Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ prašymas patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą bankrutavusios A. K, individualios įmonės bankroto byloje, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-641-372/2013.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas UAB „Saurida“ bankrutuojančios A. K. individualios įmonės bankroto administratoriui UAB „Alisanta“ pareiškė 159 566,79 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą ir prašė įtraukti šį reikalavimą į kreditorių sąrašą bei pateikti jį teismui tvirtinti.

Teigė, kad tarp UAB ,,Saurida“ ir A. K. IĮ 2004 m. spalio 8 d. buvo pasirašyta sutartis Nr. 164A, kurios pagrindu UAB ,,Saurida“ paskolino A. K. individualiai įmonei 400 000,00 Lt, kurie turėjo būti grąžinami lygiomis dalimis per septynis metus. Kadangi skolininkas laiku nevykdė įsipareigojimų, už pradelstus mokėjimus buvo skaičiuojami delspinigiai, kurių per visą sutarties vykdymo laikotarpį buvo priskaičiuota 82 913,98 Lt. Iš mokėtinų sumų buvo išskaičiuota 76 067,87 Lt delspinigių. Todėl, pareiškėjo teigimu, K. IĮ 2012 m. vasario 19 dienai jam liko skolinga 82 913,96 Lt (76 067,85 Lt pagrindinės skolos ir 6846,11 Lt delspinigių).

2006 m. sausio 11 d. tarp A. K. IĮ ir UAB „Saurida“ buvo pasirašyta sutartis Nr. 2006-3, kurios pagrindu UAB „Saurida“ pardavė, o A. K. IĮ nusipirko prekių už 119 162,08 Lt sumą. Per sutarties vykdymo laikotarpį buvo priskaičiuota 59 767,29 Lt delspinigių, pirma eile išskaičiuota 56 071,26 Lt delspinigių. Pagal sutartį Nr. 2006-3 A. K. IĮ 2012 m. vasario 19 dienai pagal liko skolinga 13 962,79 Lt (10 266,76 Lt pagrindinės skolos ir 3696,03 Lt delspinigių).

2008 m. sausio 3 d. tarp UAB „Saurida“ ir A. K. IĮ buvo sudaryta suskystintų dujų (balionuose) pirkimo - pardavimo sutartis Nr. BD08/2008, kuria A. K. IĮ įsigijo prekių už 40 707,82 Lt sumą. Kadangi skola nebuvo padengta jokia dalimi, A. K. IĮ buvo priskaičiuoti delspinigiai už 180 kalendorinių dienų, t. y. 21 982,22 Lt. Todėl bendras įsiskolinimas kreditoriui pagal suskystintų dujų (balionuose) pirkimo - pardavimo sutartį Nr. BD08/2008 sudaro 62 690,04 Lt. Todėl UAB „Saurida“ turi būti įtrauktas į bankrutuojančios A. K. individualios įmonės bankroto bylą su 159 566,79 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

Byloje sprendžiamas ginčas, kilęs dėl UAB „Saurida“ 159 566,79 Lt finansinio reikalavimo, pareikšto A. K. individualios įmonės bankroto byloje, pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutarties, kuria UAB „Saurida“ prašymas patvirtinti jos finansinį reikalavimą buvo atmestas, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad bankrutavusios A. K. individualios įmonės įsiskolinimą UAB „Saurida“ kildina iš kelių sutarčių: 2004 m. spalio 8 d. sutarties Nr. 164A (8-9 b. l.), 2006 m. sausio 11 d. sutarties Nr. 2006-3 (11-12 b. l.) ir 2008 m. sausio 3 d. suskystintų dujų (balionuose) pirkimo – pardavimo sutarties Nr. BD08/2008 (15-16 b. l.).

Byloje nustatyta, kad sutarties Nr. 164A pagrindu UAB ,,Saurida“ paskolino A. K. individualiai įmonei 400 000,00 Lt. Šios sutarties 5 punkte buvo nustatyta, kad paskola turi būti grąžinama lygiomis dalimis per 7 metus, mokant lygiomis dalimis kasmet ne vėliau kaip paskutinę einamų metų, skaičiuojant nuo paskolos gavimo datos, dieną. Sutartimi paskolos gavėjas (šiuo atveju atsakovas) įsipareigojo palūkanas nuo paimtos ir negrąžintos paskolos sumos UAB „Saurida“ mokėti kas mėnesį, skaičiuojant nuo paskolos paėmimo dienos, sumokant iki kiekvieno einamojo kalendorinio mėnesio paskutinės darbo dienos (7 p.), o uždelsus laiku grąžinti paskolą ar palūkanas, kaip numatyta šios sutarties 7 punkte, paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti UAB „Saurida“ 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo negrąžintos paskolos ar palūkanų sumos. Sutartimi šalys taip pat susitarė, kad pavėluoto paskolos grąžinimo atveju kiekviena paskolos gavėjo sumokama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai, o sumokėjus delspinigius, sekančios sumos yra užskaitomos kaip paskolos (palūkanų) dengimas (13 p.).

Byloje taip pat nustatyta, kad sutarties Nr. 2006-3 pagrindu UAB ,,Saurida“ pardavė, o A. K. IĮ nupirko prekių už 119 162,08 Lt sumą. Šia sutartimi šalys susitarė, kad pirkėjui (šiuo atveju A. K. IĮ) laiku neatsiskaičius, skaičiuojami delspinigiai - 0,2 proc. nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (3.4 p.); pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo pervedama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai; sumokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus (3.5 p.).

Taip pat nustatyta, kad suskystintų dujų (balionuose) pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. BD08/2008 UAB ,,Saurida“ ir A. K. individuali įmonė susitarė, kad pirkėjui laiku neatsiskaičius, skaičiuojami delspinigiai - 0,3 proc. nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (3.2 p.); kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo pervedama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai; sumokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už prekes (3.3 p.).

Pareiškėjas UAB „Saurida“ pareikštu kreditoriniu reikalavimu įrodinėjo, kad 2012 m. vasario 19 dienai pagal sutartį Nr. 164A A. K. IĮ liko skolinga 76 067,85 Lt pagrindinės skolos ir 6846,11 Lt delspinigių, iš viso 82 913,96 Lt, pagal 2006 m. sausio 11 d. sutartį – 13 962,79 Lt, o pagal 2008 m. sausio 3 d. sutartį – 62 690,04 Lt (6-7 b. l.). Pareiškėjas atsakovo įsiskolinimo dydį apskaičiavo, remdamasis sutarčių nuostatomis, numatančiomis delspinigių dydį ir užskaitymo tvarką ir teigė, kad jis pagal sudarytas sutartis turėjo teisę iš atsakovo gautas įmokas pirmiausia padengti delspinigius, o likusią įmokų dalį – pagrindinei skolai mažinti. UAB „Saurida“ savo pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumui įrodyti taip pat pateikė įsiskolinimų paskaičiavimo lenteles (10, 13-14, 17-19 b. l.), 2010 m. vasario 24 d. pretenziją – pranešimą (20-21 b. l.). Tuo tarpu atsakovas, įrodinėdamas, jog sumos pagal sudarytas sutartis yra visiškai sumokėtos, pateikė buhalterinės apskaitos dokumentus (61-68 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus buhalterinius duomenis, nustatė, jog A. K. IĮ visą 400 000,00 Lt paskolą pagal 2004 m. spalio 8 d. sutartį Nr. 164A pareiškėjui grąžino anksčiau laiko, o pagal dvi likusias sutartis atsakovas baigė atsiskaityti 2011 m. vasario mėnesį.

Ginčo, kad atsakovas A. K. IĮ savo kreditoriui UAB ,,Saurida“ pinigų sumas, atitinkančias įsiskolinimo pagal aptariamas sutartis dydį (neskaitant delspinigių), sumokėjo, nėra.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus ir pareiškėjo UAB „Saurida“ elgesį sutarčių vykdymo laikotarpiu, iš esmės nusprendė, jog pareiškėjas savo elgesiu pakeitė sutartyse nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais. Bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje N. 3K-3-460/2010, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-628/2011, išaiškinimais, kadangi šiose išnagrinėtose civilinėse bylose ir šioje byloje sutampa ne tik ieškovas (UAB „Saurida“), bet ir iš esmės sutampa ir ieškinio dalykas bei ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010, remiasi (cituoja) jau suformuota kasacinio teismo praktika, kuri yra reikšminga nagrinėjamu atveju tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti. Kaip antai, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartyje nustatyta sąlyga, jog pirkėjui laiku neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti delspinigius, lemia tai, kad delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004). Be to, įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas. Toks reikalavimas išplaukia iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimui ir registravimui. Pagal minėtos teisės normos 1 dalies nuostatą, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Aptariamojo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Be to, pagal šio straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Aptartosios įstatymo nuostatos patvirtina išvadą, kad, įmokų gavimo metu nepaskirstydamas įmokų arba paskirdamas jas pagrindinei prievolei apmokėti, bet vėliau iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, kreditorius elgiasi nesąžiningai. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003), taip pat jau mūsų minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-628/2011.

Taigi, pagal suformuotą teismų praktiką įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto, gavęs skolininko įmokas. Įvertinusi pareiškėjo elgesį sutarčių vykdymo laikotarpiu ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors šalių sudarytose sutartyse buvo numatyta pareiškėjo galimybė pavėluoto mokėjimo atveju atsakovo pervestas sumas pirmiau užskaityti kaip delspinigius, pareiškėjas šia savo teise iš karto nepasinaudojo (kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, visą sutarties vykdymo laiką pareiškėjas priimdavo atsakovo mokėjimus, be to, atsakovas nebuvo informuotas apie delspinigių skaičiavimą bei apie tai, kad sumokėtomis pinigų sumomis pirmiau buvo padengiami delspinigiai). Be to, pareiškėjo elgesys, kai jis iš naujo paskirsto įmokas kita tvarka, tik nutrūkus prievoliniams santykiams su kita šalimi (kalbant apie 2006 m. sausio 11 d. sutartį Nr. 2006-3 ir 2008 m. sausio 3 d. sutartį Nr. BD08/2008) arba praėjus dideliam laiko tarpui nuo sutarties sudarymo (kalbant apie 2004 m. spalio 8 d. sutartį Nr. 164A), negali būti laikomas sąžiningu, nes tokiu būdu yra pažeidžiami CK 6.200 straipsnio 2 dalyje nustatyti bendradarbiavimo ir kooperavimosi principai.

Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, jog apie tai, kad dėl paskolos negrąžinimo UAB „Saurida“ skaičiuoja delspinigius, jis sužinojo tik gavęs 2010 m. vasario 24 d. pretenziją – pranešimą (20-21 b. l.), o iki to laikotarpio jokių pranešimų apie susidariusias delspinigių sumas, sąskaitų – faktūrų su paskaičiuotais delspinigiais, įmonė nebuvo gavusi, apie tai, kad skaičiuojami delspinigiai pagal kitas sutartis (pagal 2006 m. sausio 11 d. sutartį Nr. 2006-3 ir 2008 m. sausio 3 d. sutartį Nr. BD08/2008), įmonė sužinojo tik gavusi 2012 m. balandžio 16 d. kreditorinį reikalavimą. Išskyrus įsiskolinimų paskaičiavimo lenteles, kurios buvo sudarytos 2012 m. balandžio 16 d., bei pretenziją, ieškovas daugiau jokių duomenų savo finansinio reikalavimo pagrįstumui įrodyti nėra pateikęs. Todėl yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovas neįrodė, kad iš atsakovo pagal sutartis gautomis lėšomis delspinigiai buvo užskaitomi iš karto, o ne tada, kai buvo ruošiama pretenzija dėl sutarties Nr. 164A nevykdymo ir reiškiamas kreditorinis reikalavimas atsakovo bankroto byloje, ką skundžiama nutartimi iš esmės ir pripažino pirmosios instancijos teismas. Šią išvadą paneigiančių aplinkybių apeliantas neįrodė ir atskiruoju skundu. Todėl kaip neįrodyt atmetami apelianto argumentai, kad jis paskirstydavo įmokas iš karto jų gavimo metu, t. .y tik gavęs įmokas, iš mokėtinų sumų nuskaitydavo susikaupusius delspinigius, o likusią įmokos dalį skirdavo pagrindinės skolos dengimui. Vadovaujantis šioje nutartyje aptarta kasacinio teismo praktika, aplinkybė, jog atsakovas vėluodavo atsiskaityti nustatytais terminas, nebeturi teisinės reikšmės, nes: pirma, atsakovas visiškai atsiskaitė pagal sutartis; antra, UAB „Saurida“ iš karto nepasinaudojo teise iš sumokėtų įmokų pirmiau padengti delspinigius.

Apeliantas teigia, jog pretenzija atsakovui buvo įteikta dar sutarties Nr. 164A vykdymo laikotarpiu, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis delspinigius paskaičiavo tik tada, kai sužinojo apie atsakovui iškeltą bankroto bylą, o įmokų paskirstymo tvarka, kai pirmiau yra padengiami delspinigiai, atsakovui nebuvo anksčiau paskelbta.

Pažymėtina, kad sutartimi Nr. 164A atsakovas įsipareigojo paskolą UAB „Saurida“ grąžinti per 7 metų terminą, mokant lygiomis daliomis kiekvienais metais, sutartis buvo sudaryta 2004 m. spalio 8 d., tuo tarpu pretenziją kartu su informacija apie delspinigių įskaitymą UAB „Saurida“ pareiškė tik 2010 m. vasario 24 d., t. y. daugiau kaip po penkerių metų. Taigi, UAB „Saurida“ ilgą laiką neišreiškė savo valios atsakovo sumokėtomis įmokomis pirmiau padengti delspinigius, todėl atsakovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog tarp šalių nusistovėjo kitokia atsiskaitymo tvarka. Todėl pareiškėjo argumentą, kad skolininkas, neatlikdamas mokėjimų sutartyse nustatytais terminais, privalėjo suvokti, kad kreditorius pasinaudos savo teise skaičiuoti delspinigius ir vykdys įmokų paskirstymą sutartyje nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai. Be to, kaip jau minėta, UAB „Saurida“ nepateikė įrodymų, įrodančių, jog jis, gavęs iš atsakovo įmokas, iš karto jomis pirmiausia padengdavo delspinigius. Todėl labiau tikėtinas yra faktas, jog tik reikšdamas pretenziją dėl sutarties Nr. 164A netinkamo vykdymo, pareiškėjas vienašališkai apskaičiavo ir delspinigius, gautus iš atsakovo mokėjimus paskirstė delspinigiams, po to pagrindinei skolai apmokėti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog UAB „Saurida“ savo pasyviu elgesiu (neveikimu) sutarties vykdymo laikotarpiu praktikavo ir toleravo kitokią, negu buvo sutarta sutartyje Nr. 164A, įmokų paskirstymo tvarką, iš esmės savo konkliudentiniais veiksmais pakeitė sutartyje išreikštą valią dėl šios tvarkos, todėl praėjus nemažam laiko tarpui vienašališkai nuspręsdamas perskirstyti atsakovo sumokėtas įmokas jau sutartyje numatyta tvarka, atsakovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai.

Teisėjų kolegija sutinka, jog apelianto nesąžiningumą įrodo ir pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog UAB „Saurida“, tik gavęs bankroto administratoriaus pranešimą apie 2012 m. vasario 9 d. Šiaulių apygardos teisme iškeltą bankroto bylą A. K. IĮ, 2012 m. balandžio 16 d. pateikė teismui kreditorinį reikalavimą 159 566,79 Lt sumai. Taigi, yra pakankamas pagrindas teigti, jog būtent iš UAB „Saurida“ pareikšto kreditorinio reikalavimo atsakovui tapo žinoma, jog ir pagal 2006 m. sausio 11 d. sutartį Nr. 2006-3 bei 2008 m. sausio 3 d. sutartį Nr. BD08/2008 iš atsakovo gautomis įmokomis pareiškėjas ketina pirmiausia padengti delspinigius, o tiki po to pagrindinę skolą, nes nagrinėjamoje byloje UAB „Saurida“ neįrodė, jog atsakovas iki to laiko buvo informuotas apie kokių nors delspinigių skaičiavimą ir įskaitymą pagal minėtas sutartis. Taigi, atsakovas turėjo pagrindo tikėtis, jog pareiškėjas gautomis įmokomis padengia pagrindinę skolą ir pagal 2006 m. sausio 11 d. sutartį Nr. 2006-3 bei 2008 m. sausio 3 d. sutartį Nr. BD08/2008.

Apeliantas teigia, jog sutarčių nuostatos nenumatė, jog delspinigių skaičiavimui būtini išankstiniai pranešimai, įspėjimai ar sąskaitos. Tačiau kasacinis teismas yra aiškiai suformavęs praktiką, jog delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004). Pareiškėjas neįrodė, jog jis kokia nors forma atsakovą būtų periodiškai informavęs apie delspinigių apskaičiavimą ir jų padengimą atsakovo įmokomis (pvz., išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose dėl įmokų mokėjimo pagal sutartis, skolų suderinimo aktuose ir pan.). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra aišku, kokias ūkines operacijas, atitinkančias Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus, vykdė kreditorius, gaudamas atsakovo įmokas, t. y. gautomis lėšomis mažindavo tik pagrindinę skolą ar ir delspinigius; kaip ir kokiu metu juos skaičiuodavo, ar tai darydavo iš karto gavęs įmokas, ar tik vieną kartą prieš pateikdamas bankroto administratoriui reikalavimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tik įvertinus ieškovo buhalterinių sąskaitų duomenis, pajamų struktūrą, kaitą ir ūkinių operacijų atlikimo sąlygas, gali būti nustatytos tikrosios ieškovo ir atsakovo elgesio, mokant ir paskirstant įmokas, aplinkybės, jos tinkamai kvalifikuojamos pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas ir teisingai nustatoma atsakovo skola ieškovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų apie vidaus operacijų duomenis, ūkines operacijas, susijusias su atsakovo skolos skaičiavimu. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas delspinigius apskaičiavo ir gautas įmokas paskirstė tik teikdamas pretenziją atsakovui ir reikšdamas kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje.

Apeliantas teigia, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo pažeista sutarties šalių interesų pusiausvyra, nes teismas neišsprendė klausimo, kaip kompensuoti dėl atsakovo pradelstų mokėjimo terminų UAB „Saurida“ patirtus nuostolius. Tačiau aplinkybės, kad tokie nuostoliai iš tiesų buvo patirti dėl sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir kokio jie yra dydžio, apeliantas nenurodo ir neįrodinėja.

Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs, jog šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2010; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009, kt.). CK 6.73 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Ta pati nuostata įtvirtinta CK 6.258 straipsnio 2 dalyje.

Kaip jau minėta, šalys sutartimis susitarė, jog pavėluoto atsiskaitymo (ar paskolos grąžinimo) atveju kiekviena atsakovo sumokama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai. Tačiau, kaip nustatyta šioje teismo nutartyje, pareiškėjas laiku (iš karto gavęs iš atsakovo įmokas) savo teise kompensuoti savo minimalius nuostolius, gautomis įmokomis pirmiau padengiant delspinigius, nepasinaudojo. Todėl reikalavimas kompensuoti nuostolius, apelianto teigimu, jo patirtus dėl atsakovo praleistų mokėjimo terminų, pripažintinas nepagrįstu.

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindo daryti kitokias, nei padarytos šioje nutartyje, išvadas, nesudaro, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tarp jų ir aplinkybes, susijusias su tarp šalių susiklosčiusią sutartinių santykių praktika, vykdant mokėjimo prievolę ir paskirstant, gaunamas įmokas, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles, ir pagrįstai atsisakė tvirtinti pareiškėjo UAB „Saurida“ pareikštą finansinį reikalavimą. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo UAB „Saurida“ atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį nepakeistą.