Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB Sampo bankas apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. J. ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Ieškovas G. J. Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį atsakovui AB Sampo bankas, prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovo 66 479,11 Lt ir 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (teismo posėdžio metu sutikslinęs pirmąjį ieškinio reikalavimą, ieškovas iš atsakovo prašė priteisti 59 481,32 Lt žalos atlyginimo (b.l.75)).

Teismas, vadovaudamasis civilinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad ieškovas stengėsi įvykdyti prievolę laiku: 2006-12-12 sudarė naują kreditavimo sutartį tam, kad būtų padengta skola pagal pirminę sutartį, o naujasis kreditorius AB SEB Vilniaus bankas ir pats ieškovas apie tai pranešė atsakovui ir laukė atsakovo patvirtinimo apie prievolės įvykdymo priėmimą. Nors atsakovas įrodinėjo, jog jo sutikimas dėl prievolės įvykdymo priėmimo nebuvo būtinas ir ieškovas be atsakovo sutikimo galėjo įvykdyti prievolę, tačiau teismas, vadovaudamasis tarp ieškovo ir AB SEB Vilniaus banko sudarytos sutarties 8.2 p. (b.l.27), padarė išvadą, jog toks sutikimas buvo būtinas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė CK 6.38 str. 2 d. įtvirtintą šalių pareigą kooperuotis (bendradarbiauti), kadangi laikė, jog, 2006-12-12 ieškovui pranešus apie pasirengimą grąžinti kito kreditoriaus refinansuojamą kreditą, atsakovas turėjo elgtis ekonomiškai ieškovo atžvilgiu ir kaip įmanoma greičiau išspręsti kredito priėmimo klausimą. Tai, jog atsakovas visgi sutiko, jog turtas būtų įkeistas antriniu įkeitimu, ir nurodė sąskaitą kredito grąžinimui, teismo vertinimu, patvirtina aplinkybę, jog toks prievolės įvykdymo būdas atsakovo, kaip hipotekos kreditoriaus, interesų nepažeidė (CK 4.193 str. 2 d.). Be to, teismas nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.53 str. 1 d., atsakovas turėjo teisę po 2006-12-09 bet kada pareikalauti ieškovo įvykdyti prievolę. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovas, Kreditavimo sutarties tarp šalių galiojimo laikotarpiu prisiėmė finansinius įsipareigojimus kitai finansinei įstaigai, tokiu būdu pažeisdamas Kreditavimo sutarties 28 p., kadangi konstatavo, jog sutarties su atsakovu įvykdymas apibrėžtas 2006-12-09, o ieškovas naujus finansinius įsipareigojimus prisiėmė 2006-12-12, t.y. 2006-08-09 sutarčiai jau nebegaliojant. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo patirta 59 481,32 Lt žala, atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškę pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.), ir kaltė, pasireiškusi tuo, jog atsakovas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.) – nebendradarbiavo (nesikooperavo) su ieškovu, nesiekė kuo greitesnio ir kuo mažesniais nuostoliais prievolės įvykdymo, buvo priežastiniame ryšyje, dėl ko ieškovas, kaip silpnesnė sandorio šalis, patyrė išlaidas (tiesioginius nuostolius, CK 6.249 str.), kurios sudaro 59 481,32 Lt. Taigi, teismas pripažino, kad 59 481,32 Lt suma susidarė ne todėl, kad ieškovas pradelsė įvykdyti įsipareigojimus, bet todėl, kad bankas prievolės vykdymo laiku nepriėmė (CK 6.64 str.).

Teismo motyvas, kad iki prievolės įvykdymo termino pabaigos ieškovas kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad kitas bankas sutinka refinansuoti atsakovo suteiktą kreditą, paremtas tik ieškovo teiginiais, nepagrįstais jokiais įrodymais, visiškai neatsižvelgiant į atsakovo paaiškinimus. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių jo pastangas įvykdyti prievolę laiku, atvirkščiai, ieškovas neprašė atsakovo pratęsti prievolės įvykdymo termino, o prašymas leisti antrine hipoteka įkeisti atsakovui jau įkeistą turtą buvo pateiktas tik suėjus prievolės įvykdymo terminui. Be to, atsakovo nuomone, ketinimas įvykdyti prievolę nėra tolygus pačiam prievolės įvykdymui, todėl net ir tuo atveju, jei ieškovas ir būtų kreipęsis į atsakovą iki prievolės įvykdymo termino pabaigos, tai savaime nesuteiktų ieškovui jokių teisių nevykdyti prievolių pagal kreditavimo sutartį.

Atsakovo nuomone, teismo išvada, jog atsakovas neįrodė, kad bet kuris bankas praktikuoja milijoninių kreditų suteikimą fiziniams asmenims, neįkeičiant nekilnojamojo turto, ir bet kuris naujas kreditorius, sudarydamas refinansavimo sutartį dėl tokios didelės sumos, būtų reikalavęs įkeisti nekilnojamą turtą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Ieškinyje nurodyta, kad reikalaujama suma buvo pervesta 2006-12-29, tuo tarpu AB SEB Vilniaus bankui įkeisto turto hipotekos registravimo data yra 2007-01-04. Vadinasi, antrinis turto įkeitimas ir tuo pačiu atsakovo sutikimas dėl antrinio įkeitimo nebuvo būtinas, kad ieškovas gautų lėšų iš kito kreditoriaus ir įvykdytų savo prievolę. Atsakovo nuomone, kiekvienas komercinis bankas turi teisę pasirinkti, kokiomis sąlygomis kredituoti vieną ar kitą asmenį, o ieškovas, būdamas verslininkas ir sudarydamas kreditavimo sutartį verslo tikslais, šias aplinkybes galėjo ir privalėjo įvertinti ir jomis pasinaudoti, tačiau to nepadarė.

Atsakovo vertinimu, ieškovo pateiktas 2006-12-12 AB SEB Vilniaus bankas raštas apie lėšų pervedimą ir antrinį įkeitimą yra tik informacinio pobūdžio, kadangi pinigų pervedimas, t.y. prievolės įvykdymas, yra susijęs su papildomais turto suvaržymais ir kitomis sąlygomis, o pateiktas raštas neturi svarios teisinės galios, todėl nesuteikia jokių garantijų, kad ieškovo (skolininko) prievolė bus įvykdyta tinkamai, o tai iš esmės didina atsakovo (kreditoriaus) riziką. Todėl, atsakovo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko ir kreditoriaus tarpusavio teises ir pareigas. Pagal Lietuvos Banko valdybos 2005-07-28 nutarimo Nr.114 „Dėl minimalių paskolų vertinimo reikalavimų patvirtinimo" 9, 25.2, 34.1 punktus kredito grąžinimo termino praleidimas ir papildomi įkeisto turto suvaržymai, ribojantys banko galimybes priverstinai išieškoti negrąžintą kreditą, yra laikomi nuostolio įvykiais, tokia paskola laikoma padidintos rizikos ir bankas turi formuoti specialius atidėjimus galimiems nuostoliams padengti. Ieškovo veiksmai, sąmoningai praleidžiant kredito grąžinimo terminą ir reikalaujant leisti papildomai suvaržyti įkeistą turtą, sukėlė bankui padidintą riziką ir nuostolius, kurie ir buvo bent dalinai kompensuoti delspinigiais.

Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovas nuslėpė faktą, kad kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas prisiėmė finansinius įsipareigojimus kitai finansų įstaigai ir tuo pažeidė kreditavimo sutarties 28 p., kadangi sutarties su atsakovu įvykdymas apibrėžtas 2006-12-09, o naujus finansinius įsipareigojimus ieškovas prisiėmė tik 2006-12-12. Atsakovas nurodė, kad pagal kreditavimo sutarties 58 p. kreditavimo sutartis galioja, kol kredito gavėjas (ieškovas) įvykdys visus joje numatytus savo skolinius įsipareigojimus. Kadangi ieškovas 2006-12-09 savo skolinių įsipareigojimų atsakovui neįvykdė, 2006-12-12, kuomet ieškovas pasirašė kreditavimo sutartį su AB SEB Vilniaus banku, su atsakovu sudaryta kreditavimo sutartis buvo laikoma nepasibaigusia ir galiojančia, o ieškovas akivaizdžiai pažeidė kreditavimo sutarties 28 p. ir tuo pačiu nesilaikė bendradarbiavimo principo.

Teismas nepagrįstai netyrė aplinkybės, kad ieškovas, tik siekdamas išvengti kreditavimo sutartyje (50.7 p.) numatyto 114 599,95 Lt refinansavimo mokesčio mokėjimo, mokamo grąžinus kreditą prieš terminą iš kitų kredito įstaigų pasiskolintomis lėšomis, sąmoningai praleido kredito grąžinimo terminą, tokiu būdu prisiimdamas kreditavimo sutartyje numatytą pareigą mokėti nustatytus delspinigius už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kadangi ieškovas prievolę atsakovui pagal kreditavimo sutartį įvykdė tik 2006-12-29, t.y. praėjus 20 dienų nuo kreditavimo sutartyje numatyto prievolės įvykdymo termino, atsakovas pagrįstai reikalavo ieškovo už šį laikotarpį mokėti netesybas. LAT civilinėje byloje Nr.3K-7-367/2006 yra konstatavęs, kad „kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarties ir įstatymo nustatytas palūkanas. Jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str.). Dėl termino praleidimo minimalūs kreditoriaus nuostoliai yra preziumuojami, t.y. iš anksto laikomi padarytais, o jų dydis yra nustatytas pagal sutartyje susitartą ar įstatymo numatytą tarifą (CK 6.210 str.). Kreditorius turi teisę į visišką nuostolių, padarytų dėl termino praleidimo, atlyginimą". Atsakovo nuomone, ieškovas patyrė papildomų išlaidų ne dėl atsakovo kaltės, bet dėl to, kad netinkamai vykdė sutartį ir sąmoningai praleido prievolės įvykdymo terminą, t.y. dėl savo kaltės.

Skundo argumentai, kad teismas neteisingai aiškino CK 6.53 str. l d., nurodydamas, kad atsakovas turėjo teisę po 2006-12-09 bet kada pareikalauti ieškovo įvykdyti prievolę ir atsakovo sutikimas dėl kredito grąžinimo nebuvo reikalingas, nepagrįsti, kadangi kreditas, kurį turėjo suteikti AB SEB Vilniaus bankas turėjo tikslinę paskirtį - refinansuoti atsakovo kreditą. Sutarties su AB SEB Vilniaus banku 7.1 p. buvo nustatyta, kad ieškovas turėjo antriniu įkeitimu įkeisti minėtą žemės sklypą, prieš tai gavus atsakovo sutikimą bei įsipareigojimą po pinigų pervedimo išregistruoti ieškovo nekilnojamojo turto pirminį įkeitimą bei antriniu įkeitimu jį įkeisti ir pateikti bankui (naujajam kreditoriui) dokumentus, patvirtinančius sąlygų įvykdymą. Atsakovas, nepagristai delsdamas duoti ieškovui sutikimą dėl kredito grąžinimo, pažeidė CK 6.38 str. įtvirtintą šalių pareigą kooperuotis (bendradarbiauti). Nors atsakovas nurodo, jog toks sutikimas apskritai nebuvo reikalingas, tačiau iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, jog atsakovo sutikimo davimas šiuo atveju buvo viena iš prievolės įvykdymo sąlygų ir atsakovas šį sutikimą davė, tiesa, nepagrįstai uždelsdamas. Laikydamas, jog AB SEB Vilniaus banko prašomas sutikimas nėra būtinas ir siekdamas, kad prievolės tinkamas įvykdymas nebūtų vilkinamas, atsakovas privalėjo pranešti ieškovui, kad sutikimas nėra reikalingas (CK 6.38 str.). Tačiau atsakovas elgėsi neteisėtai, pažeidė pareigą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Skundo argumentas, kad ieškovo prašymo dėl sutikimo antriniam įkeitimui, užtikrinant ieškovo prievolių AB SEB Vilniaus bankui įvykdymą, pateikimas savaime negali būti laikomas ieškovo prievolės įvykdymu, nepagrįstas, kadangi šio prašymo pateikimo ieškovas ir nelaiko tinkamu prievolės įvykdymu, tačiau prašymas patvirtina, kad ieškovas buvo sąžiningas ir buvo pasirengęs įvykdyti prievolę laiku bei tinkamai, tačiau jam nebuvo sudarytos galimybės tai padaryti.

Ieškovo nuomone, teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas iki prievolės įvykdymo termino pabaigos kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, jog kitas bankas sutinka refinansuoti ieškovo kreditą, o atsakovas sutiko ir patikino, jog klausimą derins. Būtent po šio pokalbio ir sekė naujojo kreditoriaus AB SEB Vilniaus bankas informavimas raštu dėl kredito refinansavimo, patvirtinantis ieškovo ketinimus grąžinti kreditą atsakovui. Be to, atsakovo atstovė savo paaiškinimais patvirtino, kad ieškovas su atsakovo atstovu susitikinėjo ir aptarinėjo kredito grąžinimo sąlygas. Iš ieškovo atliktų veiksmų matyti, kad jis stengėsi įvykdyti prievolę tinkamai, sudarė naują kreditavimo sutartį tam, kad būtų padengta skola pagal pirminę sutartį, o naujasis kreditorius ir pats ieškovas apie tai pranešė atsakovui ir laukė atsakovo patvirtinimo apie prievolės įvykdymo priėmimą. Ieškovas ir AB SEB Vilniaus bankas negalėjo grąžinti atsakovui pinigų, kadangi atsakovo prievolės įvykdymo nepriėmė, kol paties atsakovo nebuvo paskaičiuotas įsiskolinimas, palūkanos, delspinigiai. Iš bylos duomenų matyti, kad būtent atsakovas nepagrįstai uždelsė duoti sutikimą, dėl ko ieškovas negalėjo įvykdyti prievolės bei jos neįvykdė laiku dėl ne nuo ieškovo priklausančių aplinkybių.

Skundo argumentas, kad atsakovas nėra įpareigotas jokiais teisės aktais ar sutartimi išduoti ieškovui leidimą papildomam atsakovui įkeisto turto suvaržymui, yra visiškai nepagrįstas, kadangi prieštarautų CK 6.64 str. 1 d. 1 p. ir CK 6.38 str. Skundo argumentas, jog teismas tik preziumavo, kad atsakovo interesai nebūtų buvę pažeisti ir iš to kildino atsakovo pareigą duoti sutikimą antriniam įkeitimui, taip pat nepagrįstas, kadangi atsakovo pareiga duoti sutikimą kilo iš bendrųjų prievolių vykdymo principų, kuriais vadovaujantis kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir, vykdydama prievolę, bendradarbiauti su kita šalimi. Atsakovas, siekdamas tinkamai kooperuotis su ieškovu, neturėjo sudaryti ieškovui kliūčių grąžinti kreditą, todėl ieškovui negali kilti turtinės pasekmės dėl paties atsakovo delsimo. Be to, ieškovo nuomone, negalima laikyti, kad antrinė hipoteka galėjo pažeisti atsakovo interesus, kadangi, vadovaujantis CK 4.170 str., hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti, atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises.

Skundo teiginys, kad 2006-12-12 AB SEB Vilniaus banko raštas apie lėšų pervedimą ir antrinį įkeitimą nesuteikė jokių garantijų, kad ieškovo prievolė bus įvykdyta tinkamai ir tai didino atsakovo riziką, yra nepagrįstas bei neatitinkantis bylos faktinių aplinkybių. AB SEB Vilniaus banko informavimas raštu dėl kredito refinansavimo aiškiai patvirtino garantiją grąžinti kreditą atsakovui. Dėl šios priežasties buvo sudaryta nauja kreditavimo sutartis, siekiant padengti skola pagal pirminę sutartį atsakovui, o naujasis kreditorius AB SEB Vilniaus bankas ir pats ieškovas apie tai pranešė atsakovui ir laukė atsakovo patvirtinimo apie prievolės įvykdymo priėmimą. Atsakovo teiginiai, kad kredito grąžinimo termino praleidimas ir papildomi įkeisto turto suvaržymai, ribojantys banko galimybes priverstinai išieškoti negrąžintą kreditą, yra laikomi nuostolio įvykiais, įrodyti nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas skundą prašė tenkinti. Ieškovo atstovė pirmosios instancijos teismo sprendimo prašė nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalis siejo sutartiniai santykiai: 2005-12-09 tarp ieškovo ir atsakovo AB Sampo bankas buvo sudaryta kreditavimo sutartis 903 614 eurų sumai (b.l. 13-17). 2006-08-09 šalys pasirašė susitarimą, kuriuo bendra kredito suma buvo padidinta iki 1 106 348 eurų ir bendras prievolės atidėjimo įvykdymo terminas apibrėžtas 2006-12-09 (b.l 18 – Susitarimo 4 p.). Prievolės įvykdymo užtikrinimui buvo nustatyta hipoteka nekilnojamajam turtui – žemės sklypui, esančiam Kelmiškės I km., Klaipėdoje, unikalus nr. 4400-0159-4010 (b.l. 11). Taip pat nustatyta, kad siekdamas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus atsakovui, ieškovas kreipėsi dėl paskolos gavimo į kitą kredito įstaigą – AB SEB Vilniaus banką, su kuriuo 2006-12-12 buvo sudaryta kredito sutartis (b.l.27-29) 4 2200 000 Lt, iš kurių 3 820 000 Lt kredito dalis turėjo tikslinę paskirtį - refinansuoti atsakovo kreditą (b.l.27, sutarties 2 d.). Byloje taip pat nustatyta, kad ryšium su tuo ieškovas bei AB SEB Vilniaus bankas kreipėsi į atsakovą dėl pastarojo sutikimo antriniam įkeitimui (b.l.25,26). Atsakovas tokį sutikimą išreiškė 2006 m. gruodžio 29 d. (b.l.23), t.y. praėjus 17 dienų nuo prašymo gavimo. Nagrinėjamos bylos esmę sudaro nustatymas aplinkybių dėl kieno kaltės ieškovo sutartinė prievolė grąžinti paskolą atsakovui nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu laiku 2006 m. gruodžio 09 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei ištyręs surinktus įrodymus, sprendė, jog ieškovas G. J. savo prievolės neįvykdė laiku todėl, kad bankas laiku nepriėmė prievolės įvykdymo ir tuo pažeidė prievolę. Kolegija su tokia principine pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Šalių santykiuose pagrindinę reikšmę turi sutartis, sudaryta ieškovo ir banko (atsakovo). Šia sutartimi nustatytos šalių teisės ir pareigos. Šalys neteigia, kad sutartis sudaryta prieš jų valią. Pagal CK 6.189 teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas, kaip fizinis asmuo, banko atžvilgiu sutartiniuose santykiuose laikytinas silpnesne šalimi. Kolegija su tokiu sutarties šalių statuso vertinimu taip pat sutinka, kadangi šis aspektas turi reikšmės nagrinėjant ginčo esmę. Komercinis bankas, teikdamas finansines paslaugas ir užsiimdamas kita veikla, turi didesnį atsakomybės rizikos laipsnį savo klientui. Dėl banko didesnio rūpestingumo ir apdairumo yra pasisakiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (2000 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta byloje UAB „Vileka” v. AB bankas „Snoras”, bylos Nr. 3K–3–1345/2000; 2001 m. birželio 13 d. nutartis, priimta byloje A. T. v. AB bankas „Snoras”, bylos Nr. 3K–3–645/2001). Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad ieškovas siekė įvykdyti sutartinę prievolę laiku ir tinkamai, šią aplinkybę visiškai patvirtina jau minėti rašytiniai įrodymai (b.l.25-29). Kolegija konstatuoja, jog taip pat akivaizdu, kad AB SEB Vilniaus bankas neturėjo galimybės pagal jo su ieškovu G. J. sudarytą 2006-12-12 kredito sutartį suteiktos paskolos pervesti atsakovui AB SAMPO bankas tik dėl pastarojo delsimo atsakyti į ieškovo kreditoriaus prašymą leisti antriniu įkeitimu įkeisti nekilnojamąjį turtą, nurodyti įsiskolinimo sumą bei banko sąskaitą, į kurią būtų galima šią sumą pervesti (b.l.25). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį rėmėsi CK 6.38 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis prievolių vykdymo principus. Kolegija sprendžia, jog šias materialinės teisės normas teismas konkrečioje faktinėje situacijoje taikė teisingai. Prievolės įvykdymas yra prievolės šalių tikslų įgyvendinimas. Minėta teisės norma nustato, kad prievolės turi būti vykdomos laikantis bendrųjų civilinės teisės principų, t.y. vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais (CK 1.5 ir 6.4 straipsniai). CK 6.38 straipsnio 3 dalis įtvirtina išvestinius prievolių vykdymo principus, išplaukiančius iš pamatinių civilinės teisės principų, o būtent nustato, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi, t.y. įtvirtina šalių pareigą kooperuotis. Kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje visiškai pakanka įrodymų išvadai, jog ieškovas G. J. šių principų laikėsi (kreipėsi į kitą kreditavimo įstaigą, kur su juo buvo sudaryta sutartis, suteikusi jam galimybę laiku atsiskaityti su atsakovu). Kooperavimosi arba bendradarbiavimo principas yra sąžiningumo principo išraiška, kuris reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui. Pažymėtina tai, kad šiuo atveju nebuvo jokių įstatyminių kliūčių ieškovui pasitelkti prievolės įvykdymui tretįjį asmenį AB SEB Vilniaus banką (CK 6.50 straipsnis). Kolegija sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad atsakovas AB SAMPO bankas pažeidė bendruosius prievolių vykdymo principus yra visiškai pagrįsta. Akivaizdu, kad atsakovas pakankamai ilgą laiko tarpą niekaip nereagavo nei į kito komercinio banko AB SEB Vilniaus bankas, nei į paties ieškovo (b.l.26) prašymus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog susidariusioje situacijoje atsakovas nesielgė sąžiningai, o pasirinko formalaus elgesio modelį, ką iš esmės patvirtina ir atsakovo atstovo paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme, jog bankui svarbi tik viena aplinkybė, kad kreditas būtų grąžintas laiku nesvarbu iš kokių lėšų. Kolegija pripažįsta, jog bankas nebendradarbiavo su ieškovu, per protingą laiko tarpą nedavė atsakymo į pateiktus prašymus, o vadovaudamasis formaliu sutartinių santykių vertinimu skaičiavo ieškovui delspinigius. Iš esmės susiklostė situacija, kad ieškovas nebegalėjo įvykdyti prievolės tik todėl, kad kreditorius (AB SAMPO bankas) su juo pakankamai nebendradarbiavo, t.y. pažeidė prievolę (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kolegija sprendžia, jog atsakovas, vadovaudamasis CK 6.38 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais prievolių vykdymo principais turėjo per protingą laiko tarpą atsakyti į prašymus ir priimti ieškovo prievolės įvykdymą, kas būtų užkirtę kelią delspinigių skaičiavimui. Kolegijos nuomone, tokiu protingu terminu laikytinas penkių dienų laikotarpis, skaičiuojant jį nuo 2006 m. gruodžio 12 d., t.y. nuo prašymo pas atsakovą gavimo dienos. Kolegija konstatuoja, kad nustačius CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą kreditoriaus AB SAMPO bankas prievolės pažeidimo atvejį, ieškovas dėl to patyrė nuostolius, pasireiškusius delspinigių priskaičiavimu, todėl jis turi teisę į nuostolių atlyginimą (CK 6.64 straipsnio 4 dalis). Teismo manymu, pirmosios instancijos teismo priteistas nuostolių dydis mažintinas atmetant nurodytą penkių dienų laikotarpį, kadangi pripažintina, jog ieškovas ir pats turėjo kreiptis į atsakovą likus kelioms dienoms iki prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Šiuo atveju kreipimasis į atsakovą įvyko sekančią darbo dieną po to, kai baigėsi terminas sutartinei prievolei įvykdyti. Tokiu būdu, dėl dalies nuostolių atsiradimo yra kaltas ir pats ieškovas, kadangi, kolegijos manymu, bankas neprivalėjo tą pačią dieną atsakyti į gautą prašymą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo priteista nuostolių suma mažintina penkioms dienoms tenkančia pinigų suma (61 106,76 Lt : 19 dienų, = 3216 Lt, 3216 x 5 = 16 080 Lt, 61 106.76-16080= 43 401.3 Lt), dėl ko atitinkamai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos tarp šalių, o teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą ieškovui G. J. iš atsakovo AB Sampo bankas žalos atlyginimą sumažinti iki 43 401,3 (keturiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai vienas litas 30 ct) Lt.

Priteistą ieškovui G. J. iš atsakovo AB Sampo bankas žyminį mokestį sumažinti iki 1302,03 (vienas tūkstantis trys šimtai du litai 03 ct) Lt.

Priteistą ieškovui G. J. iš atsakovo AB Sampo bankas išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą sumažinti iki 2880 (du tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniasdešimt) litų.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. J. 720 (septyni šimtai dvidešimt litų) Lt iš atsakovo AB SAMPO bankas išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti atsakovui AB SAMPO bankas iš ieškovo G. J. 482,4 (keturi šimtai aštuoniasdešimt du litai keturiasdešimt ct) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1120 (vienas tūkstantis vienas šimtas dvidešimt) litų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.