- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-353-579-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Daiva Jankauskienė, Gytis Večerskas
- Nukentėjusysis
- B. B.
- Kaltinamasis
- R. P., G. S.
- Advokatai
- Ramūnas Gudašius, Arnoldas Blaževičius
Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01088-2012-8
2014 m. birželio 4 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Živilei Muliuolytei, nukentėjusiajam B. B., jo atstovui advokatui Ramūnui Gudašiui, išteisintiesiems R. P., G. S., jų gynėjui adv. Arnoldui Blaževičiui, teismo posėdyje nagrinėjo prokurorės Živilės Muliuolytės ir nukentėjusiojo B. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. ir G. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
B. B. ieškinys dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. ir G. S. buvo kaltinami padarę BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. tuo, kad tuo, kad jie, veikdami bendrai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2012 m. spalio 21 d., apie 3.20 val., viešoje vietoje – prie klubo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu, tai yra plūsdamiesi necenzūriniais žodžiais prikibo prie klubo administratoriaus R. B., o klubo darbuotojui B. B. paprašius nueiti nuo klubo, atsisakė tai padaryti, išplūdo jį necenzūriniais žodžiais, R. P. spjovė R. B. ir B. B. ant krūtinės ir vieną kartą rankoje laikyta apyranke sudavė nukentėjusiajam B. B. į veidą, sukeldamas jam fizinį skausmą, G. S. tyčia iš chuliganiškų paskatų vieną kartą kumščiu trenkė į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam B. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 sausio 30 d. nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti R. P. kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam skirti 12 MGL dydžio baudą, įskaičius laikiną sulaikymą, paskirti 10 MGL baudą, taip pat pripažinti G. S. kaltu pagal BK 284 str. 1 d. bei paskirti 14 MGL dydžio baudą, įskaičius laikiną sulaikymą skirti 12 MGL baudą. Prokurorė taip pat prašo tenkinti nukentėjusiojo B. B. civilinį ieškinį bei pripažinti proceso išlaidomis B. B. patirtas išlaidas advokato pagalbai ir priteisti iš abiejų kaltinamųjų šias išlaidas.
Prokurorės skunde nurodoma, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas bei priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tai, jog kaltinamasis R. P. baksnojo su apyranke ir sudavė ja nukentėjusiajam į veidą patvirtino ir teisme apklausti liudytojai R. B., L. D., A. S., E. V., J. G., A. L.. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, kadangi jų parodymai buvo nuoseklūs. Nukentėjusysis ir liudytojai R. B., V. D., I. P., N. T., M. D., L. D., A. S., E. V., J. D., A. L. nurodė, kad abu kaltinamieji reikšdami nepasitenkinimą dėl to, kad nebuvo įleisti į klubą, vartojo necenzūrinius žodžius, provokavo konfliktą, grasino. Aplinkybę, kad į klubo administratorių pusę buvo spjauta tyčia, patvirtina nukentėjusysis bei liudytojai R. B., A. S., E. V., I. P.. Neatitikimai dėl neesminių aplinkybių negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti parodymus.
Vertinant teismo teiginius, kad kaltinamieji buvo įsitikinę, jog klubo darbuotojas jų atžvilgiu veikia neteisėtai, gindami savo teises ir teisėtus interesus, šie galėjo kviesti policijos pareigūnus, o ne patys atlikti neteisėtus veiksmus – suduoti smūgius B. B.. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas neįvertino to, kad prieš G. S. suduodant smūgį nukentėjusiajam, prieš jį jokia fizinė jėga iš klubo darbuotojo pusės nebuvo panaudota. Abu kaltinamieji keikėsi, grasino, R. P. spjaudėsi bei sudavė apyranke B. B. į veidą dar iki jų sulaikymo. Tai reiškia, kad kaltinamieji neturėjo pagrindo manyti, kad klubo darbuotojai veikia neteisėtai, kadangi iki tol klubo darbuotojai jų atžvilgiu jokių veiksmų neatliko. Fizinė jėga buvo panaudota tik tiek, kiek buvo būtina pažeidimą padariusius asmenis sulaikyti ir perduoti atvykstantiems policijos pareigūnams.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo teiginiai, jog kaltinamieji neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, akivaizdžiai nebuvo pažeisti visuomenės interesai, kad jų elgesys baudžiamosios teisės prasme yra pateisinamas, yra nepagrįsti ir prieštaringi, kadangi liudytojas D. J., klubo savininkas, nurodė, kad klube dirbančių administratorių pareigos yra administruoti nestringančią, nesustojančią įstaigos veiklą, nuspręsti, kas gali patekti į klubą, kontroliuoti klubo viduje įstaigos veiklą.
Skunde pabrėžiama, kad teismas priimdamas nuosprendį neanalizavo ir nepaminėjo aplinkybių bei sąlygų, numatytų baudžiamajame įstatyme, kuomet smurtiniai veiksmai gali būti laikomi teisėtais. Prokurorė nurodo, kad teismas išdėstė prieštaringus teiginius, kad liudytojai J. D. ir D. J. nepatvirtino, jog dėl šio incidento buvo sutrikdyta klubo veikla, nors liudytojas D. J. patvirtino, jog įvykusio konflikto metu klubo veikla buvo sutrikdyta tam tikrą laiką, nes dėl incidento kurį laiką nebuvo įleidžiami kiti lankytojai. Be to, dėl konflikto J. D. kvietė policijos pareigūnus, B. B. iškviesta greitoji pagalba, jis negalėjo tęsti darbo, buvo pristatytas į LSMUL VšĮ „Kauno klinikos“. Tai rodo, jog klubo veikla buvo sutrikdyta, t.y. kaltinamieji savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Prokurorė pažymi, kad kaltinamieji turėjo suprasti, jog necenzūrinių žodžių vartojimas viešoje vietoje, grasinimai bei spjaudymasis nėra veiksmai, į kuriuos aplinkiniai nereaguoja, kurie savo pobūdžiu nėra baudžiami ir yra pateisinami. Kaltinamieji buvo perspėti, kad bus panaudotos ašarinės dujos, tačiau jie vis tiek nenurimo, veržėsi į klubą, net ir panaudojus ašarines dujas R. P. ir G. S. nenurimo. Teismų praktikoje įžūliu elgesiu pripažįstamas neleistinas ir moralės požiūriu akivaizdžiai nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką. G. S. nusikalstamas elgesys – įžūlūs veiksmai, pasireiškė kaip viešas fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį, o ne tik necenzūrinių žodžių pavartojimas. G. S. suprato, kad smurtauja viešoje vietoje, numatė, kad savo veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad G. S. savo kaltės nepripažino, nurodė, kad smūgį sudavė nukentėjusiajam, siekdamas apginti draugą, tačiau viešoje vietoje suduodamas smūgį matant pašaliniams asmenims bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams, bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo. Priešingai nei teismas tvirtino, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo B. B. elgesys būtų buvęs provokuojantis. Prokurorės manymu visos išvardintos aplinkybės suponuoja išvadą, jog G. S. veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Prokurorė skunde pažymi ir tai, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad R. P. plūsdamas necenzūriniais žodžiais klubo darbuotojus, grasindamas ir spjaudydamasis nepažeidė viešosios tvarkos. Teismas netinkamai vertino aplinkybę dėl R. P. neblaivumo. Nors pristačius į policijos komisariatą jam nebuvo nustatytas neblaivumas, tačiau asmens neblaivumas gali būti įrodinėjamas ir kitais būdais, ne tik alkotesterio pagalba. Šiuo atveju pats kaltinamasis pripažino, kad tą vakarą buvo neblaivus, ką patvirtino ir nukentėjusysis bei liudytojai. Įvertinus visas šias aplinkybes, R. P. nepaklusimas nusiraminti, tolesnis veržimasis į klubą ir spjaudymasis, baksnojimas apyranke į veidą, prieštarauja moralės normoms ir elgesio viešoje vietoje taisyklėms, todėl jo veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius.
Skunde teigiama, jog nukentėjusiajam B. B. dėl nusikaltimu sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala padaryta tyčiniais nusikalstamais G. S. veiksmais, kuriais nežymiais sutrikdyta šio nukentėjusiojo sveikata, todėl B. B. ieškinys priteistinas iš kaltinamojo G. S..
Šalies argumentai
Nukentėjusysis B. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendį ir G. S. bei R. P. pripažinti kaltais pagal BK 284 str. 1 d., bei paskirti jiems bausmes: R. P. – 255 MGL dydžio baudą, o G. S. – 260 MGL dydžio baudą. Taip pat prašoma patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti 5000 Lt žalos atlyginimą bei priteisti B. B. patirtas proceso išlaidas – 900 Lt.
B. B. skunde teigia, kad teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, teismo išvados yra prieštaringos ir viena kitą paneigiančios. Apelianto manymu, įvertinus visus surinktus įrodymus, darytina išvada, kad kaltinamieji padarė nusikalstamą veiką ir prokurorė teisingai ją kvalifikavo. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad teismas vertindamas parodymus selektyviai atrinko tik tuos parodymų duomenis, kurie paneigia kaltinamųjų kaltę ar palengvina jų teisinę padėtį, tačiau visiškai nevertino duomenų, kurie patvirtina suformuluotus kaltinimus, buvo šališkas.
Nors teismas nurodė, jog kaltinamųjų veiksmai neatitiko viešosios tvarkos pažeidimo subjektyviosios pusės požymių, tačiau kartu pateikia net keletą prieštaringų teiginių. Viena vertus teigia, jog G. S. panaudotas smurtas prieš B. B. buvo pateisinamas, kita vertus, teigia, jog kaltinamųjų veiksmai neatitiko moralės normų, nes jie keikėsi, nepakluso neįleidžiami ir dar kartą pateikiama prieštaringa išvada, jog tokiais veiksmais nebuvo rodoma nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nebuvo padaryta žala viešajai tvarkai.
Nukentėjusysis teigia, jog jis nuosekliai tvirtinto, kad elgėsi taip, kaip iš jo reikalauja darbinės funkcijos, pagal savo pareigas jis privaląs užtikrinti klube viešąją tvarką. Kaltinamieji veržėsi į klubą jėga, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, stumdė administratorių R. B., tyčia jį apspjaudė, nevykdė jo teisėtų reikalavimų, todėl nukentėjusysis teigia privalėjęs juos sustabdyti. Į perspėjimus kaltinamieji nereagavo, toliau keikėsi, grasino susidoroti fiziškai, todėl jis gindamas save ir R. B. panaudojo ašarines dujas, sugriebė už rankos R. P., kuris nukentėjusiajam trenkė per veidą su apyranke, G. S. smogė į nosį.
Tuo tarpu tiek R. P., tiek ir G. S. parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, todėl keliantys abejonių. R. P. teisminio nagrinėjimo metu kaltę pripažino iš dalies, nors ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino visiškai. G. S. ikiteisminio yrimo metu iš esmės pripažino trenkęs per veidą, kad apgintų R. P., tačiau teisme kaltu neprisipažino. Kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paneigia teismo išvadas, jog klubo darbuotojų veiksmai buvo neteisėti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvada, kad G. S. panaudotas smurtas prieš B. B. kaip atsakas į šio neteisėtus veiksmus buvo pateisinamas, aiškiai prieštarauja teisei. Pažymima, kad teisės aktai draudžia bet kokį smurto naudojimą net ir tais atvejais, kai kito asmens veiksmai akivaizdžiai neteisėti, pavyzdžiui, negalima fiziškai smurtauti prieš asmenį, jei jis neleistinoje vietoje perėjo gatvę. R. P. veržėsi į klubą 3 val. nakties, žinojo, kad gali būti neįleistas ir akivaizdžiai suprasdamas savo elgesio neteisėtumą. R. P. išprovokavo konfliktą su apsaugos darbuotojais, vartojo keiksmažodžius, fizinę jėgą, net ir papurškus į veidą, jis nenutraukė savo neteisėtų veiksmų, sudavė per veidą apyranke. Nukentėjusiajam sugriebus R. P. už rankos ir apkabinus, siekiant nutraukti chuliganiškus veiksmus, veikiant teisėtai ir proporcingai reaguojant į kaltininko veiksmus, jo sveikatai ir gyvybei nekilo jokios grėsmės. Šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, todėl G. S. nebuvo jokio teisinio pagrindo ginti R. P..
Skunde atkreipiamas dėmesys, kad įvykį matė ir daugiau asmenų, tačiau jie nepuolė ginti R. P.. Liudytojai R. B., V. D., L. D., M. D., N. T., A. S., I. P., A. L., J. D., E. V., R. B., D. M. paliudijo kaltinamųjų veiksmų neteisėtumą.
Skunde pabrėžiama, kad teismas netinkamai vertino itin svarbų įrodymą – vaizdo įrašą, padarytą įėjimą stebinčia vaizdo kamera. Šiame įraše objektyviai užfiksuotas G. S. tyčinis smūgis į veidą. Pažymima, kad kaltinamieji nusikalstamą veiką padarė tyčia. Dėl jų veiksmų nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, sutrikdyta viešoji tvarka, klubo darbas, nes buvo kviesti policijos pareigūnai, todėl darytina išvada, jog kaltinamieji padarė BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Atkreipiamas dėmesys, kad kaltinamieji aktyviai priešinosi, taip pat jų atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams.
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai kaltinamųjų naudai interpretavo jiems padarytus kūno sužalojimus. Skunde pabrėžiama, kad iki G. S. smūgio nukentėjusiajam į veidą kaltinamiesiems nebuvo padaryti jokie sužalojimai, kaltinamiesiems padaryti kūno sužalojimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, įstatymuose numatyta, kad sulaikant asmenį, užkluptą darantį nusikalstamą veiką, gali būti panaudota proporcinga fizinė prievarta.
Nukentėjusysis nurodo, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, jog naktiniuose klubuose galioja teisės aktais nustatytos lankymo ir elgesio taisyklės, pagal kurias negali būti įleidžiami nepilnamečiai ir akivaizdžiai neblaivūs asmenys, negalima įsinešti alkoholinių gėrimų, šaunamųjų ginklų ir kt. Norintys patekti į klubą privalo paklusti klubo darbuotojų teisėtiems reikalavimams. Kaltinamieji naktinio klubo lankymo taisykles žino ir tai paneigia kaltinamųjų veiksmų nukentėjusiojo ir R. B. atžvilgiu teisėtumą.
Skunde nurodoma, kad kaltinamųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad veiką padarė bendrininkų grupėje bei tai, kad veiką jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio.
Pažymima, kad vertindamas padarytą žalą teismas turi atsižvelgti į tai, kad B. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, taip pat nukentėjusysis patyrė pažeminimą, kadangi savo darbo vietoje buvo priverstas įsivelti į grumtynes, atsižvelgtina ir į kaltės formą – kaltinamieji veikė tiesiogine tyčia. Prašoma 5000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti atitinka teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus ir yra pagrįsta.
Apelianto manymu, kadangi yra dvi kaltinamųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės bei jie nukentėjusiojo neatsiprašė, jiems skirtina bauda turėtų būti didesnė už sankcijos vidurkį.
Skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepasisakė dėl procesinių išlaidų atlyginimo nukentėjusiajam, nors buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys nukentėjusiojo patirtas proceso išlaidas atstovo pagalbai apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo B. B. ir jo atstovo advokato Ramūno Gudašiaus, prokurorės, prašiusių apeliacinius skundus tenkinti, išteisintųjų R. P. bei G. S. ir jų gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus, prašiusių apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, jog Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Živilės Muliuolytės ir nukentėjusiojo B. B. apeliaciniai skundai turi būti atmesti.
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, jog R. P. ir G. S. jokių agresyvių veiksmų neatliko, G. S. smurtas prie B. B. kaip atsakas į neteisėtus veiksmus R. P. atžvilgiu, buvo pateisinamas, tyčios pažeisti viešąją tvarką jie neturėjo, nes buvo įsitikinę, kad klubo darbuotojas jų atžvilgiu elgiasi neteisėtai. Todėl pagrįstai teismas R. P. ir G. S. pagal BK 284 str. 1 d. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (šiuo atveju, tyčinis) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, negalima laikyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Taigi nusikaltimo sudėties požymių visuma – objektyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys) ir subjektyvieji požymiai (kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Taigi šios, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas, kuris, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, turi pasireikšti bent vienu iš įstatymo dispozicijoje numatytų būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.).
Apie tai, ar kaltininko veikoje yra minėtos veikos požymiai, sprendžiama tik išsamiai, visapusiškai įvertinus surinktus įrodymus, išanalizavus visą situaciją. Apeliantai skunduose nesutinka su nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, teigia, jog nepagrįstai neatsižvelgta į nukentėjusiųjų, liudytojų V. D., I. P., N. T., M. D., L. D., A. S., E. V., J. D., A. L. parodymus, kurie neva patvirtina, jog išteisintieji reikšdami nepasitenkinimą dėl to, kad nebuvo įleisti į klubą, vartojo necenzūrinius žodžius, provokavo konfliktą, grasino, R. P. baksnojo su apyranke ir sudavė ja nukentėjusiajam B. B. į veidą, tyčia spjovė į klubo administratorių pusę, o G. S. sudavė B. B. kumščiu į veido sritį. Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami, nes minėtų liudytojų parodymai ir nukentėjusiųjų parodymai nesutapo, prieštaringi, be to, jie akivaizdžiai prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotiems ir teisiamojo posėdžio metu ištirtiems duomenims, todėl negali būti vertinami kaip patikimi. Apeliantai subjektyviai vertindami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus jų nesieja su byloje esančiu vaizdo įrašu, kuris yra vienas svarbiausių ir objektyviausių įrodymų byloje.
Liudytojo R. B., kuris taip pat dalyvavo įvykyje, parodymai nebuvo nuoseklūs ir nesutapo su B. B. parodymais. Pažymėtina, jog R. B. ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei aiškino R. B., nenurodė, kad R. P. būtų sudavęs B. B.. Nurodė, kad R. P. tik bandė suduoti ranka, tačiau B. B. sugavo jo ranką. Duodamas teisme parodymus liudytojas taip pat nebuvo tikras dėl R. P. smūgio. Be to, teisme jis nurodė, kad B. B. negalėjo paeiti, sėdėjo prie durų, kas akivaizdžiai prieštarauja paties B. B. parodymams, kad jis atgavo sąmonę tik greitosios pagalbos automobilyje, bei vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad B. B. netrukus po išteisintųjų sulaikymo vaikšto susiėmęs už nosies.
Pažymėtina, jog liudytojas V. D. tik girdėjo triukšmą, paties įvykio nuo pradžios iki galo nematė, matė tik tai, kad B. B. iš nosies bėgo kraujas, tad jo parodymai yra neinformatyvūs.
Liudytojai L. D. bei M. D. girdėjo, jog išteisintieji plūdosi, nes jų neįleido į klubą, R. P. mosavo apyranke, po to kumščiu trenkė B. B. į veidą. Jis padėjo sulaikyti R. P. ir tuo metu kitas išteisintasis puolė smūgiuoti B. B., tačiau jų parodymai neatitinka B. B. parodymų, kuriuose jis nenurodė, kad R. P. jam trenktų kumščiu. Parodė, kad jam buvo rodoma silikoninė apyrankė ir ranka trinktelėjo į smakrą, tada jis timptelėjo išteisintojo ranką ir jį apglėbė, tuomet gavo smūgį į nosį, tačiau nematė nuo ko. R. B. taip pat nebuvo tikras, kad B. B. buvo smūgiuota į veidą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu R. B. parodė, kad R. P. tik bandė suduoti, tačiau pastarasis sugavo jo ištiestą ranką, ją užsuko ir apglėbė iš už nugaros.
Liudytojo N. T. parodymai taip pat nėra išsamūs. Jis parodė, jog išteisintieji plūdo apsaugos darbuotojus, grasino jiems, tačiau kaip grasino, nepamena, negalėjo konkretizuoti. Vienas iš išteisintųjų trenkė B. B., dėl ko šis nukrito. Šie parodymai taip pat negali būti vertinami kaip patikimi ir išsamūs, nes jis nenurodė jokių aplinkybių nei dėl spjūvio, ką pasakojo nukentėjusysis, nei dėl dujų, nei dėl apyrankės.
Analogiškai vertintini ir liudytojo I. P. parodymai, kuris nurodė panašias aplinkybes, tačiau visiškai neminėjo apie dujas ar apyrankę. Nurodė, kad R. P. trenkė ranka nukentėjusiajam į nosį, nors pats B. B. nenurodė, kad iš R. P. buvo smūgis, nurodė, kad jam tik trinktelėjo, smūgis buvo po to, kaip paaiškėjo, iš kito asmens. Kad G. S. trenkė, liudytojas nenurodė. Be to, I. P. nurodė, kad buvo su A. L., tačiau jų parodymai nesutapo.
Šalies argumentai
A. L. nurodė girdėjęs konfliktą, girdėjo kaip išteisintieji siekė patekti į klubą, bet jų neįleido. Matė, kad vienas išteisintųjų mosavo apyranke, tačiau nenurodė, kad šis asmuo būtų sudavęs smūgį. Parodė, kad ėmus mojuoti apyranke, apsaugos darbuotojas griebė už rankos, o kitas išteisintasis smogė tam darbuotojui į veidą. Liudytojas nurodė, kad iki konflikto į lauką jie buvo išėję apie 20 min., tačiau aplinkybių dėl dujų nenurodė, nors patys klubo darbuotojai pripažino, kad dujos buvo papurkštos, be to, ir iš vaizdo įrašo matosi, kad R. P. valėsi akis, burną.
Liudytojas A. S. matė, kad R. P. apyranke baksnojo B. B. į veidą, tačiau nenurodė, kad jam būtų suduota, priešingai, nurodė, kad B. B. apsunko išteisintąjį, kad jam nesmūgiuotų. Be to, liudytojas N. T. nurodė, kad B. B. nuo smūgio nukrito ant nugaros, tuo tarpu A. S. parodė, kad B. B. nuo smūgio tik atsirėmė į duris, nenurodė, kad jis būtų praradęs sąmonę, nors pats B. B. nurodė, kad jis atsigavo tik greitosios pagalbos automobilyje, kas akivaizdžiai prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, iš kur matyti, kad netrukus po susistumdymo B. B. vaikšto užvertęs galvą, susiėmęs už nosies.
Liudytojas E. V. parodė, kad išteisintieji buvo išgėrę ir konfliktas kilo todėl, kad jų neleido į klubą. Jie keikėsi, įžeidinėjo pasaugos darbuotojus, R. P. bandė apspjauti apsaugos darbuotoją, nors, kaip jau minėta, kiti liudytojai to nenurodė, o B. B. nurodė, kad apspjovė R. B.. Be to, E. V. teigė, kad R. P. su apyranke pradėjo trankyti B. B. į veidą, nors pats B. B. nurodė, kad jam buvo tik baksnojama. Be to, E. V. nurodė, kad B. B. nuo G. S. smūgio atsitrenkė į duris, tuo tarpu B. B. teisme nurodė, kad jis nugriuvo ant grindinio.
Liudytojai J. D. ir D. J. kaip ir policijos pareigūnai R. B. ir D. M. įvykio nematė, apie įvykį sužinojo iš kitų, pareigūnai ir J. D. matė tik B. B. kraujuojančia nosimi.
Pažymėtina, jog tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai nurodė, kad išteisintieji vartojo necenzūrinius žodžius, ketino patekti į klubą, tačiau klubo darbuotojai jų neleido, be to, ir iš vaizdo įrašo matyti, jog G. S. ir R. P. bando patekti į klubą, įnirtingai aiškina klubo darbuotojams kažką, todėl netikėti šia dalimi parodymų nėra pagrindo, tačiau vien necenzūrinių žodžių vartojimas atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. neužtraukia.
Kaltinime nurodyta, jog išteisintieji plūsdamiesi necenzūriniais žodžiais prikibo prie klubo administratoriaus R. B., tačiau ši aplinkybė nepatvirtinama net pačių nukentėjusiųjų parodymais. G. S. ir R. P. nurodė, kad konfliktas kilo dėl to, jog klubo darbuotojai jų neįleido į klubą, tai iš esmės atitinka ir liudytojo R. B. parodymus, jog neblaivūs išteisintieji ketino patekti į klubą, tačiau jie nebuvo įleisti. B. B. taip pat nurodė, kad konfliktas kilo dėl to, jog R. B. atsisakė įleisti, o išteisintieji primygtinai reikalavo juos įleisti į klubą. Be to, kaip skunde teigia prokurorė, liudytojai R. B., V. D., I. P., N. T., M. D., L. D., A. S., E. V., J. D., A. L. nurodė, kad abu išteisintieji vartojo necenzūrinius žodžius taip reikšdami nepasitenkinimą dėl to, kad nebuvo įleisti į klubą, t.y. konfliktinė situacija susiklostė ne dėl to, jog išteisintieji ketino, turėjo tikslą be jokios aiškios priežasties prikibti prie nukentėjusiojo, pademonstruoti akivaizdų pranašumą, aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tačiau būdami neblaivūs, atkakliai ir įkyriai siekė patekti į klubą, o kadangi jiems tai nepavyko, plūdosi necenzūriniais žodžiais. Ir nors nukentėjusieji teigė, kad išteisintieji buvo agresyviai nusiteikę, net keletą kartų ketino patekti į klubą, kiti liudytojai nurodė, kad G. S. ir R. P. provokavo konfliktą, tačiau to nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys – vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota visa konfliktinės situacijos eiga. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, išteisintieji iš tiesų kalbasi su vienu iš klubo darbuotojų, kažką įnirtingai aiškina, net kelis kartus bando patekti link klubo durų, tačiau jokio agresyvumo jų veiksmuose nėra, vienas išteisintasis nuolat žvilgčioja ir spaudinėja mobiliojo ryšio telefoną, kitas –susikišęs rakas į kišenes, kartais rankomis gestikuliuoja, tačiau gestikuliuoja kažką aiškindami, o ne rodydami agresyvumą. Iš vaizdo medžiagos, priešingai nei teigė nukentėjusysis ar liudytojai, matyti, jog G. S. ir R. P. buvo įkyrūs, siekė patekti į klubą, tačiau nebuvo agresyviai nusiteikę ir jų įkyraus siekimo patekti į klubą negalima vertinti kaip konflikto provokavimo, nes, kaip matyti iš vaizdo įrašo, G. S., nepaleisdamas iš rankų telefono, netgi atsistoja tarp klubo darbuotojo ir R. P. siekdamas, kad konfliktas neperaugtų į fizinį kontaktą, tačiau klubo darbuotojas dėl neaiškių priežasčių nustumia G. S., o kitas klubo darbuotojas (B. B.) papurškia išteisintiesiems dujų. Pažymėtina, jog B. B. dirbo klube administratoriumi, jo pareiginiuose nuostatuose numatyta tik teisė spręsti, ar klientas gali patekti į klubą ar ne, tačiau naudoti kokias nors specialias priemones ar jėgą šiuose nuostatuose nėra numatyta. 2004 m. liepos 8 d. „Asmens ir turto saugos įstatymo“ Nr. IX-2327 15 straipsnio 1 punktas numato, kad apsaugos darbuotojas turi teisę šio įstatymo nustatytais pagrindais panaudoti fizinę prievartą, laikyti, nešiotis ir panaudoti specialiąsias priemones bei šaunamuosius ginklus. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kada apsaugos darbuotojas fizinę prievartą ir specialiąsias priemones turi teisę panaudoti: 1) atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš jo specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą; 2) gindamas saugomą subjektą nuo užpuolimo, gresiančio šio sveikatai ar gyvybei; 3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą; 4) sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jei šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 5) pašalindamas iš saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų. Taigi teisę naudoti jėgą ir specialiąsias priemones gali tik apsaugos darbuotojai ir tik esant tam tikroms sąlygoms. Tuo tarpu nukentėjusysis B. B. nebuvo apsaugos darbuotoju ir tokių įgaliojimų neturėjo, jis tokią priemonę ir fizinę jėgą galėjo panaudoti tik esant būtinojo reikalingumo ar būtinosios ginties sąlygoms, tačiau iš jau aptartų aplinkybių matyti, jog jokios realios grėsmės, jokio realaus pavojaus nei klubo darbuotojams, nei klubo lankytojams iš išteisintųjų pusės nebuvo, akivaizdžios grėsmės nei sveikatai, nei turtui taip pat nebuvo, todėl darytina išvada, kad dujos buvo panaudotos nesant tam jokio teisėto pagrindo.
Kaip matyti iš toliau vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, išteisintieji po dujų papurškimo atsitraukia kiek toliau, R. P. vis užsidengia, valosi akis, tada prieina prie klubo darbuotojų ir vėl kažką aiškina, rankas laikydamas tai kišenėse, tai gestikuliuodamas. Tačiau nei jo judesiai, nei elgesys nerodė, kad išteisintasis ruoštųsi (būtų pasiruošęs) smūgiuoti. Be to, įvertinus tai, jog išteisintųjų atžvilgiu dujos buvo panaudotos neteisėtai, jie turėjo pagrindą bent išsiaiškinti, kodėl su jais taip buvo pasielgta, todėl įnirtingo ir galimai su necenzūriniais žodžiais (atsižvelgiant į tai, kad neteisėtas dujų panaudojimas akivaizdžiai sukėlė neigiamą reakciją, pyktį) aiškinimosi negalima vertinti kaip agresyvaus, pavojingo elgesio, tuo labiau, kad G. S. ir toliau spaudo rankose turėtą mobiliojo ryšio telefoną. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, jog R. P., priėjęs arčiau klubo darbuotojų, vis kažką aiškina, kartkartėmis valydamasis delnu akis ir burną, jokio spjūvio ar bent panašaus veiksmo į spjūvį nematyti. R. P. nusiėmęs apyrankę ją ištiesia link klubo darbuotojų, ir tuo metu jam griebiama už tos rankos, kurioje buvo apyrankė. Nors kaltinime nurodyta, kad R. P. apyranke sudavė į veidą, tačiau iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog jokio tyčinio, staigaus, agresyvaus smūgio nebuvo. Tai apskritai nebuvo smūgis. Neatmestina, kad esant tamsiam paros metui, be to, turint omenyje, kad R. P. graužė akis dėl papurkštų dujų, jis buvo neblaivus, išteisintasis galėjo netyčia priliesti klubo darbuotojo veidą (bet ne daugiau). Taigi jokio grėsmingo, staigaus, akivaizdaus, pavojingo smūgio, dėl kurio reikėtų vartoti fizinę jėgą ir prievartą, sulaikyti asmenį, nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad išteisintieji buvo neblaivūs, be to, kaip matyti iš vaizdo įrašo, klubo darbuotojai buvo pranašesni tiek savo kiekiu, tiek ir fizine jėga (sprendžiant pagal jų sudėjimą), pagal savo darbo pobūdį ir patirtį jie tikrai ne tik galėjo, bet ir privalėjo adekvačiai vertinti susidariusią jiems pakankamai įprastą darbinėje veikloje situaciją. Tuo tarpu jie pasielgė priešingai – nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės, be pagrindo panaudojo fizinę jėgą. Nukentėjusysis staigiu koncentruotu judesiu griebia R. P. už ištiestos rankos, šią ranką užlaužia už nugaros, o patį išteisintąjį apsuka ir dar ranka apglėbia jo kaklą (kaip smaugdamas). Toks R. P. atžvilgiu taikytas fizinis smurtas, jo sulaikymas, buvo visiškai neadekvatus, kaip jau minėta, panaudotas neteisėtai ir nepagrįstai. Iš vaizdo įrašo tai pat matyti, jog iki fizinio smurto panaudojimo prieš R. P. G. S. stovi greta visiškai ramus, žvilgsnį nukreipęs į rankose laikytą mobiliojo ryšio telefoną. Staigų smūgį link klubo darbuotojų dešine ranka jis suduoda tik po to, kai šie sugriebia R. P. ranką ir puola jį smaugti bei sulaikinėti, todėl toks G. S. smūgis teisingai pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip staigi reakcija į neteisėtus klubo darbuotojų veiksmus, siekiant apginti savo draugą R. P.. Be to, G. S. puola sulaikyti beveik tuo pačiu metu kaip ir R. P. ir išteisintojo G. S. smūgis ranka yra būtent tuo metu kai kiti darbuotojai jau sulaikinėja patį G. S.. Atsižvelgiant į tai, jog išteisintųjų atžvilgiu neteisėtai buvo panaudotos dujos, jiems besiaiškinant šias aplinkybes, nepagrįstai ir neteisėtai R. P. atžvilgiu panaudota ir fizinė jėga, jis sulaikomas užlaužiant ranką, kuria rodė klubo darbuotojams apyrankę, smaugiamas, G. S. turėjo teisę ginti savo draugą nuo neteisėtų ir visiškai neadekvačių klubo darbuotojų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, kad aptarti išteisintųjų veiksmai buvo ne siekimas pažeminti, pasityčioti iš nukentėjusiojo ar parodyti nepagarbą jam bei aplinkiniams bei tyčia sužaloti nukentėjusįjį, o kilę dėl paties nukentėjusiojo ir jo kolegų neteisėtų veiksmų, kuriems išteisintieji turėjo teisę pasipriešinti, t. y. nuo jų apsiginti (kasacinė nutartis Nr. 2K-437/2013).
Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek R. P., tiek ir G. S. buvo kaltinami padarę BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurios sudėtis yra materiali ir būtinasis šios veikos požymis yra pasekmės – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, tačiau nei R. P. nei G. S. nebuvo inkriminuota, kad jų veiksmai sukėlė tokias pasekmes. Kaltinime nurodyta tik tai, kad R. P. veika sukėlė B. B. fizinį skausmą, o G. S. – B. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010).
Byloje ištirtais įrodymais nenustatyta, jog būtų sutrikusi normali klubo veikla, sukeltas didelis išgąstis ar didelė sumaištis, nutrauktas renginys ar pan., priešingai, iš vaizdo įrašo matyti, jog išteisintiesiems bandant patekti į klubą, žodžiu konfliktuojant su klubo darbuotojams, pro duris įeina kiti klubo lankytojai, kurie neatrodo išsigandę ar sumišę, t. y. kitiems klubo lankytojams šis konfliktas netrukdė, didelio dėmesio neatkreipė, jų rimties nesutrikdė. Vertinant aplinkybes dėl viešosios rimties sutrikdymo taip pat atsižvelgtina ir tai, jog prie naktinio klubo, vidurnaktį būriuojasi parūkyti ar šiaip grynu oru pakvėpuoti išėję žmonės, girdisi muzika, neretai klubo lankytojai būna išgėrę, net ir tarpusavyje garsiau kalbasi, juokauja, todėl ir išteisintųjų garsiau pasakyti žodžiai, plūdimasis kitų asmenų įprastam bendravimui, rimčiai ir visuomenės tvarkai didelės įtakos neturėjo. Be to, inkriminuojamas smurtas truko trumpai, vos po vieną smūgį, išteisintieji iš karto buvo sulaikyti ir iš įvykio vietos pašalinti, tad viešoji rimtis ir tvarka jų veiksmais negalėjo būti sutrikdyta.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog pagrįstai R. P. ir G. S. išteisinti, nenustačius jų veiksmuose inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., požymių.
Apibendrinant aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, apylinkės teismas įrodymų patikimumą, tinkamai nustatė surink įrodomąją vertę ir padarė pagrįstas išvadas. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra, todėl apeliaciniai skundai atmetami, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Nukentėjusiojo atstovas advokatas Ramūnas Gudašius apeliacinės instancijos teisme prašė priteisti nukentėjusiajam turėtas išlaidas už advokato pagalbą – 900 Lt pirmosios instancijos teisme ir 1200 Lt surašant apeliacinį skundą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau vadovaujantis BPK 106 str. 2 d. nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteisiamos tik iš nuteisto asmens. Šiuo atveju, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pripažinta, jog G. S. ir R. P. išteisinti pagrįstai, nukentėjusiojo apeliacinis skundas nepagrįstas, netenkintas, todėl prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai pamokėti netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Živilės Muliuolytės ir nukentėjusiojo B. B. apeliacinius skundus atmesti.
Nukentėjusiojo B. B. atstovo advokato Ramūno Gudašiaus prašymo priteisti nukentėjusiojo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti netenkinti.