19.00 val., išsituokusių jos sūnaus bei apeliantės gyvenamojo namo bendro naudojimosi patalpoje, koridoriuje (šios aplinkybės neginčija ir D. B.) ją užpuolė apeliantės „dobermanų“ veislės šuo, kuris buvo palaidas ir be antsnukio, o sužalojimų J. K. nepatyrė, nes ji spėjo užsidaryti tualete, be to, šunį nuo jos laiku atitraukė D. B. (b. l. 15, 26); taip pat Institucijos atstovo paaiškinimais apie tai, kad iš pradžių D. B. pripažino, jog šuo išgąsdino nukentėjusią, todėl šunį ji uždarė virtuvėje, taip pat apie tai, kad pats yra ne kartą matęs apeliantės šunį lakstantį palaidą, jog yra gautų tame pačiame name gyvenančios dar vienos šeimos skundų dėl šuns laikymo, už ką D. B. jau yra bausta administracine tvarka (b. l. 58). Pagrindo netikėti šių asmenų paaiškinimais ir parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, nes jie yra logiški, nuoseklūs, neprieštaringi, be to, atitinka pačios apeliantės 2008 m. sausio 30 d. paaiškinime (b. l. 15) nurodytas aplinkybes apie tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytą dieną jos šuo bendro naudojimosi koridoriuje užpuolė J. K., pradėjo ant jos loti, tačiau neįkando, nes ji šunį atitraukė ir uždarė kambaryje. Tuo tarpu D. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pateiktuose skunduose iškelta versija apie tai, kad šuo buvo vedamas už pavadėlio, o sulojo dėl to, jog jį tyčia suerzino nukentėjusioji, yra nelogiški (neįtikėtina, kad J. K. būtų tyčia erzinusi „dobermanų“ veislės šunį) bei laikytini jos pasirinkta gynybos taktika siekiant išvengti administracinės atsakomybės. D. B. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jos nekaltumą patvirtinančių įrodymų yra nepagrįsti, nes tokių įrodymų pateikta nebuvo. Pažymėtina, jog D. B., kaip šuns savininkė, turi pareigą užtikrinti, kad gyvūno auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai ar nuosavybei, nepriklausomai nuo to, ar jis yra patalpoje ar lauke, taip pat, ar jos namuose esantys asmenys ten gyvena, ar tik atėjo pasisvečiuoti. Tuo tarpu aplinkybė, kad jos šuo sukėlė pavojų J. K. sveikatai ir turtui (t. y. galėjo apkandžioti nukentėjusiąją, sugadinti jos drabužius), įrodyta aukščiau paminėtais nukentėjusiosios bei pačios D. B. paaiškinimais apie tai, kad išbėgęs šuo į koridorių pradėjo loti ant nukentėjusiosios, tačiau jos nesužalojo, nes, be kita ko, pati apeliantė, suvokdama užpuolimo grėsmės realumą, šunį sulaikė ir uždarė jį kitoje patalpoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. B. ginčijamu pirmosios instancijos teismo nutarimu už tą patį administracinį teisės pažeidimą buvo paskirta griežtesnė, lyginant su Institucijos priimtu nutarimu, administracinė nuobauda. Šiuo aspektu pasisakytina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, jog buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose aktuose numatytas teises. Viena iš tokio asmens teisių skųsti jo manymu neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas negalėtų būti laikomas teisingu (sąžiningu) ir būtų pažeidžiamas kiekvienoje demokratinėje valstybėje draudimo reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principas. <...> Traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens padėtis, priimant <...> sprendimą bet kokiu aspektu gali būti bloginama tik tuo atveju, jei to yra prašoma institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, ar nukentėjusiojo skunde (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N12-344-2004, publikuotoje biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2005 m.). Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarimas šioje dalyje yra keistinas.

D. B. apeliaciniu skundu prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LRKT su prašymu išaiškinti, ar ATPK 35 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės bei teisinio apibrėžtumo principui, nes ATPK 35 straipsnio 4 dalis leidžia 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminą pratęsti neribotą laiką. Šiuo aspektu pasisakytina, kad apeliantės paminėta spraga yra užpildyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-1434/2008, pažymėta, kad „administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 straipsnis). Siekiant paisyti šios nuostatos, nesant atitinkamų normų, reikalingų nagrinėjamam visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija. Administracinių teismų praktikoje vertinama, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. Suprantama, kad žmogaus teisių apsaugos požiūriu būtų nepateisinama, jeigu atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą galėtų būti taikoma ilgesnį laiko tarpą, nei Baudžiamajame kodekse numatytas laiko tarpas, per kurį gali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis padarius baudžiamąjį nusižengimą“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės prašymas dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į LRKT netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu,

nutaria:

D. B. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu D. B. skirtą 500 Lt baudą pakeisti 300 Lt bauda.

Nutartis neskundžiama.