Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui S. B., ir atsakovo S. B. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių, institucija, duodanti išvadą Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas teisme iš dalies sutiko su ieškovės reikalavimais - nustatyti dukrų gyvenamąją vietą su ieškove, tačiau nesutiko su ieškovės prašoma priteisti išlaikymo suma. Kitoje dalyje palaikė savo reikalavimus. Nurodė, kad šalys skyrium gyvena ne nuo 2006 m. lapkričio mėnesio, bet nuo 2007 m. birželio mėnesio. Jis gyvena pas savo motiną, o ieškovė su dukromis gyvena atsakovo motinai priklausančiame bute. Santuoka negali būti išsaugota ir turi būti nutraukta. Ieškovė nepagarbiai elgėsi su juo. Alkoholiu jis nepiktnaudžiavo. Dėl ieškovės nesugyvenamo būdo dažnai kildavo konfliktai. Jis išėjo gyventi pas savo motiną po to, kai ieškovė pareiškė, kad nori pagyventi skyrium. Kai po dviejų savaičių norėjo grįžti, ieškovė jo jau nepriėmė. Ieškovė buvo neištikima jam. Nuo 2008 m. balandžio mėnesio turi kitą artimą draugą. Dukrų išlaikymui galėtų teikti po 300 Lt kiekvienai kas mėnesį. Didesnį išlaikymą teikti neturi galimybių. Prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, nustatyti dukrų gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš jo išlaikymą dukroms, žemės sklypą su nebaigtu statyti namu pripažinti jo asmenine nuosavybe. Prašė atmesti ieškovės reikalavimus dėl turto padalijimo, išlaikymo vaikams įsiskolinimo priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinus atsakovo gaunamas pajamas iš jo turi būti priteista po 200 Lt kiekvienai dukrai kas mėnesį iki jų pilnametystės. Nėra įrodytas išlaikymo vaikams įsiskolinimas. Nepagrįstas reikalavimas dėl priverstinio atsakovo turto įkeitimo. Ieškovė nei darbu, nei pinigais neprisidėjo prie sodo valdos įgijimo, todėl šis turtas nelaikytinas bendra sutuoktinių nuosavybe. Nepagrįstas ieškovės reikalavimas ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovė teisme ieškinį palaikė, bei nurodė, kad vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove bei 500 Lt išlaikymo vaikams iš atsakovo priteisimas atitinka vaikų interesus. Taip pat palaikė reikalavimą dėl išlaikymo vaikams įsiskolinimo priteisimo. Kadangi šalių vaikai lieka gyventi su ieškove, ieškovei turi būti priteista didesnė bendro turto dalis.

Teismas nepagrįstai priverstinai nusprendė įkeisti atsakovo 1/3 dalį ginčo žemės sklypą, nes byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas vengtų mokėti išlaikymą vaikams, slapstytųsi ar ketintų iššvaistyti savo turtą.

Apeliantas nepagrįstai apeliacinės instancijos teisme kelia klausimą dėl parduoto žemės sklypo lėšų panaudojimo, nes pirmos instancijos teisme šio reikalavimo atsakovas nekėlė, o apeliacinės instancijos teisme gali būti sprendžiami klausimai tik išnagrinėti pirmos instancijos teisme.

Apelianto turo įkeitimas yra pagrįsta ir teisėta vaikų interesų apsaugos forma, nes atsakovas nurodo, jog neišgali sumokėti net minimalaus išlaikymo dydžio vaikams.

Teismo sprendimo dalis, kuria padalintas santuokoje įgytas turtas, yra pagrįsta ir teisėta. Nors žemės sklypo įgijimo procesas pradėtas iki santuokos sudarymo, tačiau baigtas jau santuokoje, todėl pagrįstai padalintas abiems sutuoktiniams. Namo statyboms buvo naudojamos sutuoktinių lėšų, padėjo abiejų sutuoktinių tėvai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajono Civilinės metrikacijos skyriuje ( 1 t., b.l. 7, 54). Šeimoje (duomenys neskelbtini) gimė duktė Ž. B., ir (duomenys neskelbtini) J. B. ir G. B. ( 1 t., b.l. 4-6 ). Šalys nuo 2006 m. lapkričio mėnesio gyvena skyrium. Šalių vaikai liko gyventi su ieškove 2-jų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame nuosavybės teise atsakovo motinai A. B. ( 1 t., b.l. 8, 39-40). Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė nutraukti santuoką su atsakovu dėl atsakovo kaltės, nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, padalinti bendrosios jungtinės nuosavybės turtą ieškovei priteisiant 2/3 dalis, o atsakovui – 1/3 dalį dalintino turto, ieškovei priteisti iš atsakovo 2/3 turto vertės piniginę kompensaciją už atsakovui paliekamą natūra žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), 18 000 Lt išlaikymo dukroms įsiskolinimą, 10 000 Lt neturtinę žalą, taikyti atsakovo turtui priverstinį įkeitimą – areštuoti atsakovui priklausantį ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 70,71). Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė šalių santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes, nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, priteisti iš ieškovės išlaikymą dukroms po 500 Lt kiekvienai kas mėnesį iki jų pilnametystės, pripažinti asmenine atsakovo nuosavybe žemės sklypą su jame esančiu nebaigtu statyti pastatu SB „Žiedas“, Salininkuose, Vilniuje, santuokoje įgytą automobilį Volvo 740, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovei ( 2 t., b.l. 104-107). Pirmos instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo sumažinti priteistą vaikams išlaikymą nuo 300 Lt per mėnesį iki 200 Lt. Nurodo, jog atsakovo pajamos atskaičius mokesčius sudaro mažiau nei 900 Lt suma.

Vadovaujantis LR CK 3.192 str. 1 d. tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. LR CK 3.192 str. 2 d. nustatyta, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams, bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Teismas nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystimosi sąlygas, t.y., kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, kultūriniams renginiams, metų šventėms, atostogoms ir kitiems poreikiams. Priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į LR CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą, kuri šiuo metu yra 800 Lt. Taigi, norint patenkinti minimalius vaiko poreikius, iš atsakovo turi būti priteista ne mažesnė kaip 400 Lt suma. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo priteista vaikų išlaikymui po 300 Lt per mėnesį, todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovo priteisto vaikų išlaikymui sumos nuo 300 Lt iki 200 Lt. Pažymėtina, kad Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad siekiant, jog suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis ir forma negali būti ribojami vien tik vaiko minimalių, fiziologinių poreikių tenkinimu, ir visais atvejais vaikui turi būti užtikrinamos sąlygos fiziškai, ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus sugebėjimus ir įgyti naujus. Atsakovas nurodo, kad jo pajamos atskaičius mokesčius sudaro mažiau nei 900 Lt, t.y., mažiau nei teismo priteista vaikams išlaikymo suma, tačiau byloje pateikti duomenys realiai atspindi tik 2007-10-01 - 2008-03-12 (1t., b.l.179) laikotarpiu realiai gautas pajamas. Atsakovas 2007-10-01 - 2008-03-12 laikotarpiu per ne pilnus 6 mėnesius uždirbo apie 1443,44 Lt per mėnesį, kai tuo tarpu pagal darbo sutartį, buvo numatytas 1041 Lt darbo užmokestis (2 t., b.l.44). Taigi atsakovas realiai gavo didesnį atlyginimą nei nurodė, kurį galimai sudarė ir prie atlyginimo mokami dienpinigiai bei komandiruotpinigiai. Taigi pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis rašytiniais įrodymais apie atsakovo realiai gaunamas pajamas. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė pažymą, kad nuo 2009-12-04 buvo nemokamose atostogose, o nuo 2010-02-05 registruotas darbo biržoje ir gauna nedarbo draudimo išmoką. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti priteisto išlaikymo vaikams. Atsakovas yra sveikas, darbingo amžiaus, turi individualaus verslo patirties, bei nekilnojamojo turto ir realiai turi galimybę teikti reikiamą išlaikymą vaikams. Nemokamos atostogos ir bedarbio statutas esant sveikam ir pajėgiam dirbti yra laikina būsena, todėl nesudaro pagrindo mažinti priteisto išlaikymo vaikams. Pažymėtina, kad išlaikymas skirtas vaiko kasdieniniams poreikiams patenkinti yra reikalingas šiandiena ir dabar, o ne kada nors ateityje, kai tėvai turės galimybę ar norą išlaikyti vaikus. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaikais, priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaikus, ugdyti jų asmenybes, sudarant būtinas sąlygas vaikams vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams.

Atsakovas nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo įsiskolinimą už vaikų išlaikymą. Byloje nustatyta, kad šalys kartu negyvena nuo 2006 m. lapkričio mėnesio. Ieškovė prašė priteisti vaikams išlaikymą nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki kreipimosi į teismą dienos (2007-12-22). Atsakovo vaikams teikiamas išlaikymas per šį laikotarpį buvo nepastovus ir nepakankamas. Šią aplinkybę patvirtina, pateikti rašytiniai įrodymai apie ieškovei pervestas lėšas vaikų išlaikymui. Taigi, didžioji vaikų išlaikymo našta buvo perkelta vienai ieškovei. Kadangi LR CK 3.192 str. 1 d. numato vienodą pareigą abiems tėvams išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo įvertinęs atsakovo teiktą išlaikymą vaikams.

Apeliantas nurodo, jog šalys 2007-10-11 pardavė P. K. žemės sklypą, esantį, (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį ieškovei buvo pervesta į sąskaitą 10 000 Lt. Atsakovas jam priklausančių 5 000 Lt iš ieškovės negavo. Kadangi šalys nuo 2007 m. sausio kartu nebegyvena, 5 000 Lt suma turi būti įskaityta į išlaikymo įsiskolinimą ir šia suma turėtų būti mažintinas išlaikymo įsiskolinimas vaikams.

LR CPK 306 str. 2 d. numato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme. O tai reiškia, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmos instancijos teismui, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Rungimosi principas lemia tai, kad teismo sprendimas, priimtas neatsižvelgiant į aplinkybę, kurios šalys teismui nenurodė, negali būti pripažintas nepagrįstu. Šiuo atveju žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo bei atsiskaitymo aplinkybės nebuvo nagrinėjamos pirmos instancijos teisme, atsakovas ieškovei jokių reikalavimų dėl gautų lėšų už parduotą žemės sklypą pirmos instancijos tesime nekėlė, todėl apeliantas nepagrįstai apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmos instancijos teisme.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, jog teismas neteisingai padalijo šalių turtą, 0,0647 ha žemės sklypą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini) su nebaigtu statyti sodo namu. Šalių santuokos sudarymo metu 1993-11-20 galiojęs Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 1 d. numatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o pagal minėto straipsnio 3 d. santuokos metu įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Šiuo atveju ginčo sklypas buvo įgytas privatizavimo būdu po santuokos sudarymo atsakovo vardu, tačiau jis įgytas santuokos metu, todėl laikytinas ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju ginčo turto statusui neturi teisinės reikšmės tai, kad sklypas buvo privatizuotas už atsakovo investicinius čekius, nes susitarimo tarp ieškovės ir atsakovo privatizuoti sklypą atsakovo asmeninėn nuosavybėn atsakovas į bylą nepateikė. Žemės sklypas buvo įsigytas bei jame pradėtas statyti namas taip pat po santuokos sudarymo, todėl jis yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad statė gyvenamąjį namą iš asmeninių lėšų. Priešingai, byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, jog minėto namo statybos prisidėjo ir abiejų sutuoktinių tėvai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo žemės sklypas su statomu namu yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia bendros jungtinės nuosavybės prezumpcijos ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados šiuo klausimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal LR CK 3.119 str. dalijamas bendras turtas turi būti įvertintas rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Byloje pateikta UAB „Domus optima“ išvada dėl preliminarios nekilnojamojo turto vertės (2t., b.l. 96-97). Išvadoje konstatuota, kad ginčo žemės sklypo galima vertė 2008-11-04 dienai yra 90 000 Lt, darant prielaidą, jog sklype nėra jokių statinių. 2008-12-01 bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nurodė, jog žemės sklypo vertė yra 90 000 Lt, o statinio 50 000 Lt, viso 140 000 Lt. Atsakovas su tokia verte sutiko (2t., b.l.100, ). Teismo sprendimas priimtas 2009-03-09, t.y., praėjus 4 mėnesiams po preliminaraus turto įvertinimo. Taigi per 4 mėnesius nekilnojamojo turto vertė ženkliai negalėjo pasikeisti, be to ir šalys nepateikė iki teismo sprendimo priėmimo dienos kitų įrodymų apie dalintino turto vertę. Kadangi įstatymas nenumato, kad turto rinkos vertė gali būti nustatoma tik ekspertizės aktu ar tik išsamia turto vertinimo ataskaita, o bylos nagrinėjimo metu atsakovas pats nurodė žemės sklypo bei statinio vertę, ieškovė neprieštaravo tokiai vertei, pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatydamas dalinto turto vertę rėmėsi šalių parodymais bei pateiktais rašytiniais įrodymais ir nustatė, jog dalintino turto vertė yra 140 000 Lt. Kadangi su ieškove liko gyventi 3 nepilnamečiai vaikai, o ieškovė gyvena atsakovo tėvų bute, t.y., neturi kito būsto, teismas pagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių principo ir ieškovei priteisė 2/3 dalis ginčo turto.

Dalijant tarp sutuoktinių bendrą turtą, teiktina pirmenybė turto padalijimui natūra, o nesant tokios galimybės, turtas gali būti priteisiamas vienam sutuoktiniui, kitam priteisiant kompensaciją už jam tenkančią turto dalį (LR CK 3.117 str. 3 d., 3.127 str.). Esant dviems nekilnojamojo turto objektams, turi būti stengiamasi taip padalinti turtą, kad dalinamam turtui būtų padaroma kuo mažesnė žala ir, kad kiekvienam iš sutuoktinių tektų savarankiškas turto objektas, kad išvengti galimų tarp jų kilti konfliktų ateityje. Nagrinėjamu atveju šalys pripažįsta, jog sodo sklypas su statiniu yra nedalijami. Minėtas sklypas yra greta atsakovo tėvų sklypo, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sodo sklypą su statiniu priteisė atsakovui, o ieškovei atitinkamą kompensaciją pinigais.

Pagal LR CK 3.100 str. 4 p. vienas iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindų yra santuokos nutraukimas. Pagal LR CK 3.66 str. 1 d. santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Jeigu priimtas teismo sprendimas yra apskundžiamas apeliacine tvarka, atitinkamai jis neįsiteisėja iki byla nebus išnagrinėta apeliacine tvarka, atitinkamai iki šio momento nėra pasibaigusi bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal LR CK 3.119 str. dalijamas bendras turtas turi būti įvertintas rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kadangi tarp šalių bendroji jungtinė nuosavybė nėra pasibaigusi, todėl būtina atsižvelgti į rinkos kainas, galiojančias bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2009-12-11 UAB „Domus Optima“ preliminarią ginčo žemės sklypo išvadą (be pastato). Išvadoje nurodyta, kad ši išvada yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, nes išvados apimtis neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio ir formos. Išvadoje nustatyta, kad preliminari šio ginčo žemės sklypo vertė yra 45 000 Lt. Tuo tarpu VĮ Registrų centro 2010-02-22 rašte Nr. IN(5.12.5.1.15.)-5983 yra nurodyta, kad minėto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2009-12-12 buvo 82 700 Lt. Apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta statinio vertės, t.y., viso nekilnojamojo turto vertės dėl kurio vyksta ginčas. LR CPK 178 str. numato, kad šalys turi įrodyto aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčija turto vertę, tačiau nepateikia išsamių įrodymų pagrįsti savo argumentus. Apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai apie ginčo žemės sklypo vertę ženkliai skiriasi, o pastato vertė iš viso nepateikta. Taigi, esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pirmos instancijos teismo sprendimo dalį ir šioje dalyje palieka nepakeistą.

Pirmos instancijos teismas sprendimu priverstinai įkeitė atsakovo 1/2 dalį ginčo žemės sklypo, siekiant užtikrinti tinkamą išlaikymą vaikams. Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti šią teismo sprendimo dalį, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsisakė šio reikalavimo. Kadangi teismas šeimos bylose yra aktyvus, ir turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kolegija atmeta apelianto atsisakymą nuo šių argumentų, bei pripažįsta, jog atsakovo turtas įkeistas nepagrįstai. Atsakovas pripažįsta pareigą išlaikyti vaikus, yra darbingo amžiaus, gauna pastovias pajamas, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti priverstinę hipoteką atsakovo turtui. Be to, priverstinai įkeitus ½ dalį atsakovo žemės sklypo, realiai būtų apsunkintas įkeitimu visas žemės sklypas ir pastatas. Esant šioms aplinkybėms kolegija naikina teismo sprendimo dalį, kuria nustatytas atsakovo S. B. turto – ½ dalies žemės sklypo Nr. 3, esančio (duomenys neskelbtini), priverstinį įkeitimą, užtikrinant atsakovo S. B. prievolės teikti išlaikymą vaikams vykdymą.

Kadangi pirmos instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės ieškinį, pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovei priteisė iš atsakovo 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteista suma atitinka LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomenduotinas priteistinas atstovavimo išlaidas, todėl nėra pagrindo keisti teismo sprendimo šioje dalyje.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis LR CPK 93 str. valstybei iš atsakovo S. B. priteistinos 8,50 Lt pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme (2t., b.l.258).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

n utarė:

Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą nepakeistą.

Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas atsakovo S. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) turto – ½ dalies žemės sklypo Nr. 3, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), priverstinis įkeitimas, užtikrinant atsakovo S. B. prievolės teikti išlaikymą vaikams vykdymą, panaikinti.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo S. B., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 8,50 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme.