Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-09-28 · Administracinė byla Nr. AS-143-446-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-28
Bylos Nr.
AS-143-446-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01278-2012-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
K. A.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Administracinė byla Nr. AS143-446/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01278-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. A. (toliau – pareiškėjas) 2012 m. gegužės 4 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) nutraukti išieškojimo procedūras, vykdomas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 6306-19-26142 pagrindu. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 6306-19-26142 iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad teismas turėtų imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių – sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kadangi jų nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 str. 1 d., 71 str. 2 d. 2 p.).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. nutarties dalimi nepatenkino pareiškėjo prašymo (ABTĮ 71 str. 4, 5 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 6306-19-26142 iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Teismas nepatenkino šio prašymo, nes, esant duomenų, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje išieškojimui senaties terminas pratęstas iki 2015 m. gruodžio 31 d. (žr. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-17214), bei nesant duomenų, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje minėtas sprendimas būtų apskųstas, jis nėra pagrįstas.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarties dalį ir išspręsti klausimą iš esmės – imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apie mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino pratęsimą iki 2015 m. gruodžio 31 d. sužinojo tik iš Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. balandžio 17 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-17214. Joks Vokietijos Federacinės Respublikos įgaliotos institucijos sprendimas šiuo klausimu jam nebuvo įteiktas, todėl jo apskųsti objektyviai nebuvo galimybės. Vokietijos Federacinės Respublikos institucijai priėmus sprendimą pratęsti išieškojimo senaties terminą šis sprendimas netapo automatiškai vykdytinu dokumentu, kadangi šiuo klausimu turėjo būti priimtas naujas atitinkamas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas, leidžiantis išieškojimą iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas. Dėl šios priežasties, nesustabdžius išieškojimo procedūrų iki ginčo išnagrinėjimo, išieškojimas negali būti laikomas teisėtu.

2. Reikalavimo užtikrinimo taikymo pagrindas yra tikimybė, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių yra tikimybė, jog palankaus teismo sprendimo atveju turės būti keliamas sprendimo vykdymo atgręžimo klausimas, dėl to sprendimo vykdymas objektyviai pasunkėtų. Teismo nutarties motyvacija nei paneigia, nei patvirtina, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo vykdymas nepasunkės, todėl laikytina, jog prašymas atmestas nemotyvuotai.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas neteisingai traktuoja teisės normas, todėl teiginys, kad Valstybinė mokesčių inspekcija turėjo priimti naują sprendimą, nepagrįstas. Tokios pareigos teisės aktai nenustato. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 20 d. sprendime Nr. 6306-19-26142 nenurodyta, iki kokios datos jis gali būti vykdomas (nenurodytas išieškojimo senaties terminas).

2. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad, nesustabdžius Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 6306-19-26142 vykdymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pareiškėjas nepateikė Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos sprendimo dėl skolos išieškojimo nutraukimo ir įrodymų, kad jo prašymas priimtas nagrinėti. Valstybinė mokesčių inspekcija, vykdydama skolos išieškojimą iš pareiškėjo pagal Vokietijos Federacinės Respublikos prašymą, nepažeidė Lietuvos ir Europos Sąjungos išieškojimą reglamentuojančių teisės normų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių argumentų ir faktinių duomenų, patvirtinančių ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Jis iš esmės remiasi argumentais dėl byloje ginčijamų atsakovo veiksmų neteisėtumo. Šiuo metu (pagal bylos medžiagą) nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjas turi teisę pateikti motyvuotą (pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo bet kurioje proceso stadijoje.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi iš esmės pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarties dalis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis