Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-10-19 nuosprendžio, kuriuo G. A., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Pritaikius BK 92 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, vadovaujantis BK 83 ir 87 str., paskirtos auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.

Nuosprendžiu iš G. A. ir V. K. solidariai nukentėjusiajam S. T. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš G. A., M. P. ir V. K. lygiomis dalimis (po 500 Lt iš kiekvieno) priteista 1500 Lt nukentėjusiajam S. T. atstovavimo procese išlaidoms atlyginti.

Nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti V. K. bei M. P., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. A. nuteistas už tai, kad 2008-10-25, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), prie kopų V. K., sugriebęs už striukės, nusivedė S. T. prie kopose esančių krūmų ir pargriovė ant žemės. G. A., M. P. ir V. K. veikdami bendrai, gulintį S. T. prispaudė prie žemės ir taip atėmę galimybę priešintis, sudavė apie 10 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami poodinės kraujosruvas ir odos nubrozdinimus, sukėlusius nežymų S. T. sveikatos sutrikdymą, reikalaudami atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, apieškojo kišenes, iš striukės kišenės, ją suplėšydami, pagrobė A. T. priklausanti 835 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6233 su BITĖ GSM 8 Lt vertės „Labas“ SIM kortele.

Skundu nuteistasis G. A. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-10-19 nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir bylą nutraukti, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. Nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymą bei be pagrindo rėmėsi nurodyta LAT nutartimi, neteisingai ją suprato. Iš nuosprendžio dėstymo darytina išvada, kad teismas būtų jam, G. A., taikęs BK 93 str., jeigu jis anksčiau nebūtų buvęs atleistas tuo pačiu pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės. Prokurorė taip pat teismo prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodyto straipsnio pagrindu. Apeliantas pažymi, kad nusikaltimą, dėl kurio priimtas skundžiamas 2010-10-19 nuosprendis, padarė 2008-10-25. Nusikaltimą, dėl kurio buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės 2009-02-12 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, padarė 2008-11-21, t. y. vėliau negu nusikaltimą, už kurį buvo dabar teisiamas. BK 93 str. įtvirtinta sąlyga, kad nepilnametis nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas jam pirmą kartą padarius nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad 2008-10-25 jis nebuvo padaręs jokio nusikaltimo, tai buvo pirmas kartas, todėl ši veika negali būti kitaip traktuojama nei kaip padaryta pirmą kartą ir BK 93 str. taikymas galimas.

LAT senatas 2001-06-15 nutarime Nr. 30 „Dėl teismų praktikos atleidžiant nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės“ taip pat išaiškino, kad nepilnametis laikomas pirmą kartą padariusiu nusikaltimą, jeigu jis anksčiau nėra padaręs nusikaltimo, anksčiau padarytam nusikaltimui yra suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, jei teistumas išnykęs ar panaikintas, jei pritaikyta amnestija ar suteikta malonė, jei jis atleistas nuo neatliktos bausmės.

Pirmą kartą padariusiu nusikaltimą taip pat laikomas tas nepilnametis, kuris jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 str., 37 str., 93 str. pagrindu. Tai nurodoma ir teismo cituojamoje LAT 2008-05-20 nutartyje Nr. 2K-P-85/2008. Nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog net turint omenyje jo atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės 2009-02-12 ir net jei dabartinis nusikaltimas būtų vėlesnis, jis vis tiek būtų laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką. BK 93 str. taikymui yra trys būtinos ir bent viena alternatyvi sąlyga. Būtinosios sąlygos yra šios: pirma, asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką būdamas nepilnametis, antra, jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti baudžiamasis nusižengimas, neatsargus nusikaltimas arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas, trečia, nusikalstamą veiką jis turi būti padaręs pirmą kartą. Apeliantas teigia, kad visas tris būtinąsias sąlygas jis atitinka. Taip pat atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. reikalinga bent viena iš alternatyvių sąlygų: 1) jis atsiprašė nukentėjusiojo asmens ir visiškai ar iš dalies atlygino turtinę žalą; 2) pripažintas ribotai pakaltinamu; 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas nuosprendyje pripažino esant dvi iš alternatyvių sąlygų, t. y. konstatavo, kad jis, G. A., prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi bei atsiprašė nukentėjusiojo ir iš dalies atlygino jam žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo išvadų dėl kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tik prašo, vadovaujantis BK 93 str., jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

BK 93 str. 1 d. numatyti pagrindai ir sąlygos, kada teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš šio straipsnio formuluotės yra visiškai aišku, kad BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones gali būti priimtas tik įvertinus visas bylos aplinkybes.

Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė galimybę G. A. taikyti BK 93 str., tačiau padarė išvadą, jog negalima atleisti G. A. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindais. Apeliantas su teismo motyvais nesutinka, nurodo, kad teismas neteisingai suprato nuosprendyje paminėtą kasacinę nutartį Nr. 2K-P-85/2008, pažymi, jog pagal teismų praktiką laikoma, jog nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu jis buvo neteistas, be to, atitinka būtinąsias BK 93 str. taikymo sąlygas, o teismas nuosprendyje pripažino esant ir dvi iš alternatyvių sąlygų, t. y. konstatavo, kad jis, G. A., prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi bei atsiprašė nukentėjusiojo ir iš dalies atlygino jam žalą. Tačiau G. A. argumentai nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo motyvais. Apylinkės teismas teisingai suprato minėtą kasacinę nutartį, nurodė, jog G. A. anksčiau nebuvo teistas, tačiau 2009-02-12 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. BK 93 str. pagrindais. Būtent iš minėtos kasacinės nutarties Nr. 2K-P-85/2008 darytina išvada, jog net jeigu nusikaltimas yra padarytas iki tol, kai nepilnametis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl kitos nusikalstamos veikos, tai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės faktas yra teisiškai reikšmingas ir neturi būti visiškai ignoruojamas sprendžiant klausimą, ar asmuo nusikalto pirmą kartą. Apylinkės teismas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, įvertino aplinkybę, kad G. A. jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindais ir neįžvelgė galimybės apeliantą dar kartą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tuo pačiu pagrindu. Tokios galimybės nemato ir apeliacinės instancijos teismas. G. A. padarė apysunkį tyčinį savanaudišką smurtinio pobūdžio nusikaltimą, priešingai nei jo bendrininkai, buvo charakterizuotas ne itin gerai (b. l. 163, t. 1). Nors apylinkės teismas pripažino, jog tai, kad nukentėjusiajam atlyginta žala, lengvina G. A. atsakomybę, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje patvirtino, jog žalą visiškai atlygino M. P., pastarajam atleido, bet civilinį ieškinį dėl žalos priteisimo iš G. A. ir V. K. palaikė (b. l. 76, 96, 97, t. 3). Byloje nėra duomenų, jog G. A. būtų atlyginęs nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sprendimas skirti G. A. griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą – pagrįstas. Apylinkės teismas, parodydamas pasitikėjimą G. A., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo. Taigi G. A. turės galimybę įrodyti, jog padarė išvadas iš savo netinkamo elgesio, o jeigu bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jis vykdys teismo paskirtas auklėjamojo poveikio priemones, nedarys pažeidimų, tai suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, esant pagrindui manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, apeliantas nuo bausmės atlikimo bus atleistas.

Paskirdamas G. A. bausmę, kuri yra žymiai mažesnė nei sankcijoje nustatytos bausmės rūšies vidurkis, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į nuteistojo asmenybę bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas ir galinčias turėti įtakos nuteistojo padėties lengvinimui bylos aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pakankamo pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nuosprendžio.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo G. A. apeliacinį skundą atmesti.