- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-11
- Bylos Nr.
- 2-1537/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Alė Bukavinienė
- Kreditorius
- A. M., S. M.
- Kategorijos
- 126.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorių A. M. ir S. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. nutarties, kuria bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Real Estate Holding“ pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, bankroto byloje Nr. B2-1209-259/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas, patenkinęs atsakovo UAB „Real Estate Holding“ direktorės I. P. pareiškimą, 2009 m. gruodžio 19 d. nutartimi šiai bendrovei iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą.
Teismas 2010 m. kovo 16 d. nutartimi patvirtino atsakovo 5 311 880,99 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus, tarp jų ir 873 575 Lt dydžio kreditorių A. M. ir S. M. reikalavimus.
Kreditoriai A. M. ir S. M. 2010-04-23 pateikė teismui prašymą pripažinti BUAB „Real Estate Holding“ bankrotą tyčiniu, taip pat spręsti klausimą dėl administratoriaus tinkamumo. Nurodė, kad 2008-09-15 d. su atsakovu sudarė pirkimo – pardavimo sutartį: atsakovas įsigijo 2 960 paprastųjų vardinių nematerialiųjų 100 Lt nominalios vertės UAB ,,City plaza“ akcijų už 1 800 000 Lt ir įsipareigojo šią sumą iki 2009-05-15 sumokėti kreditoriams. Šios atsakovo BUAB „Real Estate Holding“ prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeitė bendrovei nuosavybės teise priklausančias 8 880 vnt. paprastąsias vardines UAB ,,City plaza“ akcijas. Kreditoriai teigė, kad atsakovas savo įsipareigojimų laiku neįvykdė, 2009-11-21 viešai paskelbė, kad negali atsiskaityti su kreditoriais ir tyčia kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nors finansinių sunkumų bendrovė neturėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2010 m. birželio 1 d. nutartimi klausimą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu paskyrė nagrinėti 2010-07-08 teismo posėdyje, įpareigojo bankroto administratorių inicijuoti šio klausimo svarstymą kreditorių susirinkime.
Atsakovo BUAB „Real Estate Holding“ bankroto administratorius, remdamasis 2010-05-25 kreditorių susirinkimo nutarimu, 2010-06-01 pateikė teismui prašymą taikyti atsakovui likvidavimo procedūrą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas rašytinio proceso tvarka 2010 m. birželio 8 d. nutartimi pripažino BUAB „Real Estate Holding“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtino patikslintus kreditorių finansinius reikalavimus. Nurodė, kad kreditoriai įpareigojo administratorių kreiptis dėl likvidavimo procedūros taikymo, per bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpį pasiūlymų dėl taikos sutarties sudarymo negauta, kitokių priemonių išvengti įmonės bankrutavimo nesiimta, įmonės skolos nepadengtos, mokumas neatstatytas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditoriai A. M. ir S. M. prašo panaikinti šią teismo nutartį ir grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti klausimą iš naujo. Skunde rašoma:
1. Teismas, neišnagrinėjęs kreditorių prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir nenustatęs bankroto priežasčių, neatskleidė bylos esmės, pažeidė bankroto procesą reglamentuojančias proceso ir materialinės teisės normas.
2. Teismas, pažeisdamas apeliantų teisę į viešą bylos nagrinėjimą, proceso rungtyniškumo principą, nepagrįstai klausimą dėl atsakovo pripažinimo likviduojamu išsprendė rašytinio proceso tvarka, nepranešęs apeliantams, kurie neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės ir papildomų įrodymų dėl bankroto eigos, tvirtinamų kreditorinių reikalavimų dydžio.
3. Teismas, patvirtindamas kreditoriaus J. S. 2 515 882,72 Lt dydžio ir kreditoriaus Big Train Group Limited 1 564 006,01 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus, pažeidė apeliantų interesus, nes jie yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovo BUAB „Real Estate Holding“ bankroto administratorius prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, jog teismas skundžiamą nutartį priėmė laikydamasis Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytų reikalavimų. Teigia, kad nei ĮBĮ, nei kiti teisės aktai nenustato teisės ar pareigos teismui atsisakyti taikyti įmonės likvidavimo procedūrą tuo atveju, jeigu yra pateiktas prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nes ši teismo nutartis neužbaigia bankroto bylos, o klausimas dėl tyčinio bankroto nagrinėjamas toliau. Bankroto procedūrų sustabdymas apeliantų, turinčių tik 23,33 procentus įmonės kreditorinių reikalavimų, prašymu, pažeistų atsakovo daugumos kreditorių teises, o taip pat pačios įmonės interesus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.).
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teismo nutartis, kuria atsakovas BUAB „Real Estate Holding“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtinti patikslinti kreditorių finansiniai reikalavimai, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).
Kaip žinoma, bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduoti skolų naštą ir apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Įgyvendinant teisminio bankroto procedūras yra siekiama kiek įmanoma operatyvaus bankroto procedūrų užbaigimo nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš juridinių asmenų registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka. ĮBĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas leidžia nuosekliai vykdyti įmonės bankroto procedūras tam tikromis stadijomis ir neleidžia grįžti prie tų bankroto procedūros stadijų ir etapų, kurie jau buvo atlikti ir patvirtinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007 ir kt.).
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį bei susiklosčiusią teismų praktiką, tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto, kai įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius – patikrinęs per 5 metus iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius ir nustatęs pagrindą, administratorius privalo pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Akivaizdu, jog atlikus šiuos veiksmus, gali pasikeisti įmonės turtinė padėtis, gali būti atkurtas įmonės mokumas, iškilti būtinumas pakeisti patvirtintą kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą ir kt.
Atsakovas atsiliepime teisingai nurodo, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto neužbaigia bankroto bylos, todėl net ir priėmus tokią nutartį gali būti inicijuotas procesas dėl įmonės tyčinio bankroto (ĮBĮ 2 str. 12 d., 20 str.). Tačiau, kaip žinoma, teismų praktika galima remtis tik tais atvejais, kai sutampa bylų ratio decidendi, tai yra konkrečios bylos aplinkybės. Taigi susiklosčiusios teismų praktikos nuostatos gali būti taikomos tik kruopščiai ištyrus visas nagrinėjamos bylos aplinkybes ir konstatavus, jog šios aplinkybės suponuoja jos taikymą.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apeliantai kreditoriai A. M. ir S. M. prašymą dėl atsakovo BUAB „Real Estate Holding“ bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė dar 2010-04-23 ir, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės elektroninės sistemos LITEKO duomenų, šio klausimo nagrinėjimas iki šios nėra baigtas. Tuo tarpu bankroto administratoriaus prašymas taikyti likvidavimo procedūrą teisme buvo gautas 2010-06-01, tai yra klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, laiko, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pripažinimo, jog ši bendrovė yra bankrutavusi, privalo išnagrinėti bylos aplinkybes, tame tarpe paiškėjusias nagrinėjant klausimą dėl tyčinio bankroto, ir tik tuomet spręsti, ar įmonės pripažinimas bankrutavusia ir jos likvidavimo procedūrų vykdymas (turto pardavimo organizavimas, jo pardavimas, atsiskaitymas su kreditoriais ir kt.) nebaigus jau inicijuoto proceso dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neprieštarautų bankroto proceso reikalavimams. Kaip jau buvo minėta, tuo atveju, jeigu įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, administratoriui atlikus atitinkamus procesinius veiksmus yra galima aukščiau paminėta situacija, kai tektų grįžti prie tų bankroto procedūros stadijų bei etapų, kurie jau buvo atlikti ir teismo patvirtinti (CPK 185 str.). Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių aplinkybių nenagrinėjo.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai teisūs teigdami, kad šiuo atveju būtina užtikrinti, jog tyčinio įmonės bankroto nustatymas, siekiant apginti įmonės kreditorių teises bei interesus, netaptų deklaratyvus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, kad šiuo konkrečiu atveju klausimo dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia netenkinimas turėtų būti traktuojamas kaip bankroto procedūrų sustabdymas, kuriuo pažeidžiami tiek ĮBĮ reikalavimai, tiek daugumos atsakovo kreditorių bei pačios įmonės teisės (CPK 185 str.).
Kartu teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad skundžiama nutartis naikintina ir tuo pagrindu, kad teismas klausimą išnagrinėjo nepranešęs kreditoriams. Kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovas, ĮBĮ 30 straipsnis, reglamentuojantis įmonės pripažinimo bankrutavusia procesą, nenumato teismo pareigos informuoti kreditorius apie šio klausimo sprendimą. Be to, pažymėtina, kad bankroto administratorius į teismą kreipėsi kreditorių susirinkimo, kuriame dalyvavo ir apeliantai, pavedimu, todėl kolegijos nuomone, teismas, išnagrinėjęs šį klausimą rašytinio proceso tvarka nepranešęs kreditoriams, įstatymo nepažeidė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantams ginčijant patvirtintų finansinių reikalavimų dydį, teismas, kuris bankroto bylose privalo būti aktyvus, gali tokį klausimą nagrinėti ir žodinio proceso tvarka (CPK 185 str.).
Kaip minėta, apeliantai nesutinka su skundžiama teismo nutartimi patvirtintu kreditorinių reikalavimų dydžiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti 2010 m. kovo 16 d. nutartimi pagal administratoriaus pateiktą jo neginčijamų kreditorinių reikalavimų sąrašą. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai gali būti tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos, taigi pirmosios instancijos teismui iš naujo svarstant anksčiau paminėtus klausimus, neužkirstas kelias ir šio klausimo nagrinėjimui (CPK 185 str.).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo nutartis, kuria patenkintas bankroto administratoriaus prašymas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama, naikintina, o šis klausimas perduodamas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (ĮBĮ 30 str., CPK 185 str., 329 str., 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. nutartį ir klausimą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Real Estate Holding“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.