Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-03-10 D. R. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2014 m. vasario 23 d., apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, Taurų k., Tauragės r., ketvirtojo aukšto laiptinėje, mažametei S. R., gim. (duomenys neskelbtini), šaukė: ,,tu čia mane šmeiži, ant tavęs parašysiu pareiškimą, iškviesiu policiją“, tuo prieš mažametį vaiką vartodama psichologinį smurtą ir taip gąsdindama ją bei sukeldama vaikui stresą D. R. pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 43 straipsnio 2 dalį. Tokiais veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 181³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl D. R. kaltės padarius ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinės teisės pažeidimą.

ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neteisėtas trukdymas vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokia vaiko teises pažeidžianti veika užtraukia administracinę atsakomybę. Iš šios teisės normos formuluotės matyti, jog ji yra blanketinė, t. y. pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį administracinėn atsakomybėn gali būti traukiama už kituose teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir laisvių pažeidimą. Vaiko teises apibrėžia Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (2006 m. birželio 8 d. įstatymo redakcija Nr. X-672), vienai iš pagrindinių vaiko teisių priskirdamas jo teisę būti sveikam, garantuojamą priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką (įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš šios pagrindinės vaiko teisės išplaukia tėvų, kurie užtikrinti vaiko teises privalo pirmiausiai (įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktas), taip pat valstybės, vietos savivaldos institucijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų pareiga saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (įstatymo 43 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, tiek tėvams, tiek kitiems fiziniams asmenims yra keliama pareiga į tarpusavio konfliktus neįtraukti nepilnamečių vaikų, apsaugoti juos ne tik nuo psichologinio smurto reiškimo prieš pačius vaikus, bet ir nuo bet kokio pobūdžio psichologinio smurto demonstravimo jų akivaizdoje. Nagrinėjamu atveju remiantis liudytojų parodymais, nepilnametės tėvų parodymais bei pačios D. R. parodymais byloje nustatyta, jog D. R. namo laiptinėje sukėlė konfliktą, ji konfliktavo su A. ir P. R.. Po konflikto ji mažametei S. R. pakeltu balsu priekaištavo, žadėdama už šmeižtą jai iškviesti policijos pareigūnus ir parašyti pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad konfliktas buvo sukeltas mažametės akivaizdoje, bei į tai, kad su pačia mažamete D. R. kalbėjo pakeltu tonu, dėl to mažametė išsigando, daro išvadą, jog tokie D. R. veiksmai pagrįstai laikyti kaip psichinio smurto demonstravimas vaikui.

Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde iš esmės neneigia vykstančių konfliktų bei pokalbių su nepilnamečiais kaimynų vaikais, tačiau teigia, kad ją tiek kaimynai, tiek policijos pareigūnai apkalba. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog tai yra tik subjektyvi apeliantės nuomonė, neparemta jokiais įrodymais.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nutarimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarimą ir D. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.