- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-22
- Bylos Nr.
- I-2612-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00290-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algis Markevičius, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- E. G.
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Jolantos Medvedevienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. G. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti 2016-01-19 Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos sprendimą Nr. 16-IL-20-00125-e „Dėl atsisakymo išduoto leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Kauno AVPK VTV išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 5-8).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas leidimą laikyti (nešiotis) ginklą išduoti atsisakė nurodydamas, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, nes yra pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pareiškėjas neginčija, kad jis yra teistas, tačiau nurodo, kad jis nusikalstamą veiką padarė (pasikėsino padaryti) jauno amžiaus, dar būdamas nepilnamečiu, t. y. apkaltinamasis Palangos teismo nuosprendis buvo priimtas daugiau nei prieš trisdešimt metų - 1985-02-26. Be to, E. G. yra pripažintas kaltu ne padaręs smurtinį nusikaltimą, o už pasikėsinimą jį padaryti. Tai yra nors E. G. yra nuteistas, tačiau jis smurtinio nusikaltimo nepadarė, o tik kėsinosi jį padaryti, kas reiškia, kad pats E. G. nuteisimo faktas nepatenka į Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 18 str. 2 d. 1 p. reguliuojamų santykių sritį, kadangi pagal šio punkto nuostatas, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą.
Pareiškėjas mano, kad įvertinus jo charakteristiką ir asmenines savybes - pareiškėjas charakterizuojamas kaip atsakingas ir sąžiningas darbuotojas, kruopštus ir pareigingas vadovas, yra doras, įstatymų besilaikantis asmuo, o taip pat įvertinus tai, kad smurtinį nusikaltimą pareiškėjas pasikėsino padaryti būdamas nepilnamečiu, nuo šio fakto yra praėję daugiau negu 30 metų, nusikaltimas buvo vienkartinis, atsitiktinis, teistumas seniai išnykęs ir pagal BK jis laikomas neteistu, todėl yra pagrindas spręsti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 (toliau ir – Įstatymas), 18 str. 2 d. 1 p. nuostata yra akivaizdžiai neproporcinga ir dėl to neteisinga.
Atsiliepimas
Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir – Kauno AVPK) atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir atsiliepime (b. l. 22,23) bei paaiškinimais duotais teismo posėdžio metu, nurodė, kad Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. imperatyviai nurodyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota, koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu: 1 dalyje nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Atsakovo atstovė paaiškino, kad pareiškėjas Palangos miesto teismo 1985-02-26 nuosprendžiu nuteistas pagal LR BK 16 str. ir 118 str. 3 d., 116 str. 1 d., 146 str. 2 d., todėl E. G. pagrįstai pagal Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. nuostatas laikomas nesančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 18 str. 2 d. 1, 2, 3, 4 punktuose apibrėžtos aplinkybės, kurių taikymui nėra reikšmingas teistumo išnykimas. Įstatymų leidėjas parinko formuluotę „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ neminėdamas šio pripažinimo momento laike, neminėdamas teistumo ar jo išnykimo, tokiu būdu siekdamas įtvirtinti atsižvelgimą į prašančio išduoti leidimą asmens elgesį praeityje, kad būtų įvertinta tokio asmens galima grėsmė visuomenei, įsigijus ginklą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų įstatyme (toliau ir – Įstatymas). Šie klausimai yra detalizuoti 2003 m. birželio 23 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintose „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse“. Šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti teisės įsigyti, turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau Kauno VPK (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) 2016-01-19 sprendimu Nr. 16-IL-20-00125-e, atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (b. l. 24,25). Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybę, kad Palangos miesto teismo 1985-02-26 nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK (tuo metu galiojusi įstatymo redakcija) 16 str. (pasikėsinimas padaryti nusikaltimą), 118 str. 3 d. (išžaginimas), 116 str. 1 d. (tyčinis lengvas kūno sužalojimas), 146 str. 2 d. (vagystė), t. y. už tyčinio smurtinio nusikaltimo padarymą, už kurį didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo priimto administracinio akto – 2016-01-19 sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo neišduotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuteistas ne už smurtinio nusikaltimą padarymą, o tik už kėsinimąsi jį padaryti, kas reiškia, kad pats E. G. nuteisimo faktas nepatenka į Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. reguliuojamų santykių sritį, todėl nepagrįstai jis nepripažintas asmeniu, kurio reputacija nepriekaištinga. Be to, pareiškėjas mano, kad atsižvelgiant į tai, jog smurtinį nusikaltimą jis pasikėsino padaryti būdamas nepilnamečiu, nuo šio fakto yra praėję daugiau negu 30 metų, nusikaltimas buvo vienkartinis, atsitiktinis, teistumas seniai išnykęs, jam pritaikyta Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. nuostata yra akivaizdžiai neproporcinga bei neteisinga.
Pareiškėjo išvardinti motyvai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 1985 m. vasario 26 d. Palangos teismo nuosprendžiu pareiškėjas (buvusi pavardė J.) buvo pripažintas kaltu, pasikėsinęs įvykdyti nusikaltimą, numatytą BK 16 str., 118 str. 3 d., įvykdęs nusikaltimus numatytus BK 116 str. 1 d., 146 str. 2 d. (tuo metu galiojusio BK redakcija) ir nubaustas 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme (b. l. 31-36). Būtent šio teismo procesinio dokumento pagrindu atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą.
Baudžiamajame kodekse nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė). Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt. Taigi smurtiniais nusikaltimais gali būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, jeigu vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata.
Pareiškėjas minėtu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis tyčia, veikdamas grupėje, pavartodamas fizinį smurtą ir grasinimus, kėsinosi išžaginti dvi nukentėjusiąsias, t. y. mušė rankomis, spardė kojomis, padarydamas joms apysunkius kūno sužalojimus, grasino peiliu, reikalavo lytiškai santykiauti, tačiau nukentėjusioms pabėgus, išžaginti jam jų nepavyko. Be to, pareiškėjas nuteistas ir už tyčinį lengvą kūno sužalojimą bei vagystę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad tokie E. G. veiksmai atitinka tyčinio smurtinio nusikaltimo sampratą, todėl pareiškėjo padarytą veiką, nuosprendžiu konstatuotų aplinkybių pagrindu, atsakovas pagrįstai vertino bei pripažino tyčiniu smurtiniu nusikaltimu už kurį didžiausia numatyta bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Pažymėtina, kad, jei kaltininkas pradėjo naudoti fizinį smurtą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas arba sukeliamas fizinis skausmas, ar išreiškė grasinimus jį panaudoti, arba padarė veiksmus kitaip atimdamas galimybę priešintis, padaryta veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą ar seksualinį prievartavimą, nors kaltininkas ir nepradėjo lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo dėl to, kad jam nepavyko įveikti nukentėjusiojo pasipriešinimo, arba dėl kitų nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, papildomai dėl kūno sužalojimų nekvalifikuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“).
Įvertinus tai, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 str. 1 d.), teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju visiškai nesvarbu, jog pareiškėjas Palangos teismo nuosprendžiu buvo nubaustas už pasikėsinimą padaryti išžaginimą, kadangi baudžiamosios teisės požiūriu, jis vis tiek laikomas asmeniu padariusiu nusikaltimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nepriklausomai nuo pareiškėjo valios, už ką ir buvo nuteistas.
Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjo argumentai apie tai, kad jis yra pripažintas kaltu ne padaręs smurtinį nusikaltimą, o už pasikėsinimą jį padaryti, todėl jo nuteisimo faktas nepatenka į Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. reguliuojamų santykių sritį, kadangi pagal šio punkto nuostatas, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
Pareiškėjo motyvai, kad jis charakterizuojamas kaip atsakingas ir sąžiningas darbuotojas, kruopštus ir pareigingas vadovas, yra doras, įstatymų besilaikantis asmuo, smurtinį nusikaltimą pasikėsino padaryti būdamas nepilnamečiu, nuo šio fakto yra praėję daugiau negu 30 metų, nusikaltimas buvo vienkartinis, atsitiktinis, teistumas seniai išnykęs ir pagal BK jis laikomas neteistu, todėl yra pagrindas spręsti, kad Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. nuostata yra akivaizdžiai neproporcinga, neteisinga ir jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma, atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimo nuostatomis, teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1, 6 dalyse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos), aiškinant jas kartu, nustatyta, kad kai sueina nustatyti teistumo terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais teismui skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu. Teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).
Vadinasi, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžtos aplinkybės (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą) taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas.
Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybės, sietinos su nepriekaištinga pareiškėjo reputacija, nepaneigtos, ginčijamas sprendimas pripažintinas pagrįstu bei teisėtu, o E. G. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.