Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G.S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-866/2007 pagal pareiškėjo G.S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo, potvarkio panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti į profesinę karo tarnybą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas G.S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 10-16), patikslintu skundu (T 1, b. l. 2-8; 17-19; 179-180) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2006 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. PK-14 „Dėl mjr. G.S. atleidimo iš pareigų“ bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. sausio 13 d. potvarkį Nr. PS-63 „Dėl mjr. G.S. išleidimo į atsargą“;

2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą bei priteisti iš Lietuvos kariuomenės vidutinį tarnybos užmokestį bei kitas priklausančias išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką arba, nustačius, jog atleidimas iš profesinės karo tarnybos yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau buvo pažeista teisės aktų nustatyta atleidimo tvarka, priteisti 3 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio piniginę kompensaciją bei įpareigoti atsakovą nukelti atleidimo iš profesinės karo tarnybos datą iš 2006 m. sausio 18 d. į 2006 m. vasario 3 d., kada jis buvo supažindintas su šiuo įsakymu ir šiuo atveju įpareigoti atsakovą išmokėti jam priklausantį atlyginimą nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2006 m. vasario 3 d.;

3) pirmame punkte skundžiamų įsakymų apskundimo terminą pradėti skaičiuoti nuo 2006 m. balandžio 21 d., kada gavo atsakymą į 2006 m. vasario 24 d. skundą krašto apsaugos ministrui, jei teismas nuspręs, kad šių įsakymų apskundimo teismui terminas yra praleistas - atnaujinti apskundimo terminą, nes jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties - laikantis ikiteisminės apskundimo tvarkos.

Pareiškėjas nurodė, kad Valstybės saugumo departamento pareigūnai 2005 m. birželio 21 d. jam įteikė pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 124 ir 296 straipsniuose, padarymo, buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebaigtas, jokių žinių apie tyrimo eigą negavo. Pareiškėjas pažymėjo, kad šis raštas tapo kariuomenės vado gen. mjr. V.T. 2005 m. birželio 22 d. raštui krašto apsaugos ministrui priimti, kuriame buvo siūloma pareiškėją nušalinti nuo Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo J1 Karo tarnybos viršininko pareigų. Pabrėžė, kad su šiuo raštu nebuvo supažindintas, susipažino tik 2006 m. vasario 11 d. Krašto apsaugos ministras, vadovaudamasis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 43 straipsniu bei kariuomenės vado 2005 m. birželio 22 d. raštu Nr. IS-276, 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. P-460 iki tyrimo pabaigos pareiškėją nušalino nuo pareigų ir perkėlė į Lietuvos kariuomenės mokymo ir doktrinų valdybos karinio personalo rezervą. Nurodė, kad nuo 2005 m. rugpjūčio 3 d. Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkiu nuo 2005 m. rugpjūčio 3 d. buvo perkeltas į motorizuotosios pėstininkų brigados (toliau – ir MPB) „Geležinis vilkas“ karinio personalo rezervą iki ištyrimo pabaigos ir 2 savaitėms po jo, nors potvarkis išleistas 2005 m. rugpjūčio 4 d. Pareiškėjo teigimu, apie perkėlimą buvo informuotas 2005 m. rugpjūčio 9 d. telefonu. 2005 m. rugpjūčio 12 d. karšto apsaugos ministro įsakymu buvo panaikintas leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Apie šį įsakymą informuotas telefonu. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2005 m. spalio 18 d. krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. V-1361 buvo pakeistas, numatant, kad ministerijos lygmenyje profesinės karo tarnybos karininkai taip pat turi turėti leidimus suteikiančius teisę susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „konfidencialiai“, su šiuo įsakymu nebuvo supažindintas, apie jį sužinojo tik 2006 m. vasario 3 d. Pažymėjo, kad kariuomenės vadas gen. mjr. V.T. 2006 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. PK-14 2006 m. sausio 9 d. atleido jį iš MPB „Geležinis Vilkas“ Karinio personalo rezervo karininko pareigų. 2006 m. sausio 13 d. Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkiu 2006 m. birželio 18 d. nutraukta su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartis ir išleistas į atsargą. Pareiškėjo teigimu, nei su vienu įsakymu nebuvo supažindintas ir niekas jo neinformavo apie atleidimą, tik 2006 m. vasario 3 d. sužinojo apie atleidimą. Pažymėjo, kad 2006 m. sausio 19 d. MPB „Geležinis vilkas“ vadas išleido įsakymą Nr. P-24, kuriuo išmokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas, bei įsakymą Nr. P-23, kuriuo pareiškėjui įsakė atsiskaityti su visais MPB ,,Geležinis vilkas“ skyriais ir tarnybomis. Nurodė, kad 2006 m. sausio 19 d. nebebuvo profesinės karo tarnybos karys, su įsakymais susipažino 2006 m. vasario 3 d. Generalinė inspekcija atlikusi tyrimą konstatavo, kad pareiškėjas atleistas iš profesinės karo tarnybos vadovaujantis Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punktu pagrįstai ir teisėtai bei įpareigojo Krašto apsaugos ministeriją nukelti pareiškėjo atleidimo terminą iš 2006 m. sausio 18 d. į 2006 m. vasario 3 d. ir išmokėti atlyginimą už šį laikotarpį, kurio iki 2006 m gegužės 22 d. neišmokėjo. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeista Kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir Statutas) 68 straipsnio 2 dalies ir 68 straipsnio 3 dalies nuostatos. 2006 m. vasario 24 d. buvo paduotas skundas, o atsakymas gautas 2006 m. balandžio 21 d., apie terminų pratęsimą informacijos negavo. Pareiškėjas su atleidimu iš pareigų nesutinka, motyvuodamas, kad Valstybės saugumo departamento 2005 m. birželio 21 d. rašte nebuvo reikalavimo atleisti pareiškėją iš tarnybos, nebuvo motyvuotos rekomendacijos panaikinti leidimą naudotis valstybės ir tarnybos paslaptimis esančia informacija, kitų dokumentų, galėjusių padaryti įtakos jo atleidimui iš tarnybos, nebuvo pateikta. Pabrėžė, kad krašto apsaugos ministro 2005 m. spalio 18 d. įsakymas negalėjo būti pagrindas atleisti jį iš pareigų. Buvo perkeltas į rezervą iki tyrimo pabaigos, o informacijos apie tyrimo pabaigą negavo. Nurodė, kad rezerve jokių pareigų nevykdė, todėl leidimo neturėjimas negalėjo turėti jokios reikšmės ir leidimas panaikintas todėl, kad vyksta tyrimas. Pareiškėja pabrėžė, kad iš pareigų atleistas ir į atsargą išleistas pažeidžiant nustatytą tvarką - apie atleidimą nebuvo informuotas. Profesinėje karo tarnybos sutartyje nebuvo įrašų apie sutarties nutraukimą.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (T 1, b. l. 43-46; 185-186) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas priimtų įsakymų neskundė ir šiuo metu jų neginčija, todėl sprendimas panaikinti pareiškėjui teisę dirbti su įslaptinta informacija yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, kad Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdyba, Lietuvos kariuomenės MPB „Geležinis vilkas“ yra Lietuvos kariuomenės kariniai vienetai. Pažymėjo, kad perkėlimas į personalo rezervą nereiškia, jog karys nevykdo jokių funkcijų, jis privalo vykdyti karinio vieneto, prie kurios priskirtas rezervas, viršininko užduotis. Pabrėžė, kad pareiškėjas turėdamas majoro laipsnį negalėjo būti paskirtas į jokias jo laipsnį atitinkančias pareigas, todėl jis pagrįstai buvo išleistas į atsargą. Pareiškėjas nevykdė pareigų nustatytų krašto apsaugos ministro 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V-244. Nurodė, kad įrašai profesinėse karo tarnybos sutartyse apie sutarties nutraukimą nedaromi, nutraukimas įforminamas įgaliotų asmenų įsakymais (potvarkiais). Pabrėžė, kad pareiškėjo atžvilgiu padaryta išimtis ir tik paaiškėjus, kad pareiškėjui nėra galimybių toliau tarnauti profesinėje karo tarnyboje jis buvo atleistas iš pareigų ir išleistas į atsargą. Atsakovas akcentavo, kad Generalinės inspekcijos atliekamas tarnybinis patikrinimas nesusijęs su šia byla, nes buvo tiriami ne pareiškėjo veiksmai, o nurodytos pranešimo jam apie atleidimą iš pareigų ir išleidimą į atsargą aplinkybės.

Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (T 1, b. l. 95-97; 198-199) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punktą sutarties nutraukimo pagrindas galimas ir tais atvejais, kai sprendimą priima paslapčių subjektas savo iniciatyva, todėl skundo motyvai, kad atleidimas neteisėtas, nes nebuvo įstatymų įgaliotų institucijų reikalavimo, yra nepagrįstas. Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto sąlygos buvo įgyvendintos įtvirtinus krašto apsaugos ministro 2005 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. V-1361 visiems karininkams privalomą reikalavimą turėti leidimus dirbti su įslaptinta informacija, todėl po šio įsakymo išleidimo pareiškėją perkelti į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje neliko galimybės. Pabrėžė, kad pareiškėjo tarnyba laikinajame rezerve buvo atliekama vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, Įstatymo 43 straipsnyje nustatytais pagrindais, nes 2006 m. birželio 21 d. raštu Nr. (60)-18-155 Valstybės saugumo departamento ikiteisminio tyrimo skyrius informavo, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl tarnybos laikinajame rezerve trukmė ribojama iki tyrimo pabaigos ir 2 savaitėm po jo. 2005 m. rugpjūčio 12 d. panaikinus pareiškėjui leidimą dirbti su įslaptinta informacija, vadovaujantis Įstatymo 42 straipsnio 8 dalimi, atsirado dar vienas perkėlimo į laikinąjį rezervą pagrindas. Pabrėžė, kad pareiškėjas neveikė taip, jog nesukeltų sau neigiamų pasekmių, nebuvo pakankamai rūpestingas bei pareigingas kaip to reikalauja teisės aktai ir nuolat neatvykdavo į tarnybos vietą, todėl jo argumentai, kad jo neinformavus apie atleidimą iš profesinės karo tarnybos buvo iš esmės pažeisti pareiškėjo interesai bei pažeista atleidimo tvarka, nepagrįsti. Pažymėjo, kad Lietuvos kariuomenės vado skundžiamas įsakymas negali būti savarankišku administracinio ginčo dalyku, nes jis teisių ir pareigų, dėl kurių vyksta ginčas teisme, nesukuria.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 25 d. sprendimu (T 2, b. l. 27-31) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžia Lietuvos kariuomenės vado 2006 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. PK-14 ir Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. sausio 13 d. potvarkį Nr. PS-63. Ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovų yra kilęs dėl to, ar pagristai su pareiškėju buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis atleistas į atsargą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 18 punktu, 38 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 2 straipsnio 23 dalimi, 13 straipsnio 7 dalies 22 punktu, 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 12 straipsnio 2, 4 dalimis, 15 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 2 dalimi, krašto apsaugos ministro 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V-244 patvirtintų Personalo rezervo nuostatų 6, 10, 11, 12 punktais. Teismas konstatavo, kad Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdyba bei Lietuvos kariuomenės MPB „Geležinis Vilkas“ yra Lietuvos kariuomenės kariniai vienetai, t. y. jos struktūriniai padaliniai, todėl turi laikytis krašto apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. V-1319 nuostatų. Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad Lietuvos kariuomenės vado 2006 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. PK-14, kuriuo pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 9 d. buvo atleistas iš MPB „Geležinis Vilkas“ karinio personalo rezervo karininko pareigų, ir Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. sausio 13 d. potvarkis Nr. PS-63, kuriuo su pareiškėju nuo 2006 m. sausio 18 d. buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis atleistas į atsargą, yra pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, turėdamas majoro laipsnį, negalėjo būti paskirtas į jokias jo laipsnį atitinkančias pareigas nei Krašto apsaugos ministerijoje, nei Lietuvos kariuomenėje, jis pagrįstai buvo išleistas į atsargą.

II.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 38-42) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinantį skundo reikalavimus; priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas paliko nenagrinėtą vieną iš pareiškėjo reikalavimų (antro reikalavimo antrą dalį) „jei buvo pažeista pareiškėjo atleidimo tvarka“. Teismas visiškai nevertino fakto, kad apie atleidimą iš profesinės karo tarnybos pareiškėjas sužinojo tik 2006 m. vasario 3 d., kai tuo tarpu iš pareigų buvo atleistas 2006 m. sausio 9 d., o į atsargą išleistas 2006 m. sausio 18 d. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į faktą, kad Generalinė inspekcija šiuos atleidimo tvarkos pažeidimus nustatė 2006 m. balandžio 14 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. TT-09.

2. Teismas nevertino fakto, kad atsakovas leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija pareiškėjui panaikino negavus įstatymų įgaliotų subjektų rekomendacijų ar siūlymų dėl pareiškėjo patikimumo dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjas cituoja Valstybės paslapčių įstatymo (Nr. VIII-I443) 45 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas.

3. Teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą bei Vyriausio administracinio teismo apibendrintą suformuotą administracinių teismų praktiką administracinėje byloje Nr. A-481/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 9. „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“). Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką pareiškėjo atleidimas iš tarnybos dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo, nes buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, yra neteisėtas, kaip pažeidžiantis nustatytą proporcingumo principą ir protingumo reikalavimą.

4. Teismas neteisingai aiškino Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Ši teisės norma numato tris imperatyvius reikalavimus ir tik esant jų visumai toks atleidimo iš pareigų pagrindas būtų teisėtas ir pagrįstas. Tačiau byloje esantys įrodymai paneigia šių imperatyvių pagrindų buvimą pareiškėjo atžvilgiu.

5. Teismas neteisingai nurodo, kad pareiškėjas neteko pasitikėjimo, kuomet 2005 m. birželio 21 d. VSD raštu Nr. (60)18-155 „Dėl LR VSD atliekamo ikiteisminio tyrimo“ kreipėsi į krašto apsaugos ministrą ir pranešė apie pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą. Byloje nėra įrodymų, jog ir per visą pareiškėjo buvimą karinio personalo rezerve laiką jam būtų buvęs vienu ar kitu būdu pareikštas nepasitikėjimas. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nušalinimas nuo pareigų ir perkėlimas į personalo rezervą bei leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimas buvo susijęs su vieninteliu pagrindu - informacija apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.

6. Teismas neįvertino, kad į rezervą pareiškėjas buvo perkeltas vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio nuostatomis, t. y. iki tyrimo pabaigos ir 2 savaitėms po jo. Teismas taip pat visiškai neįvertino, kad tai buvo pažymėta ir 2005 m. birželio 22 d. krašto apsaugos ministro įsakyme Nr. P-460 ir Generalinės inspekcijos tarnybinio patikrinimo išvadose. Tyrimas iki šiol nėra nepabaigtas, o perkėlimo į rezervą, kaip ir leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindai pakeisti nebuvo.

7. Teismas visiškai nevertino fakto, kad būdamas karinio personalo rezerve pareiškėjas tarnavo kariuomenės padaliniuose ir tai, kad atleidimo iš pareigų ir profesinės karo tarnybos pagrindu buvo 2005 m. spalio 18 d. krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. V-1361, kuriuo buvo nustatytas reikalavimas ir Krašto apsaugos ministerijos lygmenyje tarnaujantiems profesinės karo tarnybos karininkams turėti leidimus, suteikiančius teisę susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Teismas taip pat nevertino fakto, kad reikalavimas turėti leidimus, suteikiančius teisę susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“, kariuomenės padaliniuose tarnaujantiems profesinės karo tarnybos karininkams galiojo nuo 2003 m. gruodžio d., t. y. visą pareiškėjo tarnybos personalo rezerve metu.

Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 45-48) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai kelia klausimą dėl krašto apsaugos ministro 2005 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. V-1046 pagrįstumo ir neteisėtumo, kadangi pareiškėjas pirmosios instancijos teisme atsisakė šio reikalavimo. Esant galiojančiam individualiam administraciniam aktui, pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai neteko teisės dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija. Atsakovo manymu, buvo įgyvendintos visos Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto sąlygos, todėl pareiškėjo argumentai dėl neteisėto atleidimo yra nepagrįsti. Pareiškėjo tarnyba laikinajame rezerve buvo atliekama vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pažymėjo, kad pareiškėjas būtų buvęs informuotas apie atleidimą iš profesinės karo tarnybos, jei būtų tinkamai vykdęs savo kaip kario pareigas ir kiekvieną dieną atvykęs į tarnybos vietą. Pareiškėjo pateiktas reikalavimas nustatyti atsakovams solidariąją prievolę atlyginti bylinėjimo išlaidas yra nepagrįstas.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo krašto apsaugos ministro 2005 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. V-1046. Pažymėjo, kad Vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. liepos 3 d. pasitarime aprobuotame „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinime“ nagrinėjo valstybės tarnybos teisinius santykius. Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos karo tarnybos teisiniams santykiams netaikomos. Atsižvelgiant į teisės normų proporcingumo ir protingumo principus, įstatymo leidėjas sąmoningai nenustatė galimybės perkelti karį į rezervą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo laikui, nes šiuo atveju pagrįstai nušalintam asmeniui nepagrįstai būtų mokamas tarnybinis atlyginimas. Atkreipė dėmesį, kad teismas teisingai nurodė nepasitikėjimo atsiradimo pagrindą, nes baudžiamosios bylos iškėlimas yra besąlyginė vada nepasitikėti asmeniu, kuriam iškelta baudžiamoji byla ir pareikšti įtarimai (Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 13 p.). Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Procesinės teisės normų pažeidimų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnyje, nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-866/2007 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog administracinėje byloje iškelti du pagrindiniai reikalavimai: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2006 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. PK-14 „Dėl mjr. G.S. atleidimo iš pareigų“ bei 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. sausio 13 d. potvarkį Nr. PS-63 „Dėl mjr. G.S. išleidimo į atsargą“. Reikalavimas grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą, priteisti iš Lietuvos kariuomenės vidutinį tarnybos užmokestį bei kitas priklausančias išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką arba, nustačius, jog atleidimas iš profesinės karo tarnybos yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau buvo pažeista teisės aktų nustatyta atleidimo tvarka, priteisti 3 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio piniginę kompensaciją, bei įpareigoti atsakovą nukelti atleidimo iš profesinės karo tarnybos datą iš 2006 m. sausio 18 d. į 2006 m. vasario 3 d., kada jis buvo supažindintas su šiuo įsakymu ir šiuo atveju įpareigoti atsakovą išmokėti jam priklausantį atlyginimą nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2006 m. vasario 3 d., nors ir negali būti laikomas papildomu ar šalutiniu, tačiau yra nulemtas reikalavimų panaikinti minėtus teisės aktus. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė atskirai kiekvieno prašomo panaikinti teisės akto atžvilgiu.

Dėl Lietuvos kariuomenės vado 2006 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. PK-14 „Dėl mjr. G.S. atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas G.S. nuo 2006 m. sausio 9 d. buvo atleistas iš Karinio personalo rezervo karininko pareigų teismas nurodė, jog Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 13 straipsnio 7 dalies 22 punkte numatyta, kad kariuomenės vadas laikydamasis krašto apsaugos ministro nustatytos tvarkos, skiria karius į pareigas, perkelia ir atleidžia iš jų, pradedant kuopos vadu ir baigiant bataliono vado pavaduotoju ir tolygiomis pareigomis, taip pat perkelia iš vieno junginio į kitą arba iš vienos pajėgų rūšies į kitą ne aukštesnio kaip majoro laipsnio karius. Pagal Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo nuostatų, patvirtintų krašto apsaugos ministro 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V-244, 13 punktą, kario, esančio Rezerve, profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta prieš terminą ir jis atleistas iš pareigų (Rezervo) bei išleistas į atsargą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 45 straipsnyje numatytais atvejais ir tvarka. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje pasisakyta, jog, kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama šio įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais pagrindais (šiuo atveju su pareiškėju profesinė karo tarnybos sutartis buvo nutraukta pagal 38 straipsnio 2 dalies 10 punktą), išskyrus nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, arba kai pasibaigia profesinės karo tarnybos sutarties terminas ir ji toliau nepratęsiama, karys atleidžiamas iš pareigų, jas perduoda ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos. Išdėstytų teisės normų analizė leidžia teigti, kad atleidimas iš rezervo karininko pareigų sietinas su profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimu arba profesinės karo tarnybos sutarties pasibaigimu bei jos nepratęsimu, t. y. teisėjų kolegijos nuomone, siekiant atleisti asmenį iš rezervo karininko pareigų, pirminis sprendimas (bendrine prasme) turėtų būti teisės aktas dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo. Sprendimas dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš profesinės karo tarnybos sąlygotų ir įsakymą dėl atleidimo iš rezervo karininko pareigų, kuris galėtų būti skundžiamas kartu su sprendimu dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Pastaroji taisyklė formuluotina atsižvelgiant į jau minėtų teisės aktų analizę bei loginę sprendimų seką, nes nagrinėjamu atveju, pirma atleidus asmenį iš rezervo karininko pareigų ir tam tikrą laiko tarpą nepriėmus sprendimo dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo, atsiranda teisinis susiklosčiusių faktinių santykių vakuumas. Karininkas jau nebetarnauja kaip karininkas ir jokių pareigų neatlieka, todėl jam nebegali būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios tarnybą krašto apsaugos sistemoje. Kita vertus, jis jau kaip ne karininkas tebėra krašto apsaugos sistemoje, todėl teigtina esant tokią situaciją teisiškai ydinga. Teismas akcentavo, jog Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokius karo tarnybos ginčus teismai nesprendžia. Tai ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Ginčas dėl atleidimo iš rezervo karininko pareigų į išvardintų teismų nespręstinų ginčų ratą nepatenka. Taigi toks konfliktas gali būti nagrinėjamas įstatymų nustatyta tvarka teisme, tačiau, kaip jau buvo minėta, galimai kartu su reikalavimu dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas reikalavimo dėl atleidimo iš rezervo karininko pareigų teisėtumą ir pagrįstumą vertino kartu su klausimu dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo su G.S. ir jo išleidimo į atsargą. Teismo nuomone, vien tuo aspektu, jog įsakymas dėl G.S. atleidimo iš rezervo karininko pareigų buvo priimtas laiko prasme pirmiau nei potvarkis dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo nėra pagrindas 2006 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. PK-14 naikinimui. Tokia pažaida nepatenka į besąlyginių pagrindų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje, sąrašą, įpareigojantį teismą naikinti skundžiamą aktą. Kita vertus, 2006 m. sausio 3 d. akto sukeliamos teisinės pasekmės pareiškėjui yra išvestinės iš potvarkio dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo.Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teismas nurodė, jog Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinti trys savarankiški profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje pagrindai: 1) karys neteko pasitikėjimo; 2) įstatymų įgaliotos institucijos ar pareigūnai motyvuotai reikalauja atleisti jį iš tarnybos; 3) įstatymų įgaliotos institucijos ar pareigūnai motyvuotai nerekomenduoja išduoti (siūlo panaikinti) leidimą kariui naudotis valstybės ir tarnybos paslaptimis esančia informacija, kai to reikalauja jo einamos pareigos ir nėra kitų su tokios informacijos naudojimu nesusijusių pareigų, į kurias karį galima perkelti. Toks teiginys formuluotinas vadovaujantis sisteminiu minėtos teisės normos ir viso Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies aiškinimu. Priešingu atveju, jei remtis pareiškėjo pateikiama pozicija dėl aptariamos taisyklės interpretavimo, kai jo nuomone būtinos visos trys 10 punkto dalys ir nesant bent vienos iš jų teisė į profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą paneigiama, kario netekusio pasitikėjimo atleidimas priklausytų ne nuo Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės, o nuo kitų kompetentingų institucijų. Toks profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo tvarkos aiškinimas būtų neparemtas teisės aiškinimo taisyklių visuma, prieštarautų Krašto apsaugos ministerijai ir kariuomenės vadovybei suteiktoms teisėms kario atžvilgiu. Juk būtent Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenės vadovybė paprastai yra tos pirmosios institucijos, kurios konstatuoja faktines aplinkybes, suponuojančias nepasitikėjimą kariu.Teismo vertinimu, administracinėje byloje nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjas G.S. neteko pasitikėjimo, nes jam buvo pareikštas įtarimas dėl neteisėto disponavimo informacija, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis. Nors pareikštas įtarimas nereiškia asmens pripažinimo kaltu dėl inkriminuojamos veikos, tačiau tokia faktinė aplinkybė, įrodymai, kuriais grindžiamas įtarimas, jau yra pakankamas pagrindas nebepasitikėti tokiu asmeniu (kariu) ir nutraukti profesinę karo tarnybos sutartį bei įstatymų nustatyta tvarka atleisti iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas priklauso nuo Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės valios, kai nustojama pasitikėti kariu. Akivaizdu, jog sutarties nutraukimas negalėtų būti laikomas teisėtu, jei sutartis būtų nutraukiama ne tais pagrindais, kurie numatyti įstatymų leidėjo. Tačiau, jei konstatuojama nors viena įstatymų numatyta aplinkybė, suteikianti teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį, kario tarnybos krašto apsaugos sistemoje pasilikimo klausimas paliekamas spręsti kariuomenės vadovybės arba Krašto apsaugos ministerijos valiai. Kario teisė ginčyti sutarties nutraukimą ir atleidimą iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje apsiriboja ta apimtimi, kuri liečia aplinkybę (pavyzdžiui nepasitikėjimą), sąlygojusią kompetentingos institucijos valią nutraukti tarnybos santykius su kariu, bet ne pačią teisę Krašto apsaugos ministerijai ar kariuomenės vadovybei priimti sprendimą dėl sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Dėl išdėstytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad tiek Lietuvos kariuomenės vado 2006 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. PK-14 „Dėl mjr. G.S. atleidimo iš pareigų“, tiek Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. sausio 13 d. potvarkis Nr. PS-63 „Dėl mjr. G.S. išleidimo į atsargą“, nulėmę profesinės karo sutarties nutraukimą su pareiškėju ir jo atleidimą iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, buvo teisėti ir pagrįsti.Kartu teismas nurodė, jog administracinėje byloje yra duomenų apie trūkumus atleidžiant pareiškėją iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, bet šie trūkumai nebuvo esminiai sukėlę tam tikro pobūdžio nepatogumus, išskirtines kliūtis pasiruošti teisminei gynybai ir tinkamai suformuluoti reikalavimus paduodant skundą teismui, ar kažkaip kitaip suvaržę pareiškėjo teises, o tai eliminuoja Įstatymo 48 straipsnio 4 dalies taikymą. Antra vertus, teismo nuomone, atkreiptinas dėmesys, kad atleidimo iš profesinės karo tarnybos tvarkos pažeidimai nėra imperatyvas teismui priteisti piniginę kompensaciją. Tai teismo diskrecijos teisė, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, kurios šiuo konkrečiu atveju byloja ne G.S. naudai. III. Pareiškėjas 2008 m. spalio 31 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-866/2007. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog administracinėje byloje Nr. A17-866/2007 prašė pripažinti neteisėtais Kariuomenės vado 2006 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. PS-63 "Dėl mjr. G.S. atleidimo iš pareigų" bei Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. sausio 13 d. potvarkį Nr.PS-63 "Dėl mjr. G.S. išleidimo į atsargą" bei grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti iš atsakovų vidutinį tarnybos užmokestį bei kitas priklausančias išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką, taip pat pateikė kitus papildomus reikalavimus. Pareiškėjas pabrėžė, kad sutartis su juo buvo nutraukta po to kai 2005 m. birželio 21 d. jam buvo įteiktas pranešimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 124 ir 296 straipsniuose. Šio įtarimo pagrindu pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, vėliau perkeltas į Lietuvos kariuomenės rezervą, dar vėliau jam buvo panaikintas leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija ir galiausiai nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis. Pareiškėjas akcentuoja, jog Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2008 m. liepos 24 d. išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1-135-654/2008, kurioje jis buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo informacija, kuri yra valstybės paslaptis ir tarnybos paslapties pagrobimu ar kitokiu neteisėtu įgijimu. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pareiškėjas buvo išteisintas jam nepadarius veikų turinčių nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 124 straipsnyje ir 296 straipsnyje požymių. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas nustatė, kad G.S. kaltinime nurodytais laikotarpiais turėjo teisę įgyti informaciją, kuri sudaro valstybės ar/ir tarnybos paslaptį, todėl nepažeidė Valstybės ir tarnybos paslapčių 1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1443 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto, bei Valstybės ir tarnybos paslapčių 2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 19 straipsnio 7 punkto. Pareiškėjo vertinimu, šiuo išteisinamuoju nuosprendžiu buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kurie iš esmės keičia sprendimo ir nutarties administracinėje byloje pagrindą. Administracinėje byloje Nr. A17-866/2007 G.S. atleidimas netekus pasitikėjimo dėl pareikšto įtarimo baudžiamojoje byloje buvo pripažintas teisėtu. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad įtarimai ir kaltinimai pareikšti G.S.i buvo nepagrįsti. Prašyme dėl proceso atnaujinimo akcentuojama, jog įtarimas, kuris buvo pagrindu nutraukti profesinės tarnybos sutartį su pareiškėju - buvo paneigtas išteisinamuoju nuosprendžiu. Pareiškėjo nuomone, esant šiems prejudiciniams faktams procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas kaip paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos jam anksčiau, nes tai buvo baudžiamosios bylos dalykas. Nuosprendis baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2008 m. rugpjūčio 13 d., nuo šios dienos yra skaičiuojamas terminas teikti prašymą dėl proceso administracinėje byloje atnaujinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis.

Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G.S. prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, jog jis, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-866/2007, iš esmės remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu.

Administracinėje byloje Nr. A17-866/2007 pareiškėjas prašė pripažinti neteisėtais Lietuvos kariuomenės vado 2006 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. PS-63 "Dėl mjr. G.S. atleidimo iš pareigų" bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. sausio 13 d. potvarkį Nr.PS-63 "Dėl mjr. G.S. išleidimo į atsargą" bei grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti iš atsakovų vidutinį tarnybos užmokestį bei kitas priklausančias išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Šie byloje ginčyti administraciniai aktai buvo priimti remiantis, visų pirma, tuo, kad 2005 m. birželio 21 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 124 ir 296 straipsniuose ir tai buvo įvertinta kaip besąlyginė vada nepasitikėti asmeniu (pareiškėju), kuriam iškelta baudžiamoji byla ir pareikšti įtarimai (Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Vertindamas nurodytą aplinkybę prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2008 m. liepos 24 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-135-654/2008, kurioje G.S. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo informacija, kuri yra valstybės paslaptis, ir tarnybos paslapties pagrobimu ar kitokiu neteisėtu įgijimu, pareiškėją išteisino, konstatavęs, kad jis nepadarė veikų turinčių nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 124 straipsnyje ir 296 straipsnyje, požymių. Tačiau, kaip matyti iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos, procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių gali būti atnaujintas tik esant kelioms esminėms sąlygoms. Viena iš jų yra ta, kad naujai, t. y. jau po administracinės bylos išnagrinėjimo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo priėmimo turi paaiškėti esminės - svarbiausios bei turėjusios didžiausią reikšmę priimant teismo procesinį sprendimą - aplinkybės. Vertinant tai, ar pareiškėjo išteisinimas dėl jam baudžiamojoje byloje Nr. 1-135-654/2008 pareikštų įtarimų pagal Baudžiamojo kodekso 124 ir 296 straipsnius yra esminė administracinės bylos Nr. A17-866/2007 aplinkybė, pažymėtina tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-866/2007 nurodė, jog: “administracinėje byloje nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjas G.S. neteko pasitikėjimo, nes jam buvo pareikštas įtarimas dėl neteisėto disponavimo informacija, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis. Nors pareikštas įtarimas nereiškia asmens pripažinimo kaltu dėl inkriminuojamos veikos, tačiau tokia faktinė aplinkybė, įrodymai, kuriais grindžiamas įtarimas, jau yra pakankamas pagrindas nebepasitikėti tokiu asmeniu (kariu) ir nutraukti profesinę karo tarnybos sutartį bei įstatymų nustatyta tvarka atleisti iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Pažymėtina, kad šiuo atveju profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas priklauso nuo Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės valios, kai nustojama pasitikėti kariu“. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A17-866/2007, pripažino faktą, jog įtarimų pareiškimas baudžiamojoje byloje jau buvo pakankamas pagrindas nebepasitikėti pareiškėju ir nutraukti profesinę karo tarnybos sutartį bei įstatymų nustatyta tvarka atleisti iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Todėl tas faktas, jog Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2008 m. liepos 24 d. nuosprendžiu išteisino pareiškėją dėl jam pareikštų įtarimų, negali naujai įtakoti atsakovų veiksmų, atliktų atleidžiant pareiškėją iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, vertinimo, išdėstyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartyje. Atsižvelgiant į šios teismo nutarties turinį bei administracinės bylos Nr. A17-866/2007 nagrinėjimo dalyką, aplinkybė ar pareiškėjas bus nuteistas pagal jam pareikštus įtarimus, ar, priešingai, dėl jų išteisintas negali būti laikoma esmine. Tai patvirtina ir tas faktas, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A17-866/2007 jos procesas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka nebuvo stabdomas dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas (nagrinėjama baudžiamoji byla), nors tokie duomenys buvo pateikti tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismui (t. 2, b.l. 27 – 40).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog administracinėn atsakomybėn patraukas asmuo G.S. prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokių esminių naujai paaiškėjusių administracinės bylos Nr. A17-866/2007 aplinkybių, todėl jo prašymas atnaujinti procesą šioje byloje atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal G.S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-866/2007 pagal pareiškėjo G.S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo, potvarkio panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti į profesinę karo tarnybą

Nutartis neskundžiama.