- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- ATP-123-317/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-13-3-01295-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Jaliniauskas
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimo R. S. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimu R. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį bauda 3000 Lt, kas atitinka 868 Eur, už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnį, 98 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus t.y. vykdydamas individualią žemės ūkio veiklą (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime, nelegaliai, be rašytinės darbo sutarties, nepranešęs apie asmens įdarbinimą teritoriniam Alytaus valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriui, nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo 23 d. samdė J. R. sraigių auginimui ir jų priežiūrai bei kitiems pagalbiniams darbams.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde R. S. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde teigia, kad jo ir J. R. santykiai dėl sraigių auginimo negali būti kvalifikuojami kaip darbiniai, nes jis nebuvo J. R. darbdaviu, o juos siejo civiliniai teisiniai santykiai. Skunde akcentuoja, jog 2013-2014 m. jis ir J. R. veikė partnerystės (jungtinės veiklos) pagrindais, t. y. bendrai kooperuodami savo turtą, darbą ir žinias, siekė gauti pajamas (pelną) iš sraigių auginimo ir pardavimo verslo. R. S. nurodo, kad tokio pobūdžio jų santykius patvirtina ir pačios J. R. rašyti pareiškimai Darbo inspekcijai ir Ekonominei policijai, kur ji teigia, jog su ja neva buvo sutarta dėl 15 procentų išmokamo jai pelno po užaugintų sraigių realizavimo. Apelianto nuomone, vien jau ši aplinkybė neleidžia kalbėti apie darbo santykius, kurie nėra siejami su gaunamu rezultatu. Be to, pati J. R. paaiškino, kad bendroje jų veikloje buvo siekiama būtent legalumo bei skaidrumo, o ne kažkokios nelegalios veiklos slėpimo. Jų buvo sutarta, kad bendrai veiklai vykdyti ir galutiniam rezultatui – pelnui – pasiekti, bus kooperuojamas jo turtas - patalpos bei sklypas, bus suteikti jo pinigai šiai veiklai aprūpinti ir vykdyti, o J. R. kooperuosis prie bendros veiklos savo darbu bei žiniomis, t. y. domėsis sraigių auginimo praktika ir teorija bei taikys šias savo žinias dirbdama ūkyje, oficialiai deklaruos sraigių auginimą jos asmeninime ūkyje (kadangi ji turėjo ūkininkės statusą), kad išvengti bet kokių abejonių dėl veiklos neskaidrumo. Tačiau apylinkės teismas nepareikalavo iš J. R. duomenų apie sraigių deklaravimą būtent jos ūkyje, nes pagal sąskaitas faktūras sraigių motinines bandas savo vardu įsigydavo būtent ūkininkė J. R.. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad 10000 motininių sraigių už jo pinigus J. R. nupirkto dar 2012 metų pabaigoje, tuo tarpu sodybą, kurioje buvo auginamos sraigės, jis pirko iš J. R. senelės tik 2013 m. vasarį, o kurtis sodyboje pradėjo tik 2013 m. gegužę. Apeliantas teigia, jog šiai jungtinei veiklai vykdyti J. R. nuo pat veiklos pradžios prisidėjo ir savo turtu: į statomą sraigyną patalpoms šildyti jos tėvas pristatė skysto kuro katilą „Beržas“ bei dujinius balionus, nes buvo galvojama patalpas šildyti ne tik dyzelinu, bet ir suskystintomis dujomis, tačiau ši aplinkybė Alytaus rajono apylinkės teismo nutarime visiškai nevertinta. Apelianto teigimu, apylinkės teismas neatkreipė dėmesio ir į kuro įsigijimo aplinkybes - kad kurą patalpoms šildyti jis pirkdavo iš J. R., sumokėdavo dalimis kiekvieną mėnesį iš savo nedarbingumo pensijos, pagal jos nurodytas sumas bankiniu pavedimu. Apeliantas skunde nurodo atvejį, kuomet buvo pirktas kuras tam, kad būtų objektyvi galimybė patikrinti jo nurodomą versiją, jog neakcizinį dyzelinį kurą visuomet pirkdavo J. R., o jis už jį atsiskaitydavo bankiniais pavedimais. Apelianto teigimu, apylinkės teismas šių aplinkybių visiškai netyrė ir net nebandė atsakyti į klausimą, iš kur jam šios aplinkybės galėtų būti žinomos, jei iš tiesų būtų nepirkęs kuro iš J. R.. Taigi, šie bankiniai pavedimai negali būti laikomi darbo užmokesčiu J. R., kadangi jokio darbo užmokesčio jis jai nemokėjo, to ir neturėjo daryti. Be to, kiek jam yra žinoma, ūkininkė J. R. nėra niekur deklaravusi, kad gauna ar gavo iš apelianto darbo užmokestį arba kitų pajamų. Atvirkščiai, būtent ūkininkės J. R. ūkio dokumentacijoje turėtų atsispindėti sraigių motininių bandų įsigijimas 2012-2014 metais. Ši aplinkybė taip pat visiškai nėra tirta.
R. S. skunde pažymi, kad jis J. R. pasitikėjo ne kaip eiliniu samdomu darbuotoju, o būtent kaip partnere, jai duodavo pinigus sraigių įsigijimui nereikalaudamas iš jos jokių raštelių dar tuo metu, kai net nebuvo sodybos savininkas. Ji sraiges įsigydavo savo vardu ir savo nuožiūra, jas deklaruodavo kaip savo ūkio dalį, sudarinėjo atitinkamas sutartis kaip ūkininkė, o jis tik už viską mokėjo, kaip jie ir buvo susitarę. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad dar 2014 m. pavasarį (duomenys neskelbtini) seniūnas parašė jam pažymą apie jo darbą J. R. ūkyje, nes formaliai būtent jos ūkyje jie kartu dirbo sraigių auginimo srityje. Anot apelianto, ši pažyma patvirtina faktą, kad jis su J. R. dirbo kartu kaip partneriai, nei ji jam mokėjo atlyginimą, nei jis jai. Atsižvelgiant į esamus dokumentus (sąskaitas faktūras, sutartis, seniūno pažymą), galima būtų teigti, kad būtent jis dirbo J. R. ūkyje, tačiau apeliantas pabrėžia, jog to neteigia, nes nenori nieko klaidinti. Skunde pažymima, kad J. R. negalėjo būti duoti jokie nurodymai nei dėl darbo laiko, nei dėl darbo organizavimo, nei dėl darbo drausmės, nei dėl darbo atlikimo būdo, kas yra būtina darbdavio ir darbuotojo darbo santykiams apibūdinti – šiame darbe ji buvo visiškai savarankiška. Atkreipiamas dėmesys ir į skelbimą, kurį būtent J. R. patalpino internetiniame puslapyje, kuriame ne tik kad nėra jokios užuominos apie tai, jog ji tai daro apelianto vardu ar apelianto prašymu, bet būtent save ji apibūdina kaip praktikuojančią savarankišką sraigių augintoją.
Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nepagrįstai ATP protokole nurodoma, jog J. R., neva dirbdama 2012-2013 m. sezoną, tikėjosi, kad jai bus mokamas minimalus mėnesinis atlygis. Nėra aišku, kodėl apie tokį savo „tikėjimąsi“ ji neinformavo apelianto, nereiškė jokių pretenzijų, nereikalavo jokio „užmokesčio“, nesikreipė į Darbo inspekciją ar kitas tarnybas, kaip tai padarė dabar.
Šalies argumentai
R. S. skunde nesutinka ir su apylinkės teismo argumentu, jog jis, kaip teisininkas, turėjo raštiškai įforminti jungtinės veiklos santykius, o to nepadaręs, pripažino savo kaltę padarius inkriminuotą pažeidimą. Teigia, kad siekiant skaidrumo visoje veikloje, visa dokumentacija buvo forminama ūkininkės J. R. vardu, jis pats ūkininku tapo žymiai vėliau, negu tarp jų susiklostė jungtinės veiklos santykiai. Skunde pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi principo, jog jungtinė veikla gali būti vykdoma tiek sukuriant naują juridinį asmenį – ūkinę bendriją, tiek ir nesukuriant jokio juridinio asmens. Nagrinėjamu atveju visos veiklos deklaravimas J. R. ūkyje būtent ūkininkės J. R. vardu jokiais būdais neleidžia daryti išvados apie egzistuojančius tarp jų darbo santykius, kuriuose jis yra darbdavys, o ji – samdoma darbuotoja. Apeliantas pastebi, kad jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos nesilaikymas savaime neįrodo legalių ar nelegalių darbo santykių. R. S. nuomone, visų aukščiau išdėstytų aplinkybių objektyviam išaiškinimui ir pagrindimui apylinkės teismas privalėjo išsireikalauti medžiagą iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominės policijos, tačiau to taip pat nepadarė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus vedėjas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
R. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
ATPK 41³ straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už nelegalų darbą. Pagal DK 98 straipsnį nelegaliu darbu laikomas darbas, esant DK 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) apie asmenų priėmimą į darbą. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).
Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas R. S. administracinio teisės pažeidimo bylą bei nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, netinkamai įvertino surinktų įrodymų pakankamumą, jų logiškumą, įrodymų šaltinių patikimumą. Priimdamas sprendimą dėl R. S. kaltės padarius ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, apylinkės teismas rėmėsi administracinės teisės pažeidimo protokolu, J. R. prašymu dėl nelegalaus darbo ir neišmokėto darbo užmokesčio, rašytiniais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais, liudytojų J. R. ir M. K. parodymais, Darbo inspekcijos atstovo nurodytomis aplinkybėmis. Taigi, iš esmės apylinkės teismas, konstatuodamas R. S. kaltę padarius ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, vadovavosi faktiškai tik J. R. parodymais, nes visi kiti neva R. S. kaltę įrodantys įrodymai yra gauti pačios J. R. paaiškinimų išdavoje.
Kaip teisingai apeliaciniame skunde pastebėjo R. S., liudytojos M. K. ir Valstybinės darbo inspekcijos atstovo A. B. parodymai neturėtų būti vertinami kaip neginčijamas įrodymų šaltinis, kadangi M. K. yra J. R. motina t.y. gali būti suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, o A. B. visa situacija yra žinoma tik iš J. R. paaiškinimų. Aukštesniojo teismo nuomone, vien šių įrodymų pagrindu negalima vienareikšmiškai paneigti (patvirtinti) administracinėn atsakomybėn patraukto asmens rašytiniame paaiškinime bei apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad apylinkės teismas visiškai neanalizavo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pateiktų duomenų, jog jie su J. R. veikė partnerystės (jungtinės veiklos) pagrindais, t. y. bendrai kooperavo savo turtą, darbą ir žinias, siekė kartu gauti pajamas (pelną) iš sraigių auginimo ir pardavimo verslo. Apylinkės teismas tik konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, turintis teisinį išsilavinimą, turėjo pareigą būti rūpestingas, o susiklosčiusius santykius tinkamai reglamentuoti, kad nagrinėjamu atveju R. S. su J. R. nebuvo pasirašęs jokių jungtinės veiklos sutarties, kurioje būtų aptartas šalių bendrų reikalų tvarkymas ir šios sutarties pabaigos santykiai. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad R. S. su J. R. nebuvo pasirašęs ne tik jungtinės veiklos, bet darbo sutarties. Jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos nesilaikymas savaime neįrodo legalių ar nelegalių darbo santykių. Būtina pažymėti, jog nors R. S. ir nurodė aplinkybes, reikšmingas teismo sprendimo priėmimui - jog sraigės buvo deklaruojamos ir visa sraigių verslo dokumentacija buvo vedama J. R. vardu, tačiau apylinkės teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nevertino, nepareikalavo jokių tai patvirtinančių ar paneigiančių dokumentų. Teismas, pažeisdamas ATPK reikalavimus, nedėjo jokių pastangų, kad patikrinti apelianto pateiktus duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius R. S. nurodytą versiją dėl jo atliktų bankinių pavedimų J. R. už kurą, visiškai nemotyvuodamas patikėjo J. R. aiškinimu, jog R. S. iš jos niekada nepirko dyzelinio kuro, todėl už jį ir negalėjo būti skolingas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir pats Darbo inspekcijos pareigūnas apylinkės teisme patvirtino, jog „pirmas įspūdis jam susidarė, kad galbūt tai ir buvo partnerystė, tačiau J. R. tai neigia“. Vis dėlto, teisme šios abejonės nebuvo pašalintos ir teismas nemotyvavo, kodėl tiki J. R. paaiškinimais, tačiau atmeta R. S. pateiktus faktinius duomenis. Tirdamas įrodymus, teismas nepareikalavo medžiagos iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus, nors bylos nagrinėjimo metu buvo žinoma, kad J. R. dėl nelegalaus darbo kreipėsi tiek į Darbo inspekciją, tiek į minėtą instituciją, kuri atliko tyrimą ir surinko byloje reikšmingus ir įrodomąją reikšmę turinčius duomenis. Tačiau apylinkės teismas nesiaiškino, kokiais duomenimis remiantis buvo priimtas procesinis sprendimas medžiagoje, surinktoje nagrinėjant J. R. pareiškimą policijoje, nors R. S. tvirtino, kad surinkta medžiaga patvirtina jo nurodytas aplinkybes apie jungtinę veiklą.
Pažymėtina, kad kartu su pareiškimu Darbo inspekcijai, J. R. pateikė išrašo iš banko kopiją, tačiau apylinkės teismas ją vadovavosi kaip tikru dokumentu. Pažymėtina, kad, nesant byloje dokumento originalo, dokumento tikrumas, jo turinys gali būti vertinamas ir pagal kopiją, tačiau jeigu byloje tenka panaudoti dokumentų kopijas, jos turi būti nustatyta tvarka patvirtintos.
Įstatymų leidėjas ATPK 256 straipsnio 3 dalyje yra nustatęs pirmos instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, pareigą rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylos proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo galios, išdėstyti argumentus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje iškilusių prieštaravimų tarp R. S. ir J. R., tarp jų pateikiamų versijų,. Teismas nesiaiškino, ar J. R. buvo mokamas atlygis, ar vis dėlto, jai buvo sumokama už įsigytą kurą, nesurinko visų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų, tuo pažeisdamas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius – visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti jas tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis). Dėl paminėtų procesinių teisės normų pažeidimų byla galėjo būti neteisingai išspręsta, todėl skundžiamas nutarimas negali būti laikomas teisėtu. Kadangi nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas įrodymus tik vertina, o rinkti jų negali, nes to nenumato ATPK 256 straipsnio 3 dalis, todėl pats negali pašalinti apylinkės teismo padarytų trūkumų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamas Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžintina iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo pobūdį, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nenagrinėtini.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutarė:
Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimą ir grąžinti R. S. administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teisme.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.