Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Algirdas Giedraitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-272-579/2016

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59813-2015-7

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Živilei Muliuolytei, nuteistajai E. B., jos gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje nagrinėjo nuteistosios E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo

E. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 1 dalį 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktais, E. B. paskirti įpareigojimai – per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ir per visą laisvės apribojimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. M., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. ir D. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje 2015-10-28, apie 15.17 val., būdami prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, APB „Apranga“ priklausančioje parduotuvėje „MaxMara Weekend“, esančioje (duomenys neskelbtini), pasikėsino slapta pagrobti pilkos spalvos moterišką puspaltį, 499 Eur vertės, ir aksesuarą paltams, 179 Eur vertės, tuo padarydami APB „Apranga“ 678 Eur turtinę žalą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti apsaugos darbuotojų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai inkriminavo E. B. veiksmus pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir pripažino ją D. M. bendrininke pasikėsinant pagrobti svetimą turtą. Bendrininkavimo ir bendrai padarytos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje 178 straipsnio 1 dalyje, požymiai skundžiamame teismo nuosprendyje nustatyti, išanalizuoti ir pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma – vaizdo įrašo ir fotolentelių duomenimis, liudytojos A. J., iš dalies nuteistojo D. M. parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga. Todėl pagal byloje patikimai nustatytas faktines aplinkybes konstatuoti, kad apeliantei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų tarpusavio susitarimas yra būtinasis bendrininkavimo požymis, tačiau įstatymas nenurodo, kokiu būdu dėl bendros nusikalstamos veikos bendrininkai turi susitarti. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas konstatuoja šį požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą (žr., Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016).

Nors tiek D. M., tiek apeliantė E. B. viso proceso metu teigė, kad jie nebuvo iš anksto susitarę veikti bendrai, tačiau jų veikimą bendrai suderintais veiksmais, siekiant realizuoti nusikalstamą sumanymą (išsinešti iš parduotuvės daiktus), visiškai patvirtina byloje ištirti įrodymai. Be to, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o susitarimas gali įvykti ir konkliudentinių veiksmų pasekoje. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521-511/2015, 2K-214/2011, 2K-630/2011).

Nagrinėjamu atveju nuteistosios argumentai, kad ji nesuprato, jog D. M. nori pavogti paltą ir palto aksesuarą, kad tuščią pakabą nuo šių drabužių ji atgal į lentyną pakabino spontaniškai ir kad bėgo nuo juos besivejančių apsaugos darbuotojų, nežinodama priežasties, atmetami kaip neįtikinami. Iš baudžiamojoje byloje esančios vaizdo medžiagos aiškiai matyti, kad E. B. ir D. M. į parduotuvę atėjo kartu, būdami parduotuvėje jie nuolatos bendravo tarpusavyje, žiūrinėjo prekes ir abu stebėjo, kurioje vietoje yra pardavėja. Tuo metu, kai pardavėja nuėjo prie kasos ir jos nesimatė iš nuteistųjų buvimo vietos, jie abu greitais (suderintais) judesiais pasisuko prie palto su aksesuaru, D. M. nukabino šį drabužį nuo kabyklos ir bandė išimti drabužių pakabą, tuo metu nuteistoji neva žiūrinėjo kitą drabužį, tačiau nuolatos kalbėjo su D. M.. Jų veiksmų bendrumą rodo ir tai, kad tą pačią minutę, kai D. M. nukabino paltą, drabužio pakabą iš jo paėmė E. B., kuri buvo atsisukusi į jį ir, be abejonės, turėjo matyti paltą jo rankose. Be to, tai, kad ji suprato, jog D. M. ketina paltą pasisavinti, rodo ir jos staigus pakabos pakabinimas kuo toliau už kitų drabužių, o ne į tą vietą, kur prieš tai kabojo šis drabužis. Kai D. M. drabužius, kuriuos ketino pavogti, paslėpė už striukės, jie abu staigiu žingsniu ėjo link išėjimo iš parduotuvės, jau nesidairydami į kitas prekes. Kaip nurodė teisme apklausta liudytoja A. J., nuteistieji iš parduotuvės išėjo kartu labai skubėdami, o suskambėjus apsauginiams vartams abu puolė bėgti. Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad iš parduotuvės su apeliante jie išėjo kartu, tačiau vėliau jis bėgo vienas, palikdamas E. B.. Tai, kad D. M. ir nuteistoji bėgo atskirai patvirtina ir byloje nustatytos skirtingos jų sulaikymo aplinkybės ir vieta. Todėl nesuprantama, kodėl apeliantė, kaip teigia, nieko nežinodama apie vagystę, palikta D. M. viena nesustojo, o bėgo per visą prekybos centrą ir tolyn nuo jo, nes, kaip nurodė teisme apklausti apsaugos darbuotojai, ji buvo sulaikyta atskirai nuo bendrininko prie bažnyčios, jau ne prekybos centro teritorijoje.

Atsižvelgiant į tokius E. B. veiksmus, visą nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, darytina išvada, kad ji žinojo apie D. M. pradėtą nusikalstamą veiką ir aiškiai suprasdama veikos pobūdį, tokiai veikai pritarė, suvokė dalyvaujanti vagystėje, norėjo taip veikti, jos veiksmai atitiko bendrininkavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, taigi ji yra šios vagystės bendravykdytoja ir jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas bendrininkavimo aiškinimas atitinka teismų praktikoje įtvirtintą aiškinimą, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad bendrininkavimo institutą reguliuojančios BK nuostatos šioje byloje būtų aiškintos ir taikytos netinkamai.

Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir E. B. išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios E. B. apeliacinį skundą atmesti.