Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-11-06 · Administracinė byla Nr. P-442-230-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-06
Bylos Nr.
P-442-230-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Real Experts“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.P442 - 230/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Real Experts“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Real Experts“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.A(63)-131/2009).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Real Experts“ (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. S‑249(7‑226/2007) ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 69-227.

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. liepos mėn. iš uždarosios akcinės bendrovės „Krasta Auto“ įsigijo tris naujus BMW modelio lengvuosius automobilius. Paaiškino, kad 2006 m. liepos 31 d. automobilius pardavė savo dukterinei įmonei SIA „Actual City Media“ ir pritaikė 0 proc. tarifą, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsniu. Pabrėžė, kad lengvuosius automobilius perdavė SIA „Actual City Media“ 2006 m. rugpjūčio 9 d. Teigė, kad pirkimo-pardavimo sutartis nėra dokumentas, patvirtinantis faktinę automobilio išvežimo aplinkybę, pati savaime negali patvirtinti ir daikto perdavimo, t. y. sutarties vykdymo. Pažymėjo, jog priėmimo-perdavimo aktai liudija, kad prekės buvo ne parduotos, o perduotos pirkėjui, kartu su atsitiktine daikto žuvimo rizika. Priėmimo-perdavimo aktas negali patvirtinti fakto, kad pardavimas įvyko Lietuvos Respublikos teritorijoje, o patvirtina, kad vykdydamas sandorį perdavė nuosavybės teisę į parduotus daiktus Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teigė, kad sąlyga 0 proc. PVM tarifo taikymui šiuo atveju siejama ne su daikto faktiniu perdavimu ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (prekių tiekimo vieta), o su pardavimu, kai prekė skirta išgabenimui iš Lietuvos Respublikos teritorijos, kas atsispindi ginčo PVM sąskaitose-faktūrose. Manė, kad Pridėtinės vertės įstatymo 49 straipsnis yra speciali norma, reglamentuojanti apmokestinimo PVM situaciją ne su pačiu prekės tiekimu ir tiekimo atlikimo vieta, kuri ginčo atveju yra Lietuvos Respublikos teritorija, o su asmeniu, kuriam tiekiama prekė (Pridėtinės vertės įstatymo 49 str. 1 d.), prekės rūšimi ir prekės išgabenimo faktu (Pridėtinės vertės įstatymo 49 str. 2 ir 3 d.). Kai prekė turi būti gabenama ir gabenimas prasideda Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet kuriuo atveju prekės tiekimas laikomas atliktu Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus įsakmiai nurodytus atvejus, į kuriuos ginčo atvejis nepatenka. Pareiškėjas nurodė, kad prekės buvo skirtos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, tai buvo nauji automobiliai ir automobiliai buvo skirti išgabenimui iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tuo tikslu šie automobiliai po pareiškėjo atlikto prekių tiekimo nebuvo registruoti Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad atsakovas įrodymus (pirkimo-pardavimo sutartis, priėmimo-perdavimo aktus ir PVM sąskaitas-faktūras) vertino tik prekių tiekimo vietos nustatymo aspektu, dėl ko niekada nekilo ginčas. Tačiau pateikti dokumentai nei savo turiniu, nei savo paskirtimi negali patvirtinti išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto, kaip negali jo ir paneigti. Nurodė, kad 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumui įrodyti yra būtina turėti sekančius įrodymus: 1) patvirtinančius patį prekių tiekimą, 2) patvirtinančius, kad prekės tiekiamos kitoje valstybėje narėje esančiam registruotam PVM mokėtojui, 3) patvirtinančius prekės pobūdį, 4) patvirtinančius prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjas pačiam prekių tiekimui pagristi pateikė sutartis, kuriose nurodytos sandorio šalys, jų buveinės vieta, suteikti PVM kodai. Šiose sutartyse aiškiai įvardintos prekės, prekių apmokestinamoji vertė. Priėmimo-perdavimo aktai liudija apie prekių tiekimo faktinį įvykį, t. y. prekių perdavimą trečiajam asmeniui, kai pastarasis įgyja teisę veikti kaip prekių savininkas. Pažymėjo, kad PVM sąskaitos-faktūros yra specialus dokumentas, kuriame įforminamas prekių tiekimas, apskaičiuojamas PVM, identifikuojamos šalys, prekė, patvirtinamas prekių tiekimas tarp registruotų PVM mokėtojų, taikant 0 proc. tarifą patvirtinamas tikslas – prekių tiekimas išgabenimui iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pabrėžė, kad ketvirtąją 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygą – išgabenimą, pareiškėjas pagrindė parduotų automobilių saugojimo Latvijos Respublikos teritorijoje faktu, pagrįstu apmokėjimo dokumentais ir sutartimi. Taip pat atsakovui buvo pateiktas oficialus transporto priemonių registrą tvarkančios institucijos pažyma apie tai, kad visi ginčo automobiliai buvo užregistruoti pirkėjo, t. y. SIA „Actual City Media“ vardu. Pažymėjo, kad SIA „Actual City Media“ uždarajai akcinei bendrovei „Parex faktoringas ir lizingas“ automobilius pardavė ir faktiškai perdavė po automobilių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, ką patvirtina šių šalių pateikti priėmimo-perdavimo aktai, PVM sąskaitos-faktūros, kuriuose atsispindi atlikti pirkimo-pardavimo/lizingo sutarties vykdymo veiksmai. Šie dokumentai nėra formalūs. Jie išrašyti laikantis įstatymo reikalavimų, juose nurodyta veiksmų atlikimo data atitinka tikrovę. Paaiškino, kad tai, jog SIA „Actual City Media“ su UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ 2006 m. rugpjūčio 8 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartis bei lizingo sutartis, nereiškia, kad tomis pačiomis dienomis buvo įvykdytos, t. y. sandoris įvyko. Akcentavo, kad UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ siekė finansuoti sandorį, o nuosavybės įgijimas yra būtina sąlyga lizingo sutarties sudarymui (esminis sutarties elementas). Lizingo bendrovė lizinguoti automobilius faktiškai galėjo tik po to, kai jai nuosavybės teisę perdavė lizingo objekto savininkas, kuris šiuo atveju lizingo bendrovei automobilius perdavė 2006 m. rugsėjo 28 d., kuri atitinkamai perdavė lizingo objektą naudojimui SIA „Actual City Media“, nes tai buvo pirmas kartas, kai automobiliai buvo faktiškai perduoti. Pareiškėjas manė, kad remiantis tik sutarčių, kurios nereiškia nuosavybės perleidimo, sudarymo datomis, nepagrįstai konstatuojamas faktas, kad SIA „Actual City Media“ pardavė, t. y. įvykdė savo įsipareigojimą perduoti daiktą pirkėjui, automobilius UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ iki jų išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Nurodė, kad UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ nėra įregistravusi automobilių savo vardu Lietuvos Respublikoje, automobiliai iki 2006 m. rugpjūčio 18 d. ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. nebuvo įregistruoti UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ vardu. Atkreipė dėmesį, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas patį prekių tiekimą sieja ne su sutarties sudarymo data, o su faktiniu prekių perdavimu pagal sandorio sąlygas. Nurodė, kad UAB ,,Parex faktoringas ir lizingas“ pavedimai ir įgaliojimai buvo išduoti tam, kad kiekviena iš šalių galėtų tinkamai realizuoti savo pareigas pagal sutartis ir atitinkamai įvykdyti jas. UAB „Parex faktoringo ir lizingo“ įgaliojimai negali būti pripažįstami įrodymu, kad pastarasis asmuo įgijo nuosavybės teisę. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai numato privalomą transporto priemonių registravimą, atitinkamai transporto priemonių perleidimo sandorių registravimą Tačiau, UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ neįregistravo savo nuosavybės fakto Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nepaviešino savo nuosavybės teisių. Pabrėžė, kad automobiliai Latvijos Respublikoje buvo įregistruoti 2007 m. rugpjūčio 18 d. ir 2007 m. rugpjūčio 24 d. būtent SIA „Actual City Media“ vardu. Po transporto priemonių įregistravimo Latvijos Respublikoje automobiliai dar kartą kirto sieną iš Latvijos į Lietuvos pusę tam, kad būtų perduoti UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ pastarojo lizingo sutarties įvykdymui. Po 2007 m. rugsėjo 28 d. perdavimo automobiliai dar kartą kirto Lietuvos sieną ir buvo išvežti į Latviją. Pareiškėjas teigė, kad turėdamas pareigą pateikti prekių patekimo į Latvijos Respublikos teritoriją dokumentus, šią savo pareigą įvykdė.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 24 – 27) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos. Pažymėjo, kad pareiškėjas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 2 dalies taikymui pagrįsti pateikė 2006 m. liepos 28 d. automobilių pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas tarp pareiškėjo ir jo dukterinės įmonės SIA „Actual City Media“, 2006 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą, 2006 m. rugpjūčio 9 d. automobilių perdavimo-priėmimo aktus, apmokėjimo dokumentus, valstybės įmonės „Regitra“ pažymą apie automobilių išregistravimą bei automobilių registravimo Latvijos Respublikoje išlaidas patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad 2006 m. liepos 28 d. pirkimo-pardavimo sutartyse automobilių perdavimo vieta – Laisvės pr. 60, Vilnius. Automobilių perdavimo-priėmimo aktai surašyti 2006 m. rugpjūčio 9 d. Atkreipė dėmesį, kad byloje yra pateiktas Latvijos centrinės ryšių įstaigos atsakymas, kuriame Latvijos mokesčių administratorius, remdamasis Latvijos įmonės direktoriaus paaiškinimais dėl pareiškėjo sandorių su Latvijos mokesčių mokėtoju SIA „Actual City Media“ informavo, kad automobiliai buvo pristatyti Latvijos įmonei adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius. Nuo 2006 m. liepos 28 d. automobiliai Latvijos įmonės prašymu buvo laikomi uždarosios akcinės bendrovės „ACM“ (pareiškėjo) sandėliuose. Teigė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo automobilių išgabenimo iš šalies teritorijos fakto, o, priešingai, patvirtina jų pardavimą šalies teritorijoje. Pažymėjo, jog pareiškėjas automobilių išgabenimo faktą taip pat grindžia automobilių registravimo Latvijos Respublikoje išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Tačiau Latvijos mokesčių administratorius informavo, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d. ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. automobiliai į Latvijos valstybinės kelių apsaugos registrą buvo įtraukti pagal UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ išrašytą įgaliojimą. Taip pat informavo, kad, pasak Latvijos įmonės atstovo, tą dieną, kai automobiliai buvo pristatyti adresu Laivės pr. 60, Vilnius, SIA „Actual City Media“ juos pardavė Lietuvos įmonei UAB „Parex faktoringas ir lizingas“. Nurodė, kad Latvijos įmonė SIA „Actual City Media“, remiantis 2006 m. liepos 28 d. pirkimo-pardavimo sutarčių 5.1 punkto nuostatomis, pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. perdavimo-priėmimo aktus įgijo nuosavybės teises į tris naujus BMW markės automobilius, todėl nuo šio momento ji turėjo teisę disponuoti gautais automobiliais savo nuožiūra. Atkreipė dėmesį, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimis Latvijos įmonė pardavė šiuos automobilius UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, o pastaroji tomis pačiomis dienomis su minėta Latvijos įmone sudarė tų pačių automobilių lizingo sutartis. Lizingo bendrovė, remdamasi su Latvijos įmone sudarytomis 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimis, suteikė Latvijos įmonei 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimus, kuriais įgaliojo Latvijos įmonę atstovauti lizingo bendrovei pastarosios vardu įregistruojant minėtus automobilius. Akcentavo, kad nustatytos aplinkybės, jog pagal 2006 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą pareiškėjo Latvijos įmonei SIA „Actual City Media“ parduoti automobiliai, dar prieš juos išgabenant iš šalies teritorijos, faktiškai buvo parduoti kitai Lietuvos įmonei, t. y. UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, o Latvijos įmonės patirtos automobilių registravimo Latvijos Respublikoje išlaidos ir automobilių vykimas į Latvijos Respubliką iš esmės yra susiję su automobilių įregistravimu UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ vardu, siekiant tinkamai įforminti ir įgyvendinti 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas automobilių lizingo sutartis. Pažymėjo, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ išduoti Latvijos įmonei įgaliojimai jo vardu registruoti transporto priemones pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis (tarp Latvijos įmonės ir lizingo įmonės) patvirtina nuosavybės teisių perėmimo faktą, nes automobilis viešame registre yra registruojamas jo savininko vardu. Laikė, kad vėlesnis turto perdavimo-priėmimo aktų sudarymas yra tik formalus veiksmas, o pati pirkimo-pardavimo sutartis buvo įvykdyta bei turtas UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ nuosavybėn perduotas dar neišgabenus automobilių iš šalies teritorijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 22) prašė skundo netenkinti.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 55 – 60) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija Nr. IX-1960) 49 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos naujos transporto priemonės, tiekiamos bet kuriam asmeniui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos. Pabrėžė, kad pagal minėtas įstatymo nuostatas, pareiškėjas, parduodamas automobilius SIA ,,Actual City Media“ ir pritaikydamas 0 proc. PVM tarifą, privalėjo pateikti įrodymus, kad automobiliai buvo išgabenti iš šalies teritorijos. Atkreipė dėmesį, jog byloje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartys tarp pareiškėjo ir SIA „Actual City Media“ pasirašytos ir automobiliai pristatyto pirkėjui Lietuvoje, adresu Laisvės pr. 60, Vilnius. Kaip matyti iš byloje pateiktų priėmimo-perdavimo aktų, nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. pirkėjui SIA „Actual City Media“ perėjo visos nuosavybės teisės ir jis tapo teisėtu trijų BMW klasės automobilių savininku. Teismas pažymėjo, kad perėjus SIA „Actual City Media“ nuosavybės teisei, automobiliai išgabenti nebuvo. Iš byloje pateiktų pirkimo-pardavimo sutarčių, sudarytų tarp SIA „Actual City Media“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. matyti, kad SIA „Actual City Media“ siekė ne išgabenti prekes į Latvijos Respubliką, bet sudaryti kitus pirkimo-pardavimo sandorius. Minėtomis sutartimis automobiliai buvo perleisti UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ nuosavybėn, su sąlyga, kad nuosavybės teisė minėtai bendrovei pereis nuo prekių priėmimo-perdavimo aktų pasirašymo. Tomis pačiomis dienomis (2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d.) tarp SIA „Actual City Media“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ buvo pasirašytos lizingo sutartys, kuriomis UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ įsipareigojo suteikti SIA „Actual City Media“ automobilius naudotis, o minėta įmonė savo ruožtu mokėti atitinkamus finansinius įnašus. Teismas akcentavo, kad šios bylos išsprendimui neturi reikšmės tai, kad SIA „Actual City Media“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ nebuvo pasirašę automobilių priėmimo- perdavimo aktų bei minėta pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl nuosavybės teisės perėjimo nuo prekių priėmimo-perdavimo aktų pasirašymo. Teismas pažymėjo, jog pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinis sandoris, pagal kurį teisės ir pareigos sandorio šalims atsiranda nuo jo sudarymo. Šis šalių teisių ir pareigų atsiradimo momentas nėra siejamas su nuosavybės teisių atsiradimo momentu, kuris siejamas su pardavėjo pagrindinės prievolės – perduoti daiktą nuosavybėn, įvykdymu. Teismas padarė išvadą, kad po pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ buvo įgijęs visas teises ir pareigas pagal šias sutartis, nepaisant to, kad nebuvo pasirašyti automobilių priėmimo-perdavimo aktai. Akcentavo, kad nurodytas aplinkybes faktiškai patvirtina ir šios bendrovės 2006 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu išduoti 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimai SIA „Actual City Media“, pagal kuriuos lizingo bendrovė įgaliojo SIA „Actual City Media“ atstovą K. V. atstovauti lizingo bendrovę kelių policijoje, VĮ „Regitra“ ir visose kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įregistruojant UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ vardu automobilius. Teismas, remdamasis byloje pateiktais registracijos išlaidas patvirtinančiais dokumentais, nurodė, jog automobiliai buvo išgabenti į Latvijos Respubliką ir ten užregistruoti SIA „Actual City Media“ vardu. Tačiau atkreipė dėmesį, kad tai buvo padaryta jau po minėtų sutarčių (pirkimo-pardavimo, lizingo) pasirašymo ir įgaliojimų išdavimo, t. y. BMW klasės automobiliai buvo išgabenti į Latvijos Respubliką faktiškai jau priklausydami kitai bendrovei, o ne SIA „Actual City Media“. Tai, kad automobiliai Latvijos Respublikoje užregistruoti SIA „Actual City Media“ vardu, prekių priėmimo-perdavimo aktai buvo pasirašyti 2006 m. rugpjūčio 28 d. ir tą pačią dieną išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, teismas vertino tik kaip formalumus, kuriais siekiama nuslėpti tikrąsias sandorių sudarymo aplinkybes. Be to, pažymėjo, kad Latvijos įmonė SIA „Actual City Media“ už 2006 m. rugpjūčio mėn. deklaravo automobilių įsigijimą iš UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, o ne iš pareiškėjo, o tai įrodo jau minėtą aplinkybę, kad UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ turėjo teisę disponuoti automobiliais kaip savo nuosavybe. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių automobilių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto po pirkimo-pardavimo sutarčių su SIA „Actual City Media“ sudarymo, todėl parduodant automobilius jis neteisėtai pritaikė 0 proc. PVM tarifą ir tuo pažeidė Pridėtinės vertės įstatymo 49 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio nuostatas. Teismas, įvertinęs Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 punkto, 19 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjui sudarytoms pirkimo-pardavimo sutartims turi būti taikomas standartinis PVM tarifas – 18 proc. Todėl papildomai nuo 550 700 Lt sandorių sumos turi būti apskaičiuojamas 18 proc. PVM, t. y. deklaruotas pardavimo PVM didinamas 99 126 Lt. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui pagrįstai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patikrinimo metu papildomai apskaičiavo 100 160 Lt PVM (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 str. 2 p.). Kadangi pareiškėjas nustatytu laiku nesumokėjo numatyto PVM, jam pagrįstai buvo apskaičiuoti 1 749,97 Lt šio mokesčio delspinigių (Mokesčių administravimo įstatymo (2007 m. balandžio 12 d. redakcija Nr. IX-2112 ) 96 str.). Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patikrinimo akto metu atsižvelgusi į pažeidimo pobūdį, mastą ir konstatavusi, jog pareiškėjo atstovai geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir dokumentus, pagrįstai nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą 99 126 Lt PVM sumos pareiškėjui skyrė minimalią, 10 proc. apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio 9 913 Lt PVM baudą. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą ginčijamas mokestines sumas, atsakovas patvirtino tai savo sprendimu, Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės su tokiu atsakovo sprendimu sutiko, sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti jų nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar pareiškėjas, pagal 2006-07-28 tris pirkimo-pardavimo sutartis ir 2006-07-31 PVM sąskaitą faktūrą ACM Nr. 76 pardavęs Latvijos įmonei SIA „Actual City Media“ tris naujus BMW markės automobilius, pagrįstai taikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnyje numatytą 0 proc. PVM tarifą, t.y. ar pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad minėti automobiliai buvo išgabenti iš šalies teritorijos. Teismas nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 2 dalis (2004-01-15 įstatymo Nr.IX-1960 redakcija) nustato, kad, taikant 0 proc. PVM tarifą, apmokestinamos naujos transporto priemonės, tiekiamos bet kuriam asmeniui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje ( 2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 2 dalies taikymui pagrįsti pateikė 2006-07-28 automobilių pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas tarp pareiškėjo ir jo dukterinės įmonės SIA „Actual City Media“, 2006-07-31 PVM sąskaitą faktūrą, 2006-08-09 automobilių perdavimo-priėmimo aktus, apmokėjimo dokumentus, VĮ „Regitra“ pažymą apie automobilių išregistravimą bei automobilių registravimo Latvijos Respublikoje išlaidas patvirtinančius dokumentus. 2006-07-28 pirkimo-pardavimo sutartyse automobilių perdavimo vieta-Laivės prospektas 60, Vilnius. Automobilių perdavimo – priėmimo aktai surašyti 2006-08-09. Iš pateiktos Latvijos mokesčių administratoriaus informacijos matyti, kad Latvijos įmonė SIA „Actual City Media“ už 2006 m. rugpjūčio mėn. deklaravo automobilių įsigijimą iš UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, o ne iš UAB „Real Experts“ ( mokestinė byla, I tomas, b.l. 142). Teismas nurodė, kad, perėjus SIA „Actual City Media“ nuosavybės teisei, automobiliai iš Lietuvos išgabenti nebuvo. Iš byloje esančių pirkimo-pardavimo sutarčių, sudarytų tarp SIA „Actual City Media“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ 2006-08-09 ir 2006-08-23, matyti, kad SIA „Actual City Media“ siekė ne išgabenti prekes į Latvijos Respubliką, bet sudaryti kitus pirkimo-pardavimo sandorius. Minėtomis sutartimis automobiliai buvo perleisti UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ nuosavybėn su sąlyga, kad nuosavybės teisė šiai bendrovei pereis nuo prekių priėmimo-perdavimo aktų pasirašymo. Tomis pačiomis dienomis ( 2006-08-09 ir 2006-08-23) tarp SIA „Actual City Media“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ buvo pasirašytos lizingo sutartys, kuriomis UAB“Parex faktoringas ir lizingas“ įsipareigoja suteikti SIA „Actual City Media“ automobilius naudotis, o minėta įmonė įsipareigoja mokėti atitinkamus finansinius įnašus. Teismas nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinis sandoris, pagal kurį teisės ir pareigos sandorio šalims atsiranda nuo jo sudarymo. Todėl po pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ buvo įgijęs visas teises ir pareigas pagal šias sutartis, nežiūrint, kad nebuvo pasirašyti automobilių priėmimo-perdavimo aktai. Šias aplinkybes patvirtina ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ 2006-08-09 pirkimo –pardavimo sutarties pagrindu išduoti 2006-08-09 ir 2006-08-23 įgaliojimai SIA „Actual City Media“, pagal kuriuos lizingo bendrovė įgaliojo SIA „Actual City Media“ atstovą atstovauti lizingo bendrovę kelių policijoje, VĮ „Regitra“ ir visose kitose įstaigose įregistruojant UAB“Parex faktoringas ir lizingas“ vardu tris BMW markės automobilius. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Latvijos įmonės SIA „Actual City Media“ vardu minėti automobiliai buvo įregistruoti po paminėtų pirkimo-pardavimo ir lizingo sutarčių sudarymo ir įgaliojimų išdavimo, kas įrodo, kad automobiliai į Latvijos Respubliką buvo išgabenti jau priklausydami kitai bendrovei, o ne SIA „Actual City Media“. Ši įmonė už 2006 m. rugpjūčio mėn. deklaravo automobilių įsigijimą iš UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, o ne iš UAB „Real experts“ ir tai patvirtina, kad UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ turėjo teisę ir disponavo minėtais automobiliais kaip savo nuosavybe. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių automobilių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktą po pirkimo-pardavimo sutarčių su SIA „Actual City Media“ sudarymo, todėl neteisėtai pritaikė 0 proc. PVM tarifą ir tuo pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė šioje byloje materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pareiškėjo skundą dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo atmetė.

IV.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės perėjimą bei prekių tiekimo sąvoką. Teismai neteisingai vertino konsensualinį pirkimo - pardavimo sutarčių pobūdį, neatsižvelgė į Civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalies, 4.49 straipsnio 1 dalies, 4.50 straipsnio 2 dalies, 4.253 straipsnio, Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei neteisingai prekių tiekimą susiejo su sutarties sudarymu, o ne su faktiniu prekių perdavimu. Tokiu būdu byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, o neteisingas teisės normų aiškinimas ir taikymas lėmė neteisingą įrodymų vertinimą. Todėl šiuo atveju procesas turi būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad procesas šioje byloje taip pat turi būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, nes apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl reikšmingų pareiškėjo argumentų ir tokiu būdu nemotyvavo savo nutarties. Be to, byloje nebuvo laikytasi teismų praktikoje pripažįstamos taisyklės, jog teismai turi motyvuoti savo sprendimus bei aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(63)-74/2009). Tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą šioje byloje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatu o j a:

V.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tuo atveju, kai teismo nutartis yra be motyvų. Šioje byloje priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra nurodyti motyvai, iš kurių yra pakankamai aišku, kodėl teismas atitinkamai išsprendė bylą. Pareiškėjo prašyme iš esmės yra nurodyta, jog, pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismo pateikta motyvacija turi trūkumų, tačiau tai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra iš viso be motyvų. Tuo tarpu tik konstatavimas, jog teismo nutartis yra be motyvų, gali būti pagrindas atnaujinti procesą.

Pareiškėjas savo prašymą grindžia ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pareiškėjo pateikiama argumentacija iš esmės yra orientuota į bylą nagrinėjusių teismų pateikto pirkimo - pardavimo sutarties pobūdžio vertinimo paneigimą. Tačiau bylą nagrinėjusių teismų teiginiai dėl pirkimo - pardavimo sutarties konsensualinio pobūdžio bei su tuo susijusios išvados buvo tik vienas iš aspektų, teismams vertinant bylos aplinkybes bei įrodymus. Šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, jog, paneigus šį teismų argumentacijos aspektą, galėtų keistis bylos aplinkybių vertinimas bei galutinis byloje priimtas sprendimas. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo atveju akivaizdžiai nepatvirtina, kad jo nurodytas materialinės teisės normų pažeidimas galėtų būti esminis ir galėtų turėti įtakos priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumui. Kita pareiškėjo prašymo argumentacija, kurią jis apibūdina kaip argumentaciją dėl materialinės teisės normų pažeidimo, iš esmės yra susijusi su faktinės bylos pusės analize (įrodymu vertinimu), o tai negali būti nagrinėjimo dalykas proceso atnaujinimo stadijoje, nes šioje stadijoje bylos faktinė pusė iš naujo (dar kartą) nėra tiriama ir vertinama.

Pareiškėjas taip pat remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tuo atveju, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tačiau pareiškėjo pateikti argumentai tokios būtinybės nepatvirtina. Pareiškėjo argumentai iš esmės yra bendro pobūdžio ir jie neįrodo nei akivaizdaus nukrypimo nuo teismų praktikos, nei būtent šios bylos reikšmingumo teismų praktikos formavimui.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas šiuo atveju nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Real Experts“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Real Experts“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.A(63)-131/2009).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė