Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-10 · Administracinė byla Nr. I-4453-643/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-10
Bylos Nr.
I-4453-643/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03568-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
T. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4453-643/2015Proceso Nr. 3-61-3-03568-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 20000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2012-04-24 iki 2014-07-21 buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) perpildytose kamerose. Paaiškino, kad kamerose buvo laikomas kartu su dar 2-3 asmenimis, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti ant gultų, nes pajudėti kameroje nebuvo vietos, neretai kildavo konfliktai tarp kartu buvusių asmenų, trūkdavo oro, negalėdavo išsimiegoti. Pažymėjo, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios erdvės buvo atskirtas neaukšta, iki 1 m sienele. Nesant ventiliacijos sistemos, kameroje nuolatos tvyrodavo blogas kvapas. Mano, jog dėl tokio atviro sanitarinio mazgo buvo pažeistas jo privatumas, jautėsi psichologiškai pažemintas. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Lukiškių TI-K jam nėra suteikta galimybė tinkamai bendrauti su artimaisiais, išskyrus bendravimą per stiklą ir laiškais. Pareiškėjo teigimu, jam paskirta bausmė (19 metų laisvės atėmimo) iš esmės prilygsta bausmei iki gyvos galvos, todėl mano, kad jam turi būti suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjo nuomone, visa tai rodo atsakovės veiksmų neteisėtumą, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, t.y. fizines ir moralines kančias, stresą, pablogėjo jo sveikata, tapo nervingas, irzlus, sutriko miegas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 9–18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-04-24 iki 2014-07-31 periodiškai buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo pilnai užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas. Pažymėjo, jog nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis.

Dėl ventiliacijos pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl kamerų remonto paaiškino, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius resursus. Atkreipė dėmesį į tai, kad patys suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai niokoja valstybės turtą, gadina jį.

Dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo remiasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir nurodo, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, sanitariniame mazge įrengta šalto vandens sistema ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normos reikalavimus.

Dėl neturtinės žalos priteisimo, paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Todėl, mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir atsakovės atstovai nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 43, 87). Administracinė byla išnagrinėta šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

Pareiškėjas T. G. į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2012-04-24 ir buvo laikomas periodiškai iki 2014-07-31 (b. l. 9–15, 19–23).

Iš byloje esančios pareiškėjo T. G. asmens sveikatos istorijos įrašų (b. l. 51–81) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas keletą kartų badavo (b. l. 64–65, 68–69), skundėsi galvos skausmais (b. l. 66–67, 70), 2012-07-02 pareiškėjo kraujo tyrime rasti ŽIV 1 tipo antikūniai (b. l. 62–63), gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl GERL (b. l. 71).

Lukiškių TI-K nuo 2012-01-03 UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“), dabar UAB „Dezinfa“ teikia įstaigai vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 24–38).

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo T. G. reikalavimo priteisti jam 20000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pagrįstumo. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo priteisimą iš esmės kelia dėl per mažo kameros gyvenamojo ploto, vėdinimo sistemos nebuvimo ir kitų netinkamų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Kadangi byloje spręstinas pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumas laikotarpiu nuo 2012-04-24 iki 2014-07-21, tai ginčui aktualus būtent tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas.

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą (b. l. 9–15) ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 19–23) nurodytų duomenų, nustatyta, kad pareiškėjas T. G. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2012-04-24 iki 2014-07-21, buvo laikomas ne visą laikotarpį, o periodiškai, iš viso 782 paras. Iš jų 139 paras pareiškėjui buvo pilnai užtikrintas, o 643 paras neužtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. Sutiktina su pareiškėjo skundo argumentu, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto kameroje, jis neturėjo galimybės pajudėti, buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti lovose.

Šiuo atveju Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas yra konstatuotinas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 643 paras buvo kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatas. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Dėl kitų kalinimo sąlygų

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžiasi neveikiančia vėdinimo sistema, sanitarinio mazgo įrengimu, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu ir kitomis Higienos normos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis.

Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gy­venamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog įstaigoje mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Todėl sutiktina su atsakovės atstovo argumentu, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri savo kameras neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje, kaip ir dėl rūkymo atsiradusių dūmų. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 keliamus reikalavimus, todėl šiuo atveju atsakovės veiksmų neteisėtumas nenustatytas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad reikalavimas įrengti kamerose mechanines vėdinimo ar kondicionavimo sistemas yra nustatytas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 p.), o pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, t.y. veikiančiame sename architektūriniame pastate, kuriam reikia kapitalinio remonto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Šiuo aspektu aktualus Higienos normos HN 76:2010 21 punktas, kuriame nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izo­liatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, vei­drodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kaip buvo nurodyta aukščiau šie reikalavimai taikytini projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams, todėl pareiškėjo argumentas, jog Lukiškių TI-K nėra įrengta uždarų, atskirose patalpose esančių sanitarinių mazgų su atskira vėdinimo sistema, vertintinas kritiškai. Nesant valstybei paskirto reikiamo finansavimo, nėra galimybės ir kapitaliai rekonstruoti Lukiškių TI-K pastato. Todėl šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Dėl ilgalaikių pasimatymų

Minėta, kad pareiškėjas skundžiasi teismui, jog jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su motina. Iš bylos duomenų nustatyta, kad T. G. įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-09 nuosprendžiu buvo pripažintas pavojingu recidyvistu, jam paskirta 19 metų laisvės atėmimo bausmė, pirmuosius 5 metus atliekant kalėjime (b. l. 22). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas iki 2013-12-09 buvo laikomas suimtasis, nuo 2013-12-09 – nuteistasis.

Suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiai ar kitais asmenimis numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje taip pat Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, XI skyriuje. Suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 2 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61-72 punktuose. Sisteminė šių teisės aktų analizė duoda pagrindą daryti išvadą, jog suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams ir jie neturi teisės į ilgalaikius pasimatymus. Tuo tarpu nuteistiesiems garantuojama teisė ir į ilgalaikius pasimatymus.

Nuteistųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, XVI skyriuje. Vadovaujantis šių taisyklių 102 punktu, pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ar jo artimas asmuo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymu turėti ilgalaikį pasimatymą, taip pat Lukiškių TI-K administracijos sutikimo ar nesutikimo suteikti jį, pareiškėjo skundo argumentas, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su motina, vertintinas kritiškai. Tokie pareiškėjo teiginiai laikytini abstraktūs, nepagrįsti. Be to, pažymėtina ir tai, kad ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2012-04-24 iki 2014-07-21, pareiškėjas tik nuo 2013-12-09 įgijo teisę į ilgalaikius pasimatymus, t.y. vos septyni mėnesiai patenka į ginčo laikotarpį. Tačiau neįrodžius, kad jam per šį laikotarpį buvo atsisakyta suteikti ilgalaikius pasimatymus, negali būti konstatuojami ir Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėti veiksmai.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Nors ir nustačius nagrinėjamoje byloje tam tikrus Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu (per mažas kameros gyvenamasis plotas), remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, t.y. nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 643 paras iš 782 parų buvo kalinamas, neužtikrinant jam minimalaus 3,6 kv. m. gyvenamojo kameros ploto, todėl sutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl per didelio Lukiškių TI-K kamerose kalinčių asmenų skaičiaus, galėjo kilti konfliktai tarp kalinčių asmenų, pareiškėjui galėjo būti sukelti fiziniai nepatogumai, buvo mažai vietos pajudėti ar pasimankštinti. Tai patvirtina ir pareiškėjo nusiskundimai gydytojui dėl galvos skausmo, bendro negalavimo. Todėl, vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiant į pareiškėjo sulaikymo trukmę, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo sveikatos būklę, darytina išvada, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – minimalaus 3,6 kv. m. kameros ploto neužtikrinimo pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (643 paras), sukeltus fizinius nepatogumus, pareiškėjo sveikatos nusiskundimus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 300 Eur; vidutinis darbo užmokestis apie 696 Eur), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 300 Eur (tai atitinka 1035,84 Lt) suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar sveikatos susirgimai nepagydomi, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjo T. G. skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam 300 Eur (tai atitinka 1035,84 Lt) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 101 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. G. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime: laikotarpiu nuo 2012-04-24 iki 2014-07-21, neužtikrinus jam minimalaus 3,6 k. m. gyvenamojo kameros ploto.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė