Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimo R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė: I.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą R. B. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad R. B. 2010 m. gegužės 17 d., apie 19.40 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g., vairavo automobilį „VW Passat“, nestojo stabdomas policijos pareigūnų, be to, nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir transporto priemonės draudimo liudijimo. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 16 ir 17 punktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu R. B. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimai, išskyrus numatytuosius šiame kodekse, užtraukia vairuotojams įspėjimą arba baudą nuo dvidešimties iki keturiasdešimties litų. Tuo tarpu ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, <...> užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Apeliantas savo kaltės padarius jam inkriminuojamą ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą neneigia, tačiau ginčija padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, motyvuodamas tuo, kad nematė, jog policijos pareigūnai jį stabdė.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Pažymėtina, jog sprendžiant patraukimo už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą administracinėn atsakomybėn klausimą, viena iš esminių nustatytinų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie asmens kaltę, yra reali, akivaizdi galimybė asmeniui suvokti, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-412/2007).

Tai, kad apeliantas 2010 m. gegužės 17 d., apie 19.30 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g., vairuodamas automobilį nepakluso policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 3), policijos pareigūnų A. B. ir G. P. tarnybiniai pranešimai (b. l. 7-11) bei parodymai teisme (b. l. 32-34), automobilio savininko G. G. paaiškinimas (b. l. 12) ir parodymai teismo posėdžio metu, kuriame nurodė, jog savo automobilį „VW Passat“ buvo palikęs R. B. pataisyti (b. l. 34), administracinėn atsakomybėn patraukto asmens rašytinis paaiškinimas, kuriame jis pripažino, jog nepakluso policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, kadangi neturėjo automobilio dokumentų (b. l. 13). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apeliantą kaltinančius įrodymus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų A. B. ir G. P., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Liudytojų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog važiuodami (duomenys neskelbtini) miestelyje, pastebėjo automobilį „VW Passat“, kuris pavojingai manevravo, prasilenkiant su automobiliu pastebėjo, kad vairuotojas iš išvaizdos atrodo neblaivus. Stabdydami automobilį, važiavo jam iš paskos su įjungtais mėlynos ir raudonos spalvos švyturėliais bei garsiniu signalu, tačiau vairuotojas nepakluso ir nestojo, važiavo toliau. Tuomet policijos pareigūnai, minėtą automobilį bandė aplenkti, tačiau jis, blokuodamas kelią, to padaryti neleido, po to automobilis užgeso ir sustojo. Paaiškėjo, kad automobilį vairavo R. B., kartu važiavo keleiviai E. R., G. A. ir R. G., kurie iš pažiūros atrodė neblaivūs. Vairuotojas buvo nuvestas į tarnybinį automobilį, tačiau pasinaudojęs situacija, kad keleiviai pradėjo agresyviai elgtis ir policijos pareigūnam prireikė juos tramdyti, R. B. pabėgo iš tarnybinio automobilio. Analogiškas aplinkybes policijos pareigūnai nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnai gali būti šališki, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Taigi, teismas neturi jokio pagrindo abejoti ir nesivadovauti tarnybines pareigas atlikusių policijos pareigūnų nustatytomis ir nurodytomis aplinkybėmis. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad apeliantas aiškiai suprato pareigūnų išreikštą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tačiau sąmoningai jam nepakluso. Tai, kad R. B. po kiek laiko sustojo pats, neturi įtakos atsakomybei pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį kilti. Apelianto iškelta versija, jog jis nepastebėjo, kad būtų stabdomas policijos pareigūnų, paneigiama anksčiau aprašytų įrodymų visuma ir yra laikytina apelianto pasirinkta gynybine pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliantas taip pat nurodo, kad policijos pareigūnas smogė per gerklę policininko lazda. Pažymėtina, kad ATPK 297 straipsnio 1 dalis numato, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nesprendžia policijos pareigūnų veiksmų, nesusijusių su administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, teisėtumo. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl R. B. minimų neva neteisėtų pareigūnų veiksmų būtų paduotas skundas tarnybinio pavaldumo ar kitokia tvarka. Dėl šių priežasčių apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. B. skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai (ATPK 30, 30² str.), todėl Kauno rajono apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.