Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-03-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-518/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-13
Bylos Nr.
1A-185-518/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis
A. A., D. E.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-518/2018
Teismo proceso Nr. 1-04-0-00053-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.3.2.; 1.1.4.5.1.; 1.1.4.7.; 1.1.8.1.1.; 1.2.3.1.1.; 2.1.15.1.2.
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nuteistajam A. A.,gynėjams advokatams Jolantai Teresei Litvinskienei, Ingridai Maldeikienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. E. ir A. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. E. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir D. E. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, D. E. pripažintas pavojingu recidyvistu.

A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, A. A. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš D. E. ir A. A. solidariai S. S. priteista 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš D. E. ir A. A. valstybės naudai priteista po 164,94 Eur proceso išlaidų už antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. E. ir A. A. nuteisti už tai, kad 2016 m. lapkričio 21 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), uždaroje zonoje, kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 20, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, tyčia, bendrais veiksmais panaudoję fizinę jėgą, nužudė R. S., t. y. A. A. laikant nukentėjusiojo kojas ir rankas ir tokiu būdu nukentėjusiajam R. S. atimant galimybę priešintis, tuo pačiu metu D. E. smaugdamas rankos dilbiu R. S. kaklą, uždėdamas ant nukentėjusiojo kaklo virvės kilpą bei tęsdamas smaugimą, kartu su A. A. laikydami už atskirų virvės galų, suspaudė nukentėjusiojo kaklą užverždami virvės kilpą, bei kelis kartus virvę atleisdami ir kelis kartus vėl ją užverždami, taip bendrais veiksmais padarydami viengubą, uždarą horizontalią stranguliacinę vagą kakle, taškines kraujosruvas veido odoje, akių vokų junginėse ir po plaučių krūtinplėvėmis, dėl ko išsivystė kvėpavimo nepakankamumas ir R. S. 2016 m. lapkričio 21 d., apie 23.18 val., mirė.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis D. E. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį teisėjas K. Dargužis buvo šališkas, nes atmesdavo visus D. E. prašymus, o prokuroro visus prašymus tenkindavo, taip bylos nagrinėjimo metu aiškiai palaikydamas tik kaltinimo poziciją. 2017 m. spalio 10 d. teismo posėdyje D. E. nebuvo leista užduoti klausimų liudytojams, klausimai buvo šalinami motyvuojant tuo, kad neva tai nesusiję su byla arba kad tai ne klausimai, o teiginiai, tačiau kai prokuroras perskaitydavo liudytojų parodymus ir tik paklausdavo, ar tai tiesa, teismas laikė tinkamai užduotais klausimais. Dėl to D. E. buvo atimta galimybė apsiginti nuo pareikštų kaltinimų.

2.2. Kaip nurodo nuteistasis, jis paaiškino savo nusikaltimo motyvą. Taip pat prašė iškviesti (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijos pareigūnus ir Kalėjimų departamento atstovą, kurie būtų patvirtinę, kad D. E. prašydavo perkelti jį į kitus pataisos namus ir kokių problemų D. E. turėjo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Tačiau išklausęs prokurorą teisėjas atmetė D. E. prašymą ir nusprendė nesiaiškinti visų bylai reikšmingų aplinkybių. Todėl siekiant išsiaiškinti D. E. motyvus dėl pataisos namų pakeitimo, prašoma iškviesti liudytojus pagal D. E. pateiktą prašymą Kauno apygardos teismo teisėjui ir juos apklausti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

2.3. Skunde nesutinkama su tuo, kad D. E. prisipažinimas padarius nusikaltimą apygardos teismo buvo įvertintas kaip bandymas padėti išvengti atsakomybės A. A., nes neva D. E. parodymus paneigė K. A. ir I. Š.. D. E. tvirtina nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodęs, kad vienas pats nužudė R. S., nuoširdų prisipažinimą parašė dar nesant pareikštiems įtarimams. Tuo metu K. A. ir I. Š. atlieka bausmes (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, jų apklausas atliko (duomenys neskelbtini) pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kurie turi galimybę įtakoti nuteistųjų bausmės atlikimo sąlygas, o tuo pačiu daryti įtaką ir liudytojų parodymams. K. A. per pirmąją apklausą teigė, kad nieko nematė ir nieko negali pasakyti apie įvykdytą nusikaltimą, bet liudytojui daromo psichologinio spaudimo pasėkoje parodymus pakeitė ir apkalbėjo A. A.. Pažymima, kad K. A. parodymai akivaizdžiai nurašyti nuo I. Š. parodymų.

2.4. Taip pat skunde prašoma perklausyti 2016 m. spalio 10 ir 23 d. teismo posėdžių garso įrašus, kadangi 2016 m. spalio 10 d. apklausti (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai paneigė 2016 m. spalio 23 d. duotus liudytojų K. A. ir I. Š. parodymus neva jie neturėjo galimybės informuoti pareigūnų apie daromą ar ketinamą padaryti nusikaltimą.

2.5. Be to, nesant byloje įrodymų, patvirtinančių A. A. dalyvavimą nužudant R. S., turi būti panaikinta D. E. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupe su A. A.. Kadangi nusikaltimą padarė vienas, niekieno nepadedamas, davė nuoseklius parodymus, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, todėl turi būti konstatuota D. E. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. D. E. nurodo, kad buvo priverstas padaryti nusikaltimą ir tokiais drastiškais veiksmais įrodyti (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnams ir Kalėjimų departamentui, kad D. E. negali atlikti bausmės (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, jokio nusikaltimo nebūtų daręs, jei būtų buvęs pervežtas bausmės atlikti į kitus pataisos namus. Atsižvelgiant į tai, kad D. E. nusikaltimą padaryti buvo priverstas įstaigų pareigūnams ignoruojant jo problemas, nededant pastangų užkirsti kelią nusikaltimui, todėl D. E. prašo paskirti jam kiek įmanoma švelnesnę bausmę, įskaityti į bausmės laiką bausmę, atliktą nuo 2014 m. gruodžio 22 d.

2.6. Teigiama, kad nukentėjusiajam S. S. nepagrįstai buvo priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš D. E.. Nukentėjusysis nurodė, jog sūnaus neaugino, su juo nebendravo, įkalinimo įstaigoje nelankydavo, dar vaikystėje atidavė į vaikų namus, sūnaus kūno nepaėmė, laidotuvėse nedalyvavo ir net nežino, kur jo sūnus yra palaidotas. Šios aplinkybės ne tik rodo, kad nukentėjusiajam buvo priteistas nepagrįstai per didelis neturtinės žalos atlyginimas, bet ir iš viso sudaro pagrindą manyti, jog toks asmuo nepagrįstai buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Tai taip pat parodo aiškų teisėjo priešiškumą D. E. ir A. A. atžvilgiu. Todėl prašoma panaikinti nukentėjusiajam priteistą 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą arba šią sumą priteisti iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų ar Kalėjimų departamento, nes D. E. buvo informavęs šias įstaigas apie savo ketinimus ką nors nužudyti, bet nebuvo imtasi jokių veiksmų užkertant kelią tokiems ketinimams.

3. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas. Nuteistojo teigimu, teismo posėdžių metu akivaizdžiai matėsi, jog teismas išimtinai palaiko prokuroro poziciją. 2017 m. spalio 10 d. teismo posėdyje apklausiant liudytojus K. A. ir I. Š. nei D. E., nei A. A. ir jo gynėjai nebuvo leista užduoti liudytojams klausimų, nes neva netinkamai buvo formuluojami klausimai. Apeliantas paaiškina, kad nėra baigęs teisės mokslų, kad galėtų idealiai užduoti klausimą, todėl teisėjas privalėjo padėti suformuluoti klausimą, o ne šalindamas visus klausimus atimti galimybę apsiginti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokuroro klausimus-teiginius teisėjas traktavo priešingai. Kai liudytojas K. A. teisme nurodė beveik nieko nematęs, tada prokuroras perskaitė ikiteisminio tyrimo metu K. A. duotus parodymus bei paklausė, ar jis juos patvirtina. Tokius prokuroro teiginius teisėjas pripažino kaip užduodamą klausimą.

3.2. Teigiama, kad A. A. nuteistas remiantis tik K. A. ir I. Š. parodymais, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių A. A. kaltę, nėra. Tačiau atkreiptinas dėmesys į K. A. parodymų nenuoseklumą. K. A. 2017 m. lapkričio 22 d. parodė nieko nematęs, o 2017 m. lapkričio 24 d. jau teigė matęs nusikaltimą ir žodis žodin atpasakojo I. Š. parodymus. Iš to akivaizdu, kad liudytojui buvo daromas spaudimas. Liudytojai atlikinėja bausmes (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, šiuos liudytojus apklausinėjo (duomenys neskelbtini) pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, todėl nebuvo galima remtis tik šių liudytojų parodymais, tuo labiau kad parodymai vienas nuo kito nurašyti.

3.3. Pagal liudytojų parodymus, A. A. padėjo D. E. su virve smaugti R. S., tokiu atveju ant virvės turėjo būti rasta A. A. DNR pėdsakų, bet specialisto išvadoje konstatuota, kad ant virvės nėra A. A. DNR pėdsakų. Tačiau teisėjas ignoravo visus A. A. kaltę paneigiančius įrodymus, t. y. eksperto išvadą, A. A. parodymus ir D. E. nuoširdų prisipažinimą, kad nusikaltimą padarė veikdamas vienas. Be to, A. A. neturėjo jokio tikslo daryti naują nusikaltimą, nes jis jau buvo beveik atlikęs paskirtą laisvės atėmimo bausmę, laisvėje jo laukė artimieji, šeima.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A., jo gynėja advokatė J. T. Litvinskienė ir nuteistojo D. E. gynėja advokatė I. Maldeikienė prašė apeliacinius skundus tenkinti pilnai juose išdėstytais motyvais. Valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistųjų D. E. ir A. A. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų D. E. ir A. A. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistųjų kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistųjų D. E. ir A. A. apeliacinių skundų argumentus, o tuo pačiu ir skundžiamo nuosprendžio išvadų teisingumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė abiems nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Vien tai, kad nuteistieji A. A., o iš dalies ir D. E. savo skunduose nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir pateikdami savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir šališką nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą.

Dėl teismo šališkumo

8. Nuteistieji D. E. ir A. A. apeliaciniuose skunduose vienodai nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, nes jų prašymus atmesdavo, o bylos nagrinėjimo metu aiškiai palaikydavo tik kaltinimo poziciją. Skunduose akcentuojama, kad jiems ir jų gynėjams nebuvo leidžiama užduoti klausimus liudytojams K. A. ir I. Š., juos apklausiant nuotoliniu būdu. Nuteistasis D. E. skunde papildomai nurodo, kad teismas neišsiaiškino nusikaltimo motyvų, nes atmetė jo prašymą ir atsisakė iškviesti apklausai (duomenys neskelbtini) pataisos namų ir Kalėjimo departamento pareigūnus. Apeliantų argumentai dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

8.1. Teismų praktikoje laikomasi principo, kad teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausiai suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu.

8.2. Sprendžiant iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio, juose abejojama dėl teismo nešališkumo objektyviąja prasme, t.y., kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios pagrįstą abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kadangi byloje nenustatyta nei vieno iš BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriems esant, teismas privalėtų nusišalinti.

8.3. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 26 d. įvykusiame teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis BPK 253 ir 270 straipsnių reikalavimais, išnagrinėjo kaltinamųjų D. E. ir A. A. prašymus dėl naujų liudytojų iškvietimo, valstybinių institucijų pripažinimo civiliniais atsakovais, bei išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomonės, šiuos prašymus išsprendė nutartimis. Tai, kad bylą nagrinėjantis teismas netenkino arba iš dalies tenkino jų prašymus, dar nesuponuoja išvados, kad teismas buvo šališkas ir palaikė tik kaltinimo poziciją ( t. 4, b.l. 54-59 ). 2017 m. spalio 10 d. teisiamajame posėdyje nuotoliniu būdu buvo apklausti liudytojai K. A. ir I. Š., apklausos metu kaltinamiesiems buvo suteikta teisė užduoti klausimus ir duoti paaiškinimus apie byloje tiriamas aplinkybes ( t. 4, b.l. 132-138 ). Tai, kad kaltinamasis D. E. už necenzūrinių žodžių vartojimą teismo atžvilgiu buvo pašalintas iš posėdžių salės, taip pat nereiškia, kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas. Po pertraukos sugrąžinus D. E. į posėdžių salę, jam buvo perskaityta teisiamojo posėdžio protokolo dalis, t.y. jis buvo supažindintas su ta proceso dalimi, kurioje nedalyvavo.

Dėl kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje

9. Skundžiamu nuosprendžiu D. E. ir A. A. buvo pripažinti kaltais, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, t.y. A. A. laikant nukentėjusiojo kojas ir rankas ir tokiu būdu atimant galimybę jam priešintis, tuo pačiu metu D. E. smaugdamas ranka R. S. kaklą, uždėdamas ant nukentėjusiojo kaklo virvės kilpą, bei tęsdamas smaugimą, kartu su A. A. laikydami už atskirų virvės galų, suspaudė nukentėjusiojo kaklą, užverždami virvę bei kelis kartus atleisdami ir vėl verždami, nuo ko dėl kvėpavimo nepakankamumo R. S. mirė, tai yra tyčia nužudė kitą žmogų.

10. Nuosprendį šioje dalyje skundžia abu nuteistieji, tačiau A. A. tvirtina, kad jis nusikaltimo nepadarė ir prašo išteisinti, o D. E. tvirtina, kad R. S. nužudė vienas pats, nesutinka su teismo išvadomis, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant bendrininkų grupėje, taip pat, jog teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pilnai prisipažinus dėl nusikaltimo padarymo.

11. Argumentai, kuriais nuteistasis A. A. neigia savo kaltę dėl tyčinio R. S. nužudymo, o nuteistasis D. E., palaikydamas A. A. versiją tvirtina, kad R. S. nužudė veikdamas vienas, iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip matyti iš apeliacinių skundų bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių apeliantų kaltės įrodymų apie padarytą itin sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės pagrįstos byloje surinktų ir teisme išsamiai ištirtų įrodymų viseto analize, kas leidžia teigti, kad teismas objektyviai nustatė bylos faktines aplinkybes.

12. Apeliaciniuose skunduose iš esmės vienodai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nusikaltimo bendrininkais D. E. ir A. A., išimtinai rėmėsi (duomenys neskelbtini) pataisos namuose bausmę atliekančių liudytojų K. A. ir I. Š. parodymais, kurie nėra išsamūs ir nuoseklūs. Nuteistojo A. A. nuomone, liudytojas K. A. 2017 m. lapkričio 22 d. parodė, kad nieko nematė, o 2017 m. lapkričio 24 d. jau teigė, jog matė nusikaltimo padarymą ir iš esmės pakartojo I. Š. parodymus. Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, jog liudytojams (duomenys neskelbtini) pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai darė poveikį, kad jie duotų nuteistiesiems nepalankius parodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti.

12.1. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir byloje ištirtus įrodymus įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nuteistųjų kaltė, padarius labai sunkią tyčinę nusikalstamą veiką, buvo nustatyta remiantis ne tik liudytojų K. A. ir A. A. parodymais, tačiau išsamiai ištirta įrodymų viseto analize.

Žemesnės instancijos teismas

12.2. Teismo medicinos specialistas atliko R. S. patologoanatominį tyrimą ir išvadoje konstatavo, kad jo mirtis įvyko nuo mechaninio uždusimo, suspaudus kaklą virve. Išvadoje motyvuotai pasisakyta ir dėl nužudymo būdo – R. S. kūne konstatuota stranguliacinė vaga buvo padaryta užveržiant smaugvirvę ant kaklo bei kelis kartus ją atleidžiant bei kelis kartus užveržiant ( t. 1, b.l. 39-41 ). Įvykio apžiūros metu kameroje Nr. 20 buvo rastas R. S. lavonas, o po jo kaklu buvo rasta ir paimta savadarbė virvė. Liudytoju apklaustas Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas J. N. parodė, kad kameroje ryte jis rado negyvą R. S. su virve ant kaklo, o kameroje kartu buvęs vienas iš nuteistųjų D. E. jam pasakė, kad tai jis nužudė R. S. ( t. 1, b.l. 9, 11-24, t. 4, b.l. 99-101 ).

12.3. Liudytojas I. Š. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. lapkričio 23 d. parodė, kad nuo 2016-11-07 jis buvo nubaustas drausmine tvarka ir uždarytas į kamerų tipo patalpą Nr. 20, kur bausmę atlikinėjo nuteistieji K. A., A. A., R. S., vėliau į šią patalpą buvo atvestas ir D. E.. Dieną prieš įvykį D. E. reiškė nepasitenkinimą pataisos namų administracijos veiksmais, kad buvo įtrauktas į linkusių pabėgti įskaitą, taip pat, kad netikėjo jo žodžiais, jog jis galintis ką nors užpulti. Tą pačią dieną vėlai vakare A. A. kibo prie jo ir K. A., siūlė „eiti imtynių“, tačiau jiems atsisakius, D. E. su A. A. priėjo prie R. S.. Pagal I. Š. parodymus, D. E. atsisėdo R. S. už nugaros ir apkabinęs rankos dilbiu suspaudė jo kaklą, o A. A. sėdėjo priešais R. S. ir laikė jo rankas, patarinėdamas D. E. laikyti toliau ir nepaleisti. Po 5-7 minučių A. A. liepė K. A. prieiti ir užmerkti R. S. akis. Netrukus D. E. pasiėmė iš senos paklodės supintą virvę ir uždėjęs ją ant kaklo R. S., toliau jį smaugė, tempdamas vieną virvės galą link sienos, o A. A. jam padėjo, tempdamas kitą virvės galą link kameros vidurio. Liudytojo I. Š. įsitikinimu, D. E. fiziškai buvo silpnas ir be A. A. pagalbos nebūtų įstengęs pasmaugti R. S. ( t. 1, b.l. 127-130 ). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2016 m. gruodžio 1 d. liudytojas I. Š. analogiškai kaip ir prieš vykusioje apklausoje parodė, kad D. E. iš pradžių spaudė R. S. kaklą rankos dilbiu, o A. A. laikė jo rankas, vėliau abu tęsė smaugimą uždėję ant kaklo virvę ir tempdami jos galus ( t. 1, b.l. 140-141 ). Teisiamajame posėdyje I. Š. patvirtino, kad D. E. kartu su A. A. pasmaugė R. S. virve ( t. 4, b.l. 132-133 ).

12.4. Liudytojas K. A. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. lapkričio 22 d, parodė, kad naktį, kai buvo nužudytas R. S., jis miegojo, o ryte D. E. jam su A. A. pasakė, kad kameroje yra lavonas ( t. 1, b.l. 144-146 ). Papildomai apklaustas liudytoju 2016 m. lapkričio 24 d. K. A. parodė, kad ankstesni jo parodymai buvo neišsamūs Tokius parodymus davė, nes bijojo D. E. ir A. A., kurie grasino susidoroti, jei parodys kas nužudė R. S.. K. A. parodė, kad lapkričio 21 d. vėlai vakare, atliekant bausmę kameroje Nr. 20, prie jo ir vėliau prie I. Š. kibo A. A., siūlydamas eiti imtynių. Jiems abiems atsisakius, A. A. su D. E. atsisėdo ant lovos prie gulinčio R. S. ir buvo toje vietoje apie 10 minučių, visą tą laiką ant lovos jautėsi kažkoks judesys. K. A. parodė, kad gerai nematė, kas tuo metu vyko, nes jo lova buvo virš R. S. lovos, tačiau pastebėjo, jog A. A. sėdėjo ant lovos toje vietoje kurioje buvo R. S. kojos. Po to A. A. liepė jam išlipti iš lovos ir išlipęs jis pamatė, kaip D. E. su A. A., uždėję R. S. ant kaklo virvę, laikė ją už skirtingų galų. Vėliau A. A. liepė jam patikrinti R. S. pulsą ir užmerkti jam akis ( t. 1, b.l. 147-149 ). Savo parodymus K. A. patvirtino jų patikrinimo vietoje metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją ( t. 1, b.l. 150-151, 156-157 ), bei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ( t. 4., b.l. 133-135 ). Papildomai K. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. A. per kitą nuteistąjį T. perdavė jam nurodymą „keisti parodymus, kad būtų geresni į jo pusę“.

12.5. Kaip jau buvo minėta, nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. A. bendrininkavus su D. E. nužudant R. S., rėmėsi tik liudytojų K. A. ir I. Š. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs, be to, parodymai įtakoti (duomenys neskelbtini) pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti ir turi būti vertinami kaip jų pasirinkta gynybinė versija. Byloje nėra duomenų, kad minėti pareigūnai darė įtaką K. A. ir I. Š., kad jie apkalbėtų nuteistuosius. Taip pat yra akivaizdu, kad K. A. parodymai nėra perrašyti iš I. Š. parodymų, nes jie skiriasi savo turiniu, kiekvienas iš liudytojų parodė tai, ką matė ir girdėjo įvykio metu. Tai, kad jie sutampa dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių, nėra pagrindas teigti apie parodymų neobjektyvumą.

12.6. Liudytojas K. A. papildomos apklausos metu išsamiai paaiškino priežastis kodėl 2016-11-24 jis davė parodymus, kurie neatitiko ankstesnėje apklausoje nurodytų aplinkybių. Jis parodė, kad A. A. per kitą nuteistą asmenį perdavė grasinimus neduoti prieš jį parodymų. Nuteistasis A. A. kaltu neprisipažino, tačiau suprato, kad tiek K. A., tiek I. Š. būdami kartu kameros tipo patalpoje matė kas ir kokiu būdu nužudė R. S., todėl jis ėmėsi veiksmų, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

12.7. Nuteistasis D. E. apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria nusikalstamos veikos motyvacijai – pataisos namų administracija netenkino jo pageidavimo perkelti jį į kitą laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, o taip pat, jog pareigūnai nerimtai pažiūrėjo į jo grasinimus ką nors nužudyti, jei atsisakys patenkinti jo norus. Siekdamas sumenkinti liudytojų K. A. ir I. Š. parodymų reikšmę nusikalstamos veikos išaiškinimui, D. E. teigia, kad remiantis liudytojų - pataisos namų pareigūnų Š. A. ir J. N. - parodymais, pastarieji turėjo galimybę laiku pranešti apie rengiamą ar daromą nusikaltimą. Teisėjų kolegija tokius D. E. skundo teiginius vertina kaip jo siekį bent iš dalies pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, dalį atsakomybės perkeliant kitiems asmenims bei norą padėti nusikaltimo bendrininkui A. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje nustatyta, kad A. A. turėjo autoritetą nuteistųjų tarpe, jis ir D. E. buvo daug kartų teisti, todėl siekdami išvengti galimo smurto savo atžvilgiu, K. A. su I. Š. bijojo imtis veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią nusikalstamos veikos padarymui.

12.8. Atmetami ir A. A. skundo teiginiai, kad teismas išimtinai rėmėsi tik K. A. ir I. Š. parodymais ir neįvertino D. E. prisipažinimo vienam padarius nusikalstamą veiką. Tai, kad ant smaugimo virvės nebuvo rasta A. A. DNR pėdsakų, jokiu būdu nesudaro pagrindo išvadai, jog pastarasis nežudė R. S. kaltinime nurodytu būdu. Išsamiai ištyręs, išanalizavęs, sugretinęs liudytojų K. A., I. Š. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje su kitais aukščiau nurodytais bylos duomenimis, surinktais tiriant ir nagrinėjant bylą teisme apie R. S. nužudymo faktines aplinkybes, teismas, nurodydamas nuosprendyje išsamius motyvus konstatavo, kad tyčinį R. S. nužudymą veikiant bendrininkų grupėje, įvykdė D. E. ir A. A..

12.9. Byloje surinktais ir teismo betarpiškai ištirtais įrodymais nustatyta, kad D. E. smaugiant rankos dilbiu nukentėjusiojo R. S. kaklą, A. A. buvo atsisėdęs ant nukentėjusiojo kojų ir laikė pastarojo rankas taip atimdamas galimybę R. S. priešintis. Toliau D. E. su A. A. tęsė nusikalstamą veiką - uždėjo R. S. ant kaklo virvę ir tempė jos galus į skirtingas puses. Nužudymas buvo padarytas tiesiogine tyčia, nes kaltininkai suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai ( bendravykdytojai ). Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo nustatyta.

12.10. Vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, D. E. ir A. A. kaltė bendrininkaujant nužudžius R. S. įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kuriuos teismas įvertino vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, jų padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, todėl panaikinti nuosprendį ir A. A. išteisinti, kaip to prašoma jo paties ir iš dalies D. E. apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo.

Dėl bausmės

13. Nuteistasis D. E. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad pilnai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Be to, apeliantas nurodo, kad dėl pataisos namų administracijos veiksmų, atsisakius perkelti jį į kitą bausmės atlikimo vietą, jis buvo priverstas imtis drastiškų veiksmų.

13.1. Norint konstatuoti kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prisipažinimas ir tuo pačiu padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – ne tiktai pats prisipažįsta, tačiau ir nurodo kitus nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.

13.2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino D. E. atsakomybę lengvinančios aplinkybes, kad jis pilnai prisipažino ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką. Nuteistasis D. E. žinomai melagingai nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, stengdamasis A. A. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Siekdamas švelninti savo atsakomybės laipsnį, apeliantas dėl jo įgeidžių netenkinimo ir po to sekusio keršto – kito asmens tyčinio nužudymo – iš dalies kaltino kitus asmenis, bei į nusikaltimą įtraukė kitą nuteistąjį. Kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės anaiptol neeliminuoja D. E. padaryto nusikaltimo pavojingumo, bet priešingai - parodo nuteistojo nepaprastą cinizmą bei itin neigiamą požiūrį į teisės aktais nustatytą bausmės atlikimo tvarką.

13.3. Skirdamas bausmes nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje bausmės skyrimo klausimai išsamiai aptarti, buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kaltininkų asmenybes. Kolegijos nuomone, nuteistojo D. E. prašymas skirti jam kiek įmanoma švelnesnę bausmę yra nepagrįstas, nes jis buvo labai sunkaus nusikaltimo iniciatorius, anksčiau teistas 13 kartų, bausmės atlikimo vietoje charakterizuojamas itin neigiamai. Esant minėtų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė D. E. griežtą laisvės atėmimo bausmę, kurios terminas yra didesnis nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis, bei pripažino jį pavojingu recidyvistu.

Dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio

14. Nuteistasis D. E. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo priteista 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo S. S. naudai, nes pastarasis jo neužaugino, nebendravo ir įkalinimo įstaigoje nelankydavo. Apelianto nuomone, žalą privalo atlyginti (duomenys neskelbtini) pataisos namai ar kalėjimų departamentas, nes nereagavo į jo ketinimus ką nors nužudyti ir nebuvo imtasi veiksmų tokiems ketinimams užkardyti.

14.1.Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo S. S. naudai priteistas 20 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms bei atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Taip pat pažymėtina, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka įprastai bylose dėl tyčinio kito asmens nužudymo priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-693/2016, 2K-233-788/2016, 2K-330-507/2016, 2K-40-697/2017 ir kt.).

14.2.Vertinant nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

14.3. Nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiajam S. S. dėl jo sūnaus nužudymo buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta. Kaip jau minėta, nuteistųjų padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas sukėlė sunkias ir negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį, nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindo manyti, kad nukentėjusiojo dėl sūnaus mirties patirti emociniai ir dvasiniai išgyvenimai yra nereikšmingi ir dėl to nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo. Žalos atlyginimo priteisimas savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Be to, spręsdamas dėl atlygintino neturtinės žalos dydžio apygardos teismas atsižvelgė į visus būtinus ir teismų praktikoje tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose taikomus kriterijus, todėl įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą ženkliai sumažino nukentėjusiojo prašytą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. E. ir A. A. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Albinas BielskisDaiva Pranytė-ZalieckienėLinas Žukauskas