Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. J. (A. J.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1 )31-00163/44U-4222/( 15/5-5)4U-398/41PR-18 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 004350241 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. J. bei jo grąžinimo į Pakistano Islamo Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad:

2.1. Departamentas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 12 punktu, priėmė Sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat pritaikė pareiškėjui kitus su Sprendimo priėmimu susijusius ribojimus – panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004350241, įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Pakistano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, įspėjo pareiškėją, kad, per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nustatytą savanoriško išvykimo terminą, taip pat nutarė įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nustatytą savanoriško išvykimo terminą.

2.2. Sprendime konstatuotos šios aplinkybės: yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjo ir R. J. sudaryta santuoka yra fiktyvi; R. J. nėra suinteresuota gyventi kartu su pareiškėju, nes visi dokumentai buvo tvarkomi jo iniciatyva, santuoka buvo sudaryta nuotoliniu būdu, susitikus tik vieną kartą iki santuokos sudarymo bei apie 4 metus po santuokos sudarymo nesimačius nei karto; apklausų metų pareiškėjas ne kartą išreiškė norą kurti verslą, todėl tikrasis pareiškėjo santuokos sudarymo su R. J. tikslas yra ne šeiminių ryšių sukūrimas ir gyvenimas kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, bet jo buvimo Šengeno erdvėje įteisinimas; 2015–2019 metais skirtingos Šengeno valstybės narės 7 kartus pareiškėjui atsisakė išduoti vizas; pareiškėjo atveju nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.

2.3. Atsakovas nepakankamai įsigilino į individualius pareiškėjo ir R. J. šeimyninius santykius, tyrimą atliko paviršutiniškai, nustatytas aplinkybes vertino formaliai, tendencingai. Skundžiamas Sprendimas ardo jo ir sutuoktinės santykius, nes sutuoktiniams net nesuteikiama galimybė gyventi normalų šeimyninį gyvenimą, todėl pareiškėjas negali pateikti įrodymų apie bendrą ūkį, bendrus finansinius įsipareigojimus ar pan. Po santuokos įregistravimo eina penkti metai, bet sutuoktiniai priversti bendrauti per atstumą. Atsakovas ne visai tiksliai nurodė, kad pareiškėjas ketina pradėti savo verslą Lietuvoje – turėdamas galimybę gyventi su savo sutuoktine Lietuvoje, jis galėtų tęsti Pakistane turimą verslą, be to, gyvendamas Lietuvoje, pareiškėjas turi planą pirkti automobilius ir Europos aukcionuose. Pareiškėjo sutuoktinė norėtų atsidaryti savo kepyklėlę, pareiškėjas prisidėtų ir prie šio verslo. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės planai realiai įgyvendinami, bet tam jie turi turėti galimybę legaliai gyventi kartu Lietuvoje. Vien tai, kad pareiškėjas yra trečiosios šalies pilietis, nėra pagrindas jo santuoką pripažinti fiktyvia.

2.4. Atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjo sutuoktinė R. J. nebuvo suinteresuota tuo, jog jos sutuoktinis atvyktų į Lietuvos Respubliką ir čia apsigyventų kartu su ja, yra visiškai nepagrįsta. Sutuoktiniai negyveno kartu nuo santuokos sudarymo dienos 4 metus ne dėl to, kad nenorėjo, o dėl to, kad neturėjo galimybės gyventi kartu, bet visą laiką dėjo pastangas, kad galėtų gyventi kartu. Iš karto po santuokos įregistravimo Pakistane pareiškėjo sutuoktinė ją legalizavo Lietuvoje, nuo tada pareiškėjas siekė gauti vizą atvykti pas sutuoktinę į Lietuvą, dokumentus tvarkė abu sutuoktiniai. Atsakovas Sprendime nepagrįstai daro išvadą, kad pareiškėjo tikslas yra ne šeiminių ryšių sukūrimas, bet buvimo Šengeno erdvėje įteisinimas, ir nurodo, jog pareiškėjui skirtingos Šengeno valstybės narės 7 kartus atsisakė išduoti vizas. Atsakovas arba netyrė, arba nutylėjo, kad atsisakymai išduoti pareiškėjui vizą susiję su jo siekiu atvykti pas sutuoktinę. Sprendime nurodyta, kad sutuoktiniai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau nėra nurodyta, kurie sutuoktinių nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Tai, kad pareiškėjo sutuoktinė jaudinosi, turėtų būti suprantama, nes ji nėra susidūrusi su tokio pobūdžio patikrinimais. Nėra lengva svetimus žmones įtikinti, kad ryšys su vyru yra artimas ir tikras.

2.5. Pareiškėjo sutuoktinė gyveno viena, jos vienintelė dukra suaugusi, sukūrusi savo šeimą ir gyvena atskirai, tėvai ir vienas brolis mirę (pareiškėjas su sutuoktine ne kartą lankė jų kapus). Apie ketinimą sudaryti santuoką R. J. buvo pasakiusi savo dukrai, dukra pritarė motinos sprendimui, ją palaikė ir nuotoliniu būdu stebėjo santuokos registravimą. Pareiškėjo sutuoktinė R. J. apie ketinimą įregistruoti santuoką neinformavo sesers D. V. ir brolio G. B., toks buvo jos asmeninis apsisprendimas. Tačiau po to, kai santuoka buvo įregistruota, ji juos informavo, pareiškėjui atvykus į Lietuvą iš karto supažindino jį su seserimi ir broliu, sesuo ir brolis visiškai pritarė R. J. apsisprendimui, visi ne kartą bendravo. Pareiškėjo sutuoktinė elektroninių ryšių priemonėmis susirašinėja su pareiškėjo tėvu, broliais, susirašinėjimai yra išlikę, bet atsakovo jie nedomino. Jeigu ir yra neatitikimai sutuoktinių paaiškinimuose, jie yra nereikšmingi, be to, atsakovas nesiaiškino neatitikimų priežasčių ir nesistengė patikslinti tam tikras aplinkybes. Pareiškėjui yra žinomas sutuoktinės nenoras gyventi Pakistane, keisti tikėjimą, pareiškėjas gerbia jos apsisprendimą. Pareiškėjui nesunku prisitaikyti prie sutuoktinės gyvenimo būdo neišsižadant savo papročių. 2014 m. pradėję bendrauti elektroninių ryšių priemonėmis, pareiškėjas ir R. J. pirmą susitikimą susiorganizavo Olandijoje, nes pareiškėjas turėjo vizą. Jie susitiko Olandijoje 2015 m. sausio 2 d., kartu prabuvo penkias dienas, kartu gyveno viešbutyje, kartu leido laiką, lankė įvairius objektus ir pan. Po to jie toliau bendravo elektroninių ryšių priemonėmis. Pakistane buvo paskirta santuokos data – 2016 m. balandžio 22 d., registravimas vyko susijungus Skype programa, dalyvavo pareiškėjo advokatas, santuokos registratorius, draugai, brolis, iš R. J. pusės dalyvavo jos dukra Š. A., draugai S. ir D. G.. Registruotos santuokos dokumentus pareiškėjas išsiuntė sutuoktinei, ji dokumentus pateikė Joniškio rajono savivaldybės administracijos Teisės ir metrikacijos skyriui ir gavo santuokos liudijimą, po to pagal sutuoktinio pavardę, pasikeitė savo asmens dokumentus.

2.6. Po santuokos sudarymo R. J. išsiuntė pareiškėjui kvietimą atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas dokumentus Lietuvos vizai gauti pridavė tokias vizas tvarkančiai Vengrijos ambasadai, bet gavo neigiamą atsakymą, vėliau kreipėsi pakartotinai (iš viso tris kartus). Vengrijos ambasada vizos neišdavė, pasiūlė kreiptis į kitas ambasadas. Tuomet pareiškėjas kreipėsi į Vokietijos ambasadą, bet ir ten vizos negavo, Vokietijos ambasadoje paaiškino kreiptis į Lietuvos ambasadą Turkijoje. Lietuvos ambasada Ankaroje pirmą kartą pareiškėjui nedavė vizos, nes trūko policijos pažymos, gavęs šią pažymą vėl skrido į Ankarą priduoti dokumentus, 2019 m. lapkričio 10 d. gavo iš ambasados elektroninį laišką, kuriuo buvo kviečiamas atvykti pasiimti vizos. 2020 m. sausio 14 d. pareiškėjas iš ambasados Ankaroje pasiėmė dokumentus ir 2020 m. sausio 17 d. atskrido į Lietuvą pas sutuoktinę. Lietuvoje užsiregistravo Migracijos tarnyboje Šiauliuose ir pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vėliau jam viza buvo pratęsta iki 2020 m. liepos 28 d., o 2020 m. liepos 24 d. pareiškėjui buvo įteiktas Sprendimas, pagal kurį jam nurodyta per 30 dienų išvykti iš Lietuvos. Patikrinimo metu pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo nuoširdūs ir atviri, teikė visus reikalingus paaiškinimus, dokumentus ir negali suprasti, kodėl jų santykiai ir santuoka laikomi fiktyviais. Po daugiau nei keturis metus trukusių nuolatinių pastangų būti kartu pareiškėjas ir jo sutuoktinė vėl išskiriami atsakovo Sprendimu, nesudarius galimybės legalizuoti jų šeimyninio gyvenimo Lietuvoje net ir neilgam 1 metų laikotarpiui. Jeigu po metų atsakovui kiltų abejonių dėl pareiškėjo santuokos realumo, jis turėtų teisę toliau nepratęsti (nepakeisti) leidimo. Atsakovas neturi ir negali turėti jokių duomenų, kad pareiškėjas keltų kokią nors grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, todėl jam ir jo sutuoktinei turi būti sudaryta galimybė gyventi kartu ir įrodyti jų santuokos tikrumą. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė pasižadėjo ir yra pasirengę būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, vienas kitą remti moraliai bei materialiai, prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo – tai sudaro santuokos ir šeimos bendro gyvenimo pagrindą. Atsakovo Sprendimas pažeidžia tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti šeimos susijungimo galimybę.