Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. (toliau – M. P.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, M. P. paskiriant sumažintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu M. P. paskirta bausme, paskiriant jam galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. P. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, t. y. 2016 m. spalio 26 d., apie 15 val. 28 min. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo – rado 2 vnt. popieriaus paketėlių su psichotropine medžiaga sintetiniu kanabinoidu - MDMB-CHMICA (MMB-CHMINACA, (2S)-metil-2-(1-cikloheksimetil) 1H-indol-3-karboksamido -3,3-dimetilbutanoato), kurios bendroji masė 3,2149 g, grynasis MDMB-CHMICA kiekis 0,0129 g. (0,4%), kurią neteisėtai laikė savo mūvimoje kairėje kojinėje, kol 2016 m. spalio 26 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnas budėtojų dalyje, asmens apžiūros patalpoje, kratos metu psichotropinę medžiagą surado ir paėmė.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendį, sutrumpinant jam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo teigimu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nustatyta ne tik jo atsakomybę sunkinanti, bet ir lengvinanti aplinkybė, kas suponuoja išvadą, kad paskirdamas jam straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkį viršijančią bausmę, apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. M. P. nurodo, kad šiuo atveju jam turėjo būti paskirta švelnesnė nei straipsnio sankcijoje įtvirtintas bausmės vidurkis bausmė, dar ir sumažinta BK 64¹ straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė, nuteistojo įsitikinimu, atitinka bausmę, skiriamą asmeniui, turinčiam pavojingo recidyvisto statusą, dėl ko vertinamu atveju teismas pažeidė BK 54 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas advokatas D. G. pritarė nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, teigdamas, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama M. P. kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su M. P. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis.Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. P. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. P., atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), stadiją (nusikaltimas baigtas), kaltės formą (nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia). Įvertino ir M. P. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje nuteistasis buvo teistas (b. l. 44-60, 61-113), nusikalstamą veiką įvykdė atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, charakterizuojamas neigiamai (b. l. 41-42), bausmės atlikimo vietoje ne kartą baustas drausminėmis nuobaudomis (b. l. 41), už analogišką nusikaltimą, padarytą atliekant bausmę, teisiamas jau antrą kartą. Spręsdamas M. P. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino vieną M. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą įvykdė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas M. P. skyrė griežčiausią BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas didesnį nei straipsnio sankcijoje įtvirtintas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Priešingai nei savo apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, spręsti, jog tokia M. P. paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu yra aiškiai per griežta ar neproporcinga nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumui, teisinio pagrindo nėra.Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad M. P. teistumai siekia dar 2001 metus. Atlikęs dalį jam 2001 m. sausio 31 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, 2008 m. gruodžio 17 d. iš pataisos įstaigos jis buvo paleistas lygtinai, tačiau tinkamo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį jam nepavyko – 2011 metais jis vėl buvo nuteistas ilgalaike terminuota laisvės atėmimo bausme. 2014 metais, nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, įvykdė jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą buvo nuteistas ir skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad ankstesni nuteistojo teistumai jokios teigiamos įtakos jo elgesiui nedarė, M. P. ir toliau darė nusikalstamas veikas, be visa ko, jas vykdydamas ir pataisos namuose. Šių duomenų visuma aukštesniajam teismui leidžia pagrįstai spręsti, jog M. P. nėra linkęs laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų bendrųjų elgesio reikalavimų, o skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir apylinkės teismas, pripažindamas vieną M. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į (duomenys neskelbtini) pataisos namų pateiktą M. P. charakteristiką bei joje užfiksuotas aplinkybes (b. l. 41 - 42). Nuteistasis apibūdinamas kaip lengvabūdiška, negalvojanti apie neigiamas savo veiksmų pasekmes, pasiduodanti kitų nuteistųjų neigiamai įtakai, asmenybė, be viso ko, turinti ir žalingų įpročių (b. l. 43), pataisos namuose drausmine tvarka jis buvo baustas už narkotikų, alkoholio vartojimą bei atsisakymą tikrintis neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą. Įvertintina ir tai, kad bylos duomenimis, drausmine tvarka pataisos namuose M. P. buvo baustas net 26 kartus, be to, už sistemingą režimo reikalavimų pažeidinėjimą jis du kartus buvo perkeltas į drausminę nuteistųjų grupę, socialinės reabilitacijos programose, siekdamas pasitaisyti ir koreguoti savo elgesį teigiama linkme, jis nedalyvauja, kas neabejotinai M. P. charakterizuoja neigiamai. Juo labiau įvertinus tai, kad, paties M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tuo metu, kai jis rado paketėlį (su narkotine medžiaga), jis ėjo į drausminę komisiją dėl nuobaudos jam skyrimo, tačiau netgi tai nesutrukdė jam įvykdyti naujos nusikalstamos veikos. Visumos šių aplinkybių pagrindu abejonių pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės griežtumu, aukštesniajam teismui nekyla. Ši bausmė analizuojamu atveju nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, jog vertinamu atveju pripažinus vieną M. P. atsakomybę lengvinančią bei vieną sunkinančią aplinkybes, už jam inkriminuoto nusikaltimo, įtvirtino BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą jam turėjo būti paskirta šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio neviršijanti bausmė. Toks reikalavimas teismui baudžiamajame įstatyme imperatyviai nenumatytas. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas nuteistojo dėmesys į BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurių pagrindu teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, esant asmens atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, būtina įvertinti ne tik jų kiekį, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes, neabejotinai įskaitant ir nuteistojo asmenybę bei jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad M. P. už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą yra teisiamas antrą kartą, nusikaltimą įvykdė atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, juose charakterizuojamas išimtinai neigiamai, švelninti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Juo labiau, kad išnagrinėjęs M. P. baudžiamąją bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, pirmosios instancijos teismas M. P. atžvilgiu taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, jų pagrindu sumažindamas nuteistajam paskirtą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu, sumažintą bausmę paskirdamas 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. teigia, kad vertinamu atveju jam paskirta bausmė atitinka bausmę, skirtiną pavojingam recidyvistui, tačiau sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui taisyklės reglamentuojamos BK 56 straipsnyje, kuris skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, nuteistajam nebuvo taikytas. Tuo tarpu vien tai, jog jam paskirta bausmė viršijo straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o sutinkamai su BK 56 straipsniu, pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, dar nereiškia, kad, spręsdamas M. P. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas pažeidė bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, sprendžiant M. P. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, buvo tinkamai įvertintos tiek jo atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės, tiek jo asmenybė, buvę nuteistojo teistumai bei jo įvykdytą nusikalstamą veiką charakterizuojančios aplinkybės, kurių visuma pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai paskirti griežtesnę nei BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Nesant pagrindo švelninti nuteistajam skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, atkreiptinas dėmesys, jog Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžiu paskirta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies pagrindu, buvo bendrinama su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu M. P. paskirta ir dar neatlikta bausme, parenkant nuteistajam palankesnį dalinio sudėjimo bendrinimo būdą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. P. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę už BK 259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką bei galutinę, t. y. su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu M. P. paskirta bausme subendrintą bausmę. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, remiantis kuria, nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. P., išlaidos sudaro 57,90 eurų, tačiau, BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam M. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo M. P. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.