- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-1357-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26035-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- AB „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- V. K.
- Kategorijos
- 129.20.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-33037-872/2013 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl teisės pripažinimo, trečiasis asmuo V. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. K. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu atsakovo AB „Swedbank“ atsisakymą leisti vykdyti išieškojimą iš ieškovei įkeisto trečiojo asmens V. K. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagal Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro 2013 m. vasario 25 d. vykdomąjį įrašą Nr. JS-1991 ir pripažinti ieškovei teisę vykdyti šį išieškojimą be atsakovo sutikimo. Nurodė, kad antstolė B. P. vykdo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3710-590/07 dėl 29 900 EUR (103 238,72 Lt) skolos išieškojimo iš trečiojo asmens V. K. ieškovės A. K. naudai, taip pat Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro 2013 m. vasario 25 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. JS-1991, kuriuo siūloma iš trečiojo asmens ieškovės naudai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo su vykdymo išlaidomis sumą – 103 496,22 Lt, parduodant iš varžytynių įkeistą trečiojo asmens butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pastarasis taip pat yra įkeistas atsakovui pagal 2010 m. birželio 15 d. hipotekos sutartį. Reikalavimo suma pagal šią sutartį 2013 m. birželio 6 d. buvo 9 929,87 EUR (34 285,86 Lt); kredito termino pabaiga – 2015 m. rugsėjo 30 d. Hipotekos sutartimi butas yra įvertintas 200 000 Lt, todėl buto vertė žymiai viršija ieškovės ir atsakovo bendrų reikalavimų trečiajam asmeniui sumą. Ieškovės teigimu, atsakovas turi teisę prisijungti prie jos iniciatyva pradėto išieškojimo, anksčiau termino patenkindamas visą savo reikalavimą trečiajam asmeniui. Tačiau atsakovas 2013 m. kovo 20 d. ir 2013 m. birželio 6 d. raštais nesutiko, kad būtų vykdomas išieškojimas iš įkeisto buto ieškovės naudai, nepagrįstai užkirsdamas ieškovei kelią atgauti trečiojo asmens negrąžinamą 103 238,72 Lt skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovas „Swedbank“, AB pirmesnis 2010 m. birželio 18 d. įregistravo hipoteką, tačiau vadovaujantis CK 4.193 straipsnio 6 dalimi jis gali būti įpareigotas atlyginti vėliau įregistravusio hipoteką kreditoriaus nuostolius tik tuo atveju, kai suėjus prievolės įvykdymo terminui, hipotekos kreditorius neįgyvendina savo teisės. Prievolės įvykdymo terminas pagal atsakovo ir trečiojo asmens V. K. sudarytą kredito sutartį yra 2015 m. rugsėjo 30 d. Atsakovo teigimu, V. K. tinkamai vykdo savo įsipareigojimus pagal pasirašytą kredito sutartį. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog atsakovas tinkamai įgyvendina savo, kaip pirminio hipotekinio kreditoriaus, teises. Kadangi V. K. tinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį Nr. 07-117842-FA, atsakovui nėra pagrindo prisidėti prie priverstinio skolos išieškojimo iš jam ir ieškovei įkeisto buto, nepaisant to, jog įstatymas numato tokią galimybę.
Teismas pabrėžė, kad nei CPK 747 straipsnis, nei CK 4.193 straipsnio 2 dalis neįpareigoja pirmiau įregistravusio hipoteką kreditoriaus duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš įkeitimu įkeisto skolininko turto. Priešingu atveju būtų paneigtos hipotekos institutą reglamentuojančios materialinės teisės normos, kurios suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu, siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, taip pat būtų iškreipta hipotekos teisės instituto esmė, pažeisti jo principai. Teismas pažymėjo, jog CPK 747 straipsnio normos suteikia kreditoriui dispozicijos teisę pasirinkti, ar duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš įkeisto skolininko turto, be to, kreditorius nėra saistomas būtinumu prisijungti prie vykdomo išieškojimo. Teismas ieškovei išaiškino, jog vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatyme nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Nukreipus išieškojimą į bankui, kaip pirminiam hipotekiniam kreditoriui, hipoteka užtikrintą turtą be jo sutikimo, būtų pažeisti atsakovo interesai. Be to, bankui nedavus sutikimo bus pažeistas ir kreditorių interesų pusiausvyros principas. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2012 m. balandžio 4 d. teismo sprendimas (kuriuo ieškovės naudai trečiojo asmens butui nustatyta priverstinė hipoteka) nesukuria kreditorei A. K. labiau privilegijuotos padėties banko atžvilgiu ir nesudaro pagrindo ginti tik vienos šalies interesus.
Taigi teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo atsisakymas leisti vykdyti ieškovei išieškojimą iš trečiojo asmens V. K. buto yra neteisėtas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo pateiktas teisės normų aiškinimas yra netinkamas, nes prieštarauja tiek galiojančių teisės normų esmei, tiek bylos aplinkybėms. Pirmesnio hipotekos kreditoriaus sutikimas yra sandoris, todėl nustačius, kad kreditoriaus atsisakymas duoti sutikimą yra neteisėtas, šis sutikimas negalioja ir yra naikintinas (CK 1.80 str. 1 d.). Pripažindamas galimą tokio atsisakymo neteisėtumą, įstatymas tiesiogiai numato vieną iš jo pasekmių – prievolę atlyginti kitų kreditorių nuostolius (CK 4.193 str. 6 d.). Tačiau kartu nėra eliminuojamos ir kitose teisės normose numatytos pasekmės, įskaitant neteisėto sandorio negaliojimą. Be to, įstatymas nesieja pirmesnio kreditoriaus sutikimo su prievolės termino pabaiga. Kitų asmenų teisės gali būti pažeistos tiek iki, tiek po šio termino pabaigos (CK 4.193 str. 6 d.). Hipotekos kreditoriaus teisė į įkeistą turtą negali būti vertinama atsietai nuo kitų bylos dalyvių teisinės padėties. Kai kreditorius įgyvendina savo teisę neturėdamas saugotino intereso ir pažeisdamas kitų asmenų teises, ši kreditoriaus teisė praranda savo socialinę funkciją ir nėra saugotina. Hipotekos modifikavimas nesukelia paskolos sutarties pasikeitimo, t. y. nutraukimo ar kitokio modifikavimo, todėl jos vykdymas tęstinas įprastine tvarka, trečiajam asmeniui mokant periodines sutartyje numatytas įmokas iki visiško sutarties įvykdymo. Leidimas vykdyti išieškojimą iš buto šios bylos aplinkybėmis niekaip nepažeidžia nei atsakovo, nei trečiojo asmens teisių ir tuo pat metu leidžia efektyviai įgyvendinti apeliantės teises, tuo tarpu neleidus nukreipti išieškojimo į butą, apeliantės teisė gauti kompensaciją už bendrosios nuosavybės dalį liks pažeista. Skundžiamame sprendime nėra nurodoma jokių motyvų dėl bylos esmės, yra ignoruojamas sisteminis teisės normų aiškinimas, be pagrindo suabsoliutinant banko interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nei CPK 747 straipsnis, nei CK 4.193 straipsnio 2 dalis neįpareigoja pirmiau įregistravusio hipoteką kreditoriaus duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš įkeisto turto. Trečiasis asmuo V. K. yra vartotojas, todėl bankui yra keliami didesni rūpestingumo, atidumo ir kruopštumo reikalavimai. Šiuo atveju trečiasis asmuo tinkamai vykdo įsipareigojimus bankui, kredito įmokas sumoka laiku, apeliantė, siekdama nustatyti priverstinę hipoteką, žinojo apie šiuos trečiojo asmens įsipareigojimus, todėl bankas neturi galimybės prisijungti prie išieškojimo, kadangi neturi vykdomojo rašto, taip pat neturi pagrindo nutraukti sutartį ir pradėti išieškojimą. Be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kokia šiai dienai yra įkeisto turto vertė, todėl nėra galimybės teigti, kad, pardavus trečiojo asmens turtą, visų kreditorių reikalavimai bus patenkinti.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. K. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirma įregistruota sutartinė hipoteka suteikė bankui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius. Apeliantė klaidina teismą, kad toks priverstinis bandymas realizuoti įkeistą turtą prieš pradinio hipotekos kreditoriaus valią atitinka visų proceso šalių interesus, kadangi nemotyvuotas ir nepagrįstas kredito sutarties nutraukimas bus vertintinas kaip sutarties sąlygų esminis pažeidimas, lemsiantis nuostolių bankui atsiradimą. Savo reikalavimu apeliantė pažeidžia banko ir trečiojo asmens interesų bei teisių pusiausvyrą ir nepagrįstai bando riboti trečiojo asmens turtinius interesus, siekdama padaryti jam didesnės žalos, negu numato įstatymas. Teismas negali sukurti apeliantei daugiau teisių, negu nustato įstatymai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl hipotekos kreditoriaus atsisakymo duoti sutikimą paskesniam eilėje hipotekos kreditoriui pradėti išieškojimą iš įkeisto skolininko turto, tokio atsisakymo teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad apeliantei ir atsakovui hipoteka įkeistas trečiajam asmeniui priklausantis butas (apeliantės naudai teismo sprendimu nustatyta priverstinė hipoteka). Apeliantė pateikė antstoliui vykdyti du vykdomuosius dokumentus, kurių vienas – notaro vykdomasis įrašas dėl hipoteka užtikrintos skolos išieškojimo iš trečiojo asmens apeliantės naudai. Tačiau atsakovas, kurio hipoteka Hipotekos registre įregistruota pirmiau, atsisakė duoti sutikimą pradėti išieškojimą iš įkeisto buto.
CK 4.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, priverstinis išieškojimas negali būti pradėtas be pirmesnių eilėje hipotekos kreditorių rašytinio sutikimo. Jeigu hipotekos kreditorius nesutinka, kad būtų išieškoma iš hipoteka įkeisto turto, išieškoti iš hipoteka įkeisto turto negalima (CPK 747 str. 3 d.). Taigi įstatymai teisę spręsti, ar duoti sutikimą pradėti išieškojimą iš įkeisto turto, palieka pirmesniam eilėje hipotekos kreditoriui, kuris šia teise naudojasi savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti duoti sutikimą išieškoti iš įkeisto buto, remdamasis vien įstatymų jam suteikta tokia galimybe.
Kita vertus, įstatymas numato, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str. 3 d.). Atsisakymą duoti ginčo sutikimą atsakovas grindė tinkamu trečiojo asmens sutartinių įsipareigojimų vykdymu, t. y. teisinio pagrindo atsakovui pradėti (prisijungti prie) išieškojimą (-o) nebuvimu (CK 4.192 str. 1 d.). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų praradęs teisinį suinteresuotumą hipoteka teikiama kreditoriaus interesų apsauga. Taigi, piktnaudžiavimo teise faktas nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo įrodytas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantės argumentai apie sandorių negaliojimą (CK 1.80 str. 1 d.) šiuo atveju yra netinkami, nes kreditoriaus atsisakymas duoti sutikimą reiškia atsisakymą sudaryti (vienašalį) sandorį, o nesudaryti sandoriai negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to būti niekiniai bei negalioti.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.