Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr.1A-2-383/2011

Teisėja Irena Sabaitienė Teisminio proceso Nr. 65-1-00530-08 Procesinio sprendimo kategorija:

2011 m. spalio 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Dianai Zadrauskaitei, Vitai Beleckaitei (Naureckienei), Vilmai Marčiukaitytei, Viktorijai Akelienei, Vidai Butiškienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Č. nuteistas pagal BK 294 str. 1 d. - 1 ( vieneriems) metams laisvės atėmimo, pagal BK 302 str. 1 d. - 2 (dvejiems) metams laisvės atėmimo, pagal BK 214 str. 1 d. - (dvejiems) metams laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 str. bausmės subendrintos dalinai jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta 2 (dveji) metai 6 (šešeri) mėnesiai laisvės atėmimo.

Pagal BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d., BK 71 str. paskirta 6 MGL (680 litų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant iki 2010 metų birželio 1 dienos.

Priteista iš nuteistojo V. Č. nukentėjusiojo A. J. naudai 2000 litų neturtinei žalai atlyginti, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas pagal BK 294 str. 1 d. už tai, kad jis 2007 metų rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiką, (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, t.y. A. J. pareikalavus, negrąžino palikto saugoti UAB (duomenys neskelbtini)patalpose A. J. priklausančio nešiojamojo kompiuterio “HP NX 7400”, 2998,16 litų vertės, kol A. J. neatlygins UAB (duomenys neskelbtini)tariamai padarytos turtinės žalos, tuo padarydamas nukentėjusiojo A. J. teisėms 2998,16 litų didelę žalą.

Be to, jis nuteistas pagal BK 302 str. 1 d. už tai, kad 2008 metų vasario 6 dieną, apie 19.00 val., atėjęs į A. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini), iš A. J. priklausančios piniginės pagrobė A. J. priklausančius dokumentus: asmens tapatybės kortelę Nr. 11375921, išduotą 2007-10-22 Kauno rajono migracijos poskyrio, vairuotojo pažymėjimą Nr. R0206261, išduotą 2007-11-16 VĮ “Regitra”, banko “NORD LB” magnetinę mokėjimo kortelę “Visa Elektron” Nr. 4314 0203 7166 1019.

Be to, jis nuteistas pagal BK 214 str. 1 d. už tai, kad jis 2008 metų vasario 6 dieną, apie 19.00 val., atėjęs į A. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini)kaime, iš A. J. priklausančios piniginės pagrobė A. J. priklausančią banko “NORD LB” magnetinę mokėjimo kortelę “Visa Elektron” Nr. 4314 0203 7166 1019, tokiu būdu neteisėtai įgijo ir laikė netikrą mokėjimo instrumentą, skirtą atsiskaityti ne grynais pinigais.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuosprendį panaikinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis LR BPK 329 str. 1d. 1 p. pagrindu.

Apeliacinio teismo kolegija nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindžia nuteistojo kaltę. Baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas iš tikrųjų nepagrindžia nuosprendyje nurodytų veikų objektyviosios pusės realumo, kita vertus, kai kurių duomenų vertinimas yra prieštaringas, t. y. padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių.

V. Č. išteisintinas iš šių kaltinimų:

V. Č. buvo kaltinamas pagal BK 294 str. 1 d. tuo, kad jis 2007 metų rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiką, (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, t.y. A. J. pareikalavus, negrąžino palikto saugoti UAB (duomenys neskelbtini) patalpose A. J. priklausančio nešiojamojo kompiuterio “HP NX 7400”, 2998,16 litų vertės, kol A. J. neatlygins UAB (duomenys neskelbtini) tariamai padarytos turtinės žalos, tuo padarydamas nukentėjusiojo A. J. teisėms 2998,16 litų didelę žalą.

Be to, jis buvo kaltinamas pagal BK 302 str. 1 d. tuo, kad jis 2008 metų vasario 6 dieną, apie 19.00 val., atėjęs į A. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, iš A. J. priklausančios piniginės pagrobė A. J. priklausančius dokumentus: asmens tapatybės kortelę Nr. 11375921, išduotą 2007-10-22 Kauno rajono migracijos poskyrio, vairuotojo pažymėjimą Nr. R0206261, išduotą 2007-11-16 VĮ “Regitra”, banko “NORD LB” magnetinę mokėjimo kortelę “Visa Elektron” Nr. 4314 0203 7166 1019.

Be to, jis buvo kaltinamas pagal BK 214 str. 1 d. tuo, kad jis 2008 metų vasario 6 dieną, apie 19.00 val., atėjęs į A. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, iš A. J. priklausančios piniginės pagrobė A. J. priklausančią banko “NORD LB” magnetinę mokėjimo kortelę “Visa Elektron” Nr. 4314 0203 7166 1019, tokiu būdu neteisėtai įgijo ir laikė netikrą mokėjimo instrumentą, skirtą atsiskaityti ne grynais pinigais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais liudytojų parodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų, o nukentėjusiojo parodymus vertino tendencingai.

Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas.

Apklaustas liudytojas K. B., kuris paaiškino, kad jis dirba UAB (duomenys neskelbtini), ir kai vairuotojas grįžta iš reiso, jis turi priduoti mašiną ir visus daiktus. Tada, kad grįžo A. J., jis buvo girtas, tai jis su juo nieko nekalbėjo, vairuotojas jam nieko nepridavė. Viską pridavė kitą dieną. Liudytojas kitą dieną viską paėmė iš mašinos, nes mašina turėjo dirbti toliau. Atrodo, kad buvo ir A. J. asmens kortelė, kažkokie dar dokumentai, kompiuteris. Viską padėjo į sandėlį. Gal ir buvo kompiuteris firmos. Paprastai, kitą dieną kitam vairuotojui perduodama mašina ir kiti daiktai, kurie priklauso, gali būti ir kompiuteris, jeigu paskirtas firmos. Nežino, ar firmos direktorius vyko pas A. J. į namus. Apie asmeninius vairuotojų daiktus taip pat nieko nežino. Apskaita, kas kam tiksliai išduodama, vedama nebuvo. K. B. tik išėmė daiktus, kompiuterį, atrodo, kad buvo ir A. J. tapatybės kortelė, vairuotojo teisės, kažkoks krepšys. Jokių pretenzijų iš A. J. nebuvo. Iš mašinos paimtus daiktus padėjo į įmonės sandėlį, viską surašė, ką turėjo, daiktus A. J. atiduoti galėjo tik jis. Direktorius spręsdavo, kam duoti kompiuterius.

Liudytoja J. T. paaiškino, kad dirbo UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2001 metų, prieš tris mėnesius išėjo iš darbo. 2007-2008 metais dirbo transporto vadybininke. A. J. darbo metu išgėrinėdavo, jis yra sutrukdęs ne vieną reisą, jis buvo dingęs ir su kroviniu, tada jo ieškodavo. Fimoje buvo vedamas žurnalas, kada ir kam yra išduodami telefonai, kompiuteriai pasirašytinai. Nežino, kada tiksliai buvo išduotas A. J. kompiuteris. Kiek tai yra susiję su darbu, ji yra mačiusi asmeninius A. J. daiktus.

Liudytojas R. Š. parodė, kad jis darbo reikalams iš vadybininkės paėmė kompiuterį (kartu su A. J. dokumentais), kuris vėliau iš jo buvo pavogtas. Atpirko kompiuterį ir grąžino firmai, nes buvo už tai atsakingas. Nupirko, atvežė ir perdavė tiesiogiai A. J.. Firmos vadovas sakė, kad nėra jokių problemų. Su A. J. buvo kalba apie ta, jis jokių pretenzijų dėl kompiuterio neturėjo. Jis pareiškė, kad kompiuteris yra jo asmeninė nuosavybė, tačiau liudytojas to nežinojo. Apie tais sužinojo tik radęs jame A. J. dokumentus. Kokiu būdu tas kompiuteris atsirado firmoje, apie tai su A. J. nekalbėjo.

Apylinkės teismas kaltinamojo kaltę grindė nukentėjusiojo A. J., liudytojų E. J. ir R. J. parodymais. Apylinkės teismas nukentėjusiojo A. J. parodymus vertino neatsižvelgiant į tai, kad tarp nukentėjusiojo ir įmonės UAB (duomenys neskelbtini) buvo susidariusi konfliktinė situacija dėl nukentėjusiojo blogai atliktų darbinių pareigų, dėl ko įmonė patyrė žalos. Tai patvirtina teismo sprendimas ir kiti dokumentai( b.l. 170, 37-38). Todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo A. J. parodymus, padarė klaidingą išvadą, kad jie yra objektyvūs. Šią išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo vengimas atvykti į apeliacinės instancijos posėdį. Apeliacinės instancijos teismui nepavyko nukentėjusiojo A. J. atvesdinti į teismo posėdį dėl bylos aplinkybių paaiškinimo. Taip pat apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų E. J. ir R. J. parodymais. Tačiau, apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojos yra artimos nukentėjusiojo giminaitės ir jos gali duoti palankius nukentėjusiajam parodymus. Apylinkės teismas, vertindamas liudytojų parodymus, į tai neatsižvelgė, ir tai sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Kaltinamasis V. Č. yra nuosekliai paaiškinęs, kad A. J. pastoviai darydavo pravaikštas, girtavo. 2008m. vasario mėnesį jis nuvyko į A. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime paimti įmonei priklausančių dokumentų, nes A. J. nepasirodė darbe, o be dokumentų nebuvo galima kito vairuotojo išleisti į reisą. Duris jam atidarė moteris, kuri pasakė, kad Antano nėra namuose ir nuvedė į jo kambarį. Jis jai pasakė, kad jam reikalinga juodos spalvos aplankas, kurio abu ieškojo. Aplanke buvo krovinio dokumentai, kuro kortelės ir vilkiko registracijos dokumentai. Suradęs aplanką jį pasiėmė, bei paėmė įmonės kompiuterį. Jokios piniginės su dokumentais jis pas A. J. nerado, jos nekraustė, jokių dokumentų, priklausančių A. J., jis neėmė.

Kaltinamasis V. Č. nuosekliai tvirtino, kad paėmė tik aplanką su dokumentais ir įmonės kompiuterį. Jokios piniginės nekraustė ir neėmė. Taip pat tvirtino, kad jam duris atidarė viena moteris ir daugiau jokių moterų nebuvo.

Liudytoja E. J. parodė, kad ji namuose buvo su R. J., kai atėjo V. Č., kuris prisistatė brolio viršininku, ir iš brolio piniginės paėmė vairuotojo pažymėjimą, asmens tapatybės kortelę, kuro korteles ir nešiojamą kompiuterį.

Liudytoja R. J. parodė analogiškai kaip ir liudytoja E. J..

Liudytojas K. B. parodė, kad jis dirba UAB (duomenys neskelbtini), ir kai vairuotojas grįžta iš reiso, jis turi priduoti mašiną ir visus daiktus. Tada, kai grįžo A. J., jis buvo girtas, tai jis su juo nieko nekalbėjo, vairuotojas jam nieko nepridavė. Liudytojas kitą dieną viską paėmė iš mašinos, nes mašina turėjo dirbti toliau. Atrodo, kad buvo ir A. J. asmens kortelė, kažkokie dar dokumentai, kompiuteris. Viską padėjo į sandėlį. Gal ir buvo kompiuteris firmos. Paprastai, kitą dieną kitam vairuotojui perduodama mašina ir kiti daiktai, kurie priklauso, gali būti ir kompiuteris, jeigu paskirtas firmos. Nežino, ar firmos direktorius vyko pas A. J. į namus. Apie asmeninius vairuotojų daiktus taip pat nieko nežino. Apskaita, kas kam tiksliai išduodama, vedama nebuvo. K. B. tik išėmė daiktus, kompiuterį, atrodo, kad buvo ir A. J. tapatybės kortelė, vairuotojo teisės, kažkoks krepšys. Jokių pretenzijų iš A. J. nebuvo. Iš mašinos paimtus daiktus padėjo į įmonės sandėlį, viską surašė, ką turėjo, daiktus A. J. atiduoti galėjo tik jis. Direktorius spręsdavo, kam duoti kompiuterius. Jis tvirtina, kad buvo A. J. dokumentai: vairuotojo teisės, asmens tapatybės kortelė, kažkoks dar krepšys ir visa tai nunešė į sandėlį ir padėjo.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai, buvo kaltinimai grįsti tik nukentėjusiojo ir jo artimųjų giminaičių parodymais, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo objektyviai ištirtos faktinės bylos aplinkybės. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tirtos kaltinamojo nurodytos faktinės aplinkybės, kad nukentėjusysis A. J. grįžęs iš reiso neblaivus pats paliko savo asmeninius daiktus tame tarpe ir dokumentus vilkiko kabinoje. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad neišsamus faktinių bylos aplinkybių ištyrimas nulėmė nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Liudytojo K. B. parodymus teismas vertina kaip objektyvius, kadangi liudytojo nurodyta viena iš faktinių aplinkybių – kad kompiuteris buvo likęs automobilyje – sutampa ir su paties nukentėjusiojo parodymais, kad kompiuteris buvo likęs įmonėje, tačiau nukentėjusysis paaiškina sau palankia linkme, kad kompiuterį davė pasaugoti pačiam direktoriui, o ne paliko vilkike.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo K. B. parodymus, kaltinamojo parodymus, daro išvadą, kad liudytojų E. J. ir R. J. parodymai yra neobjektyvūs, kaip neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas nuosprendį priėmė netinkami nustatęs bylos faktines aplinkybes. Apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. Č. savavališkai paėmė iš nukentėjusiojo A. J. jam priklausantį kompiuterį ir jo savininkui negrąžino. Jokie bylos įrodymai nepatvirtina tos aplinkybės, kad jis paėmė kompiuterį. Kompiuterį A. J. paliko ne nuteistajam, o įmonei UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiame vilkike. Įmonės darbuotojas, tvarkydamas A. J. vilkiką, jame rado kompiuterį ir atnešė į įmonės patalpas. Nuteistasis atsitiktinai, nežinodamas, kad kompiuteris priklauso A. J., išdavė minėtą kompiuterį kitam įmonės darbuotojui R. Š., naudojimui darbo funkcijoms atlikti. Tokiu būdu jis nesisavino ir neatėmė iš A. J. minėto kompiuterio. Tikėti vien A. J. parodymais negalima, kadangi jis suinteresuotas bylos baigtimi ir vien jo parodymai negali sudaryti pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, nukentėjusysis A. J. yra raštu patvirtinęs, kad neturi jokių pretenzijų dėl kompiuterio. Teismo nuosprendžiu ši aplinkybė nebuvo visai įvertinta. Todėl, nesant pretenzijų dėl daikto, jis negali būti laikomas nusikaltimo dalyku ar įrankiu. Nuosprendyje nėra argumentuojama, kad nuteistasis suvokė, jog kompiuteris, kurį jis perdavė R. Š., priklauso A. J.. Tai reiškia, kad nuteistojo kaltė dėl nusikaltimo, liko neįrodyta. Teismo išvados dėl tyčios padarytos vien remiantis kaltinamajame akte nustatytomis aplinkybėmis, nesigilinant į nusikaltimo sudėties požymių esmę. Be to, įrodinėjimo našta, kad padarytas nusikaltimas pagal BK 294 str. 1 d., buvo perkelta nuteistajam. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kaltinamajame akte aprašyti nusikalstamos veikos požymiai: - V. Č. 2007 metų rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiką, (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, t.y. A. J. pareikalavus, negrąžino palikto saugoti UAB (duomenys neskelbtini) patalpose A. J. priklausančio nešiojamojo kompiuterio “HP NX 7400”, 2998,16 litų vertės, kol A. J. neatlygins UAB (duomenys neskelbtini) tariamai padarytos turtinės žalos, tuo padarydamas nukentėjusiojo A. J. teisėms 2998,16 litų didelę žalą. Darytina išvada, kad toks V. Č. veiksmų aprašymas nesudaro nusikaltimo sudėties, numatytos LR BK 294 str. 1d. Įstatymo dispozicijoje objektyviąją pusę sudaro tai, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba nepripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir tuo padarė didelę žalą asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. Č. veiksmuose nėra dispozicijoje nurodytų objektyviosios pusės požymių. Byloje nustatyta, kad V. Č. nežinojo, kad A. J. paliko savo kompiuterį vilkike, o K. B. daiktus visus iš vilkiko padėjo sandėlyje. Galiausiai A. J. kompiuteris buvo perduotas kaip įmonės naudoti R. Š.. Nukentėjusiojo A. J. pareikštas V. Č. prašymas grąžinti jo kompiuterį, o V. Č. jo negrąžinus, sudaro tik civilinius teisinius santykius. Nuteistasis V. Č. pagrįstai nesutinka su tuo, kad jis savavališkai paėmė iš nukentėjusiojo A. J. jam priklausantį kompiuterį ir jo savininkui negrąžino. V. Č. atsitiktinai, nežinodamas, kad kompiuteris priklauso A. J., išdavė minėtą kompiuterį kitam įmonės darbuotojui R. Š. naudojimui - darbo funkcijoms atlikti. A. J. yra raštu patvirtinęs, kad neturi jokių pretenzijų dėl kompiuterio. Teismo nuosprendžiu ši aplinkybė visai nebuvo įvertinta. Todėl, nesant pretenzijų dėl daikto, jis negali būti laikomas nusikaltimo dalyku ar įrankiu. Teismo manymu, šioje byloje dėl neteisėto daikto (kompiuterio) valdymo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju yra negalima.

Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Šioje gi byloje akivaizdu, kad V. Č. ir A. J. nesiejo prievoliniai santykiai, tokiu būdu savo pažeistą teisę A. J. turi teisę ginti civilinio proceso tvarka, pareikšdamas vindikacinį ieškinį. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad dėl A. J. kompiuterio tarp V. Č. ir A. J. buvo tik civiliniai teisiniai santykiai, o ne savavaldžiavimo sudėtis.

Dėl to teismo nuosprendis dėl BK 294str. 1 d. nusikaltimo padarymo yra nepagrįstas.

Be to, skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 302 str. 1 d., 214 str. padarymo. Ši teismo išvada padaryta netinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes. Jo veiksmuose nėra BK 302 str. 1 d. ir 214 str. nusikaltimų sudėties. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nuteistasis paėmė A. J. asmens dokumentus – tapatybės kortelę, vairuotojo pažymėjimą. To fakto nepatvirtina jokie įrodymai. Šias aplinkybes teismas konstatavo, remdamasis liudytojų parodymais, tačiau liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi, kadangi jos yra A. J. giminaitės, todėl jų parodymais tikėti negalima. Liudytojas K. B. patvirtino, kad iš A. J. vilkiko paėmė A. J. daiktus, tarp kurių buvo A. J. asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas. Šio liudytojo parodymai tuo pačiu paneigia nukentėjusiojo A,J. parodymus ir jo giminaičių liudytojų R. J. ir E. J. parodymus. Iš A. J. namų nuteistasis paėmė tik UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį juodą aplanką, kuriame buvo be kitų įmonės dokumentų ir banko kortelę, kurią jis turi teisę paimti, kadangi turi visus tam reikalingus įgaliojimus kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovas. Be to, kortelė Visa Elektron yra išduota įmonei, o ne A. J., nors kortelėje ir yra A. J. pavardė, o teismas visiškai nesigilino, kam yra išduota minėta kortelė. Nuteistasis V. Č. patvirtino, kad banko mokamąsias korteles užsako įmonė vairuotojų pavardėmis, ir į korteles įmonė perveda pinigus mokėti už kurą. Vien ta aplinkybė, kad kaip nukentėjusysis teigia, kad tai jo asmeninė kortelė, ir kad ji buvo paimta 2008m. vasario 6 d., tačiau nukentėjusysis nesikreipė į banką, kad kortelę užblokuotų. Banko kortelė buvo užblokuota tik 2008-03-18d. (b.l.31). kaip paprastai, pagrobus iš asmens banko kortelę, asmuo tą pačią dieną kreipiasi dėl banko kortelės užblokavimo. Ši aplinkybė paneigia nukentėjusiojo versiją, kad iš jo buvo pagrobta banko kortelė. Be to, nenustačius, kas yra teisėtas kortelės turėtojas, teismas neturėjo pagrindo pripažinti nuteistąjį kaltu dėl kortelės pagrobimo. taip pat nebuvo ir tyčios pagrobti banko kortelę. Be to, nusikaltimo sudėties požymis, jog kortelė turi būti pagrobta ne bet kokiam tikslui, o finansinei operacijai inicijuoti, nebuvo nustatytas. Nuosprendyje nėra konstatuota, kad kortelę iš A. J., o juo labiau, iš įmonės UAB (duomenys neskelbtini) jis paėmė finansinei operacijai inicijuoti. Kortelė buvo paimta kartu su įmonės dokumentais, ir nebuvo tyčios pagrobti banko mokomosios kortelės. A. J. buvo atleistas iš darbo, tačiau jis negrąžino įmonės dokumentų. Atleidus darbuotoją iš darbo, jis privalo grąžinti įmonei viską, ką buvo gavęs.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į byloje esančius dokumentus: žinybinio registro duomenys apie asmenį (b.l.37-38), kurie patvirtina, kad V. Č. 2007m. rugsėjo 4d. kreipėsi į policiją dėl A. J. neteisėtų veiksmų ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas A. J. atžvilgiu. Byloje yra nutarimas (b.l.39) dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuris priimtas 2008m. gegužės 28d. Apylinkės teismas nukentėjusiojo A. J. ir liudytojų R. J., E. J. parodymus vertino atsietai nuo šiuose dokumentuose esančių duomenų, ir tai apsprendė neobjektyvų įrodymų vertinimą ir sąlygojo priimti nepagrįstą išvadą dėl V. Č. kaltės.

BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. Č. veiksmuose nėra jam inkriminuojamų nusikaltimų sudėties požymių ir priežastinio ryšio buvimo tarp veiksmų ir žalos pasekmių. Todėl V. Č. iš visų kaltinimų išteisintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Kauno rajono 2009m. spalio 22d. nuosprendį ir 2009-11-11d. nutartį dėl nuosprendžio patikslinimo.

Priimti naują nuosprendį.

V. Č. išteisinti iš kaltinimų: pagal LR BK 294 str. 1d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių; pagal LR BK 302 str. 1d. ir LR BK 214 str. 1 d. neįrodžius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas.